Šis mokslininkas vos 31-erių jau turėjo habilituoto daktaro vardą, o 36-erių tapo jauniausiu akademiku Lietuvoje.

„Mokslas irgi nėra pati maloniausia, priešingai, sakyčiau, itin pavydulinga sritis. Jeigu tu nori kažko pasiekti, turi dėti visas pastangas. Tik tada gali eiti priekyje. Tam šešiolikos valandų per parą nepakanka, turi ir miegodamas generuoti mintis, kad žinotum, ką tu atradai, ką sukūrei ir kad tai yra visiškai nauja, reikšminga ir veda į priekį. Bet kai atsisuki atgalios, matai, kad tai jau praeita ir net nelabai reikalinga“.

Iš karto įspėju – ši liūdnoka gaida nuskambėjo tik ilgai trukusio pokalbio pabaigoje. O visas mūsų pašnekesys buvo tarsi sūpuoklės: iš vienos pusės, kalbant apie giminę, vaikus, žmoną, pasiekimus, įspūdingas pažintis, Lietuvą, dangaus žydryne spinduliuojančios akys tiesiog švytėjo.

© DELFI / Laimonas Jankauskas

Iš kitos pusės, nuo pastebėjimų apie skurdą, purviną politiką, dviejų greičių Lietuvą ant galvos šiaušėsi plaukai.

Ir tai, kas bus čia užrašyta, tai tik dalelė, ką papasakojo šis žmogus. Patikėkite, apie trisdešimt Lietuvos nepriklausomybės jis žino tiek, kad istorikams tai būtų aukso kasyklos.

Garbių giminių palikuonys

„Ačiū, Regina“, – jau kažkelintą kartą pokalbio metu išgirstu šią frazę. Už karštos arbatos puodelį, už paduotą knygą, dar už kažką. Štai taip akademikas dėkoja savo bendražygei, žmonai Reginai, su kuria jau nuėjo 59 metų kelią.

Jie – dviejų žinomų šeimų vaikai. Antano genealoginiame medyje – garsiųjų Buračų ir Kavaliauskų giminė, Regina – Lietuvoje nuo seno žinomos Jovaišų giminės palikuonė. Antano giminę garsino dėdė Balys, tėtis – dailininkas Jonas, o iš mamos pusės – tremtį praėjęs, iš senosios graikų ir aramėjų kalbų Bibliją išvertęs kunigas, intelektualas Česlovas Kavaliauskas.

© DELFI / Laimonas Jankauskas

Reginos brolis Leonas Jovaiša buvo profesorius, Edukologijos universiteto pedagogikos katedros vystytojas. Jo anūkas – fotografas, sveikuolis Marius Jovaiša.

Ne mažiau žinomi ir mano pašnekovų vaikai.

Jau tris dešimtmečius JAV gyvenantis, Prinstono universitete dirbantis sūnus Giedrius Tomas yra neurofizikas, dabar užsiimantis dirbtinio intelekto programomis. Pasak A. Buračo, tam, kad būtų galima atlikti eksperimentus, reikia sudėtingos, itin brangios įrangos. O Lietuvoje jos nebuvo galimybių naudoti, todėl sūnus ir užsiliko Amerikoje po disertacijų.

Kitas sūnus Rytis irgi nuėjo nelengvu keliu. Jis pasirinko tarptautinio marketingo ir neuromarketingo sritį.

„Inovatyvių firmų marketingo strategija reikalinga norint sėkmingai parduoti tokius produktus, kurie rinkoje dar tik laužia ledus, kurie dar neturi stabilios rinkos. Pirma reikia ją sukurti, o tik tada jau plėtojama sparčiai besivystanti ir ne visad stabili inovatyvių produktų gamyba“, – pasakoja A. Buračas.

Rytis šiuo metu darbuojasi tarptautinėje bendrovėje, optinių prietaisų pritaikymo srityje.

