Net nežinau dalies tų valstybių ar salų, kur pašnekovas buvo nuklydęs. Ir net ne po vieną kartą. Nes beveik visose mažiau saugiose ir tokiose turtingose savo ištekliais, deja, tai netaikoma jos gyventojams, šalyse tarpsta toks mums nesvetima augalija – kavauogės. Tai, kas vėliau virsta kava. Ne pienu balinta, ne cukrumi skaninta. V. Kratulis sakytų, prakalbinta.

Kasryt, užsiplikę apie litrą kavos, tokios dažnai dar neragautos, – gal naujo derliaus, gal naujo tiekėjo pasiūlytos, Vytautas su žmona net nesiima darbų, kol jos neišgurkšnoja. Nes kava, jo žodžiais, ne tik puikus stimuliantas, bet ir penas pamąstymui.

O dienos metu teigia dar ne kartą bando „prakalbinti“ ir įvairių kraštų atkeliavusios vis naujos kavos pavyzdžius. Kartais – ir kokias dvi dešimtis puodelių.

Vytautas teigia nerandąs paaiškinimo, kodėl kai kurie žmonės jos negeria. Tiesiog tokių žmonių teigia nesuprantantis.

Vytauto Kratulio kavos paieškos
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Kiek vėliau lengvai išprovokuotas pašnekovas pabus savotišku kavos pastoriumi ir sugriaus įvairius mitus apie kavos naudą ir žalą, kurie skiriasi priklausomai nuo metų ir gal net nuo mėnulio fazių.

Mainais į kavą – du vagonai degtukų

O dabar grįžkime prie „Huracan Coffee“ tinklo, kuris anksčiau vadinosi „Šviežia kava“, įkūrėjo verslo ištakų.

Šio verslo užuomazgos, galima sakyti, susijusios ir su sovietmeču, ir su moteriška migrena. Ne itin paklusnus, su kortomis kišenėje ir peiliu prie juosmens mėgęs blaškytis šešiolikmetis Vytautas mamos buvo išsiųstas vasaroti į tokį nykoką baltarusišką Oršos miestelį.

Ir štai to miestelio gastronome vaikinas pamato kelis dalykus – dvi piktokas krūtiningas kepurėtas moteriškes, pustuštėse lentynose – šlapiankos, konservų ir forminės duonos, bet šalia – jokiam pirkėjui susidomėjimo nekeliančias kavos pupelių pakuotes.

Šešiolikmetis vaikinas žinojo, kad tos pupelės bus geriausia dovana nuolat migrena besiskundžiančiai mamai: „Nežinau, kuo dabar žmonės ją gydosi, bet tuomet mamai kava buvo geriausias vaistas. Dažniausiai namuose būdavo tirpianka, nes kavos pupelių tik retais atvejais pavykdavo gauti.“

Į Lietuvą pilnas kavos prikrautas sportinis krepšys buvo pargabentas su nuotykiais. Su šiuo kroviniu vaikino vos nesupakavo milicija.

Kava Vytauto gyvenime vėliau dar kartą tapo puikia valiuta. Jau studijuodamas, būsimasis kavos žinovas sugalvojo imtis degtukų verslo. Tuomet kas iš Rusijos į Lietuvą vežė drožtukus, trintukus ir žėrėsi iki 300 proc. pelną, o Vytautui pasirodė, kad degtukai bus puiki, sovietmečiu strategine laikyta prekė: „Susiskambinau su draugu Baltarusijoje ir kai sužinojau kokie jie pigūs, draugui pasakau: „Taigi mes galime tapti milijonieriais“, – prisimindamas degtukinį verslą juokiasi pašnekovas.

Apie mėnesį ieškoję, kur galėtų gauti tų degtukų, surado jų du vagonus, laikomus kažkokioje Gomelio bazėje: „Nuėjau pas direktorių ir sakau: „Parduok“. O jis man: „O kas man iš to“. Pasiūliau jam tūkstantį dolerių. Sako: „Neįdomu, įdomu du tūkstančiai“. Tada aš jam pasiūliau ne pinigų, bet mikroautobusą kavos. Jis sutiko, bet davė tik parą laiko. Sėdau į mašiną, parlėkiau į Vilnių, neturėjau nei kavos, nei mikroautobuso. Bet man pavyko viską suorganizuoti. Atsigabenome du vagonus degtukų į Lietuvą ir po trijų mėnesių jau skaičiavome gerą pelną. Bet štai tuomet ir pagalvojau, kad net tokiame mažame arbatos tradicijų miestelyje kaip Gomelis, žmonės apie gerą kavą šiek tiek supranta. Tada pirmiausia įkūriau įmonę Baltarusijoje, kur pardavinėjau kavą, arbatą, aliejų, kitus produktus“, – apie nuotykių pilną verslo pradžią gyvai pasakojo pašnekovas.

