Šią savaitę „Biok Laboratorijos“ savininkai Romualda ir Mindaugas Stragiai paskelbė apie naujos gamyklos statybų startą. Įkurtuves šiame fabrike, kuris iškils sostinės pašonėje, šalia magistralės Vilnius-Ryga, ketinama surengti dar šiemet.
– Kodėl buvo nuspręsta statyti naują gamyklą, – nebeišsitenkate senoje ar ketinate gerokai išplėsti gamybą?
– Į naująją gamyklą persikels visa įmonė, nes būtų neefektyvu dirbti per dvi vietas. Senoji vieta mums jau seniai per ankšta, nebeturime ten kur plėstis. Ji buvo kaip guminė, vis ką nors įsprausdavome, – tai kokią liniją, tai sandėliuką, bet jau pasiekėme ribą, kai jau nėra kur plėstis, o augti norime ir toliau, tai realiai darysime šuolį.
Perkame naują, labai pažangią, automatizuotą liniją ir savo pajėgumus ilgiainiui ketiname padidinti apie penkis kartus. Taigi į naują gamyklą ketiname įžengti jau žinodami, kad esame pasiruošę ne vieniems metams į priekį ir ne iš karto, bet palaipsniui, kasmet galėsime po mažiausiai 20 proc. padidinti gamybą.
– Į naują įmonę žengsite ir su naujais produktais?
– Daugiausia augsime per dantų pastas, nes mums su jomis gerai sekasi ir būtent šio produkto daugiausiai eksportuojame. Tai ir bus prioritetas. Viliamės, kad augimas ateis iš naujų rinkų.
Kitas motyvas, kuris mus paskatino statyti naują įmonę, tai tvarumas ir aplinkosauga. Atsirado daug naujų būdų gaminti švariai, tvariai, todėl turime dirbti taip, kad galėtume didžiuotis. Tikimės, kad ir tai pritrauks naujų klientų ir užsakovų, tarkime, iš tokių rinkų, kaip Skandinavijos, kuri labai atidžiai vertina, kokiomis sąlygomis yra gaminamas vienas ar kitas produktas.
Dar vienas iš tokių akcentų bus 800 kv. m. plote ant stogo įrengtos saulės baterijos. Tikimės, kad 100 proc. energijos mes gausime iš saulės, o jeigu bus perteklius, atiduosime į tinklus.
– Bet juk tvarumas – tai ir plastiko atsisakymas. Gal jūsų produktai bus pakuojami į kitokias pakuotes?
– Tai labai įdomi tema, nes plastikas nėra pats blogiausias variantas, kuris gali būti, nes dažnai jo vienintelė alternatyva kosmetikos gamyboje yra stiklas. Iš pirmo žvilgsnio gal atrodo, bet iš tiesų jis sukuria daug CO2 taršos, nes jis yra sunkesnis, jį vežioja transportas ir tai yra visai kita emisija. Taigi reikėtų žiūrėti plačiau.
Mes ieškome plastiko, kuris būtų pagamintas iš perdirbtos žaliavos. Kaip tik radome tiekėją, kur gamina iš vandenyne surinkto ir perdirbto plastiko. Kita vertus, mes labai raginame rūšiuoti tas pakuotes, pabaigus jas išplauti ir mesti į plastiko konteinerius. Nuo vartotojo daug priklauso, kaip toji pakuotė toliau gyvens.
Yra tam tikri reikalavimai ir mes galime naudoti tikrai ne bet kokią pakuotę. Tarkime, dantų pastos tūbelės nėra geras sprendimas – juk joms gaminti naudojamas arba laminuotas plastikas, arba aliuminis, kitaip produktas neišlaiko savo konsistencijos. Aliuminio tūbelė paprastai metama į bendras šiukšles, aliuminis nerūšiuojamas. Tuomet geriau tūbeles gaminti iš plastiko, kuris yra rūšiuojamas ir perdirbamas.
– Iš kur toji jūsų įmonėje pagamintos dantų pastos, o ypač – juodosios sėkmė?