Pasirašant Pasaulio intelektualų santarvės deklaraciją dėl ateities visuomenės vertybių (Barselona, 2011)
© Asmeninio albumo nuotr.

O vyriausioji duktė Rasa Stukienė užima atsakingas projektų vadybininkės pareigas Maltos ordine.

Balanos gadynė

A. Buračo šaknys – Šiaulėnuose (Radviliškio rajonas). Vienoje iš nuotraukų, kurias sklaidėme pokalbio metu, ten kaip tik atidengiamas paminklas Baliui Buračui.

Gimęs Antrojo pasaulinio karo metų išvakarėse Antanas tuos metus praleido mamos gimtinėje Pumpėnuose. Tačiau tai buvo istoriškai karšta vieta, miestelis ėjo iš rankų į rankas, – tai vokiečiai, tai rusai, o po karo – tai partizanai, tai stribai.

1945-aisiais jų šeima atvyko į Kauną. Antanas, prisimindamas tą laiką, pasakoja apie jį, kaip apie balanos gadynę.

Buračų šeima sutiko 2019 m. Kalėdas su vaikais, anūkais ir proanūkiais
© Asmeninio albumo nuotr.

„Elektrinė buvo susprogdinta, miestas neturėjo elektros. Tik per pirmuosius penkerius metus nuo balanos perėjome prie šiuolaikinio gyvenimo. Močiutė jų priskaldydavo ir taip pasišviesdavome. Jau vėliau atsirado žvakės, po to – ir žibalinė lempa. Tiesa, ją buvome atsivežę, tik žibalo iš pradžių nebūdavo. Bet blogiausia, kad nebuvo malkų. Karo metais buvo sukūrentos ir tvoros, ir sodo medžiai, ir baldai. Taigi buvo sunkiau gauti malkų, negu pieno“, – tokią vaikystę prisiminė pašnekovas.

Po karo tėvai jau gyveno atskirai. Garsus peizažistas Jonas Buračas, Antano žodžiais, klajojo tapydamas, o mama dirbo keliuose darbuose, todėl Antaną ir jaunesnį brolį Marijų padėjo auginti močiutė. Sunkus gyvenimas pakirto motinos sveikatą, ji susirgo džiova, su šia liga jai teko kovoti visą gyvenimą.

Kunigo užmintas galvosūkis

Tėčio – dailininko J. Buračo kelio Antanas nepasirinko. Sako, kad paprastai tik antroje kartoje atsiranda poreikis pakartoti protėvių kelią. O kūrybinių profesijų žmones sėkmė paliečia ar talentu apdovanoja tik kokioje antroje ar trečioje kartoje.

© DELFI / Laimonas Jankauskas

Antanas visada buvo linkęs į mokslus. Jį visą gyvenimą traukė žinios, alko jų. Bet ypatingą paskatą suteikė štai toks netikėtas įvykis.

„Prisimenu, kai lankėmės sodyboje prie Dubysos, užsukome į kleboniją. Klebonui padėjau ištraukti kelis kibirus vandens. Jis padėkojo ir sako: „Aš tau sumokėsiu, bet tu pirmiausia išspręsk kelis galvosūkius“. Vieną išsprendžiau lengvai, o dėl kito sukau galvą visą parą ir vis dėlto iki ryto radau sprendimą. Tai buvo atsitiktinumas, bet klebonas sugebėjo mane taip sudominti, kad tai liko ilgam“, – apie žinių troškimo užuomazgas kalba ateityje garsiu mokslininku tapęs pašnekovas.

Neišsprendei uždavinio, eik pas ožką

Kauno Saulės gimnazija, kur pokariu mokėsi Antanas, skurdo – nebuvo vadovėlių, daliai mokytojų stigo kompetencijos. Pašnekovas prisimena, kad matematikos iš pradžių mokė visiškai sukriošęs senukas, kuris nesugebėjo nieko aiškinti. Mokiniai, atitinkamai, irgi žiniomis neblizgėjo.

