Būtent taip nutiko mecenatams Aurelijai ir Aurelijui Rusteikoms, kurie savo vardą jau įrašė ne tik į Lietuvos verslo, bet ir unikalaus Aukštaitijos kampelio, Radvilų numylėtųjų, kur jie nugulė amžino poilsio, Dubingių istoriją. Šių verslininkų iniciatyva Dubingiuose pastatyta unikali medinė bažnyčia, kuri jau dabar tituluojama kaip vienas gražiausių Lietuvos maldos namų. Ir tai tik vienas, bet labai svarus žingsnis gražinant ir gaivinant šį kraštą. Mat sutuoktinių sumanymai jau gerokai pasistūmėjo pirmyn.

Bažnyčių statybos užkoduotos genuose

Ši istorija bus ir apie tai, kokia laimė yra dalintis. Dubingių bažnyčios Molėtų rajone statytojais tapusios A. ir A. Rusteikos poros įsitikinimu, būti mecenatu, tai dovanoti bendruomenei tai, ko jai tuo metu labiausiai reikia.

Bažnyčių reikalai, regis, yra lietuviško verslo mohikanu laikomo „Topo grupės” įkūrėjo A. Rusteikos genuose užkoduotos. Mat XIX a. viduryje jo prosenelių, pirklių Irinos ir Amoso Polzunovų namuose Kaune vykdavo sentikių religinės apeigos, o 1862 m. Polzunovai padovanojo žemės sklypą statomiems sentikių maldos namams prie Ukmergės plento, dosniai aukojo našlaičiams, padovanojo Kauno našlaičių prieglaudai namą.

Kitas prosenelis Ivanas Polzunovas nepriklausomos Lietuvos laikais buvo vienas pagrindinių kauno miesto ir jo apylinkių sentikių Šv. Nikolajaus bendruomenės steigėjų.

Dosnių žmonių netrūksta

Rusteikos prisipažįsta iš pradžių ketino pastatyti tik pačią Dubingių bažnyčią, o apie įrengimą negalvoję. Tačiau bėgant laikui subrendo naujam žingsniui – išpuošti jos vidų ir užbaigti šį projektą iki galo.

Dubingių bažnyčia
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Dubingių bažnyčios statybai iš privataus A. Rusteikos ir jo žmonos Aurelijos fondo statybų pradžioje buvo numatyta skirti apie 600 tūkst. eurų, tačiau išlaidos dėl papildomų darbų ko gero perkops ir milijoną eurų.

Verslininkas to skaičiaus nesureikšmina, jis patikina, kad dosnių žmonių Lietuvoje netrūksta, – pagal savo galimybes ir gyventojai, ir kiti Dubingių lankytojai aukoja: „Projektas vykdomas bendromis jėgomis, negalima sakyti, kad čia mes vieni investuojame ir viską darome.“

Su Dubingiais anksčiau niekas nesiejo

Dubingiai nėra susiję su Aurelijos ir Aurelijaus gimtinėmis, giminėmis ar kokiais nors lemtingais šeimos gyvenimo įvykiais, tačiau jie šioje Molėtų rajono gyvenvietėje prie ežero atsidūrė neatsitiktinai.

Kaune gimę, augę ir ten pat šeimą sukūrę Rusteikos, pradėję kurti savo verslą, norėjo įsikurti arčiau gamtos. Jie nusprendė įsigyti sodybą prie ežero – ir jiems pavyko rasti puikią vietą Dubingiuose.

Aurelijus ir Aurelija Rusteikos
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

„Nežinia, ar apie Dubingių bažnyčios projektą šiandien kalbėtume, jei 2006 m. mūsų šeima nebūtų pakeitusi gyvenamosios vietos. Mums tai buvo kardinalių pokyčių metas. Įsigijome svajonių sodybą Dubingiuose, prie Asvejos ežero: nuostabi gamta, ramybė, ežeras, istorija alsuojantis piliakalnis. Visa tai žavėjo ir skatino pažinti to krašto praeitį“, – kalba A. Rusteikienė.

