Tai būtų fantastiška suma kompanijai, kurią broliai Fertittos 2001 m. nusipirko už 2 mln. dolerių ir kuri ne kartą buvo atsidūrusi ant bankroto ribos. Kaip UFC tapo sparčiausiai besiplečiančia sporto kompanija istorijoje?
Dešimto dešimtmečio pradžioje verslininkas Artas Davie pasiūlė buvusiam džiudžitsu pasaulio čempionui Rorionui Gracie ir prodiuseriui Johnui Miliui sukurti turnyrą „War of the Wolrds“ (Pasaulių karas). A. Davie sumanymu, jame turėjo kautis aštuoni dalyviai, kiekvienas pristatyti skirtingą imtynių stilių. Žiūrovams pasitaikė proga sužinoti, kokios imtynės geresnės – ringe galėjo susitikti karatistas su boksininku ir praktiškai be taisyklių parodyti viską, ką sugeba.
A. Davie surado 28 investuotojus ir įkūrė kompaniją „WOW promotions“. Partneriai ėmė ieškoti televizijos kanalo, norinčio išpirkti teises į transliaciją. Didžiausi TV kanalai HBO ir „Showtime“ nesusidomėjo, turnyro televizijos partneriu tapo medijų grupė SEG – „Semaphore Entertainment Group“. SEG atstovai paprašė jiems parodyti ne tik turnyro koncepciją, bet ir ringo, kuriame vyks kovos, koncepciją. Tada Davie ir R. Gracie sukūrė aštuonkampį, kuris tapo kovų be taisyklių vizitine kortele.
1993 m. lapkričio 12 d. Denveryje, „McNichols Sports Arena“ arenoje įvyko „Ultimate Fighting Championship 1“ (UFC 1), kuriam pavadinimą sugalvojo SEG. Sumanytojai nesitikėjo tokio ažiotažo – tribūnose susirinko 3 tūkstančiai žmonių ir dar 87 tūkstančiai žiūrėjo per televizorių. Laimėjo jaunesnysis Roriono brolis – Royce Gracie, kuris kovėsi džiudžitsu stiliumi, rašo portalas vc.ru.
Iš pradžių turnyro sumanytojai neplanavo rengti jo dar kartą, tačiau dėl renginio populiarumo pakeitė nuomonę. UFC 1 sukėlė šitokį ažiotažą dėl kelių priežasčių. Visų pirma, seniai buvo ginčijamasi, kokios imtynės geriausios ir efektyviausios, taigi žiūrovams pagaliau atsirado galimybė išsiaiškinti. Antra, SEG pradėjo agresyvią reklamos kampaniją ir reklamavo UFC 1 kaip pirmą pasaulyje kovos be taisyklių turnyrą.
Akcentas, jog ringe vyksta kova be taisyklių, davė ne tik naudos. Daugelis politikų laikė turnyrą pernelyg žiauriu ir aktyviai skatino jį uždrausti. Pavyzdžiui, senatorius Johnas McCainas pavadino UFC žmogiškomis gaidžių peštynėmis ir išsiuntė laiškus į visų valstijų vyriausybes su prašymu uždrausti turnyrą. Galiausiai J. McCainą apkaltino kyšininkavimu.
Kad išvengtų draudimų, turnyro taisykles tobulino. Pašalino žiaurius metodus, pavyzdžiui, smūgį į tarpkojį ir gulinčiojo spardymą kojomis, kovotojams nurodė mūvėti pirštines, o kiek vėliau kovas padalino į kelis penkių minučių raundus.
1995 m. balandį „WOW Promotions“ įkūrėjai pardavė savo dalį kontroliuojančiajai bendrovei SEG. Dėl prieštaringo požiūrio SEG buvo vis sunkiau organizuoti turnyrą. Kompanija, kuri praktiškai visas jėgas metė į UFC, buvo ant bankroto ribos, o 2001 m. buvo priversta parduoti UFC kazino tinklo „Station Casinos“ vadovams Frankui ir Lorenzo Fertittoms. Broliai įkūrė kompaniją „Zuffa“, per kurią ir įsigijo UFC. Sandorio suma siekė 2 mln. dolerių.