Su V. Petkum ir D. Stuku Tarpt. žmogaus teisių konferencijoje Jungtinėse Tautose, prie P. Pikaso Gernikos gobeleno 1999 m.
© Asmeninio albumo nuotr.

„Tada mokytojas sakydavo: „Nemoki, tamsta, nieko, tai eik pašerti ir paganyti mano ožką“. Mat prie Saulės gimnazijos buvo tvartelis, kur jis tą ožką laikė“, – juokiasi pašnekovas.

Tačiau ilgainiui Antanas pradėjo vis geriau išmanyti matematikos vingrybes, o kiti mokiniai prašydavo jas paaiškinti:

„Tekdavo namuose daugiau paspręsti, kad nesusimaučiau prieš klasės draugus. Tai labai pravertė gyvenime, o vėliau tapo dideliu malonumu spręsti uždavinius“.

Žvarbi kelionė į olimpiadą

Pokalbininkas prisiminė, kaip pakliuvo į pačią pirmąją, po karo organizuotą matematikos olimpiadą, kuri vyko Vilniuje. Atšiaurią žiemą atviroje sunkvežimio kabinoje, dar neasfaltuotu keliu į olimpiadą važiavęs Antanas taip sušalo, kad vos sugebėjo iš jos išsiropšti.

Olimpiada vyko Salomėjos Nėries gimnazijoje. Aplinkui – vien griuvėsiai.

Prisiminė, kaip ten išvydo garsiuosius ateities mokslininkus – energingąjį Vytautą Statulevičių, rūsčiai olimpiados dalyvius stebintį jos organizatorių Joną Kubilių.

© DELFI / Laimonas Jankauskas

Eltos pamokos

Dar Vilniaus universitete studijuodamas ekonomiką, A. Buračas porą metų dirbo Eltos naujienų agentūroje.

„Tada supratau, kaip pristatyti svarbiausias savo mintis: reikia glaustai suformuluoti tai, kas esminga, apie ką eina kalba ir sugebėti pakankamai jas argumentuoti. Visa tai ateityje labai padėjo bet kuriame moksliniame darbe“, – sakė pašnekovas.

Anot A. Buračo, tuomet Eltai vadovavo labai tolerantiškas žmogus Donatas Roda. Iš pradžių Antanas darbavosi korektūros skyriuje, o vėliau tapo korespondentu. Tuomet jam teko gyvai įsisavinti sudėtingus pramonės ekonomikos pagrindus, kurių dar nebuvo studijavęs.

© DELFI / Laimonas Jankauskas

„Perprasti įmonių balansus ir sukurti žmonėms patrauklius rašinius buvo sudėtinga. Žavėdavomės korespondentu Emanueliu Vaserdamu, kuris, nuvažiavęs į nuobodžią tekstilės gamyklą, sugebėdavo džiaugtis vaivorykštės varsomis tviskančiomis audėjų juostomis. Jo pamokos išliko visam gyvenimui“, – šypsosi pašnekovas.

Savarankiškai mokėsi kalbas

Tuo metu Vilniaus universitete A. Buračui dėstė skirtingų pažiūrų, skirtingų tautybių žmonės. Tarkime, tarp jų buvo vienas iš socialdemokratų partijos kūrėjų, teoretikų akad. Dzidas Budrys kuris buvo patekęs į kompartijos vadų nemalonę.

„Jo dėka pradėjau domėtis Vakarų šalių ekonomistų teoretikų darbų originalais, metodologijos problemomis“, – prisiminė A. Buračas.

Antano Sniečkaus žmona Mira Bordonaitė jam dėstė komunistų partijos istoriją.

