Nuo dvylikos į įvairius verslus įsisukęs, nuo šešiolikos metų jau oficialiai įkūręs pirmąją įmonę, bankrutavęs ir vėl stojęsis ant kojų Augustas daugiau kaip prieš dešimtmetį nusprendė koncentruotis į vieną, anuomet visiškai naują kryptį – agro-maisto sektorių. Ir čia pasiekimai pasipylė kaip iš gausybės rago. Prieš dešimtmetį vos 22-iejų metų vaikinas buvo paskelbtas geriausiu jaunuoju verslininku, pernai pelnė „Naujojo knygnešio“ vardą ir laimėjo kvietimą atstovauti Lietuvai tarptautiniame skaitmeniniame renginyje „World Summit Awards 2020”. „Financial Times“ remiamuose rinkimuose pateko tarp geriausių Lietuvos startuolių.
Nusitaikė į Afrikos rinkas
Kaip tik šiuo metu tarp Tanzanijos, Zimbabvės ir Mozambiko migruojantis A. Alešiūnas didįjį savo pomėgį – aitvaravimą derina su darbiniais reikalais.
– Kokie gi tie reikalai jus atvijo į Afrikos gilumą?
– Dabar atlieku savotišką rinkos tyrimą. Šios Afrikos šalys yra įdomios, dar pakankamai agrarinės ir pasaulio apleistos. O man visada įdomu ten, kur su įvairiais sprendimais, technologijomis galime būti pionieriais. Ketinu susitikti su kooperatyvų, žemės ūkio ministerijų, verslo asociacijų atstovais, ūkininkais. Man įdomu pasižiūrėti, kas jiems šiuo metu yra aktualu, kuo jie gyvena, kvėpuoja, ko tikisi. Noriu surasti bendradarbiavimo taškų, kad galėtume savo intelektinius produktus eksportuoti į šias Afrikos šalis. Tai būtų pakankamai egzotiška kryptis Lietuvos eksportui.
– Kokius gi produktus ketinate jiems pasiūlyti?
– Pirmiausia tai būtų tie, kurie priklauso „AgroSmart“ prekės ženklo šeimai. Tai būtų ūkio valdymo sistemos, pasėlių skenavimas siekiant nustatyti ligas ir trąšų poreikį. Nors tai Afrikos glūduma, bet jie augina pakankamai brangias kultūras, – tiek vaisius, tiek daržoves. Čia suplaukė nemažai investicijų iš Europos. Jiems yra svarbu optimizuoti įvairius procesus. Tai būtų vienas šios kelionės tikslų.
Kita, ne mažiau įdomi pusė būtų bendradarbiavimas su valdžios atstovais dėl autentiškumo sistemos, nes mes sukūrėme technologijas, kurios nustato maisto autentiškumą, ar tai nėra padirbti maisto produktai ir pan. Įdomu pasižiūrėti, kuo jie gyvena ir kiek jiems tai aktualu. Taigi, tai būtų toks tiksliosios žemdirbystės ir maisto saugos mišinys.
Kadangi mes tų produktų turime gyvą velnią, tai važiuoju su visa jų palete. Tikiuosi, kad pokalbių, diskusijų metu paaiškės, su kuo bus galima susiderėti ar bent jau susipažinti. Štai toks ir yra šios mano išvykos tikslas.
Pernai, lapkritį mes organizavome hakatoną. Kadangi dėl kovido jis vyko nuotoliniu būdu, tai viena iš komandų, kuri jame dalyvavo, buvo iš Tanzanijos. Ji pateko tarp trijų nugalėtojų. Noriu iš arčiau susipažinti su ja ir tuo, ką ji daro. O ji ketina sukurti pigiausius pasaulyje baltymo pakaitalus.
– Galite kaip niekur nieko sau leisti palikti komandą ir savo įmones ir neribotą laiką keliauti?
– Toks man yra puikaus darbo ir komandos paruošimo kelias. Pirmojo karantino metu pasidarė liūdna būti vienoje vietoje ir aš suskaičiavau, kiek anksčiau keliaudavau, – į komandiruotes, konferencijas, įvairius forumus. Tai maždaug tik pusę laiko praleidau Lietuvoje. Praėjusiais metais teturėjau porą darbinių išvykų į Kroatiją ir Graikiją. Man įdomu palikti komandą tvarkytis vieną, kad jie patys priiminėtų sprendimus, spręstų darbinius iššūkius. Tokiu būdu žmonės įgauna daugiau atsakomybės ir pasidaro su jais lengviau dirbti.