Kava jį pati susiranda

Visa tai, apie ką parašyta aukščiau, jau istorija, bet tai, kas su kokybiškos kavos pradininko užmojais vyksta dabar, – ne mažiau įspūdinga.

Šių metų sausį sukako lygiai dvidešimt nuo V. Kratulio verslo ir nuo pirmos kavinės „Šviežia kava“ atidarymo sostinės Savanorių prospekte visai šalia „Hyper Rimi“. Beje ten iki šiol darbuojasi savotišku kavinių tinklo talismanu vadinama Aliona Golubovičienė.

Vytauto Kratulio kavos paieškos
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Dabar jau veikia aštuonios ypatinga kava garsėjančios kavinės. V. Kratulio gyvenimas jau neatsiejamas nuo kiekvienų metų geriausio kavos derliaus paieškos ir pasiūlymos gausa iš tolimų tolimiausių šalių. Dėl šių pasiūlymų darbą mums įprastu laiku pradedantis Vytautas, vakare, galima sakyti, pradeda antrą pamainą. Mat ten, kur jis turi vienokių ar kitokių verslo reikalų, pats darbo dienos įkarštis.

Kai paklausiu Vytauto, kas jis – kavos medžiotojas, keliautojas ar tiesiog verslininkas, jis sako, kad viskas viename, bet štai pastarieji metai buvo kitokie – nei į keliones, nei į naujų skonių kavos medžioklę jau nebepavyko iškeliauti.

„Dabar jau mane sumedžioja ūkininkai, kurie ką nors gero ir įdomaus užaugino. Tai jie man skambina. Mano darbo diena vakare kaip ir turėtų baigtis, tačiau 18 valandą prasideda kitas darbo etapas, nes kitoje Atlanto pusėje žmonės atsikelia, pradeda skambinti, siūlyti pavyzdžius ir panašiai“, – apie iki vidurnakčio ir ilgiau trunkantį darbą pasakoja „Huracan Coffee“ tinklo savininkas.

Šiuo metu pasiūlymai plaukia iš Ekvadoro, Havajų: „Ką tik ragavau Galapagų salų kavą. Kažkada jau turėjom kavos iš ten, ji yra pakankamai egzotiška. Šios salos yra UNESCO saugomos, jos laikomos draustiniu, kuriame ūkinė veikla beveik neleidžiama. Jos priklauso Ekvadorui, bet jei palyginti Ekvadoro ir Galapagų kavą, tai būtų tas pats kas lyginti daržoves su vaisiais. Tai būtų du skirtingi skoniai“, – apie naujausią kavos siuntą pasakoja pašnekovas.

Jo žodžiais, tos kavos kokybė yra „turistinė“, o kaina yra kosminė: „Nes tose salose yra tik vėžliai ir turistai. Manau, kad mūsų klientai, kurie yra reiklūs kavos atžvilgiu, nesupras, jei turėsime tokią egzotišką ir brangią, bet ne tokią gerą, kokią mes norime ragauti.“

Nuo dviejų iki dešimties tūkstančių dolerių

Pasak verslininko Vytauto, kavos kainą nustato rinka.

„Galapagų salų kavą parduodantis ponas sako, kad man tai kainuos apie 20 dolerių už kilogramą žalios, dar nepaskrudintos kavos, o ją dar reikės parsigabenti, o tai irgi reiškia papildomas išlaidas. Realiai vidutinė Arabikos kavos biržos kaina pasaulyje yra apie 2-2,5 dolerio už kilogramą. Taigi Galapagų kavos kaina priklauso ne nuo jos kokybės ir skonio, o nuo to, kad ten yra brangi sala, kurioje visi gyvena iš turizmo ir negalima nieko auginti.