© DELFI / Laimonas Jankauskas

„Ji buvo tolerantiška dėstytoja. Kai laikiau egzaminą, nelabai išmaniau TSKP istoriją, bet pradėjau pasakoti, kad „L‘Humanite“ laikraštyje užtikau kažką įdomaus, susijusio su tuo klausimu. Ji gerai mane įvertino, nes šį laikraštį galėjo būti skaitę tik tie, kas studijavo prancūzų kalbą“, – juokėsi pašnekovas.

A. Buračas savarankiškai išmoko ne tik prancūzų, bet ir anglų, lenkų kalbas.

„Kai pradėjau rašyti diplominį darbą, teko susipažinti su originalais, kurie parašyti anglų kalba. Taip pat pradėjau mokytis lenkų kalbą, pastebėjau, kad ji artima slovakų kalbai, taigi buvo galima susipažinti su kitomis slavų kalbomis parašytomis knygomis. Prieš stojant į aspirantūrą aš jau stengiausi rimtai studijuoti mokslinius darbus originalų kalba“, – sakė pokalbininkas.

Vienintelis iš sąjunginių respublikų

A. Buračas – ekonomistas, bet visą gyvenimą jį domina socialiniai ekonomikos aspektai.

Iniciatyvinės grupės susitikime LMA Prezidiume aptariant jubiliejinės sesijos, skirtos Sąjūdžio vertybėms, organizavimą, 2008 m.
© Asmeninio albumo nuotr.

„Rašant disertaciją mane sudomino modernūs Vakarų ekonomistų darbai, kurie buvo labai matematizuoti, o pradmenis juos suvokti jau turėjau. Todėl galėjau parašyti neblogą darbą ir įstoti per didelį konkursą į dabar vadinamąją doktorantūrą TSRS MA Pasaulinės ekonomikos ir tarptautinių santykių institute Maskvoje“, – prisiminė pašnekovas.

Konkurencija buvusi neįtikėtinai didelė. A. Buračas buvo bene pirmasis, kuris iš sąjunginių respublikų ten pakliuvo.

Pašnekovo žodžiais, dauguma aspirantų buvo Užsienio prekybos ir Užsienio reikalų ministerijų darbuotojų globojami, pasitaikė ir CK darbuotojų vaikų, jau dirbusių užsienyje.

Pasak A. Buračo, parašyti disertaciją, o ir tolesniam, ilgam mokslininko gyvenimo tarpsniui labai padėjo tas entuziazmas įsisavinant matematikos pradmenis. Pasak pašnekovo, matematinių kriterijų metodų pritaikymas itin svarbus vertinant ypatingas rizikų situacijas, siekiant suvokti daugiakriterius procesus.

Rašydamas mokslinį darbą Antanas nemažai laiko praleido Maskvoje, nes institute ir akademinėse bibliotekose buvo visa reikalinga teorinių tyrimų medžiaga, unikalus Vakarų statistikos rinkinys, buvo generuojamos naujos idėjos.

© DELFI / Laimonas Jankauskas

„Ten sutikau daug intelektualų. Ne visi buvo prisiekę marksizmo specialistai, daugelis jų buvo dirbę Vakarų šalyse, turėjo kitokį, platesnį požiūrį į pasaulio problemas. Tai man irgi padėjo praplėsti akiratį“, – Maskvoje praleistą laikotarpį prisiminė pašnekovas.

Kasdien – po knygą

Sunku patikėti, bet prieš stodamas į aspirantūrą A. Buračas buvo išsikėlęs tikslą kasdien perskaityti po vieną knygą. Jeigu jos nespėdavo baigti, turėdavo per savaitę šalia kitų ją įveikti. Sako, kad tada ir išsiugdęs greito skaitymo patirtį, kuri vėliau labai pravertė.

