Šiemet Dalius Trumpa jau švęs tris dešimtmečius, kuriuos dirba „Rokiškio sūrio“ įmonėje, ir tik prieš trejetą metų nuo šaltkalvio darbo karjerą tėvo įmonėje pradėjęs vyriausias sūnus perėmė vadovavimą į savo rankas.
Ne viskas kaip per sviestą
Per tą laiką Lietuvą supurtė ne viena krizė. Vienai didžiausių pieno perdirbimo įmonių Baltijos šalyse jos negalėjo praeiti be atgarsių. Juoba, kad labai svarbi „Rokiškio sūrio“ eksporto rinka buvo Rusija. Todėl ir klausiu D. Trumpos, ar galima lyginti kurią nors krizę iš jų su praėjusiais, pandemija pažymėtais metais ir kurie išbandymai įmonei, o ir jam pačiam asmeniškai buvo sunkesni.
„Man būtų sunku tai palyginti. 2008-2009-aisiais, Rusijos krizės metais neužėmiau vadovaujančių pareigų, tuo metu įmonėje dirbau vyriausiuoju mechaniku ir mano užduotis buvo diegti naujas technologijas, rūpintis įranga ir tuo, kad ji veiktų. Taigi aš nelabai sprendžiau kitų įmonės problemų“, – sakė pašnekovas.
Pirmąjį išbandymų krikštą jis teigia patyręs 2014-aisiais, kai užsidarė Rusijos rinkos. Tuomet D. Trumpa jau dirbo direktoriaus pavaduotoju ir tada jam teko spręsti tos krizės sukeltas problemas.
O štai pernai, Lietuvą, o ir visą pasaulį, užklupus koronaviruso pandemijai jam pačiam teko patirti, ką reiškia, kai ne viskas eina kaip per sviestą.
„Tų iššūkių įmonėje būdavo jei ne vienų, tai kitų, tai nemanau, kad tie pandeminiai metai kuo nors būtų stipriai išsiskyrę. Mums nereikėjo rašyti juodojo scenarijaus, nes įmonė turi stiprų finansinį pagrindą. Todėl net negalvojome jos stabdyti ar mažinti gamybos apimtis. Didžiausias iššūkis pavasarį mums buvo išvengti užsikrėtimų įmonėje, nes dar niekas nežinojo, kaip pandemija plėsis ir kokias ji pasekmes turės, taigi daugiau baimės buvo ne dėl to, kad įmonė dėl kokių tai ekonominių priežasčių stabdys gamybą, bet tai, kad ją dėl kokio vieno užsikrėtimo gali sustabdyti Nacionalinis visuomenės sveikatos centras. Tai ir buvo didžiausias iššūkis“, – pasakoja verslininkas.
Dalius iki šiol prisimena kadaise jam, jaunam darbuotojui, vieno patyrusio pramonės įmonės direktoriaus pasakytus žodžius: „Jeigu tu dirbi pieno pramonėje, tai tu dirbi kaip gaisrininkas, skirtumas tik tas, kad pas tave gaisras nutinka kiekvieną dieną“.
Pasak jo, juk karvės pieno duoda kasdien. Kas benutiktų – ar šventės, ar koronavirusas, ar gamtos reiškiniai užkluptų, o įmonė tą pieną turi perdirbti.
Laikas brandina ir didina vertę
„Rokiškio sūris“ eksportuoja apie trečdalį savo produkcijos. Pasak įmonės vadovo, didžiausias COVID-19 poveikis įmonei buvo tas, kad pandemija sudavė smūgį jos eksportui.
„Deja, taip jau susiklostė, kad pagrindinė mūsų eksporto rinka yra Italija. Ten mes eksportuojame didžiają dalį mūsų sūrių. Visi žinome, kad pavasarį Italija tapo viena labiausiai koronaviruso paveiktų šalių. Joje buvo taikomi labai griežti ekonomikos suvaržymai, todėl eksporto apimtys ir sūrio pardavimai toje šalyje pavasarį stipriai krito. Vasarą dėl pandemijos į Italiją neatvyko tiek turistų, kiek jų paprastai ten būdavo, tai irgi atsiliepė pirkimo apimtims. O rudenį vėl pasikartojo pavasario variantas. Bet manau, kad su vakcina viskas atsigaus, žmonės yra pasiilgę kelionių, todėl šią vasarą Italiją lankys labai gausiai, taigi tikimės atgaivinti pardavimų apimtis į šią šalį ir gal netgi padidinti“, – optimistiškai į ateitį žvelgia verslininkas.
„Rokiškio sūrio“ vadovas neįvardijo praėjusių metų rezultatų, nes įmonė yra listinguojama akcijų biržoje, todėl anksčiau laiko juos paskelbdamas nusižengtų biržos taisyklėms. Tačiau jis neslepia, kad metai nebuvo lengvi, – sandėliuose nugulė dideli kiekiai produkcijos.
„Mums pasisekė, kad mes gaminame kietąjį sūrį, kurį galima ilgai saugoti ir kuo ilgiau jį saugai, kuo ilgiau brandini, tuo didesnė jo vertė. Jis gali būti pardavinėjamas ne anksčiau kaip po metų, taigi bręsdamas, panašiai kaip konjakas, įgauna vertę“, – juokiasi pašnekovas, net ir sumažėjus eksportui, įžvelgdamas tame naudą, kurios tikisi netolimoje ateityje.
Norėjo išsiskirti iš bendraamžių
O tada, prieš tris dešimtmečius, ateidamas į tėčio A. Trumpos vadovaujamą įmonę, su savimi atsinešė raudoną maisto pramonės mašinų ir aparatų specialisto diplomą. Klausiu jo, ar ir mokykloje buvo pirmūnas.