Verslininkai iš karto susidomėjo šio krašto istorija, jie važinėjo ir vaikštinėjo po apylinkes, kalbėjosi su vietos žmonėmis.

„Žmonės ten labai draugiški, susipažinome su seniūnu, archeologais, kasinėjusiais Dubingių piliavietę, kurioje buvo atkasti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų Radvilų kapai. Archeologai padejavo, kad jų darbus stabdo finansinės galimybės, todėl trumpai ir tik periodiškai gali kasinėti. Nutarėme juos paremti – per vieną savo šeimos šventę svečių paprašėme nešti ne dovanas, o aukoti Dubingiams. Netrukus išgirdome, kad mūsų nusižiūrėtą projektą nusprendė remti Vyriausybė. Tuomet svarstėme, kaip mums asmeniškai prisidėti prie Dubingių puoselėjimo. Pabendravę su kaimynais, kunigu išgirdome pasakojimą apie sudegusią bažnyčią“, – apie motyvus, kodėl prieš pusšimtį metų sudegusių maldos namų vietoje nutarė statyti naujus, pasakoja A. Rusteika.

Tam tikslui įkūrė fondą

Nuo tada, kai sudegė medinė Dubingių Šv. Jurgio bažnyčia, žmonės rinkdavosi maldos namuose, įrengtuose buvusioje prieglaudoje.

„Įprasta, kad kiekvienas Lietuvos miestelis pasitinka iš tolo šviečiančiais bažnyčios bokštais, o štai Dubingių centre – kažko lyg ir trūksta. Tokia graži vieta, atgaivinta piliavietė, atvyksta turistų, todėl su vyru pasvarstėme, kad atstatyta bažnyčia galėtų tapti bendruomenės traukos vieta“, – sutuoktiniui antrino A. Rusteikienė.

Pasak jos, bendras sutarimas šeimoje bei artimųjų palaikymas padrąsino žengti filantropišką žingsnį – šeima nusprendė skirti lėšų šiam projektui įgyvendinti. Šiam tikslui įsteigė Aurelijos ir Aurelijaus Rusteikų fondą.

Sutuoktinius vietos žmonės padrąsino nuvykti pas tuometį Kaišiadorių vyskupą Juozą Matulaitį ir pranešti apie savo ketinimus.

Vyskupas su džiaugsmu juos palaikė.

Aurelijus ir Aurelija Rusteikos
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Tuomet Rusteikos paprašė garsaus architekto Kęstučio Pempės suprojektuoti neįprastą statinį, kuris susipažinęs su būsimais mecenatais, sutiko imtis netradicinio projekto.

Vietos gyventojams buvo pristatyta bene 12 projekto variantų, jie galėjo rinktis, kokių maldos namų norėtų: tradicinio ar modernaus statinio. Balsuojant paaiškėjo, kad gyventojams arčiausiai širdies lietuviška medinė, kokia ir buvo sudegusioji, bažnyčia.

Statytojams pavyko įgyvendinti Dubingių senbuvių norus – naudojant šiuolaikines medžiagas iškilo modernios formos bažnyčia, turinti medinių Lietuvos bažnyčių bruožų.

Naujos Dubingių Šv. Jurgio bažnyčios statybų pradžia laikoma 2012 m. spalio 13 d., kuomet po Šv. Mišių statybvietėje įvyko kertinio akmens pašventinimo ceremonija ir buvo įkasta kapsulė.

2017 m. lapkričio 1 d. naujoje šildomoje Dubingių bažnyčioje pirmą kartą buvo laikomos Šv. Mišios.

2018 m. gegužės pabaigoje joje įvyko pirmosios vestuvės.

Bažnyčia pilna gyvybės

Nors bažnyčia dar neįšventinta, tačiau ji jau ne vienerius metus atlieka visas savo padermes. Pasak A. Rusteikos, norėta dar šiemet surengti įšventinimo šventę, tačiau sutrukdė koronaviruso pandemija. Jis viliasi, kad kitąmet šventę pavyks surengti.