„Jau paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, apie 1992-1993 m. Vilniaus universitete buvo dėstomas bankininkystės kompiuterizavimo kursas. Ją skaitė amerikiečių profesorius, kuris turėjo ir stambią šio verslo įmonę. Anuomet tai buvo visiškai nauja sritis. Jo metodas buvo toks: per dieną jis apžvelgdavo vieną ekonomikos pagrindams, bankininkystei, finansų apskaitai skirtą knygą, kuri būdavo 600-700 puslapių storio. Jis atsivežė išsamius konspektus ir atšviestas knygas. Kasdien būdavo vis kita tema, ir jei nebūčiau susipažinęs anksčiau per ilgus metus su artimų sričių finansų apskaitos ir vadybos informacija, nebūčiau spėjęs suvokti dėstomų taikomųjų dalykų. Per dešimt dienų mes gavome modernios bankininkystės, finansų apskaitos žinių visumą, kuri ilgą laiką pravertė“, – prisiminė akademikas.

Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės nariai prie LMA atidengiant atminimo lentą 2003.VI.3
© Asmeninio albumo nuotr.

Bankinių kortelių projektas

Akademikas prisiminė, kad EBSW koncernas, tuo metu valdęs Kredito banką, jam pasiūlė padėti Lietuvoje sukurti bankų kortelių sistemą. Tada bankinių kortelių Lietuvoje dar iš viso nebuvo. A. Buračui teko vadovauti tam projektui. Buvo sumanyta rengti naujo tipo asmenines išmaniąsias korteles, kokių pasaulyje dar nebuvo. Jose buvo numatyta įdiegti ne tik bankinius, bet ir asmens, vairavimo ir medicinos duomenis, ir vėliau jas platinti visoje Centrinėje ir Rytų Europoje.

Pasak pašnekovo, integralinės mikroschemos tai jau leido padaryti. Lyginant su tradicinėmis pasaulyje vyravusiomis bankų kortelėmis, kurios buvo su magnetine juostele, jose galėjo būti įdiegta daug patikimesnė duomenų apsauga. Jų nuskaityti galimybių praktiškai nebuvo.

Buvo pasitelkta prancūzų firma „Bull“, kuri tuo metu pasaulyje platino nešiojamus kompiuterius. Ji buvo įsipareigojusi paruošti tokių kortelių gamybos technologiją.

© DELFI / Laimonas Jankauskas

Tačiau jau baigus tartis prasidėjo EBSW bankrotas ir projektas, kuris A. Buračo žodžiais, pagal savo intelektualines užmačias buvo labai perspektyvus, taip ir liko neįgyvendintas. Pasak pašnekovo, tai buvo vienas įdomesnių to sudėtingo, nepriklausomos ekonomikos laikotarpio projektų iš daugelio inovatyvaus verslo sumanymų, kuriuose teko tiesiogiai dalyvauti.

Akademiko aspiracijų objektas

A. Buračas yra naujos, šiuo metu gimstančios srities – metaekonomikos tyrėjas. Pasak pašnekovo, tai socialinių mokslų filosofija, akcentuojanti ekonominius kriterijus, kurie nusako, kaip kintant visuomenės reikmėms ir prasmingos veiklos tikslams racionaliausiai panaudoti sąnaudas, kaip mažiausiomis sąnaudomis sukurti geriausius produktus ir paslaugas, kurios geriausiai atitiktų gyventojų reikmes.

„Tai mano aspiracijų objektas. Labai mažai žmonių toje srityje dirba, nedaug besidominčių socialinių mokslų sąveikos, specifinių metodų kūryba. Besiformuojanti sritis reikalauja neeilinio intelekto, todėl nesijaučiu pakankamai pajėgus, kad sukurčiau baigtinę tos srities sistemą. Palyginimui, XX a. pirmoje pusėje audringai vystėsi metamatematika. Buvo priimta fundamentali tiesa, kad pačios sistemos ribose negalima pilnai tos sistemos formalizuoti. O tai tinka bet kuriai metateorijai, tarp kurių – ir metaekonomikai“, – savo tyrinėjimų subtilybes atskleidžia mokslininkas.