– Pasidalinkite įspūdžiais, su kokiais sunkumais dabar susiduria keliautojai ir kokiomis nuotaikomis gyvena Afrika?
– Manyčiau, kad dabar keliauti yra netgi lengviau. Nors yra mažiau skrydžių ir daugiau apribojimų, bet oro uostai yra kardinaliai pasikeitę, žmonių juose nėra, skrydžiai pustuščiai.
Afrikoje pamiršau, ką reiškia vaikščioti su kauke, net nebuvau jos išsiėmęs iš kuprinės. Atrodo, kad visas gyvenimas vyksta be koronaviruso ir viskas ten tvarkoje. Gal todėl, kad šilta, kad yra daug bendravimo erdvės, galima tai daryti ne uždarose patalpose, bet lauke.
Naujas Lietuvos prekės ženklas
– Minėjote, kad iš karto po šio pokalbio įrašysite pranešimą Greentech konferencijai. Kokią žinią joje skelbsite?
– Jei prieš metus būtų organizuojama tokia konferencija, niekas nebūtų pagalvojęs, kad būtų įmanoma ją surengti nuotoliniu būdu. O dabar jokio skirtumo, kur tu esi. Tu tiesiog prisijungi, pasidalini savo mintimis, įžvalgomis, kompetencija ir to užtenka. Juk žmonės kalba tą patį tiek būdami ant scenos, tiek kompiuterio ekrane. Taip, socialinis bendravimas turi svarbų aspektą, bet realiai gyvenimas po 2020-ųjų yra kardinaliai pasikeitęs, bet ar dėl to yra daugiu diskomforto, tai nežinau.
Kalbėsiu apie agro-maisto srityje esantį skaitmenizavimo potencialą ir kas įvyko praėjusiais metais. Tuo pačiu paliesiu temą, kad nepaisant to, kad yra daug teigiamų ženklų ir labai daug dėmesio buvo skirta agro-maisto sektoriui per COVID-19 laikotarpį, daug investicijų į tą sektorių buvo mesta, tai dar nereiškia, kad skaitmeninė transformacija pavyks. Kalbėsiu apie ateities darbotvarkę, – ką reikėtų padaryti kiekvienam ekosistemos nariui, kuris yra atsakingas už tai, kad tas žalumas, arba žalio kurso laikymasis per skaitmeninę transformaciją iš tikrųjų įvyktų.
– O ką reikėtų padaryti?
– Čia yra daugybė aspektų. Svarbu suprasti, kad tai, ko nori visuomenė ir žemės ūkis, yra du skirtingi dalykai. Visuomenė kalba apie tai, kad ūkininkavimas turi vykti tvariai, tausojant gamtą, kad norime valgyti ekologiškus produktus. Visa tai teisinga, tai vadinama aplinkos tvarumu.
Bet mes nepagalvojame apie finansinį tvarumą žemės ūkio sektoriuje ir kad tas mūsų reikalavimas ūkininkauti žaliai, tvariai, ekologiškai sukelia tik papildomų kaštų šio sektoriaus žaidėjams, ūkininkams. Todėl jie to ir nenori daryti. Todėl arba tai turi būti įgalinta subsidijavimo forma, arba turime sutikti ir garsiai deklaruoti visuomenėje, kad jeigu jie skaitmenizuosis, daugiau dėmesio skirs aplinkos apsaugai, mes mokėsime daugiau ir pan. Kol kas tos svarstyklės nėra vienodos, nes mes veikiame žemės ūkį visiškai priešingai ir iš principo nualiname šį sektorių. Taigi šis bendradarbiavimas ir susitarimas tarp rinkų ir tarp tiekėjų, ar maisto augintojų galų gale turėtų įvykti. Nes kitu atveju nei žaliasis kursas bus išlaikytas, nei toji skaitmeninė transformacija įvyks.
– Lietuvoje yra daug institucijų, kurios rūpinasi žemės ūkio reikalais, bet kodėl garsiau apie juos kalba ne tie, kurie tiesiogiai atsakingi už žemės ūkio politiką, bet verslas?