Kita vertus, svarsto verslininkas, pats bažnyčios įšventinimo procesas nėra toks svarbus, – čia jau vyksta mišios, koncertai, ji yra puošiama, dabinama. Ji jau dabar pilna gyvybės.

„Dar nėra viskas iki galo baigta. Kai pradėjome ją statyti, tai galvojome, kad viskas vyks tokiais tempais kaip su namo statybomis. Bet tai nėra paprastas pastatas, tai vieta kur žmonės ateina ieškodami ramybės, ieškodami Dievo, todėl ir jos įrengimas yra sudėtingas“, – sako mecenatas.

Pasak jo, žmona Aurelija nenorėjo, kad bažnyčia būtų įrengiama masinės gamybos produktais: „Norėjome, kad bažnyčia būtų unikali ne tik savo architektūra, kurią papildo įspūdinga Dubingių aplinka, bet kad ji būtų įrengta, panaudojant autorinius Lietuvos menininkų darbus. Pasitelkusi meno žinovus Aurelija pradėjo užsakinėti darbus pas garsiuosius Lietuvos menininkus ir dėl to viskas ilgiau užsitęsė. Kol menininkas supranta, ko iš jo norima, kol gimsta idėja, prireikia laiko ir kantrybės“.

A. Rusteika sako, kad dauguma didžiųjų dabų jau padaryti: skulptoriaus Alfonso Vauros horeljefas Laiminantis Kristus ir menininko Vlado Oržekausko Stacijų ciklas jau puošia naujus maldos namus. Moderniosios tekstilės meistrė, dailininkė Loreta Švaikauskienė atsakingai darbuojasi prie Šv. Jurgio atvaizdo, o žinomam juvelyrikos dizaineriui Titui Simanoniui patikėta sukurti liturginių simbolių ir reikmenų komplektą.

Dubingių bažnyčia
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Žingsnis po žingsnio kylančios bažnyčios darbe dalyvavo daugybė žmonių, – ir vietos gyventojai, tikintieji ir iš visos Lietuvos atvykstantys menininkai.

„Čia pat yra išlikusi nedidelė, bet labai graži varpinė. Tai kultūros paveldas, todėl reikia jį išsaugoti. Apskritai, tenykštė aplinka yra labai jautri. Pagaliau ir supratimą apie viską reikia turėti“, – įsitikinęs pokalbininkas.

Naujieji maldos namai pavadinti taip pat, kaip senieji sudegusieji, – Dubingių Šv. Jurgio bažnyčia. Sutuoktiniai vylėsi, kad joje amžiną meilę prisieks abi judviejų dukterys, tikisi šioje bažnyčioje krikštyti anūkus. O krikštynos išties bus, nes šį mėnesį vyrenioji dukra jiems padovanojo anūkę.

Domina istorija ir bažnytinis menas

Rusteikas statyti bažnyčią įkvėpė ne kokie nors dramatiški jų gyvenimo įvykiai, ne skaudūs praradimai, ne dvasiniai ieškojimai, o pagarba istorijai.

Bajoro titulą susigrąžinęs A. Rusteika norėjo pateisinti dar Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais atsiradusią mecenatystės tradiciją.

„Mūsų šeima labai domisi savo šalies istorija, itin tuo užsikrėtęs vyras. Aš į istoriją žvelgiu labiau per sakralinį meną. Mūsų pomėgiai ir norai sutapo, todėl nekilo ginčų dėl dovanos Dubingių kraštui“, – sakė A. Rusteikienė. Verslininkai ne tik šiam kraštui, bet ir Lietuvai norėjo padovanoti vertingą, ilgaamžę dovaną.

A. Rusteika neslepia, kad tėvai nebuvo praktikuojantys, tik seneliai, o Aurelija, be galo daug dėmesio skirianti Dubingių bažnyčios atstatymui, yra iš tikinčios šeimos. Ji yra menotyrininkė, mokslų daktarė, jos mokslininis darbas buvo susijęs su bažnytiniu menu.

