Kaip pereiti gatvę, jei ten stovi mūras soliarume nudegintų kojų, įkyriai reikalaujančių atlikti vieną ar kitą užduotį būsimajai jaunajai? Liežuvis neapsiverčia aprašyti elgseną ir psichologinę patologiją menančias manieras, kurių scenarijus asocijuojasi su pasauliniu „bambizmu“ – po mūsų mergvakario nors ir tvanas...
Abejingų tokiam cirkui lieka nedaug, nebent širdies smūgių išguldyti pagyvenę vokiečių turistai.
Šiuolaikinės mergvakarių ir vestuvių tradicijos akivaizdžiai stokoja ritualinio pagrindo. Tradicinės lietuviškos šių švenčių apeigos laikui bėgant buvo išstumtos vakarietiškų manierų pamėgdžiojimo arba sovietinių prasimanymų. Jie neretai stokoja prasmės, kartais netgi reiškia vulgarius istorinius paklydimus. Apie nacionalines lietuvių mergvakarių ir vestuvių tradicijas kalbėjome su etnografe Gražina Kadžyte.
Šiuo metu sparčiai populiarėjančios amerikietiškas švenčių minėjimo stilius neapsiriboja helouvynu, jis veržiasi į svarbiausių mūsų gyvenimo įvykių ritualus ir simbolinius įprasminimus.
„Neįsivaizduojame vestuvių be jaunosios puokštės metimo, keliaraiščio numovimo ar tėvo, vedančio dukrą prie altoriaus, jau nekalbame apie jaunosios išlydėjimo ir paruošimo šeimyniniam gyvenimui ritualus...Pastarieji toli gražu nėra ekskursija po Vilniaus klubus, medžiojant nuotykius paskutiniam vakarui“,- sakė etnografė.
Keliaraiščio istorija viešnamyje
Bene kiekvienose vestuvėse jaunasis yra priverstas numauti jaunajai keliaraištį, kartais net dantimis. Šio veiksmo prasmė yra pridengta klaidingai suvokiamais aiškinimais, o istoriškai tai - gan vulgarus moters pasisavinimo simbolis.
XIX amžiuje anglų kolonistai, kėlęsi į Amerikos laukus, buvo ne kilmingi piliečiai, o Anglijoje gyvenimą praradę plėšikai, kontrabandininkai ir susikompromitavę asmenys, kurie bėgo iš savo šalies ieškodami naujo gyvenimo. Juos lydėdavo ir laisvo elgesio merginų grupės, kad galėtų aptarnauti laive plaukiančius vyrus. Amerikoje Aukso karštligės laikais, atvykusios merginos patekdavo į salūnus, kur po sunkių darbų kalnuose vyrai atsipalaiduodavo. Keliaraiščiai ant kurtizanių šlaunų buvo skirti prispausti pinigams už šokius apsinuoginus.
Kai vyras nuspręsdavo vesti vieną iš laisvo elgesio panelių (nes žmonos paieškoms pasirinkimas buvo be galo skurdus), jis viešai salūne sumokėdavo už ją viešnamio šeimininkui tokią sumą pinigų, kuri nupirkdavo moterį visam gyvenimui. Vyras, paviešindamas faktą, kad moteris nebėra paleistuvė, o priklauso tik jam vienam, numaudavo jai keliaraištį, tarsi sakydamas:“šios kojos daugiau nebešoks ir keliaraiščio prispausti pinigams jai daugiau nebereikės...“
Vargu ar bent vienas lietuvis išties tai turi omeny, atlikdamas keliaraiščio numovimo veiksmą... Turbūt nė viena ištekanti lietuvė nesijaučia kurtizaniško kraujo, darbą baigiančia paleistuve... Kam tuomet mūsų vestuvių kultūrai reikalingas keliaraištis?
Nešimas per tiltą – sovietinių taksistų išradimas
Lietuvių tradicijai taip pat yra nepriimtina tėvams vesti dukras prie altoriaus jų vestuvių dieną - tai amerikietiškas pavyzdys.
Senovės Lietuvos šeimose tėvas ir motina užėmė lygiavertę padėtį. Motinos kultas vestuvių tradicijose stipriai lenkė vyriškąjį, todėl motina ir turėtų palydėti dukrą keliu į šeimyninį gyvenimą. Tačiau etnografė G. Kadžytė, atsižvelgdama į tėvų vaidmenis tradicinėje lietuvių šeimoje, siūlo dukras lydėti prie altoriaus abiem tėvams. Motina turėtų nešti naminės duonos kepalą ant baltos drobės rankšluostėlio, kad mišių metu ji būtų pašventinta, ir jaunojo troboje kvapėtų labiau už anytos raugą. Tai simbolizavo naujos šeimininkės atėjimą į vyro namus.