Vytauto Kratulio kavos paieškos
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

O visos tos, kurios išties brangios kavos, perkamos aukcionuose ir jų kaina paprastai priklauso nuo sezono, nuo kokybės, nuo derliaus, kiek jos yra užauginta. Tarkime, vienais metais japonai nusipirko brangiausią kavą. Už 3 kg sumokėjo 10 tūkst. dolerių. Bet tai tiesiog buvo galimybė išrėkti visam pasauliui, kad nusipirko brangiausią pasaulyje kavą ir pasidaryti sau reklamą, nes realiai, vargu, ar atsiras pirkėjas, kuris tokią kavą pirktų ir gertų“, – įsitikinęs pašnekovas.

„Huracan Coffee“ savininkas pateikė ir kitą pavyzdį – apie vyruką, kuris augina kavą Panamoje. Jis nuvyko į Dubajų pas šeichus, pavaišino jų žmonas, o vėliau surengė tos kavos aukcioną. Šeichas už kavos kilogramą sumokėjo 10 tūkst. dolerių: „Šeichas nusipirko, nes jis galėjo, bet tai nereiškia, kad toji kava buvo tiek verta. Kavos kainą nustato aukcionai, kuriame dalyvauja ne vienas pirkėjas. Jai turi būti atitinkama rinka.“

Gurmaniškoji kavos Lietuva

V. Kratulis neslepia, kad be jo paties ir komandos, Lietuvoje jau yra susiformavęs atitinkamas kavos gurmanų ratas, kuris išragauja „Huracan Coffee“ parduodamą kavą.

Garsiausiu kavos somelje laikomas Vytautas yra nuolatinis pasaulyje rengiamų kavos konkursų dalyvis ir teisėjas. O viskas prasidėjo gal 2005 m., kai jis pats „už rankos“ į Lietuvą atvedė Ypatingos kavos asociaciją.

„Iki tol Lietuva žinojo tik itališką, vokišką, suomišką kavą. Itališkoji kava mūsuose buvo laikoma viršūne. Tada aš į Lietuvą atsivedžiau pasaulinę Ypatingos kavos asociaciją, kurią įregistravau ir Lietuvoje. Prasidėjo kasmetiniai baristų čempionatai, kurie yra kuruojami būtent šios asociacijos. Čempionato laimėtojas važiuoja atstovauti Lietuvą pasaulyje. Pernai mūsų įmonės baristė Eleonora Zanevičienė laimėjo šį čempionatą ir turėjo vykti į Australiją, tačiau dėl visiems žinomų priežasčių jis neįvyko“, – pasakoja ypatingos kavos pionieriumi Lietuvoje laikomas pašnekovas.

Kavos kelionės – į egzotiškiausius kraštus

V. Kratulis daugybę metų teisėjauja įvairiuose pasauliniuose kavos čempionatuose, todėl ne tik ypatingos kavos paieškos, bet ir tie konkursai jį ne vieną kartą nuvedė į visas tas šalis, kur auga kavos pupelės. Tai ir Burundis, ir Peru, ir Panama, ir Etiopija, ir Kongas, ir Uganda, ir Tanzanija, ir Nikaragva, ir Jemenas, ir Meksika, ir daugybė kitų mums egzotika dvelkiančių šalių.

„Į tas šalis keliauju nuo 2005 m. Yra keletas tų kelionių variantų. Dažniausiai vykstu, kai gaunu kvietimą į konkursą ar panašiai. Konkursai yra savotiška rutina, juose kartais tenka praleisti ir penkias, ir septynias dienas. Po jų paprasti būni pavargęs nuo kavos ir fiziškai, ir psichologiškai, nes būna tūkstančiai puodelių kavos, į kurią tenka koncentruotis. Todėl atsipalaidavimui rinkdavausi daugybę ekstremalaus sporto rūšių – lipimą į kalnus, leidimąsi lynais, parašiutus, ekstremalų plaukimą upėmis. Tai padėdavo pamatyti egzotiškąją tos šalies dalį. Bet dabar jau esu daug ką išbandęs, o pasaulis pasidarė toks greitas, laikas darosi vertingesnis, negu kažkokia egzotika, todėl dabar stengiuosi elgtis kaip tie japonai, kurie atvyksta paskutiniai ir išvyksta pirmieji, – jie labai taupo laiką. Aš taip pat dabar stengiuosi daugiau laiko praleisti su šeima, nes ilguoju laikotarpiu toji egzotika pasidaro pažįstama ir įprasta“, – pasakoja nuolatinių kavos čempionatų dalyviu tapęs jos žinovas.