Broliams Fertittoms vadovaujant UFC populiarumas ėmė didėti. Tai buvo susiję ir su geresne reklamos strategija, ir su naujomis partnerystėmis. UFC pasirašė sutartį su TV kanalu FOX, kuris ėmė transliuoti čempionatus. Pravertė ir brolių ryšiai kazino industrijoje. Imtynės vykdavo didžiulėse kazino „Taj Mahal“ ir „MGM Grand Arena“ salėse. Nepaisant viso to, „Zuffa“ vis tiek buvo nuostolinga. Turnyro transliaciją vidutiniškai žiūrėdavo ne daugiau nei 50 tūkst. žiūrovų.
Persilaužimo etapu tapo turnyras „UFC 40“, kuris įvyko 2002 m. lapkričio 22 d. Į jį išpirko visus 17 tūkst. bilietų į „MGM Grand Areną“, o transliaciją užsisakė 150 tūkst. žmonių. UFC dar neturėjo tokio skaičiaus žiūrovų, o imtynių apžvalgas aprašė tokie žiniasklaidos gigantai kaip ESPN ir „USA Today“.
Tačiau tai ne itin pagerino finansinę „Zuffa“ ir UFC padėtį. Nuo įsigijimo 2001 m. kompanija patyrė 34 mln. dolerių nuostolio. 2005 m. broliai Fertittos nusprendė plėsti tinklą ir išeiti už kabelinio transliavimo ribų. Kompanija sukūrė realybės šou „The Ultimate Fighter“, kuriame kovotojai rungėsi dėl teisės dalyvauti UFC. Kaip ir praeityje, kai A. Davie ir R. Gracie bandė parduoti teises transliuoti, nauja kompanijos idėja didelio populiarumo nesulaukė. Vienintelė televizija, susidomėjusi „The Ultimate Fighter“, buvo „Spike TV“. Ir ji sutiko transliuoti šou tik po to, kai broliai sutiko padengti 10 mln. dolerių išlaidų.
Investicijos pasiteisino – „The Ultimate Fighter“ finalą daugelis leidinių pripažino geriausia 2005 m. kova.
Taigi UFC rodė šou ir sukūrė dar kelias laidas – „UFC Unleashed“ su geriausiomis praėjusių metų kovomis ir „UFC Fight Night“, kuri transliavo kovas tiesioginiame eteryje.
Kai kompanijos finansinė padėtis ėmė gerėti, broliai Fertittos pradėjo supirkinėti konkurentus. Kai kurios iš įsigytų kompanijų tęsė esamą veiklą, tik valdomos „Zuffa“ kompanijos. Kitos virto regioninėmis UFC atstovybėmis Europoje, Azijoje ir Australijoje.
Kiekvienas naujas turnyras sulaukdavo daugiau žiūrovų nei ankstesnis. 2005 m. UFC transliaciją žiūrėjo 300 tūkst. žmonių, 2006 m. – 410 tūkst., 2007 m. – jau 620 tūkst. Žiūrovų daugėjo ir daugėja kasmet.
Sporto žurnalistas Billas Simmonsas mano, kad UFC sulaukė sėkmės dėl interneto: „Tai pirmas pasaulyje sportas, kurio populiarumas didėjo kartu su interneto populiarumu.“ B. Simmonsas turi omenyje, kad UFC kovotojai virto žvaigždėmis, o jų populiarumas garsina ir organizaciją, kuriai jie priklauso. Jie bendrauja su gerbėjais, pykstasi su oponentais socialiniuose tinklalapiuose, kelia treniruočių filmuotą medžiagą į interneto svetainę „YouTube“.
Vienas populiariausių UFC imtynininkų Conoras McGregoras turi 5,5 mln. pasekėjų tinklalapyje „Instagram“ – tiek, kiek garsiausios kino ir muzikos žvaigždės. UFC imtynininkus kviečia filmuotis reklamose, televizijos šou ir filmuose. Pavyzdžiui, Chuckas Liddellas pasirodė seriale „Simpsonai“ ir „Kaulai“. Viena iš garsiausių moterų imtynininkių Ronda Rousey neseniai pasirodė ant žurnalo „Sports Illustrated“ viršelio, vaidino filme „Greiti ir įsiutę 7“. Visa tai skatina domėjimąsi kovomis.