– Šio produkto sėkmė susideda iš kelių komponentų. Mes buvome vieni pirmųjų, kurie pradėjome gaminti ypatingai natūralios sudėties dantų pastas. Į rinką atėjome su kita formule, nei kad buvo įprasta dantų pastos gamyboje. Jeigu būtume pagaminę analogą, panašų į tai, ką daro didieji gamintojai, gal ji būtų pigesnė, bet mes norėjome padaryti geresnį variantą. Todėl ji nėra pati pigiausia. Iš pradžių galvojome, kaipgi mums pasiseks, gal nebus daug pirkėjų, bet kai į rinką atėjome su visai kito lygio produkto turiniu, vartotojai labai greitai tą suprato, kad tai yra geros vertės pasiūlymas, kad už pakankamai prieinamą kainą gauna sveiką produktą, pradėjo ją naudoti ir dalintis rekomendacijomis.
Juodoji dantų pasta pirkėjus irgi labai sudomino, nes tai buvo kitaip, nei visi įpratę. Pirmiausia dėl to, kad ji kitokia, ją pirko tie, kurie mėgsta naujoves, originalumą, jaunimas, o po to pamatė efektą, kad ji dar ir gerai veikia, tai ir liko su tuo produktu. Jis puikiai įsitvirtino ir stabiliai liko rinkoje.
– Esate sakiusi, kad jeigu produktą tas pats vartotojas nuperka antrą kartą, tai lyg ir ženklas, kad gaminys pataikė į dešimtuką.
– Mūsų filosofija yra tokia, kad pirmą kartą gali bet ką parduoti, bet mūsų tikslas, kad žmonės pirktų ir antrą, ir daugiau kartų. Kartais girdžiu iš vartotojų: „Nesitikėjau, kad už tokią kainą „Margaritos“ dušo želė ar muilas gali būti toks geras.“ Tai mūsų misija suprasti tuos vartotojų norus ir lūkesčius.
Esame nusiteikę, kad ne visos naujienos bus sėkmingos. Kartais geriausias atsakymas ar produktas geras yra tik tada, kai jis išeina į rinką, padedi jį į lentyną ir jį panaudojęs žmogus parašo galutinį verdiktą.
– Kokių rinkų lentynose dabar galima rasti jūsų produktų?
– Pirmiausia man labai smagu ir jaučiu pasididžiavimą, kad tų rinkų daugėja. Keliaujant per Europą ne vienos šalies parduotuvėse galima rasti mūsų produktų. Keliavome po Nyderlandus, tai iš trijų parduotuvių, į kurias užėjome, dvejose radome savo produktų.
Taigi mūsų rinkos yra Nyderlandai, Austrija, Didžioji Britanija, gerai sekasi Lenkijoje, Latvijoje, Estijoje, žingsnis po žingsnio einame ir į kitas Europos šalis.
Lietuvoje „Biok Laboratorija“ yra viena iš keturių didelių tiekėjų. Esame tokio pačio lygio tiekėjai, kaip kiti tarptautiniai gamintojai, kurie turi daug prekės ženklų ir didelį prekių krepšelį. Kiti Lietuvos gamintojai yra gerokai už mus mažesni, dar kiti yra iš viso pradedantys ar nišiniai gamintojai. Taigi, Lietuvoje mes konkuruojame pagrinde tik su pasauliniais prekės ženklais.
– Žvelgiant iš šalies, atrodo, kad mūsuose kosmetiką dabar kas nori, tas gamina, maišo savo virtuvėje ir pardavinėja. Ką jūs apie tai manote?
– Jūs nevisiškai teisi. Yra taikomi įvairūs apribojimai, reikia turėti higienos pasą, kuris yra kaip įrodymas, kad gamintojas turi švarią patalpą. Tie smulkieji prekeiviai, kurie prekiauja mugėse per draugus ar internete, ir tie, kurie jau žaidžia aukščiausioje lygoje, skiriasi iš esmės, nes norint patekti į prekybos tinklą reikia turėti begales dokumentų ir įrodyti, kad turi teisę gaminti kosmetiką. Visi privalome dirbti pagal Europos kosmetikos reglamentą, kuris labai griežtai reguliuoja higienos normas, produkto atsekamumo sistemas. Taigi mėgėjišką gamybą pradėti nesunku, bet norint tapti rimtu gamintoju, tai nėra taip paprasta.
– Kiek rūšių gaminių šiuo metu gaminate?
– Mūsų gaminių krepšelyje yra apie 250 skirtingų produktų. Juokauju, kad turime visko nuo galvos iki kojų – pradedant kojų ir baigiant veido kremu, o taip pat viską, ko reikia plaukų, dantų, akių odos ir viso kūno priežiūrai, ir visoms amžiaus grupėms – tiek vaikams, tiek suaugusiems.