Vytauto Kratulio kavos paieškos
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Verslininkas neslepia, kad labai mėgsta grįžti į tas pačias šalis po kokių penkerių metų – pirmiausia pasidomėti, kaip per tą laiką pakito kava, ar yra progresas. Kartais į tokias keliones patraukia su grupele žmonių – viena ar keliomis šeimomis ir ne tik sau, bet ir jiems surengia pažintinę kavos kelionę.

Kulkosvaidžių apsuptyje

Prisimindamas keliones po saugumu nepasižyminčias šalis V. Kratulis išskyrė kelionę į Hondūrą.

„Ten mūsų palyda buvo apsiginklavusi ne tik paprastesniais ginklais, bet ir kulkosvaidžiais. Mums paaiškino, kad prieš kurį laiką buvo užpultas ir apšaudytas turistų autobusas. Užpuolikai susirinko viską, ką rado pas tuos žmones – telefonus, fotoaparatus. Buvo ir žuvusių.

Ruandoje, lėktuve netyčia sutikau lietuvį mediką, kuris keliavo iš Nigerijos. Klausia, ką gi aš toje šalyje veikiu. Sakau, kad kavą ragauju. Jis nepatikėjo, nes pats prieš keletą metų pats dirbo Ruandoje ir kraudavo lavonus. Jis pasakojo, kaip būdavo užminuojamos automobilių aikštelės ir bet kurį laiką jos galėjo susprogti. Tada užpuolikai išlįsdavo iš krūmų ir susirinkdavo viską, kas liko po sprogimo.

Vytauto Kratulio kavos paieškos
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Hondūre yra toks uostas San Pedro Sula, kuris laikomas nesaugiausiu miestu pasaulyje. Ten praradau lėktuvo bilietą. Tokiose šalyse, kur vyksta nuolatinės įkaitų dramos, vienam gal net saugiau nei būnant su kokia grupe“, – kelionių nuotrupomis dalijosi pašnekovas. Visi tie kraštai jo gyvenime atsirado jau vien dėl to, kad tai yra kavos šalys.

Trys geriausios kavos savybės

Kavos somelje V. Kratulio klausiu, kokia gi toji gera kava, kokios gi jos savybės lemia, kad ji būtų paskelbta geriausia.

„Yra trys svarbiausi kriterijai, kurią profesionalai taiko išrinkdami geriausią kavą. Pirmas ir svarbiausias kriterijus yra jos švarumas. Kava savo skoniu turi būti tyra kaip šaltinio vanduo. Antras kriterijus – saldumas. Jeigu kavos uogos yra surinktos nesunokusios, jos nėra saldžios. O trečiasis kriterijus yra rūgštumas, ko mūsų žmonės labai purtosi. Bet būtent saldumas su rūgštumu tarpusavyje labai dera ir suteikia ypatingą skonį. Jeigu kava auginta ne aukštikalnėse, bet žemumose, tos rūgšties praktiškai nėra. Jie vaisiai nebus sunokę, jie bus rūgštūs, bet tai bus prastarūgštė, bjaurarūgštė, nemaloniarūgštė kava“, – gražių žodžių apibūdindamas kavos rūgštį pažeria jos žinovas.

Tiki tuo, ką kalba

Žmogus, kuris, galima sakyti, išgėręs ežerą kavos, išragavęs daugybę jos rūšių, sako nekalbėsiąs kaip mokslininkas, bet kaip pastorius, kuris šventai tiki tuo, ką kalba.

Vytauto Kratulio kavos paieškos
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

„Kava yra vienas didelis gėris ir ji žmogui tik padeda. Anksčiau kolekcionuodavau straipsnius apie jos naudą, tai jeigu kas paklausdavo apie tai, galėjau tais straipsniais užatakuoti. Ir ne vien tik jos cheminė sudėtis yra mums naudinga. Kone visiems, kurie ją geria, ji yra stimuliantas, kuris kelia žmogui nuotaiką. Man netgi gaila tų žmonių, kurie sako, kad kavos negeria. Man tada norisi atsistoti ir išeiti, nes neįsivaizduoju, kas gali jam pakelti nuotaiką. Ypač jeigu jis nesportuoja, nebėgioja. Jis tiesiog yra paniurėlis. Tikrai nežinau priežasčių, kodėl nereikėtų gerti kavos. Moterys kartais galvoja, kad gali ji gali nėštumui pakenkti. Bet mes turime tris vaikus: žmona kavą visada gėrė ir nieko su tais vaikais neatsitiko, – geri gavosi“, – šmaikštauja portalo Delfi kalbinamas kavos žinovas ir gurmanas.