UFC ne kartą kaltino, kad organizacija per mažai moka sportininkams. Kaip ir kitose sporto rūšyse, žvaigždžių ir mažiau žinomų sportininkų honorarai gali skirtis šimtus ar net tūkstančius kartų. Vidutinis honoraras už imtynes yra 2,5 tūkst. dolerių. „Sprendžiant iš mano honoraro, aš nieko nereiškiu UFC“, – sako imtynininkas Donaldas Cerrone‘as. Beje, neseniai už imtynes su Alexu Oliveira jis gavo gerokai daugiau nei daugelis imtynininkų – 55 tūkst. dolerių už dalyvavimą ir dar 79 tūkst. dolerių už pergalę.
Problema ta, kad UFC imtynininkas per metus dalyvauja 3–4 kovose, mano „The Guardian“ žurnalistas Ernesto Aguilaras. „Už vienas imtynes gautos sumos gali atrodyti didelės, bet imtynių kur kas mažiau, nei jums atrodo“, – sako jis. Tiesa, tai nepasakytina apie žvaigždžių imtynes. Rugpjūčio mėnesį įvykęs revanšas, kuriame Conoras McGregoras sumušė Nate'ą Diazą, atnešė solidžius pinigus abiem pusėms – nugalėtojas gavo 3 milijonus dolerius (rekordinis honoraras UCF istorijoje), o Nate'as Diazas savo kišenę papildė 2 milijonais dolerių. Tai standartinė situacija organizacijoje. Pavyzdžiui, Holly Holm užmokestis už imtynes su Miesha Tate buvo 500 tūkst. dolerių, nepriklausomai nuo imtynių baigties. M. Tate gavo 64 tūkst. dolerių už dalyvavimą ir dar 46 tūkst. dolerių už pergalę.
Nepaisant garsumo, „Zuffa“ savo finansinių rodiklių neafišuoja. Šiek tiek informacijos gauta iš analitinės kompanijos „Standard & Poor“ ataskaitos, publikuotos 2006 m. Sprendžiant iš jos, iki 75 proc. pelno „Zuffa“ gauna už bilietų pardavimus ir teises į televizijos transliacijas. Likusius 25 proc. kompanija gauna iš „Spike TV“, kuris transliuoja renginius ir UFC realybės šou.
Gandai, kad broliai Fertittos planuoja parduoti UFC, ėmė sklandyti 2016 m. pavasarį. Gegužę UFC prezidentas Danas White‘as juos paneigė: „Sakiau nuo pat pradžių – mes neparsiduodame. Bet štai ką pasakysiu – jei kas nors pasiūlys mums 4 mlrd. dolerių, tikrai galime pasikalbėti.“
Veikiausiai dėl pardavimo kalbėta jau tada. O liepos pradžioje šios kalbos vis labiau ėmė plisti. WME prodiusuoja muzikos, televizijos ir sporto žvaigždes. WME tai būtų pirma investicija į sporto industriją. Kompanija jau atstovauja R. Rousey interesams, o pernai WME nusipirko PBR – lygą, kurioje vyksta jodinėtojų jaučiais rungtynės.
Po sandorio imta kalbėti, kad suma per maža. Per 2015 m. UFC uždirbo 600 mln. dolerių, o UFC direktoriaus Garryo‘o Cooko teigimu, paskutinį turnyrą visame pasaulyje žiūrėjo 1,1 mlrd. žmonių.
Tačiau nepaisant vis didėjančios sėkmės per 15 metų, yra nemažai veiksnių, kurie daro UFC ne tokiu jau puikiu pirkiniu. Tai ir problemos, susijusios su mažais imtynininkų honorarais, ir dažni imtynių atšaukimai dėl dopingo skandalų. Galiausiai žiaurumas, kuris yra pagrindinis UFC komponentas, gali pabosti gerbėjams. Šiaip ar taip, daugelio analitikų nuomonė dabar sutampa – UFC yra vienas žiūrimiausių sporto turnyrų pasaulyje, ir visai įmanoma, kad kovos dar labai ilgai išliks populiarios.