Kaip patirtimi dalijasi veterinarijos gydytojai, neretai į klinikas su sergančiu gyvūnu atvykę žmonės būna neigimo ar net agresijos stadijos. Neigimo stadija, kai teigiama, kad gyvūnui viskas gerai, čia tik menkas negalavimas, agresijos – kai neleidžiama daryti jokių tyrimų, sakoma, kad jie kainuoja per brangiai, veterinarams siūloma ieškoti ligos kitais būdais. „Ir ieškom, čiupinėjam, žiūrim… Gerai, kai liga iš tiesų būna nesunki, ir pagal tam tikrus simptomus gali įtarti, kas gyvūnui yra. Daugeliu atveju atliktas bent jau kraujo tyrimas parodytų aiškesnį vaizdą, žinotume, ar galime taikyti efektyvesnį gydymą. Tačiau be savininko leidimo atlikti tyrimų negalime“, – pasakoja veterinarijos klinikų „Siaurio Šnauceris“ įkūrėjas, gydytojas veterinaras Vytautas Siaurys.
Anot specialisto, klinikose dirbantys medikai neretai tampa situacijos įkaitais ir išgyvena nemenką stresą – šuo ar katė nepasakys, kodėl vemia, ar prarijo kokių kenksmingų medžiagų, stiklą, o gal staigiai užpuolė virusinė liga, bet šeimininkai reikalauja atsakymo, kurio pateikti ne visada įmanoma. „Siekdamas pagerinti ligos atsekamumą ir diagnozės tikslumą bei greitį, į klinikas investavau labai didelius pinigus. Tad jei žmogus savo augintiniui parinko mūsų gydytojus, turime jo nenuvilti. Deja, labai dažnai susiduriu su savo darbą kuo geriau norinčių atlikti medikų realybe. Jie pasakoja, kad šeimininkas sako geriau žinantis, kaip gydyti augintinį, nepraneša diagnozei svarbių detalių, arba, kaip minėjau, neleidžia atlikti jokių tyrimų. Mes kartais pateikiame tokį pavyzdį: įsivaizduokite, į ligoninę atvyko žmogus su atviru lūžiu, bet neleidžia chirurgui atlikti rentgeno, o reikalauja gipsuoti be „tų velnio spindulių“. Deja, matome, kad mūsų darbe situacijos panašios. Ir tada susiduriame su kita problema – veterinarijos gydytojai nebepakelia streso, neprotingai aukštų reikalavimų bei nevilties, kad nepavyko išgelbėti gyvūno, nors techninės galimybės laiku ir tinkamai diagnozuoti yra, tik neleidžiama tomis galimybėmis pasinaudoti. Viena vertus suprantu šeimininkus, nes kiekvienas tyrimas – didesni ar mažesni pinigai.
Nemokamos veterinarijos, deja, nėra. Normalu, kad žmogus dažnai negali ar nenori leisti papildomų pinigų nenumatytai augintinio ligai, tačiau tada kalbame apie kitą aspektą – o ką daryti mums? Kartais tiesiog „Tėve mūsų“ belieka sukalbėti ir tikėtis, kad tai padės gyvūnui, kuriam skubiai reikia, pavyzdžiui, inkstų dializės, nes įsisiurbė erkė ir užkrėtė babezioze. O galėjo gyvūnas nesusirgti, jei šeimininkas už keletą eurų lašų ar už keliolika eurų tablečių nuo šių kraujasiurbių būtų nupirkęs“, – kartais labai įtempto veterinarijos gydytojų darbo užkulisius atskleidžia V. Siaurys. Jis neslepia – gydytojai persitempia ir išeina dirbti vadybininkais ar konsultantais, kur, anot jų, ir darbas ramesnis, ir alga tokia pati.
Ateikite dirbti – apgyvendinsime
Prieš trejus metus Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos fakultete studijas pradėjo 236, o Gyvūnų mokslų fakultete – 77 pirmakursiai. Dar po trejų metų (studijos trunka šešerius metus) mokslus baigs ir darbo galės pradėti ieškotis apie 300 naujų veterinarijos gydytojų. O internete apstu skelbimų, kuriuose ieškoma būtent veterinarijos gydytojų. „Aš žinau kodėl, – sako V. Siaurys. – Man žmonės, baigę veterinarijos studijas, atvirai sako, kad tik visiški kvailiai gali dirbti tokį darbą, nes čia pilna streso ir konfrontacijų su gyvūnų šeimininkais. Todėl mūsų klinikoje yra kameros, ir mes, pateikdami klientui įrašą, ne kartą esame apgynę savo medikus nuo įvairių kaltinimų, kad ir smurtu prieš augintinį. Tada mūsų atsiprašo, tačiau neigiamą komentarą iš interneto ištrinti pamiršta.“
Pasak veterinarijos gydytojo V. Siaurio, jų darbas kasdien tampa vis sudėtingesnis, medikai privalo turėti išskirtinių gebėjimų, nes jų atliekami tyrimai ar operacijos neretai būna panašios į žmonių. „Jos apima neurologijos, ortopedijos, onkologijos, kardiologijos, vaizdinės diagnostikos ir kitas sritis. Diagnostikai naudojama itin brangi ir moderni įranga, tad darbas reikalauja išskirtinių žinių, nuolatinio tobulėjimo ir fizinio bei itin stipraus moralinio pasirengimo. Todėl aš nebeieškau savo klinikai tiesiog veterinarijos gydytojų, aš ieškau Medikų iš didžiosios raidės, kurie pirmaisiais darbo metais dar ir po budėjimo galvos, ar padarė viską, ką galėjo, o galbūt kažką galėjo padaryti kitaip, dar geriau. Ieškau tokių, kaip aš, kurie nuo mažų dienų rūpinasi gyvūnais, domisi jais ir padarys viską, kad juos išgelbėtų. Kažkodėl esu įsitikinęs, kad didmiestyje nerasiu, ko ieškau, o talentus iš mažesnių miestelių sulaiko pragyvenimo kaštai. Tad viską apsvarstęs nupirkau butą, kuriame mano naujas darbuotojas galės apsistoti, kol pasijaus tvirtai stovintis ant kojų ir bus pasirengęs gyventi savarankiškai. Klinikoje jam mokamas atlyginimas gana greitai leis tą padaryti“, – netikėtu sprendimu nustebino V. Siaurys.
Tačiau jį pažįstantieji sako, kad stebėtis neverta – šis žmogus visuomet viską darė kitaip, kad geriausia būtų jo gydomiems augintiniams, o ne veterinarijos neišmanantiems savininkams. Ir šio žmogaus vardas tapo kokybės sinonimu, tad jį pamatę klientai lengviau atsidūsta ir leidžia daktarui daryti viską, ko reikia, kad augintinis pasveiktų. Ir jis daro, o darydamas savo patirtį perteikia jauniems talentams, kuriems atveria ir savų namų duris.