Dabartinės vestuvės neapsieina be sprinto trasos jaunikiui per ilgiausią tiltą su nuotaka ant rankų... Pasidomėjus, iš kur atsirado ši tradicija ir kokia jos prasmė būsimam bendram poros gyvenimui, darosi graudu ir juokinga.
Sovietmečiu, kuomet buvo naikinamos visos lietuvių tautos ritualinės apeigos, žmonės pasigedo veiklos ir simbolių, palydinčių į naująjį gyvenimo etapą. Dažnai būdavo pasigriebiami visiškai beprasmiai žaidimai ir net kitų proginių ritualų nuotrupos.
Nuotakos nešimas per vieną tiltą, per tris, o kartais net per septynis tiltus, nereiškia nieko kito, tik taksistų, vežančių jaunuosius ir jų palydą, kilometražo didinimą. Tai jie, sumanę pasipelnyti iš vestuvių, sukūrė tilto mitą.
Vestuvinė suknelė – juoda
Baltų vestuvinių suknelių mada keitėsi laikui bėgant, spalva neturėjo didelės reikšmės ir prietarai, susiję su šia proga, nebuvo taip įsigalėję.
Senovės lietuvaitės tekėdavo tautiniais drabužiais, turtingesnės damos rinkdavosi gėlėtas, rausvas ar net juodo kašmyro suknias.
Baltų vestuvinių suknelių mada prasidėjo nuo XIX amžiaus dvarų kultūros. Tada damos, sekdamos vakariečių drabužių stiliumi, nešiojo baltas sukneles, kurios paprastiems lietuviams asocijavosi su turtu, laime, sėkme.
Dar prieš Antrąjį pasaulinį karą, pasakojo G. Kadžytė, balta spalva Lietuvoje buvusi gedulo spalva, iš tų laikų išliko baltos karstų įkapės, baltos skarelės per laidotuves.
Senovėje lietuves moteris laidodavo ir su baltais nuometais, kuriuos jos išsaugodavo nuo vestuvių...
Mergvakaris „liaudiškai“
Į tradicinį lietuvių mergvakarį susirinkdavo artimiausios visą gyvenimą jaunąją supusios moterys, jaunos ir pagyvenusios, mamos, tetos, kitos kaimo moterys. Jos dainuodavo dainas apie mergelės gyvenimą, pasakodavo savo vestuvių, mergvakarių istorijas, patardavo, kaip susitvarkyti su vyru namuose ir kaip išvengti problemų šeimoje.
Ritualas prasidėdavo padovanojant jaunajai pinigėlį, kuris turėdavo atnešti sėkmę ir pinigus naujai šeimai. Pinigėlis būdavo paslepiamas jaunosios batelyje.
Paskui jaunojo pasodinama ant duonkubilio, o moterys ją apsupdavo puslankiu ir saulės tekėjimo kryptimi dainuodamos moterys pindavo vainiką ir atsineštų gėlių. Paskui visos medinėmis šukomis eidamos ratu jaunajai iššukuodavo plaukus, uždėdavo vainiką ir padovanodavo veidrodį. Pasižiūrėjusi į savo atvaizdą jaunoji paimdavo šukas, kuriomis ją šukavo merginos ir mesdavo per dešinį petį į netekėjusių panų būrį... Kurią panelę šukos paliesdavo – ta ištekės pirmoji.
Mergvakario metu buvo vejamas siūlų kamuoliukas, kurį nuvydavo pamergės, o jaunoji važiuodama į bažnyčia paleisdavo išsivyti, laikydama už galiuko. Tai reiškė, kad ji savo nuotakos likimu vesis ir pamerges.
Dažniausiai mergvakariai baigdavosi kaimo šokiais, ateidavo ir jaunasis su bernvakario dalyviais gąsdinti jaunosios ir mergų. Jaunajam būdavo užduodamos mįslės, žaidžiami nuotakos atpažinimo žaidimai.
Nuotakos vainikas jokiu būdu neturi būti deginamas. Tai sovietinis palikimas. Senovės lietuviai tikėjo, kad nuotakos vainiką reikia saugoti visą gyvenimą. Jis įgaunąs stebuklingų galių atbaidyti ligas, apsaugoti vyrą nuo neištikimybės.
Vestuvinės suknelės pamušale turėjo būti įsegtas žiogelis, kuris apsaugodavo nuotaką nuo blogų akių nužiūrėjimo, o prieš pat einant prie altoriaus, jaunosios atlaisvindavo juosmens juostą, kad lengviau gimdytų. Šiais laikais, kai juostos nebenešiojamos, tai gali atstoti paprasčiausia drabužio klostė. Vos suklaupus bažnyčioje prieš pat kunigo palaiminimą, jaunoji užmindavo vyrui nestipriai arba užmesdavo suknelės ar vualio kraštą ant vyro pėdos, kad namuose jos žodžio būtų klausoma.
