Susitarkime, ką reiškia rekreacinė teritorija
Anot architekto, didžioji dalis nekilnojamojo turto projektų – komerciniai pastatai, daugiabučiai, viešbučiai – yra vystomi valstybinėje žemėje, ir su tuo yra viskas gerai. Jis atkreipia dėmesį, kad aiškumo trūksta kalbant apie teritorijų paskirtį ir būtent Gulbinų kvartalo skandalas sukėlė poreikį panagrinėti, kas yra rekreacinė teritorija.
„Rekreacinė teritorijos paskirtis gali būti labai plačiai suvokiama. Tai gali būti ir antrieji namai, kuriuos šeimos perka Druskininkuose arba Palangoje, tai gali būti ir poilsio namai, kur atvažiuoji 10 dienų su kelialapiu pailsėti, prie ko buvo pripratę žmonės sovietmečiu“, - sakė pašnekovas.
Architektas akcentavo svarbų dalyką, kad Gulbinų skandalo atveju teritorijų planavimo dokumentai nesutapo su realybe: „Kalbant apie Gulbinų kvartalą bendrajame plane, jeigu aš neklystu, buvo labai aiškiai parašyta, kad šita teritorija yra skirta visuomenėms poreikiams. Jeigu teritorija skirta visuomenės poreikiams, turėtume manyti, kad atskirais turtiniais vienetais teritorija neturėtų būti parduota. Tai visas konfliktas kilo iš to. Teritorijų planavimo dokumentai sakė viena, o padaryta šiek tiek kitaip.“
Vis tik architektas sako, kad labai svarbu išsiaiškinti ir visai visuomenei susitarti, kokia ta rekreacija turi būti, kadangi šiuo metu trūksta aiškumo.
„Dalis žmonių, ypač senesnės kartos, kurie važiuodavo su kelialapiais į Palangą, vis dar yra įsitikinę, kad rekreacija yra tik toks viešbučio tipo dalykas, kur atvažiuoji, gauni apartamentus, paatostogauji 10 dienų ir grįžti į Vilnių. O toks modelis kaip antrieji namai, kurie tikrai dabar labai populiarūs, kai kuriems žmonėms atrodo kažkoks blogis, tarsi mes čia išparduodam gražiausius kampelius. Vyrauja tokia nuomonė, kad galbūt apskritai negali būti parduodama tokia žemė“, - svarstė architektas.
Lietuviai pribrendo „antriesiems namams“
L. Rekevičius mano, kad reikėtų teisiškai apibrėžti sąvoka „vila“.
„Europoje tai (vila - Delfi) žinoma nuo romėnų laikų. Vila – tai yra vienos šeimos antrasis būstas. Pvz., kažkokio Patricijaus būstas vasarai. Jis vasarą gyvena Romoje, o žiemą kraustosi arčiau Sicilijos. Tai tokia sąvoka „antrieji namai“ yra išrasta jau labai seniai, o Lietuvoje tai niekaip neapibrėžta ir nereglamentuota“, - aiškino architektas.
Jis argumentuoja, kad to reiktų paprasčiausiai dėl pragmatinių dalykų. Anot L. Rekevičiaus, gyvenamuosiuose namuose pakanka vienos laiptinės, o rekreacinės paskirties pastate, arba viloje, privalo būti dvi laiptinės. Tad projektuojant vilą pagal reikalavimus būtina įrengti dvi laiptines, nors, anot pašnekovo, ta vila niekuo nesiskiria nuo vienbučio gyvenamojo namo, skirto vienai šeimai.
„Tai reikia apsibrėžti, kas yra ta vila, kas tas rekreacinis pastatas, kaip jie gali būti naudojami, kad jie gali būti ir nuomojami, ir parduodami, ir juose gyvenama. Tai reikėtų padaryti“, - tvirtino architektas.
L. Rekevičius taip pat įžvelgia problemą Lietuvos kurortuose. Anot jo, žmonės, nusipirkę antruosius būstus, juose būna vos keletą savaičių per metus, neretai paprasčiausiai tingi nuomoti ir dėl to didžiąją dalį laiko tie būstai stovi užkaltomis langinėmis. Sezonas Lietuvoje ir taip trumpas, o nuomojamo būsto problematika mažina kurortų patrauklumą.
Siūlo remtis Ispanijos pavyzdžiu
Architektas turi pasiūlymą, kaip spręsti šį klausimą ir siūlo remtis Ispanijos praktika.
„Pvz., Tenerifėje populiaru pirkti turizmo paskirties būstus. Tai yra mūsų rekreacinio būsto atitikmuo. Tik ten yra reikalavimas kažkokią dalį per metus tą būstą nuomoti privalomai. Jeigu nenuomoji, tada tau nekilnojamojo turto mokestis didėja 10 kartų. Tiesiog taip – motyvuoja per pinigus. Jeigu labai nenori – gali nenuomoti, bet tada mokėsi labai didelį NT mokestį“, - idėją dėstė L. Rekevičius.
Vis tik labai svarbu, anot pašnekovo, kad vystytojai būtų sąžiningi ir nebandytų pralobti melagingai nurodydami nekilnojamojo turto ar teritorijos paskirtį.
„Jei sakome, kad šitoje vietoje statome viešbutį, kuris veikia visus metus, turi papildomas paslaugas, tokias kaip SPA ir pan., tada turime neapgaudinėti ir butų tame viešbutyje nepardavinėti. Paprastai tariant, nedaryti fake (netikro – ang.) viešbučio, kuris iš tiesų yra daugiabutis su parduotais butais. Šis aspektas yra labai svarbus ir tokių atvejų vis dar pasitaiko Lietuvoje“, - svarstė L. Rekevičius.