Atsidarius naujai gamyklai greičiausiai krepšelio stipriai neplėsime. Aišku, inovacijas kuriame kiekvienais metais, – kažką išimame, kažką įdedame ir rotuojame, taigi daugiau augsime per apimtis.
– Yra tokia patarlė, kad savam krašte pranašu nebūsi. Sakote, kad Lietuvos rinkoje nenusileidžiate didiesiems pasauliniams gamintojams, vadinasi jūsų verslui ši patarlė kaip ir netinka?
– Labai didelė „BIOK Laboratorijos“ stiprybė yra 30-ies metų istorija. Jeigu šiais laikais reikėtų pradėti nuo nulio, tai nei pati tą daryčiau, nei kitiems patarčiau, nes gerai matau, kas darosi rinkoje. O prieš tris dešimtmečius lentynose beveik nieko nebuvo. Šį verslą jo pradininkai pradėjo tokiomis palankiomis aplinkybėmis, kai rinka buvo tuščia. Ir jie pradėjo kurti...
Jie yra sakę, kad tuomet nupirkdavo viską, tik reikėjo sugebėti pagaminti. Jų didžiausia problema buvo – kur gauti žaliavų, pakuotes. Net nesuprantu, kaip be mobiliųjų, interneto, be faksų jie sugebėjo užsukti šį gamybos verslą. Tai buvo labai inovatyvūs mokslininkai, kuriais labai žaviuosi, kad turėjo drąsos šį verslą pradėti.
Taigi, ne per vieną dieną gimė ši rinkos lyderystė, nes yra padarytas geras įdirbis. Ankstesnieji „Biok“ savininkai pradėjo nuo keturių produktų, o kai šie pasiteisino, tada dar kelis pridėjo ir taip ir žingsnis po žingsnio padarė įdirbį, kuris dabar mums neša sėkmę.
– Esu girdėjusi, kad jūsų produktus pirkėjai renkasi galvodami, kad jie sveikesni už tą didžiųjų gamintojų masiškai parduodamą pigią produkciją. Iš pirmų lūpų norisi išgirsti, kiek gi tame tiesos?
– Norėčiau kometuoti ne per konkurentus, bet per savo įmonės pavyzdį. Turbūt tas startas, kad įmonę sukūrė biochemijos mokslininkai, tai jie tą „bio“ nuo pat pradžių turėjo savo galvose. Jie ieškojo, kaip iš natūralių dalykų sukurti gerą produktą.
Kai prieš 15 metų pradėjau čia dirbti, tai mūsų laboratorijoje dar buvo daiginami kviečiai, kuriuos gamybos vadovas pirkdavo Kalvarijų turguje, buvo verdamas natūralių mėtų ekstraktas, kuris buvo dedamas į produktus. Taigi, tą natūralumą norėta išlaikyti nuo pirmosios grandies. Kai nebūdavo rinkoje žaliavų, tai jie patys jas pasigamindavo. Tie dalykai pasiteisino ir todėl tas produktas lietuvių pirkėjų akimis yra daug natūralesnis. Visa tai mus įpareigoja tęsti šią tradiciją. Dabar mes suprantame, kad tai yra mūsų stipriausias konkurencinis pranašumą ne tik Lietuvos, bet ir kitose rinkose.
Suskaičiavome, kokią dalį mūsų gamyboje užima natūralios kilmės ingredientai ir iškėlėme sau tikslą maksimaliai tą dalį dar padidinti, kad kuriami nauji mūsų produktai būtų dar natūralesni. Tarkime, mūsų dantų pastos natūralumas siekia 98-98 proc. Sunku pasiekti 100 proc., nes dedame kai kurių medžiagų dėl higienos ir konservavimo. Kita vertus, žmonės ją naudodami irgi jaučia skirtumą.
– Jūsų kosmetika pagaminta Lietuvoje, bet ar yra naudojamos kokios nors lietuviškos žaliavos?
– Taip, dalis žaliavos yra lietuviška, bet, aišku, aš labai norėčiau, kad toji dalis būtų didesnė. Bet čia toks ir ypatingas ir nišinis verslas. Lietuvos įmonėms neapsimoka gaminti kosmetikai ekstraktų, nes reikia apimčių, reikia masinės ekonomikos. O vien jų mes perkame kelių šimtų rūšių, nes reikia skirtingų aromatų ir poveikio, tai sunku tikėtis, kad maža ar vidutinė įmonė tiek pagamintų.