– Jei žinočiau atsakymą į šį klausimą, būčiau laimingas žmogus. Aš jo nežinau, bet galvoju, kad Lietuvoje stokojama bendradarbiavimo tarp verslo ir valstybinio sektoriaus. Gal jo atstovams atrodo, kad tik daro įtaką ir siekia sau naudos, bet taip nėra, nes čia yra viso sektoriaus, o ne tik vienos ar kitos įmonės interesai.Jeigu mes sutariame, kad norime, jog Lietuva turi būti žalia, tvari, skaitmeninė, tai turi būti bendras požiūris.
– Sakote, kad mūsų šalis gali tapti žemės ūkio ir maisto sektoriaus inovacijų pavyzdžiu Europoje. Metų pabaigoje pasidžiaugėte, kad pasiekėme pradžios pabaigą. Gal galite pakomentuoti plačiau?
– Lietuva išties galėtų būti skaitmeninių inovacijų šalimi Europoje. Bet jei nebus bendradarbiavimo tarp mokslo, verslo, technologijų kūrėjų ir valdžios institucijų, tai neįvyks.
Iš kitos pusės to pasiekti būtų lengva, nes esame maža šalis. Kokioje nors Vokietijoje, Lenkijoje ar Ispanijoje dėl skirtingų regionų politikos, šalių dydžio, žmonių kiekio ir t.t. praktiškai to padaryti neįmanoma.
Mes tikrai galėtume turėti Lietuvos, kaip skaitmeninės agro-maisto šalies prekės ženklą. Bet kurioje šalyje paklauskite, ką žmonės žino apie Estiją, tai dažnas pasakys, kad tai yra elektroninės valdžios, elektroninės pilietybės visuomenė. Apie olandus galima pasakyti dar kitus dalykus, o štai agro-maisto, žalioji arba skaitmeninių inovacijų šalis –- tokio prekės ženklo niekur nėra. Tokį identitetą galėtų turėti Lietuva.
Apie tai kalbu ne tik dėl prekės ženklo rinkodaros. Kalbu todėl, kad jeigu mes tokie taptume, tai tos technologijos, kurios būtų kuriamos Lietuvoje, būtų daug lengviau eksportuojamos į užsienį. O ką tai reiškia? Tai reiškia importuojamus pinigus, didesnį BVP ir pridėtinę vertę, naujas darbo vietas ir geresnes gyvenimo sąlygas. Tereikia verslui, mokslui ir valdžiai sutarti, kad tokiu keliu einame, kokiai penkiolikai žmonių susėsti prie stalo ir pradžia bus padaryta.
– Suprantu, kad kažkiek esate išgirstas, juk ne veltui buvote paskelbtas „Naujuoju knygnešiu“?
– Negaliu sakyti, kad Lietuvoje nėra iniciatyvų. Štai gruodžio pradžioje organizavome Agro-maisto verslo forumą. Tai jo dalyvių skaičius bylojo pats už save. Juoba, kad agro-maisto sritis labai specializuota, skirta profesionalams. O mes surinkome 1800 dalyvių, iš kurių apie 500 buvo prisijungę iš visos Europos Sąjungos. Taigi, mes sąlyginai jau esame šalimi, kuri yra identifikuojama, kaip toji, kuri jau šį tą daro agro-maisto technologijų srityje.
Kita vertus, mūsų įkurtas skaitmeninių technologijų inovacijų centras „AgroFood Lietuva“ pernai Europos Komisijos oficialiuose dokumentuose atsidūrė tarp dviejų centrų, kurie linksniuojami kaip pavyzdiniai. O juk Europoje iš viso yra 780 tokių centrų.
Mane kiek liūdina, kad apie tai, ką mes darome, labiau girdima užsienyje, nei Lietuvoje. Todėl turiu svajonę, kad šiemet ir Lietuvoje pradėtų apie tai ūžti, kad įvyktų proveržis. Ir čia kalbu ne apie savo įmones, mūsų kuriamas technologijas, bet apie visą sektorių, kuri turi būti skatinamas.
Dabar Lietuva fokusuojasi į fintechą, daug dedama pastangų, bet kiekviena šalis tą patį daro. O agro-maisto sritis aktuali kiekvienam visuomenės nariui, kuris rytą vakarą sėda prie stalo valgyti.
– Su kokiais produktais, iniciatyvomis, inovacijomis esate žinomi už Lietuvos ribų?
