Septynios įveiktos aukščiausios viršukalnės, penki kartai Dakaro lenktynėse, dešimtys aplankytų valstybių ir tiek nuotykių, kiek jų pakaktų keliems gyvenimams.

Dabar Dariui – 50 metų, tai vyras pačiame jėgų žydėjime, kupinas gyvenimiškos išminties ir ambicingų planų nuveikti dar daugiau. Kalbėjomės jam ką tik sugrįžus iš Saudo Arabijos smėlynų. Apie patirtis, keliones, pavojus. Ir gyvenimą, kokį kiekvienas susikuriame pagal savo svajones, galimybes, užsispyrimo laipsnį.

– Įveiktas penktasis Dakaras, bet pagal ribinės vertės dėsnį jis jau turėjo būti tapęs mažiau džiuginančia veikla. Ar visa tai tebejaudina taip pat kaip pirmąjį kartą?

– Iš tiesų jie visi skiriasi. Tuo man ir patinka. Pirmojo tikslai buvo visiškai kiti, nepažįstama aplinka, žmonės, užsiėmimas. Anuomet 2017 m. norėjosi tik finišuoti. Labai džiaugėmės 21 vieta. Antrasis buvo dar geresnis – užimta dvyliktoji vieta. Sunkus maršrutas, daug kopų, Argentinos karštis, važiavimas iki nakties. Labai gerai.

Trečiajame, pamenu, žiauriai vargome: antrą dieną apsivertėme, paskui kaito variklis, trasą baigdavome vidurnaktį ir vos spėdavome išvykti kitos dienos ryte. Jis įsiminė tuo sunkumu ir džiaugsmu visgi pasiekus į finišą. Paskui persikėlė į Saudo Arabiją, vėl nauji potyriai. Pernai jis nebuvo labai sėkmingas, o ir šiemet...

Pati Saudo Arabija mums kaip ekipažui nėra pati tinkamiausia vieta – greitesni ruožai, technika lemia daugiau. Sukiesi dvidešimtuke, bet nėra euforijos. Gyveni, ir tiek.

– Vadinasi, pirmo alaus gurkšnio dėsnis galioja ir tokiai aktyviai veiklai kaip lenktynės dykumoje?

– Taip. Iš dalies dėl to jau prieš metus buvau priėmęs sprendimą nedalyvauti šiame Dakare. Tačiau dėl pandemijos teko tai padaryti, nes tiesiog nebuvo kuo pakeisti šturmano. Tai iš tiesų tapo tam tikra rutina.

Darius Vaičiulis
Foto: Asmeninio archyvo nuotr.

Dabar yra aiškiau, ko galime ten pasiekti ir tikėtis. Visuomenės dėmesys man nėra reikalingas, bet tam, kas jo siekia – tai gera platforma. Iš tiesų dėmesys net ėmė varginti, nes pradėjau pastebėti vis daugiau šou elementų ir vis daugiau netikrumo. Bet juk į Dakarą nuėjau dėl nuotykių, o ne sportinio rezultato ar šlovės. Manau, tai buvo mano paskutinis Dakaras.

– Šturmanas – tai žmogus, kuris sėdi šalia vairuotojo ir sako, kur važiuoti. Gyvybiškai svarbus darbas, bet koks iš tiesų jausmas nuolat būnant tuo antruoju?

– Dviprasmiška situacija. Žinoma, šturmanas sau nuolatos sako, koks jis yra svarbus ekipažo narys, o kiti jam pritaria. Ko gero, taip ir yra, nes kitaip visi važiuotų po vieną. Beje, aš save labiau mėgstu vadinti navigatoriumi. Man ši veikla patinka – žiūrėti į kelio knygą, valdyti procesą. Tai ne tik navigacija, bet ir socialinis-moralinis darbas su komanda.

Būdavo, pats save kartais vis pagaunu svarstant mintimi, kad amžinai būti antruoju nėra man labai priimtina vieta. Žinoma, jei tai būtų mano paties projektas, gal viskas atrodytų kiek kitaip. Važiuočiau ir važiuočiau. O dabar – aš toks labiau imigrantas į šią sritį. Laikas tiesiog išeiti.