„Gal ir ne kasdien į bažnyčią vaikštome, bet esame katalikai“, – patikina sutuoktiniai.

Nors prieš kurį laiką Rusteikos pardavė savo sodybą Dubingiuose, į šį miestelį dažnai atvyksta dėl bažnyčios statybų, dėl čia vykstančių renginių ir dėl naujų sumanymų.

Nauji sumanymai

A. Rusteika įsitikinęs, kad apie gerus darbus reikia kalbėti, nes paprastai manoma, kad verslininkas tik ima, bet nieko neduoda.

Kai Rusteikų šeima ėmėsi mecenatystės, Lietuvoje dar buvo labai mažai pavyzdžių. Iš pradžių jie tiesdavo pagalbos ranką dažnam iš tų, kurie jos prašydavo. Remdavo našlaičius, neįgaliuosius, įvairią atskirtį turinčius žmones. Nenusisuko nuo kultūrai svarbių įvykių, – tapo Pažaislio muzikos festivalio rėmėjais, prisidėjo prie Bohemiečių kūrybinių sumanymų, ekonominės krizės metu konsultavo verslą, kaip išgyventi sunkmetį, dalijosi patirtimi su savarankišką verslą pradedančiu jaunimu. Verslininkas taip pat investuoja į startuolius, remia augantį verslą.

Įvairi veikla tęsiama ir toliau. Šiuo metu Dubingių Šv.Jurgio bažnyčioje sutuoktinių iniciatyva jau surengta daugybė koncertų, festivalių, parodų. Ir tai, galima sakyti, tik pradžia, nes jų planuose – dar daug neįtikėtinų sumanymų. Taigi, kažkada nuskambėjęs devizas „Dubingiai gyvi“ jau įgavo kūną.

Šiuo metu Rusteikos puoselėja ypatingą sumanymą – ketina inicijuoti Armijos Krajowos sudeginto turizmo vasarnamio Dubingių piliavietėje atstatymą.

Dubingių bažnyčia
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

„Bažnyčia yra labai svarbus objektas, bet tam, kad miestelis atsigautų, kad atgautų Radvilų laikais turėtą vardą ir šlovę, reikia kur kas daugiau padaryti. Pramonės gi čia nebus, tai reikia ieškoti naujų traukos objektų“, – svarsto verslininkas.

Pasak jo, procesas jau įsibėgėjęs: šiuo metu su Molėtų savivaldybe yra aptariamos vizijos, galvojama, ką dar būtų galima dėl Dubingių padaryti. Vienas iš tokių rekreacinių objektų tai būtų vasarinės Pilies kalne, liaudyje vadinamosios Antano Smetonos vilos, atstatymas.

„Iš tiesų tai nebuvo asmeninė prezidento vila, ten A. Smetona niekada nesilankė. Ten ilsėdavosi Lietuvos armijos karininkai, svečiai iš užsienio. Ji veikė kaip viešbutis ar poilsiavietė. Armija Krajowa 1944 m. ją sudegino. Pamatai yra išlikę, žinomos projekto detalės, tai dabar belieka visų pastangomis – ir valstybės, ir privačiomis lėšomis atstatyti šitą pastatą, nes, mano manymu, šis objektas yra labai svarbus Dubingių įvaizdžiui. Čia galėtų būti įkurdintas muziejus, turizmo informacinis centras ar parko direkcija, vyktų edukacijos, galima ir kokią kavinaitę atidaryti. Bet tam reikalingos didelės investicijos“, – apie tolimesnius planus, susijusius su Dubingiais, kalba pašnekovas.

Grįžtamasis ryšys

A. Rusteika džiaugiasi, kad jis su žmona iš Dubingių žmonių sulaukia begalinės meilės ir atviros padėkos: „Tie žmonės yra tokie dėkingi, jie atvirai prieina, dėkoja. O tie, kurie nepabandė daryti gerų darbų, dalintis, to neįsivaizduoja, – jie galvoja, kad aplink tik bloga linkintys. Pabandykite duoti ir pamatysite, kokio atgalinio ryšio iš tos aplinkos sulauksite“, – sako pokalbininkas.