Kadangi yra taikomi labai aukšti higienos, kokybės reikalavimai, tai produktai turi būti ypatingai švarūs ir vienodos kokybės. Tokį verslą mūsuose nėra taip lengva daryti, todėl tos didelės stiprios laboratorijos yra tose šalyse, kur yra labai stiprios kosmetikos gamybos tradicijos.
Bet mes naudojame nemažai lietuviškų pakuočių, perkame plastikinius buteliukus, kurie yra liejami Lietuvoje. Taip pat čia gaminame visas kartono dėžes, nes Lietuvoje yra puikios spaustuvės.
– Tuoj bus šešiolika metų kai įsigijote šią įmonę. Sakėte, kad iš pradžių nelabai išmanėte, kaip atskirti toniką nuo losjono. Dabar turbūt jūs tokiuose dalykuose mažai turite sau lygių?
– Jeigu lyginčiau save su laboratorijos komanda, tai vis dar esu pirmokė, bet jau daugiau išmanau nei paprastas vartotojas. Paėmusi bet kurį mūsų produktą galiu paaiškinti, iš ko jis sudarytas, ko įdėta daugiau, ko mažiau, kokia kiekvienos medžiagos funkcija ir poveikis. Važinėju į parodas, tenka padirbėti ir pardavėja, todėl turiu išmanyti prekę, kad galėčiau apie ją papasakoti besidomintiems.
Įmonės viduje veikia „Kosmetikos akademija“, kurią lanko mūsų darbuotojai, jie laiko egzaminus, nes mes sakome, kad kiekvienas mūsų darbuotojas – pats geriausias mūsų prekės ženklo ambasadorius.
– Spėju, kad pas jus darbuojasi vien skaisčiaveidės, gražius plaukus turinčios merginos?
– Iš tiesų pas mus dirba daug gražių žmonių. Pamenu, ėjome vieno kolegos sveikinti su jubiliejumi. Klausiu: „Tai jam trisdešimt“. Ne, pasirodo keturiasdešimt. Juokiausi, kad toks darbuotojas galėtų būti geriausias mūsų reklamos veidas.
– Kaip jums su vyru atėjo mintis nusipirkti įmonę – puikiai veikinčią, sustyguotą, tačiau užsiimančią tokia veiklas, kuri, spėju, jūsų šeimai nebuvo artima?
– Taip padaryti sugalvojo mano vyras, tai buvo jo idėja, o aš – kaip jo gyvenimo bendrakeleivė, padėdu jo idėjas įgyvendinti.
– Bet galėjote sakyti: „Gal tu išprotėjai, ką tu čia sugalvojai?“
– Aš taip jam ir sakiau. Ir visada tai sakau, kai jis kažką naujo sugalvoja. Jis dirbo banke, stebėjo rinką ir matė, kaip vyksta investicijos, kaip perkamos, parduodamos akcijos. Atsirado fondai, kurie nupirkdavo įmonę, o paskui ją brangiai parduodavo. Tai buvo ekonominio pakilimo laikai, kai viskas sparčiai augo ir vystėsi.
Vyras pirmąjį savo kapitalą užsidirbo iš trumpalaikių sandorių, – pirkdamas ir parduodamas akcijas. Būdavo, kad neuždirbdavo, prarasdavo. Jis visą laiką gyveno dideliame strese, – ar uždirbs, ar ne. Bet kai tik uždirbo šiek tiek kapitalo, nusprendė pereiti į kitą investavimo lygį, kai investuojama į įmones. Jo tikslas buvo tikslas surasti įmonę, kuri būtų perspektyvi ir sutvarkius jos vadybą, marketingą, finansus, po trijų metu brangiai parduoti. Tokia ir buvo mūsų pradinė idėja. Tada jis pradėjo ieškoti tokių įmonių.
Pamenu, buvo vasara, jis sėdėjo lauke ir sklaidė įvairius balansus. Klausiu: „Tai ką tu ketini pirkti?“. Sako: „Nesakysiu, nes jei pasakysiu, gali nepavykti“. Sukau sukau aplink ratus ir sakau: „Na duok kokią užuominą“. Jis pasakė, kad mūsų vonioje yra daiktas, kurį toji įmonė gamina. Nuėjau į vonios kambarį, pradėjau dairytis, ieškoti, kas čia gali būti lietuviško. Vienintelį daiktą, kurį pastebėjau, tai buvo Grigiškių įmonės (dabar „Grigeo“ – red.) tualetinis popierius. Klausiu: „Negi Grigiškių fabriką?“ Jis sako: „Tu ką, išprotėjai? Juk aš jo neįpirkčiau.“
Kai po įvairių trikdžių vyrui pavyko sandoris, tai jis parodė, koks buvo tas daiktas mūsų vonioje – ten buvo vienas „Biok“ gaminys. Bet apie tą bendrovę anuomet dar beveik nieko nežinojau.