– Mūsų prekės ženklas yra „AgroSmart“, kuris susijęs su tiksliosios žemdirbystės sprendimais, bei tokiais, kurie skirti grūdų supirkėjams, trąšų gamintojams. Esame lyderiai tarp Baltijos šalių, nes užimame didžiausią rinkos dalį. Tačiau mes eksportuojame savo produktus bei technologijas ir su kitais prekės ženklais. Daug dirbame su Vidurio Rytais – Jungtiniais Arabų Emyratais, Saudo Arabija, su Pietryčių Azija.
Kalbant apie mažmeną, tai mūsų sukurta elektroninė nosis „Foodsniffer“ rekordiniu savo gyvavimu metu buvo parduodama beveik 40-yje pasaulio šalių. Ji skirta mėsos, paukštienos ir žuvies kokybės bei šviežumui tikrinti.
Yra technologijos, kurias kuriame individualiai, tarkime, valstybiniam sektoriui arba pagal užsakymus įvairioms laboratorijoms.
– Papasakokite apie naują agrotechnologiją, galinčią pakeisti austrių rinką Europoje bei apie bendradarbiavimą su 8 austrių fermas turinčiu Kroatijos ūkiu „Platforma Aqua“. Sakyčiau, neįtikėtinas dalykas – lietuviai imasi mokyti patyrusius Europos austrių, midijų augintojus ir užsimojo jiems padėti padidinti europinės kilmės austrių populiaciją.
– Man patinka patarlė, kad savam kaime pranašu nebūsi. Ją dažnai savo gyvenime taikau. Kartais ji suveikia, o kartais – ir ne.
Kalbant apie tas šalis, kur austrių ir kitų moliuskų auginimas yra įprastas – Pietų Europą, tai ten tas sektorius yra labai konservatyvus. Moliuskų, kitaip – geldelių kultūra dažniausiai yra šeimos, kelių žmonių verslas. Tai maži verslai, kuriems noro būti imliems technologijoms kaip ir nėra. Kadangi visi su tuo susigyvenę, nes kaip augo tos austrės, taip ir auga, tai tą sektorių ir apleidžia. O aš čia matau daug galimybių. Tarkime, moliuskuose gali būti sunkiųjų metalų, kurie sukelia vėžį. Mano galva, tai yra rimta problema. Nes jei tu nusiperki produktą, kuris gali turėti neigiamos įtakos organizmui, tai jau yra blogai.
Stengiamės sukurti tokią technologiją, kuri būtų prieinama ne laboratorijoms, ne veterinarijos tarnyboms, bet paprastiems ūkininkams. Jie savo ūkyje galės nuskanuoti vieną ar kitą moliuską ir pasinaudodami išmaniąja programėle savo telefone gaus preliminarią informaciją, ar tas moliuskas neturi kokių virusinių ligų, bakterijų, ar jame nėra sunkiųjų metalų. Nes kai jie parduoda austres ar kitus moliuskus didmenininkams, o šie jas pradeda tiekti restoranams, ar parduotuvėms, ir jei atlikus tyrimus paaiškėja, kad tie produktai yra kenksmingi, tai juos auginantys ūkininkai gauna tokio dydžio baudas, kad bankrutuoja. Todėl kur kas geriau turėti vietoje sprendimus, kurie per keliolika sekundžių jiems pasakys, ar viskas su tais jų auginamais moliuskais yra gerai.
– Paskelbus apie šią žinią jūsų įmonė iš pateko į„Financial Times“remiamos technologinių naujienų platformos „Sifted“sudarytą geriausių Lietuvos startuolių sąrašą ir atkreipė užsienio žiniasklaidos bei tarptautinės agro-maisto technologijų bendruomenės dėmesį. Tai jums tapo tarsi savotišku įpareigojimu. O kaip praktiškai vyksta darbai?
– Pirmiausia, dirbant su pietiečiais, viskas vyksta lėčiau, – tiesiog jų temperamentas, kultūra gerokai nuo mūsų skiriasi. Kita vertus, turime ten savo bandomąsias fermos dalis, kuriose dabar tos austrės yra skenuojamos. Laboratorijose yra atliekami cheminiai testai, dirbtinio intelekto sistema yra apmokoma kaip atpažinti vieną ar kitą parametrą. Taigi, kol kas vysta toks darbas. Manau, kad į rinką išeisime po kokių metų ar pusantrų.
– Pakomentuokite apie jūsų komandos sukurtą hiperspektrinių duomenų analizės technologiją, kuri laikoma revoliuciniu sprendimu šiuolaikinėje žemdirbystėje? Kas tai?