Lietuvos 100-mečio proga Dubingių žmonės bažnyčios mecenatams A. ir A. Rusteikoms įteikė nominaciją „Šimtmečio dosnumas“.

Verslo pradžia – su šimtuku kišenėje

Mecenatystė A. Rusteikos gyvenime atsirado tik tada, kai jis pajuto, kad rankose – vis daugiau atliekamų pinigų. O prieš ketvirtį amžiaus, kaip jis pradėjo verslininko kelią, kišenėje tebuvo vos 100 eurų.

A. Rusteika, sukūręs buitinės technikos ir elektronikos prekybos tinklą „Topo centras“ pripažįsta, kad verslo pradžia buvusi išties nelengva.

Pagal išsilavinimą jis yra miškininkas, baigęs A. Stulginskio universitetą.

Pašnekovas neslepia, kad sovietmečiu nebuvo labai daug galimybių pasirinkti universitetą, iš kurio neimtų į armiją, todėl jis rinkosi minėtą universitetą ir miškų inžinieriaus specialybę.

Pagal šią specialybę po studijų jis darbavosi ketvertą metų. Po to atidarė pirmąją kavinę Kaune, kuri buvo Miškų tyrimo institute. Nuo tos kavinės ir prasidėjo jo, kaip verslininko, kelias, kuris tęsiasi iki šiol.

O įmonės „Topo grupė“ istorija prasidėjo tada, kai iš Vokietijos jis pradėjo gabenti naudotas skalbimo mašinas.

Verslininkas pasakoja, kad tuo metu jų šeima augino dukras ir jis negalėjo nematyti, kaip mamos vargsta skalbdamos vystyklus. Juk tuo metu sauskelnių dar nebuvo.

„Nuvykęs į Vokietiją pamačiau, kad ten visuose namuose yra skalbimo mašinos, o tos, kurios jiems jau nebereikalingos, tiesiog būdavo paliekamos gatvėje. Pamačiau, kad yra galimybė, tas skalbimo mašinas paimti ir atvežti į Lietuvą“, – apie verslo užuomazgas pasakoja pašnekovas.

Dalis tų mašinų būdavo sugedusios ir kai kurių jau net ir nepavykdavo sutaisyti. Todėl pradedantysis verslininkas suprato, kad reikia jas ne iš gatvių surinkinėti, o pirkti naudotas.

„Vokietijoje buvo tokia tvarka: jei perki naują skalbimo mašiną, senąją išsiveždavo pardavėjas. Aš iš jų ir pirkdavau tas skalbimo mašinas. Jos buvo veikiančios, kai kurios gal truputį sugedusios. Mes jas sutvarkydavome ir parduodavome Lietuvoje“, – prisiminė pokalbininkas.

Tapo didžiausiais elektronikos pardavėjais

Taigi, viskas prasidėjo nuo naudotų skalbimo mašinų, tačiau ilgainiui jis sugebėjo užauginti verslą iki stambiausio buitinių ir elektroninių prekių parduotuvių tinklo Baltijos šalyse.

„Kaune, Savanorių prospekte, šiluminiame mazge išpjaustėme vamzdžius ir pusrūsyje atidarėme pirmąją buitinių prekių parduotuvę. Tai nutiko 1995 metais. Tai ir buvo „Topo centro“ pradžia, tik tuomet ji vadinosi „Skalbimo mašinos“. Tačiau po vienerių metų veiklos pakeitėme pavadinimą į „Topo centras“ ir ėmėme plėstis“, – pasakoja A. Rusteika.

Aurelijus Rusteika

Iš pradžių naudotomis skalbimo mašinomis jis prekiavo tik Kaune, Vilniuje, Klaipėdoje ir Šiauliuose, o kai pamatė, kad žmonės jau daugiau uždirba ir geriau gyvena, nusprendė prekiauti nauja buitine technika.