Klojo kapitalizmo pamatus

A. Buračas – vienas iš būrio ekonomistų, kurie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo priešaušryje modeliavo laisvosios ekonomikos procesus, rengė naujus įstatymus ir galima sakyti, kad klojo kapitalizmo pamatus Lietuvoje.

Akademikas turėjo ryšių ir buvo žinomas ir gerbiamas visuose šešiuose sąjunginiuose mokslų akademijos institutuose, kurie buvo susiję su socialiniais tyrimais. O tai jam padėjo užmegzti ryšius su Rytų Europos centrais, jis dalyvavo įvairiose tarptautinėse tyrimų programose, kurios buvo skirtos prognozėms ir įvairių modelių kūrimui.

© DELFI / Laimonas Jankauskas

„Lietuvos akademinis ekonomikos institutas galėjo jame konkurencingai dalyvauti, nes mano grupėje buvo sukurti universalūs modeliai, kurie buvo tinkami ilgalaikiam tvarios veiklos prognozavimui. Jie, skirtingai nuo abstrakčių modelių, buvo pritaikyti regiono sąlygoms ir jo specifikai.

Dauguma kitų modelių Rytų Europoje tuo metu buvo orientuoti į kapitalines investicijas, – numatoma, kad ekonomikos procesas bus plėtojamas ekonominių investicijų pagrindu, o aš taikiau skirtingus variantus, iš kurių dalis buvo orientuota į gyventojų poreikius. Tai buvo daugiau vakarietiška pažiūra, kad ekonomiką skatina gyventojų poreikiai ir interesai.

Dar viena kryptis, kurią pradėjau vystyti, buvo susijusi su tuo, kad reikia atsižvelgti į tvarios plėtros dalykus, reikia rūpintis, kad bet koks ekonominis augimas būtų orientuotas į gamtos išteklių tausojimą ir saugojimą, jų sąnaudų apskaitą“, – apie mokslinės veiklos kryptis pasakoja mokslininkas.

Pasak A. Buračo, tuo metu Lietuvoje buvo vystomas ir labai konkurencingas Raimondo Rajacko projektas. Šis mokslininkas tapo vedančiu visos Sąjungos lyderiu kuriant automatizuotas planinio skaičiavimo sistemas. Buvo manoma, kad centralizuotai ekonomikai galingi kompiuteriai galės taip modeliuoti visą ekonominę veiklą, kad viską bus galima pakankamai racionaliai reguliuoti iš vieno centro:

„Tačiau kartu su nepriklausomybe revoliucinius pokyčius lėmė ne tik socialinių idėjų, bet ir technologijų kaita. Tuo pat metu su tautiniu atgimimu Sovietų Sąjungos pakraščiuose vyko procesas, kai kompiuteriai tapo kompaktiškais. Jau nebereikėjo tų galingų skaičiavimo mašinų, kurios užimdavo sales ir buvo imlios daugybės žmonių darbui. Pasirodę asmeniniai kompiuteriai leido palaipsniui konkuruoti su specializuotais planavimo centrais. Sutapo, kad nepriklausomybės laikotarpiu įvyko technologinis lūžis, kai centralizuotas planavimas tapo neperspektyvus. Sėdėdamas kabinete galėjai vienas atlikti tai, ką darė keliasdešimties žmonių komanda. R. Rajackas suprato, kad automatizuoti planinio skaičiavimo modeliai neturi perspektyvos ir pasuko diplomato keliu“, – pasakojo akademikas.

Buračų šeima savo bendro gyvenimo 50-metį atšventė Trakuose
© Asmeninio albumo nuotr.