– O apskritai iššūkius įveikti yra smagiau su komanda, ar pačiam vienam?

– Būčiau linkęs tai daryti pavieniui. Jei tenka kažkur išvykti, visai gerai jaučiuosi vienas. Spėju, kad galiu truputį daugiau pavežti, nei būdamas su didele kompanija, kai už ją reikia kažkiek dirbti ir aukotis. Gerai jaučiuosi su draugais, daug jų turiu. Jie man jokiu būdu ne našta. Bet rimtus iššūkius galiu įveikti vienas.

– Didysis šių metų planas – Antarktida?

– Žinote kaip būda su tuo planavimų. Vasario viduryje jau turėjau vykti į Norvegiją treniruotis, bet atšaukė poliarinę stovyklą – dėl pandemijos. Kortų namelis pradeda byrėti. Dar neaišku, kaip ten bus, nes šis pasiruošimas ilgas ir sudėtingas.

Į septynias aukščiausias viršukalnes esu įkopęs, o čia būtų visai kitoks nuotykis. Pasiekti Pietų ašigalį žygyje. Ir jis būtų sudėtingesnis, nei įveikiant paskutinį šimtą kilometrų iki poliaus – tai jau gana populiarus maršrutas.

– Bet net ir tai būtų komercinis projektas, ar ne? Susimoki, tau viską suplanuoja ir padeda patekti?

– Ne visai. Į tokias vietas be logistinio palaikymo nepateksi. Teoriškai – nebent atplaukti jachta kaip prieš 150 metų, bet nebe tie laikai, tokių eksperimentų nebėra. Ekspedicijoms reikia pagalbos. O jau ten nuvykus, tavo reikalas, ką veiksi ir kiek ilgai būsi.

Darius Vaičiulis
Foto: Asmeninio archyvo nuotr.

– Neseniai teko lankytis vieno italo keliautojo name prie Komo ežero. Panašu, tas vyrukas per savo gyvenimą dar spėjo atrasti nematytų vietų, sutikti neregėtų žmonių. Ar blaškantis po atrastą, numindytą pasaulį dar pavyksta užčiuopti tai, ką tradiciškai vadiname atradimo džiaugsmu?

– Žinoma, nuolat susiduri su kitokiais žmonėmis, kultūromis. Tokie mažieji atradimai. Kyla situacijų, kurias tenka spręsti, sužinoti kažką naujo apie pasaulį ir save. Miegi palapinėje, užklumpa liūtis, turi išsigelbėti. Kuo ne atradimas?

Pasauliniu masteliu tai irgi vis dar vyksta. Pavyzdžiui, visai neseniai žmonės pirmą kartą žiemos metu įkopė į K2 viršūnę. Tie, kurie ieško panašių iššūkių, dar gali rasti jų ir šiais laikais. Yra ir tokių, kuriems to labai reikia. Žinau britą, kuris nutarė tapti pirmuoju, kuris į Everestą įkopė su šortais. Toks buvo jo iššūkis.

– Mėgsti gerai paruošti namų darbus, bet vis dėlto. Ar ieškant nuotykių teko susidurti su realiu pavojumi sveikatai ir gyvybei?

– Visiškai kritinių situacijų žygiuose neturėjau, neskaitant alpinizmo, kur jų pasitaiko nuolat. Tai būna akimirkos situacijos, kurios tuoj pat ir išsisprendžia. Nėra taip, kad kovotum dėl išlikimo ilgą laiką.

Vienas keistesnis atvejis buvo keliaujant per džiungles į viršukalnę Indonezijos Papua provincijoje. Keliavome per papuasų teritorijas. Ten mus draugiškai paėmė į nelaisvę.