Tik vanduo ir kava

Kavinių tinklo savininkas geria kavą be jokių priemaišų, pieno ir cukraus.

„Mano santykis su kava yra labai tiesus ir aiškus, – jokių plėvelių tarp mūsų nėra. Taip aš kalbuosi su kava. Ji man pirmiausia penas pamąstymui. Negalima jos su niekuo maišyti, – kava ir vanduo ir viskas. Bet tų, kurie ją vartoja taip, kaip jiems patinka, gink Dieve, neteisiu, tai jų reikalas. Bet jeigu jūs norite kavą įvertinti, tada jos negalima maišyti su niekuo, nes tada jūs gersite kokį nors patiekalą, bet ne kavą“, – patikino pašnekovas.

V. Kratulis skirsto pasaulį į arbatos ir kavos šalis. Jo žodžiais, Brazilija pagal kavos suvartojimą jau aplenkė Jungtines Amerikos Valstijas: „Tai šalis, kuri ir daugiausiai jos užaugina, ir daugiausiai suvartoja. Jie geria daug prastos kavos. O štai Jemenas visą šalyje užaugintą kavą parduoda,–- tai yra šios šalies valiuta. Jie patys jos negeria, arba geria tokią, kuri gaminama iš kavos apyvaisio, kitaip – minkštimo, kuris turi daug kofeino. Pasaulyje tai yra gigantiška gamybinė atlieka, kuri yra išmetama.“

Lietuva garsėja kavos kultūra

Lietuva jau ne tik Baltijos šalyse garsėja savo kavos kultūra, išplėtotu kavinių tinklu. Ir šioje srityje V. Kratulį galima laikyti savotišku pionieriumi.

Vytauto Kratulio kavos paieškos
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

„Esu patenkintas tuo, kas nutiko per tuos dvidešimt metų ir manau, kad ir pats nemažai prie to nagus prikišau. Buvo sukurti geri pamatai kavos verslui vystytis. Taip, kaip Lietuva nušuoliavo su kava, ji galėtų nušuoliuoti ir kitose srityse. Pirmasis Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetis buvo labai blogas – kriminalinis, daug kraujo, visokio jovalo, nelaimingų žmonių, prarastų likimų. Antrasis dešimtmetis buvo ypatingas tuo, kad kriminalas tapo verslu, buvo viskas privatizuojama ir gviešiamasi. Trečiasis dešimtmetis įdomus tuo, kad jau tapome Vakarais, o ketvirtasis dešimtmetis, mano nuomone, bus dar įdomesnis, nes dabar žmonės daro pinigus iš nieko, – iš oro, iš startuolių ir panašių dalykų. Mes, kaip maža šalis, turime puikų šansą veržtis į priekį “, – savo viziją dėlioja pašnekovas.

Jis prisiminė tą nelengvą pradžią, kai paskrudinęs kiek kavos, eidavo į restoranus ir ją siūlydavo: „Man sakydavo, kad uždaryčiau duris iš kitos pusės, nes jie dirba su kava kelis dešimtmečius ir puikiai žino, kokia gera yra suomiška ar vokiška kava. Ilgą laiką jaučiausi vienišas, pasakodamas ir aiškindamas apie kavą. Man sakydavo: „Žinai, kas yra svarbiausia? Ogi geras kavos aparatas. Jauti skirtumą tarp zaporožiečio ir mersedeso? Kavos mašina yra svarbiausia, o kokį ten kurą pilsi, tai ne taip svarbu, ji vis tiek važiuos“. Ir tai yra melas, kuris sakomas specialiai. Tokia ydinga sistema Lietuvos barų ir kavinių egzistuoja iki šiol. Ne ūkininkas, kuri užaugina kavą, bet kavos aparato pardavėjas, kuris duoda nemokamą mašiną, sąlygoja kavos skonį rinkoje“, – kavos verslo užkulisius kiek praskleidė verslininkas.

V. Kratulio verslo filosofija – neįdomu būti triumo viršininku, norisi būti laivo smaigalyje. Pasak jo, įdomu tik tai, kas turi prasmę. Todėl pinigai čia svarbūs tik tiek, kiek jie gali padėti viską keisti ir „stumti“ kavos kultūrą pirmyn. „Pasukti pasaulio ašį, nors truputį“ – tai būtų smagu.