– Tai yra tam tikro tipo kamera, kuri mato skirtingame dažnyje, t.y. kitame spektre nei žmogaus akis. Mes sukūrėme sistemą, kuri veikia dirbtinio intelekto pagrindu. Su ta kamera skanuojame pasėlius ir ta sistema sugeba pasakyti, kiek tame augale yra mikro ar makro elementų, arba kokia liga jis serga. Tai reiškia, kad ūkininkas gali mažiau naudoti trąšų, chemijos ir tik tada, kai būtina. Jam tai yra ekonominė nauda, o mums visiems tai svarbu žaliuoju požiūriu.
Užsidirba nuo dvylikos metų
– Skaičiau, kad dar eidamas į mokyklą galvojote, kurių galų už tokį darbą nemoka pinigų. O kada pradėjote juos užsidirbti?
– Buvo, buvo tokie dalykai.
Neskaitant tų pinigų, kuriuos tėvai duodavo už vieną ar kitą darbelį, tai pirmoji mano individuali veikla buvo susijusi su interneto pradžia. Būdamas maždaug 12-os metų pagal užsakymus į audio kasetes įrašinėjau labai retą muziką, kurios dar nebuvo galima nusipirkti parduotuvėse. Internete surasdavu tuos muzikos kūrinius, juos įrašydavau ir parduodavau.
Pirmąją įmonę įkūriau būdamas 16-os metų. Užsiėmėme reklamos kūrimu, dizainu, kitais dalykais.
Viena ar kita prasme aš visada sukausi informacinių technologijų srityje.
Bet prieš 12 metų supratau, kad norėčiau laikytis vienos krypties, taigi nuo to laiko visos mano pastangos, technologijos ir žmonės yra dedikuoti agro-maisto sektoriui. Tai yra ta pramonės šaka, kurią aš suprantu, ji man yra labai įdomi ir kaip visuomenės nariui, ir kaip verslininkui.
Kalbant apie inovacijas ar skaitmeninius sprendimus, tai tuomet, kai mes pradėjome, ta niša buvo tuščia. Dabar ji auga, bet kartu auga ir mūsų kompanija.
– Kiek šiuo metu iš viso turite verslų ir kas juos vienija?
– Iš viso tų įmonių yra kokios 5-6. Tai ir „AgroSmart“, ir „Art21”, taip pat įmonės, kurios skirtos elektroninei nosiai, maisto klastotėms. „Art21” turi atstovybes Baltijos šalyse, Kroatijoje.
Bet savo veiklą vertinčiau ne pagal įmonių skaičių, nes „Art21” Art savo intelektinio turto portfelyje turi apie 20 technologijų. Mano tikslas nėra įsteigti vieną ar kitą kompaniją, bet sukurti naują technologiją ar naują sprendimą. Tarkime, iš visų mano įdarbintų žmonių, kurių per visas įmones yra apie 100, administracijoje dirba maždaug 3 proc. Visi kiti darbuotojai yra technologai, programuotojai, agronomai, duomenų mokslininkai.
Mes patys agresyviai į rinką nesiveržiame, esame kaip inovacijų kūrimo namai. Sukuriame technologiją, kuriai yra poreikis, o tada bendradarbiaujame su partneriais arba iš viso ją parduodame. Bet jeigu matome, kad tai gal prisidėti prie nuosavo, jau turimo krepšelio, tai su distributoriais galvojame, kaip įeiti į rinką, kaip toliau vystyti. Taigi, mūsų verslas yra kurti technologijas, intelektinius sprendimus. Esame toks taikomųjų tyrimų ir technologijų kūrimo centras, kitaip – technologijų fabrikas.
– Garsėjate tuo, kad į savo komandą pritraukiate geriausius protus? Kaip jums tai pavyksta?
– Pats kartais klausiu žmonių, kodėl jie nori dirbti mūsų įmonėse. Ir tai ne pinigai, nors mes tikrai mokame gerus atlyginimus. Tai kompanijos mikroklimatas, nuo kurio ne tik aš, bet ir visi kaifuoja. Ir nuo to, ką daro, – nuo rezultatų.