Pusnuogiai vyrai su lankais ir išpaišytais veidais susistabdė mus prie tiltelio ir nusivedė į kaimą. Uždarė į trobelę, kurioje dvi dienas valgėme ryžius laukdami, ką jie nuspręs. O jie tuo metu, pasirodo, aršiai ginčijosi su mus atlydėjusiais, kas lydės toliau ir gaus pinigų. Nebuvo verdančio katilo baltiems žmonėms kaimo aikštėje, viskas išsisprendė mums palankiai.

Antanas Juknevičius, Darius Vaičiulis
Foto: Vytautas Dranginis

– Tai kas verčia vis leistis į tas keliones, kur atšiauri gamta, keisti žmonės, pavojingos situacijos? Tai yra labiau pabėgimas, ar judėjimas kažko link?

– Evoliucija skatina žmones judėti. Juk ir mūsų protėviai į Šiaurę kadaise atėjo ieškodami kažko geresnio, ne paliko už savęs. Ir į kosmosą tik dėl to veržiamės. Tų nepažintų dalykų.

Be keliautojų nebūtų civilizacijos. Nesu pasimetęs vertime, kad reiktų susiimti ir atrasti kitokį save.

Žinoma, keliavimas tave keičia, bet aš leidžiuosi į kelia dėl paprasto racionalaus noro pažinti.

– O kur šioje paprastoje pažinimo schemoje slypi nerimo jausmas? Kada jį patiri? Ir kaip nuramini?

– Jis apima tada, kai sėdžiu ir neturiu ką daryti. Atsiranda kažkokia tuštuma. Ypač blogai, kai toks tuščias būna savaitgalis. Tiesa, kartais per juos tiesiog būtina pailsėti prie židinio, su šeima. Bet šiaip – jei gražus savaitgalis ir nieko nesi suplanavęs, diena praeina, supranti, kad nieko nespėsi – apima nemalonus jausmas. Esu neramios sielos, noriu judėti.

Ramybė man – tai galimybė atsisėsti ir žiūrėti į horizontą. Ji negali tęstis ilgai. Man labai patinka žiūrėti į tolį. Norėčiau gyventi tokioje vietoje, kad jo niekas neužstotų, galima pasėdėti, pasvajoti, pabūti su savimi. Man labiau patinka kalnai, o ne jūros. Ten irgi horizontas, bet jis pernelyg monotoniškas. O kalnuose – atspalviai, šešėliai, formos. Pats gražiausias peizažas.

– O kaip dėliojasi dviejų sąvokų – laisvės ir atsakomybės – balansas keliaujant?

– Dvi priešingybės, kurios viena be kitos neegzistuoja. Gyvename visuomenėje sudarę sutartį vieni su kitais. Nedarydamas blogo kitam, nekenkdamas, užtikrini jos pagrindą. Atsakomybė gali būti įvairi: prieš šeimą, tėvynę, draugus. Nemanau, kad ji riboja mano laisves. Esi tiek atsakingas, kiek sugebi būti laisvas.

Darius Vaičiulis
Foto: Asmeninio archyvo nuotr.

– Kas teikia didžiausio pasitenkinimo ir atlygio jausmą – rezultatas ar kelias iki jo?

– Aš tą klausimą sau dažnai užduodu. Priklauso nuo situacijos. Keliavimas gali pats savaime teikti malonumą. Bet jeigu viską vainikuoja pasiekta Everesto viršukalnė, aš nebežinau, kas yra svarbiau. Manau, tikrai būtum nusivylęs, jei koptum į tą kalną ir nepasiektum viršūnės. Tai būtų neužbaigtas darbas, kurį tektų kartoti, kol pasiektum tikslą.

Nežinau, kokie hormonai lemia tas būsenas, bet aš pats, kai ilgai nieko neveikiu, imu čiaudėti. Man būtina kažkokia veikla, nes net organizmas pradeda ūmiai reaguoti į iššūkių trūkumą.

– Čiaudulys yra signalas rištis timpą prie kulkšnies ir šokti nuo tilto?