– Turėjote ketinimų įmonę sutvarkyti ir parduoti, tai kodėl to nenutiko?
– Tokia mintis buvo, bet po trijų metų prasidėjo 2008-2009 m. finansų krizė, tada viskas kainavo labai pigiai. Nenorėjome pigiai parduoti. Nusprendėme palaukti kelis metus. Palaukėme dar ir dar kelerius metus, o praėjus kokiems 6-7 metams vienas iš finansinių investuotojų pasakė: „Iš spekuliantų tapote kapitalistais, nes tie, kurie „susiženijo“ su savo verslu ir žiūri į jį, kaip į savo šeimos narį, taip lengvai jo jau nebeparduoda.“
Taip mums ir nutiko. Dabar sakau, kad man šis verslas kaip ketvirtas vaikas, kuris reikalauja daug dėmessio, dėl jo tenka ir nemiegoti, bet užtat ir daug džiaugsmo atneša.
Žinoma, kad dabar įmonės vertė išaugusi keleriopai. Kadangi mes ja tikime ir galvojame, kad ateityje bus dar įdomiau dirbti, tai planų ją parduoti tikrai neturime. Priešingai, paėmėme naujas paskola, statome fabriką ir ketiname dar labiau plėstis.
– Kaip sekėsi visus tuos visus metus? Po krizės prasidėjo nuolatinis augimas?
– Sakyčiau, nuosaikus, kuris susijęs su tuo, kad viską darėme iš uždarbio: kiek uždirbdavome, tiek įdėdavome atgal ir taip tą verslą auginome. Juk ir atėjome su didžiule paskola, užstatę viską, ką turime, net mano tėčio sklypus. Todėl reikėjo viską apgalvoti, suvokti rizikos laipsnį, nes negali žaisti va bank. Todėl elgėmės labai rūpestingai, kaip ir turėjome elgtis su savo ir dar skolintais pinigais, kuriuos reikėjo uždirbti ir grąžinti. Taigi, didelių šuolių nebuvo, bet neturėjome ir duobių.
– Bet jūsų šeimoje nėra taip, kaip bankininkų terminais kalbant visi kiaušiniai būtų laikomi vienoje pintinėje. Jūsų vyras Mindaugas užsiima ir kitu verslu?
– Jis tiesiogiai šiame versle nedirba, bet yra valdybos narys, kuris strategiškai prižiūri įmonės veiklą. Be to šiemet jis tapo didžiausiu mano padėjėju statant fabriką, nes jis turi patirties su statybų objektais, nes kažkada turėjo statybų įmonę, kurią per krizę uždarė. Šiuo metu be jo tikrai nesusidoročiau, nes statybose reikia ir išmanymo, ir daug laiko. Esame pasidalinę veiklas, – jis užsiima statybomis, o aš dirbu su kitomis įmonės sritimis – pardavimais, marketingu, darbo organizavimu.
Jis taip pat yra internetino verslo „Ekomarket.lt“ steigėjas. Ta idėja jam gimė iš meilės kaimui ir ūkiui. Jo tėvai daugybę metų ekologiškai ūkininkauja, mama prekiaudavo mugėse. Vyras vieną dieną ir sako: „Man taip gaila tėvų, jie turi anksti keltis, važiuoti į turgų, kur šalta, šlapia. Reikia padaryti noramalią prekybą internetu.“ Jis įžvelgė tą tendenciją, kuri tuomet beveik neegzistavo. Aš tada eilinį kartą jam sakiau: „Baik, ką tu čia svajoji, nieko nebus.“ Nes aš dažniausiai esu ta, kuri įžvelgia daug rizikos, randa daug minusų. O jis patikino, kad viskas bus gerai ir taip po truputį užkūrė prekybą. Ilgainiui išsigrynino savo veiklą, dabar dirba su Lietuvos gamintojais, ūkininkais ir parduoda sveiką, natūralų maistą. Tai ir šeimą juo aprūpina, ir verslą iš to sukūrė. Man gražu žiūrėti, kaip ta sritis auga, plečiasi ir vis naujų partnerių prijungia.
– Šis verslas karantino metu, turbūt, puikiai suklestėjo?