Atskaičius miego ir laisvalaikio laiką mes darbe praleidžiame pusę gyvenimo, todėl savo darbuotojams sakau: „Rinkitės, kaip jūs tą pusę gyvenimo norite išnaudoti.“ Nes nejausti darbo malonumo ir aukoti pusę savo gyvenimo tik dėl pinigų yra nuodėmė prieš save patį.
Pastaruosius penketą metų nesame nei vienai pozicijai ieškoję žmogaus, jie patys kreipiasi. Būna, kad ateina žmogus ir net nėra kur jo padėti, nes tokios pareigybės nėra, bet matome, kad jis puikiai įsilies į kolektyvą, taps jo dalimi. Darbuotojų kaita pas mus nesiekia nė 1 proc. Ir net jeigu žmogus savo profesine patirtimi ar savybėmis yra tikras savo srities guru, bet matau, kad jo asmeninės ar charakterio savybės neatitiks bendro klimato įmonėje, tokio žmogaus nepriimame. Nes man kompanija kaip šeima.
Man užtenka su žmogumi pakalbėti dešimt minučių ir viduje pajaučiu, pritaps jis ar nepritaps. Turiu nuojautą, kurią per daugybę metų išsiugdžiau ir ja vadovaujuosi.
Nauja aistra – žirgai
– Vos daugiau kaip per dešimtmetį spėjote išbandyti daugybę verslų. Iš kur tas verslumas?
Mama, kuri anksti mirė nuo vėžio, buvo ekonomikos mokytoja. Ji įkūrė „Finansinio savarankiškumo mokyklą“ ir buvo viena pirmųjų, kuri parašė ekonomikos vadovėlį. Taigi prie to mano verslumo gal pokalbiai su ja prisidėjo. Bet tai nebuvo ta šeima, kuri turėjo daug pinigų ar būčiau paveldėjęs kapitalą. Viską, ko pasiekiau ir padariau, buvau aš pats. Ir tas kelias buvo sunkus, tai jeigu kas nors pasiūlytų grįžti atgal, iš naujo nepradėčiau.
– Cituoju: „Niekada nekūriau verslo tik dėl pinigų, nes jeigu kuri tik dėl jų, didelė tikimybė, kad nepasiseks.“ Kas tai, gyvenimu patikrinta tiesa?
– Taip, kiek esu ko daręs dėl pinigų, niekas nepasiekė. Jeigu tu darai, kas tau patinka, kas turi prasmę, tai pinigai prastai patys ateis. Žinau, kad dalis žmonių su tuo nesutiks ir jie bus teisūs. Turiu draugų, kurie moka daryti verslą dėl pinigų, visi sandoriai vyksta tik dėl finansinės grąžos. Kitiems tai turbūt veikia, bet man taip nesigauna.
– Tiesa, kad dieną pradedate labai anksti?
– Šiek tiek mano dienos ritmas pasikeitė. Anksčiau keldavausi ketvirtą, dabar šeštą ryto. Man patinka pusantros ar dvi valandas skirti sau, - ruošti pusryčius, sportuoti. Tai yra laikas, kai pasiruoši dienai, apgalvoji svarbiausius dalykus, kuriuos reikia padaryti, arba kam veltui neeikvoti energijos. Ir jeigu nekeliauju, nesėdžiu konferencijose ar neatostogauju, tai būna tipinė 12-15 valandų darbo diena. Kadangi darbas tapo mano gyvenimo būdu ir man patinka tai, ką veikiu, tai aš tų valandų ir neskaičiuoju.
– Štai dabar kaituojate, o kokių dar pomėgių turite?
– Kaitavimas yra viena seniausių mano aistrų, bet paskutiniuosius porą metų, tiek aš, tiek septynmetis sūnus, tiek žmona pradėjome jodinėti. Tai tapo mano aistra pirmiausia dėl sūnaus, bet ir pats dabar turiu žirgą, todėl laisvesnę minutę, kai neturiu svarbių reikalų, stengiuosi praleisti laiką žirgyne. Tai man savotiška meditacija.
– Sakėte: išsikeliu tikslus ir jų siekiu. Kokie dabartiniai būtų jūsų tikslai?
– Kaip ir minėjau pokalbio pradžioje, norėčiau sukurti prekės ženklą, kad Lietuva taptų žinoma kaip agro-maisto inovacijų šalis. Tai mano ilgalaikis tikslas, kuriuo aš tikiu ir degu. Jei tai pavyktų, tai sakyčiau, kad mano veikla davė ilgalaikį ir tvarų rezultatą.