A. Buračui taip pat teko dalyvauti įvairiuose tarptautiniuose projektuose, kuriuos vykdė Laksemburge (prie Vienos) įsikūręs Tarptautinis sisteminių tyrimų institutas. Vienas įdomiausių projektų – sujungti socialistinių ir kapitalistinių šalių mokslininkų pastangas numatant pasaulio tvarios ateities kryptis:

„Dabar sakoma, kad ten dalyvavo ir nemažai specialiųjų tarnybų agentų, bet mes, vadovaujant akademikui Leonardui Kairiūkščiui, užsiėmėme tvarios plėtros regioninio lygio mastu modeliavimu. Tuo metu Europoje kai tik įvyko lūžis įgyvendinant vadinamo Romos klubo idealus, kad tvariai plėtrai užtikrinti reikia pirmiausia turėti labai gerą užterštumo monitoringą. Tada ir paaiškėjo, kad didžiausias teršėjas yra ne vien pramonė, bet ir išaugę transporto srautai“, – pasakojo akademikas.

Mokslininkų fiasko

Šią savo mokslinę veiklą A. Buračas palygino su dabartimi, kuomet geriausi Lietuvos mokslininkai pabandė modeliuoti, kaip Lietuvos sąlygomis šiemet plis koronaviruso pandemija:

„Jie pabandė prognozuoti tuo metu, kai dar nebuvo gerai žinoma, koks yra pagijimo laipsnis, kokiais tempais esant skirtingoms strategijoms gali plėstis pandemija ir kaip užkirsti jai kelią. Tos statistinės prognozės neatsitiktinai patyrė visišką fiasko. Visi modeliai, kurie yra nepriekaištingi naujausių matematinių metodų taikymo prasme, neturint patikimų duomenų, negali duoti patikimo rezultato. Su tuo yra susiję ir kiti dalykai, tarkime, duomenų falsifikavimas apie realius procesus.“

Mokslininkas pastebi, kad šalys taiko skirtingus susirgimų, mirusių skaičiavimo metodus ir kriterijus. Vienos šalys skaičiuoja žmones, kurie mirė tiesiogiai nuo COVID-19, kitos – ir tuos, kurie šalia viruso turėjo ir kitų ligų. Anot jo, kai skirtingi metodai, tai duomenų patikimumas nėra vienodas ir tai atsiliepia tam, kaip patikimai numatoma procesų plėtra.

Buračo kalba didžiajame 1988 m. tautos mitinge Vingio parke
© Asmeninio albumo nuotr.

Skurdo aritmetika

„Tas pats taikoma ir skurdo lygio nustatymui. Teorija numato du atvejus – absoliutų ir santykinį skurdo rodiklius, – svarsto pašnekovas. Absoliutus skurdas yra tuomet, kai žmogus neturi ko pavalgyti. Tai Lietuvoje tokia problema beveik neegzistuoja. Didžiausia problema mūsuose yra santykinis skurdas, kai mes matome, kai milijonieriai dėl žlugusios valstybinių mokesčių politikos toliau lobsta neįtikėtinais tempais, o kiti kitų poreikių sąskaita stengiasi neatsilikti nuo civilizacijos laimėjimų ir įsigyti šiais laikais būtiną įrangą ar techniką.

Ir tai vyksta visame pasaulyje. Iki šiol nerasta sprendimo, kaip būtų galima apmokestinti žmones, kurie valdo šimtamilijardinius turtus, – didesnį už dalies valstybių, tautų sukuriamus“.

Pasak A. Buračo, jei turtuolius apmokestintų taip, kaip buvo Johno F. Kennedy laikais, kai pajamų mokesčiai siekdavo virš 70 proc., tada verslininkas nebūtų suinteresuotas kažką gaminti.

„Dabar Lietuvoje vyksta kova tarp skirtingų politinių grupių, bet situacija tokia, kad milijonieriai sumoka vos kelis procentus pajamų mokesčio, o dauguma Lietuvos gyventojų moka iki 21 procento.

Antanas Buračas
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Jei pažiūrėtume praeitos Seimo kadencijos milijonierių pajamų deklaracijas, tai pamatytume , kad nemaža jų dalis mokėjo 1,5 procento ir dar mažiau“,–- giluminius procesus analizuoja pašnekovas.

Klausiu, kaip atsirado tokios žirklės?