– Pavasarį per karantiną, kai dalis žmoių neturėjo ką veikti, mes abu turėjome labai daug darbo, kuriame buvo ir daug prasmės. Pasikalbėjome, kad mes abu darbuojamės tokiose srityse, kurios labai reikalingos žmonėms. Aš gaminau higienos priemones, kurių labai reikėjo, o jis maistą pristatinėjo, net ir pats vežiojo, dirbo kurjeriu, nes trūko žmonių. Kartais nebūna uždarbio, kartais pavargsti, bet įkvepia tas prasmės jausmas, kad darai teisingus dalykus, kurių reikia žmonėms.
– Prieš skambindama jums net susidariau abiejų jūsų šeimų geneologinį medį. Iki šiol neišeina iš galvos jūsų pasakyti žodžiai, kad visoje giminėje didžiausia vertybė buvo darbštumas, kad niekas nieko nepasiekė gulėdamas ant sofos, niekam ant galvos palikimas nenukrito, močiutė negalėjo žiūrėti į ramiai rankas sudėjusį ir nieko nedarantį žmogų, tėvai turėjo po du tris darbus, paskui sukūrė savo verslą, kuris atlaikė visas audras. Iš kur tas beprotiškas giminės energijos ir darštumo užtaisas?
– Mūsų giminėje darbštumas buvo didžiausia dorybė. Tai mačiau ir seneliuose, ir tėvuose. Jie sugebėjo dirbti kelis darbus, o verslą pradėjo laukinio kapitalizmo laikais. Būtų galima parašyti apie tuometines jiems nutikusias juokingas ir baisias istorijas. Manau, kad taip lyg ir užprogramuojamas žmogus. Juk būna medikų dinastijos. Vaikai mato pavyzdžius, girdi tas kalbas, kaip gelbstimos žmonių gyvybės, todėl ir vaikai pasirenka tą kelią, nes gerai jį pažįsta. Gerai pagalvojus, gal tas kelias buvo man užrašytas nuo gimimo – mane juk pavadino tėčio vardu, tai dabar abu ir dirbame prie „bačkų“: jis prie alaus, aš prie kosmetikos produktų maišyklių.
Pamenu, kai atėjo metas studijuoti, nežinojau, ką rinktis, nes mokykloje daug kas sekėsi. Tarsi jausdama, kad bus įdomu, pasirinkau ekonomikos studijas. Bet iš dalies jas rinkausi ir dėl to, kad mačiau tėvų pavyzdį. Nemačiau šalia nei medikų, nei menininkų, tai, matyt, rinkausi tai, kas nuo vaikystės buvo matoma ir pažįstama. Esu mačiusi ir tokių dienų, kai šeimos piniginėje švilpia vėjai, todėl puikiai žinau, kad visi verslai turi savo rizikas ir klaidas.
O paskui įkritau į tą aplinką, kurioje daugelis buvo ambicingi, protingi, norintys daug pasiekti žmonės. Kai stojau į ekonomiką, buvo didelis konkursas, tai ten susirinko tikri talentai, kurie dabar vadovauja įmonėms, dirba valdybose.
– Tačiau galvojote ir apie žurnalistiką. Galvoju, kad ir ten būtumėte ne mažiau pasiekusi.
– Vyresnio amžiaus kolegė kartą man pasakė: „Žiūriu į tave, Roma, ir galvoju, – kur tave bepadėtum, vis tiek gerai padarysi.“ Nes kai nori padaryti gerai, išmoksti ir padarai. Mintyse buvo žurnalistika, bet pasirinkau kitą kelią. Bet šioje srityje yra puikiai atsiskleidusi sesuo, vaikų rašytoja, poetė Evelina Dačiūtė. Juokaujame, kad kai vaikai paaugs, sėsime ir kartu parašysime knygą.
Man tikrai labai patinka rašyti, todėl šį savo pomėgį realizuoju „Linkedin“ tinkle, kur reguliariai rašau verslo klausimais ir girdžiu, kad žmonėms patinka ir juos įkvepia.