– Ne, tas adrenalino streso poreikis yra ne momentinis. Man to nereikia, nors galiu ir tai padaryti. Suplanuotas žygis ir šuolis su timpa ant kojų – visgi skirtingi dalykai. Žinoma, abu galime vadinti tuo pačiu daiktavardžiu – nuotykis. Be šuolių aš galiu apsieiti. Be įvairaus turiningo gyvenimo kaip nuotykio būtų sunkiau. Net įsivaizduoti save kitame kailyje nelengva.

– Tai amžius, kurį įprasta vadinti pusiaukele. Kai kas sako, kad tai kalnas, ant kurio užlipus, laukia tik ilga skausminga kelionė žemyn. Ar yra dalykų, kuriuos dar norėtųsi patirti, sutikti, pažinti?

– Yra pilna užsiėmimų. Kol yra noras ką nors veikti, kalbėti apie amžių neverta. Pamenu, kai buvau dvidešimties, tie penkiasdešimtmečiai atrodė kaip nuo scenos nuėję veikėjai – nebent taurelę prie stalo pakelti ir tostą pasakyti tinkami. Bet visuomenė keičiasi, dabar ne tik man taip neatrodo.

Noriu į Pietų ašigalį – tai nėra lengvai įgyvendinama, bet reali svajonė. Reikia tik valios ir pastangų. O toliau – daug ką galima pafantazuoti. Nuskristi į Mėnulį. Gal dar spėsime? Po dvidešimt metų, ko gero, ten jau bus kinų bazė. Spėju, kad dar galime spėti ir Mėnulyje pabuvoti, Liudai.

– O tų adrenalino pliūpsnių, svajonių ir iššūkių nebėra versle, kuriam esi skyręs tiek daug metų?

– Ten su tuo susiduriama nuolat. Tai irgi tam tikras nuotykis, kur tenka klysti, mokytis, kartoti išmoktas pamokas. Nesu iš jo atsitraukęs, bandau suderinti, todėl vieni mane pristato alpinistu, kiti lenktynininku, treti verslininku. Kaip save pačiam suvokti ir viską suderinti – irgi atsakomybės reikalas.

Darius Vaičiulis
Foto: Asmeninio archyvo nuotr.

Nuo materialinės gerovės būtų sunku atsisakyti, o kad ji būtų tenka sunkiai dirbti. Nesame mėlyno kraujo penktos kartos aristokratų šeimos atstovai – kaip ta prancūzų buržuazija, kuri gerdama brangų vyną giria socialistus.

Tačiau verslas – ne tik pajamų šaltinis, jis gali teikti malonumą ir gali būti laikomas netgi pomėgiu.

– Vis dėlto, jei pažvelgtum atgalios, kokios buvo svarbiausios pamokos, kurių išmokai sulaukęs dvidešimties, trisdešimties ir vėlesniais metais?

– Pirmiausia buvo orientavimosi sportas ir supratimas, kad laimėti yra gerai. Iki trisdešimties – universiteto baigimas, nuosavas verslas ir ambicija uždirbti pirmąjį milijoną. Materialu ir paprasta. Vėliau – nusišalinimas nuo verslo ir kopimas į viršūnes. Iššūkių rinkimosi metas, gebėjimas pinigus ne tik uždirbti, bet ir prasmingai išleisti. Dešimtmetis iki šios dienos. Penki Dakarai. Daugiau bendravimo su vaikais. Vienas iš sūnų užaugo ir paliko namus. Kitas su manimi daug keliavo. Geras dešimtmetis.

Darius Vaičiulis
Foto: Asmeninio archyvo nuotr.

– Visko išties labai daug. O kaip tuomet atrodo tai, kas nutiko pernai ir tęsiasi iki šiol?

– Tai nėra normalus gyvenimas. Tai kančia visiems. Žmonės užsidarę. Draugų nėra. Pramogų mažai. Gyvenimas keisis – kaip, mes dar nežinome, tačiau prisitaikysime ir visi judėsime į priekį. Žmonija dar ne tokius iššūkius savo istorijoje yra įveikusi.