Ilgainiui, apie 2000-uosius parduotuvėse atsirado televizoriai, kompiuteriai, kitos buitinės prekės.

Kadangi Lietuvoje iki tol nebuvo didelio elektronikos ir buitinių prekių pasirinkimo, „Topo centrui“ sekėsi vis geriau ir geriau. Per metus verslininkui pavykdavo atidaryti apie 15 naujų parduotuvių.

Galėjo bankrutuoti bent septynis kartus

Verslininkas yra suskaičiavęs, kad galėjo bankrutuoti bent septynis kartus.

Jis neslepia, kad ypač sunkiai išgyveno 2008 metų finansų krizę ir verslas išliko tik dėl to, kad uždarė visas „Topo centro“ parduotuves Latvijoje: „Tai buvo sunkus ir skausmingas procesas, nes teko išeiti iš šalies, kur veikė daugybė parduotuvių ir mums gerai sekėsi. Bet tai mums padėjo išgyventi Lietuvoje ir dabar įmonė yra sėkminga, daug laimingų žmonių dirba ir teikia klientams puikias paslaugas. Todėl galvoju, kad teisingai pasielgėme.“

2008-ųjų krizės metu verslininkas uždarė daugiau nei 30 proc. parduotuvių. Jų skaičius nuo 54 susitraukė iki 30.

Tuo metu A. Rusteika prisijungė prie TV projekto „Lietuva gali“ ir konsultavo žmones, kaip išgyventi sunkmetį. Klausiu, jeigu dabar jam tektų patarinėti, kaip išgyventi dabartinį metą, kokį scenarijų jis pasiūlytų.

„Scenarijus būtų panašus. Netgi manau, kad dabar situacija yra geresnė, nes į rinką yra prileista daug pinigų, valstybė teikia įvairią paramą, socialinė gerovė yra pasiekusi daug geresnį lygį nei anuomet.

O krizė yra krizė. Kai kas užmerkia akis, neva, palaukime, tuoj viskas praeis. Versle reikia labai greitai reaguoti į tai, kas vyksta aplinkui, ir žaibiškai priimti sprendimus“, – įstikinęs verslininkas.

Pasak jo, „Topo grupėje“ tokie žingsniai jau žengti. Teko uždaryti kelias „Topo centro“ parduotuves – vieną – Panevėžyje, kitą – Mažeikiuose.

„Juk daug panašių prekių dabar galima rasti didžiuosiuose prekybos centruose, tai kol dar krizės nebuvo, tos parduotuvėlės šiaip ne taip gyvavo, o dabar, kai žmonių srautai sumažėjo, teko imtis ryžtingesnių veiksmų.

Aurelijus Rusteika su žmona

Bet tai tikrai nėra kritiniai sprendimai, kurie iš esmės keistų verslą ar gyvenimą. Tai tokie kosmetiniai dalykai, kuriuos reikia atlikti. Ir kai ateina krizės, tai būna geriausias laikas tai padaryti, nes būni tam nusiteikęs“, – teigia pašnekovas.

Ilgą laiką didžiausia mažmeninės prekybos elektronika pardavėja laikyta „Topo grupė“ ir dabar išlaiko stiprias pozicijas.

Verslininko žodžiais, Lietuvoje jie yra didžiausi televizorių, kompiuterių, buitinės technikos pardavėjai, pozicijas užleidžiantys tik telefonų rinkoje.

A. Rusteika pasidžiaugė, kad pavyko sėkmingai į rinką įšokti su elektroninės parduotuvės paslaugomis.

„Mūsų elektroninė prekyba yra labai sėkminga. Ji jau veikia daugiau kaip dešimtmetį, per kurį įvyko ne viena jos metamorfozė. Internetinė prekyba sudaro apie 30 proc. nuo visos apyvartos“, – teigia verslininkas.