Noras viską padaryti gerai ir dar geriau mane nuolat varo į priekį. Manyje nuolat gyvena lengvas nepasitenkinimo jausmas, bet kita vertus, tai ir yra mano variklis, kuris mane skatina mokytis ir tobulėti. Nes jeigu užmiegi savo komforto zonoje, tada viskas baigiasi. Dabar kaip tik lankau anglų kalbos paskaitas, toliau tobulinu šią kalbą, nes noriu jausti tvirčiau, kai kalbuosi su užsieniečiais, nes pajutau, kad man nepakanka tų žinių. Taip pat jau dvylika metų kartu su vyru mokomės pramoginių šokių. Man dabar jų taip trūksta karantino metu. Tai yra labai geras užsiėmimas ir kaip sako mūsų šokio mokytoja Toma Mušauskienė – geriausia Alzhaimerio profilaktika.
– Pastebėjau, kad tiek jūsų, tiek vyro šeimos yra nemažos. Čia tokios giminės tradicijos?
– Mindaugas yra kilęs iš trijų vaikų, aš iš keturių vaikų šeimos. Kai rinkausi vyrą, tai iš pradžių į tai neatkreipiau dėmesio. Mes to neidentifikavome, bet greičiausiai mudu sieja tos pačios vertybės, nes matėme stabilius šeimos modelius, kurie išlieka ir džiaugsme ir varge ir tame mato prasmę. Augau didelėje šeimoje ir tikrai žinau, kaip smagu turėti brolius ir sesę. Džiaugsmo yra daugiau nei problemų, todėl man natūraliai atrodė, kad daug vaikų yra gerai.
Nesu tokia atsidavusi mama, kuri būtų taip prisirišusi prie vaiko, kad negalėtų jo paleisti, nes tokiu atveju negalėčiau dirbti taip, kaip dabar – pilnu pajėgumu. Dabar namuose vaikų mažėja, tai pati jaučiu, kad atsiranda dar daugiau laiko ir energijos darbiniams reikalams.
Kita vertus, vaikai labai gerai subalansuoja. Galvoju, jeigu visai neturėčiau vaikų, turbūt išeičiu į darbą ir negrįžčiau paromis. Kai turi kelias pareigas, atitinkamai susistyguoji gyvenimą. Viskas pas mane vyksta pagal planą ir režimą. Aš net tingius savaitgalius su chalatu namie susiplanuoju, nes kitaip nemoku sustoti.
– O kaip gi klostosi jūsų mergaičių likimai?
– Abi mano vyresnėlės dabar gyvena ir mokosi užsienyje: Marija Izraelyje baiginėja dvyliktą klasę, o Emilė studijuoja Honkongo universitete. Aš moku vaikus paleisti ir išleisti gyventi savo gyvenimą. Vyresnėlę pagal mainų programą pirmą kartą išleidau, kai jai buvo penkiolika metų. Tuomet ji metams, be jokio bilieto sugrįžti atostogoms, išvyko į Taivaną. Daug kas tada priekaištavo: „Kaip tu taip gali, argi tau negaila vaiko?“ O aš sakiau, kad man net pavydu, kiek ji turi galimybių, nes tokiu būdu ji gaus daugiau, negu pasilikdama namuose ant sofos. Nes ji pati norėjo, pati sudalyvavo toje programoje. Ji tapo tarptautinu vaiku, pasaulio piliete, kuri mato plačiai, neturi stereotipų, yra labai atviro mąstymo. Džiaugiuosi, kad ji turėjo tokią galimybę ir ja pasinaudojo.
Vaikus reikia laiku paleisti, atrišti nuo bambagyslės, jie turi gyventi savo gyvenimą.
O namuose mes dar turime džiaugsmelį – devynerių Salomėją. Juokiamės, kad pasirūpinome, jog vyresnėlėms išėjus iš namų, mums nebūtų liūdna, nes mažoji dar taip greitai nepabėgs.
Gal net galiuosi, kad iš karto po Salomėjos nepagimdžiau ketvirto vaiko, nes jiems dviems būtų linksmiau, nes ji dabar auga kaip vienturtis vaikas. Kita vertus, be sesių ji turi daug puseserių ir pusbrolių, taigi ji gyvena savotiškoje gaujoje, tarp įvairaus amžiaus giminaičių.
– Esate sakiusi: „Tam, kad galėčiau pagulėti po palme, turiu užsidirbti.“ Bet juk visuomenė dabar kitokia, daugybė žmonių neištveria namuose net trijų mėnesių ir vėl kur nors vyksta.
– Nesijaučiu pakankamai daug uždirbusi ar rami dėl savo ateities, kad galėčiau sau tai leisti. Jau vien tai, kad turime tris vaikus, kurie nėra savarankiški, kuriems reikia padėti baigti mokslus, kad galėtų atsistoti ant kojų ir pradėtų savo karjerą. Kai turiu galimybę rinktis ir kokybiškus mokslus, ir veiklas, tai daug pinigų skiriu būtent vaikams. Be to, kaime, Ukmergės rajone norime atstatyti seną Leonpolio dvarą. Tai tame matau didesnę prasmę, nes žinau, kad kažkas bus sukurta ir pasiliks Lietuvai ar anūkams. Man daug smagiau pasodinti obelų sodą ir juo rūpintis, negu pagulėti Turkijoje prie baseino. Prieš dvidešimt metų dar taip negalvojau, tai galiu sakyti, kad gyvenimo būdas stipriai pasikeitė su branda.
Pagaliau juk niekas nesakė, kad šiame gyvenime poilsio bus daugiau negu darbo. Dabar yra darbingi, aktyvūs mūsų metai. O kai jau pasensime ir nelabai galėsime lakstyti, tada ir pagulėsime prie baseino ar tame obelų sode. Gražiausius ir darbingiausius metus pragulėti po palmėmis – tai tiesiog būtų mūsų laiko, energijos, sveikatos švaistymas.
– Kaip sekasi minėto dvaro atkūrimo darbai? Ar daug jau spėjote nuveikti?
– Kol kas dar nepradėjome jo atnaujinti, nes aš suvokiu, kad čia yra žvėriškai didelis projektas, todėl sakau, kad pirmiausia turime pastatyti fabriką, o tada jau dvarus tvarkykime. Bet kol kas savo pajėgomis, žingsnis po žingsnio, po truputį tvarkomės. Radome visišką šiukšlyną. Tik pridedi kur nors ranką, atrodo, kad tik pradėjai ir jau neišlendi visą dieną. Mums atrodo, kad judame lėtai, bet tie, kas matė jį prieš kokius penketą metų sako, kad gerokai prašviesėjo. Kai dingo šiukšlės, šabakštynai, kai atsirado takeliai, žolė, suoliukai, viskas atrodo kitaip.
Mes norime, kad ši vieta būtų atvira. Man smagu, kai vasarą ten užklysta turistai. Norime, kad ne mums vieniems būtų smagu, bet ir kitiems žmonėms. Ateityje ta dvarą regiu, kaip bendruomenės, šeimų, draugų susibūrimo vietą, noriu, kad tai būtų gyva erdvė, o ne uždaryta, užrakinta, nuo žmonių atitverta.
– Matau, kaip kartojate tėvų kelią ir jums pačiai niekaip neužtenka vieno darbo. Įmonė, nauja gamykla, dvaras, dar anksčiau turėjote poilsiavietę Karklėje, kur savaitgaliais visa šeima darbuodavotės. Kam jums visa tai?
– Juokiuosi, kad pas mus yra verslų mišrainė. Vienu metu mes vykdome skirtingus projektus, objektus, kažką pradedame, kažką įsigyjame. Bet tokia jau matyt yra verslininkų prigimtis. Aš tai kiek nuosaikesnė, visada tokios idėjos pirmiausia gimsta mano vyrui, jis turi daug vizijų, idėjų ir eina į priekį. Bet geroji to reikalo pusė yra ta, kad, kad mes vienas kitą subalansuojame. Esu ta, kuri mėgsta ateiti, įkišti rankas į žemę ir sutvarkyti, kad būtų rezultatas. Dabar kapstausi „Biok Labortorijoje“, kur man patinka koncentruotis, susifokusuoti į tą sritį, matyti pokyčius, rezultatą, o jau visa kita veikla mane atpalaiduoja.
Kai sakė vienas svečias: „Jūs pailsite ravėdami, genėdami – o aš dvi dienas žaisdamas golfą“. Taigi, kiekvienam savo.
Man patinka žemės terpija, tuo metu gimsta gerų minčių. Patinka gaminti maistą – nes tada galiu pabūti su savimi ir eksperimentuoti. Aš savo meilę žmonėms išreiškiu per maistą: kartu valgyti man yra šventė, labai laukiu karantino pabaigos, kad galėčiau išsitraukti savo didžiausią puodą.
Ieškau balanso, kad mano gyvenimas būtų įdomus ir turiningas. Kita vertus, tai yra tarsi savotiškas draudimo polisas – jeigu nepasiseks vienoje veiklose, reikia turėti atsvarą kitur. Šeima, darbas ir įvairūs hobiai, – tai ir yra tie skirtingi poliai, kurie padeda man tvirčiau stovėti.