Sėkmingos investicijos į startuolius

Šiuo metu A. Rusteika jau atitolęs nuo tiesioginio vadovavimo įmonių grupei, yra jos valdybos pirmininkas, kuris numato strateginę įmonės plėtros kryptį. Jis taip pat užsiima investavimu į įvarius startuolius, į jauną verslą.

Verslininkas su pasididžavimu kalba apie startuolius, prie kurių sėkmės ir pats yra ne tik ranką pridėjęs, bet ir finansų skyręs. Vienas sėkmingiausių – vis stipresnes pozicijas pasaulyje užimantis – išmaniąją signalizaciją motociklams sukūręs startuolis „Monimoto“, kuris pritraukė 300 tūkst. eurų investiciją iš rizikos kapitalo fondo „Iron Wolf Capital“.

Šiuo metu bendra „Monimoto“ pritrauktų investicijų suma jau siekia pusę milijono eurų. Bet pačią pirmąją investiciją šiam startuoliui prieš trejetą metų suteikė A. Rusteika. Jo valdomas parduotuvių tinklas taip pat prekiauja „Monimoto“ įrenginiu.

A. Rusteika pasidžiaugė, kad jauna įmonė savo veiklą išvystė jau šešiose valstybėse ir šiuo metu žengia į JAV rinką.

„Kažkada jauni vaikinai atėjo pas mane su idėja, aš patikėjau jais ir tuo, ką jie daro ir labai tuo džiaugiuosi. Jie žinojo, turėjo supratimą, ko jie siekia“, – sako pokalbininkas.

A. Rusteika padeda augti ir kitiems startuoliams, tarp kurių vienas įdomesnių ir progresyvių yra dalinimosi idėją propaguojantis projektas dalinuosi.lt.

Verslininkas teigia nešvaistąs laiko ir neinvestuojąs ten, kur daroma tai, ko jis nesuprantąs.

„Reikia padėti ir išmokyti jaunimą investuoti, nebijoti daryti klaidų, išmokti tas pamokas, nes be klaidų nieko nebus. Nes kas nedaro klaidų, neuždirba pinigų. Nebijoti, eiti, daryti, išmokti, investuoti ir viskas bus gerai Lietuvoje. Reikia, kad žmonės būtų aktyvūs, trokštų kažko imtis. Nes apklausos rodo, kad iki 80 proc. žmonių gyvenime nėra svajoję apie privatų verslą. Tai yra blogai, tai didelė problema Lietuvoje. Blogai, kai nėra smulkaus ir vidutinio verslo“, – įsitikinęs pašnekovas.

Klausiu, o iš kur pas jį tas verslumas.

„Aš irgi dažnai savęs šito klausiu. Negimsti protingas, visko gyvenime tenka išmokti. Taigi viskam pradžią gyvenime davė mokykla ir tėvai. Gimiau tokioje šeimoje, kuri per kelias kartas daug gerų dalykų persidavė. Senelis Vytautas Kuzminskas buvo Kauno Zoologijos sodo direktorius, proprosenelis A. Polzunovas maldos namus buvo įrengęs savo namuose, – atidavęs tam dalį namo, kur ir vykdavo pamaldos. Tai, matyt, mūsų genuose užrašyta, ką daryti ir ką nuveikti“, – įsitikinęs pašnekovas.

Verslininkas juokiasi, kad tą verslo gyslelę pavyko ir dukrų genuose įrašyti – abi jos rūpinasi nuosavais verslais.

Lietuvoje verslo mohikanu vadinamas A. Rusteika neslepia, kad ir jam pasitaiko situacijų, kai rankos nusvyra.

„Bet tuomet, kai pradedi galvoti, kad tau blogai, nueik į ligoninę, vaikų ar senelių namus, tada ir pamatysi, kiek yra žmonių, kuriems yra daug sunkiau ir blogiau. Mano supratimu, labai negerai būti egoistu, galvoti tik apie šią dieną ir save, galvoti, koks tu nelaimingas. Tiesiog reikia daugiau dairytis aplinkui“, – kalba vienas ryškiausių Lietuvos mecenatų.