„Tokia yra Lietuvos mokestinė politika, kuri sukūrė daugybę išlygų ir lengvatų. Tarkime, lengvatos dyzelinui, kurį naudoja žemės ūkis. Ją pasiima stambūs ūkininkai, nes jie naudoja daugiausia technikos. Arba iš ES gaunamos išmokos. Turėtų būti remiami vidutiniai žemės ūkiai. Bet štai ką daro stambūs, dešimtis tūkstančių hektarų valdantys ūkininkai. Jie suskaldo savo firmas į mažesnes, ir grupelė ūkininkų pasiima daugiau kaip pusę visų ES išmokų. Taip yra sukurtos galimybės apeiti įstatymus.

Kitą išlyga apmokęstinant turtą. Nėra objektyvaus, rinkos metodais pagrįsto turto vertinimo, jo apmokestinimas yra fiktyvus.

Labai svarbi finansinio turto rūšis yra vertybiniai popieriai. Jas daugiausia valdo tik turtingi žmonės. Jų sukuriamas pelnas yra tik simboliškai apmokestinamas.

Lietuvos biudžetas yra ne tik mažesnis, nei ES vidurkis, todėl yra mažai išteklių spręsti socialines, skurdo problemas, mažinti socialinę diferenciaciją.

Pavyzdžiui, Lietuvoje pensijoms skiriama tik 7 proc. nuo biudžeto, o Europos vidurkis yra 13 proc. Todėl taip ir nutinka, kad kai Graikiją dėl valstybės skolos buvo ištikusi krizė, tai jų „vargšai“ pensininkai gaudavo apie 1700 eurų, o Lietuva, kurios pensininkai gaudavo tris-keturis kartus mažesnes pensijas, turėjo remti „vargstančią“ Graikiją. Kai mokesčių politika yra nesutvarkyta, kai turtingieji nepasidalina savo turtų racionaliai su visa visuomene, bendruomene, taip ir gaunasi“, – tokiomis skaudžiomis įžvalgomis dalijasi pašnekovas.

A. Buračas 1990 m. mitinge prie Katedros prasidėjus Rusijos blokadai
© Asmeninio albumo nuotr.

Dviejų greičių Lietuva

Vienas iš Pasipriešinimo Sąjūdžio krikštatėvių A. Buračas atvirai pasidžiaugė, kad jo neįtraukė politika:

„Politika yra labai nešvari sritis, kur vykta daug intrigų, nešvariais metodais vyksta tarpusavio varžybos. Yra ne tik dviejų greičių Europa, yra ir dviejų greičių Lietuva. Tai atsispindi ir mąstyme. Tai negali praslysti pro akis. Tarkime, prasidėjo pandemija, žmonės nelabai norėjo nešioti kaukes. Tuomet buvo įvestos baudos. Vokietijoje – 50 eurų, Niujorke – tiek pat dolerių, o Lietuvoje – nuo 500 iki 1500 eurų. Panašiai ir su vairavimo teisių pažeidimais. Palyginkime, kokius atlyginimus ir pensijas gauna vokiečiai, o kokius lietuviai? Nepalyginami dalykai. Štai toks mūsų politikų mąstymas“.

Pasak pokalbininko, tas negebėjimas racionaliai vertinti tai, kas dedasi aplinkui, ir atitinkamai kritiškai spręsti, pastebimas visur:

„Negali net kelti skurdo problemos, nes tau pasakoma: „Ko tu knaisiojiesi po skudurus, ko tu keli problemą, kurią mes kasdien matome; arba – kuri neesminga“. Maždaug taip žiūri daugelis žmonių. Bet reikia matyti tuos, kuriems tikrai reikia pagalbos. Reikia suvokti, kad iš ES fondų pinigai skirti ne juos švaistyti, bet tam, kad išvengtume didelių nuostolių ir išsaugotume pažangius procesus, sukurtume naujas technologijas, naują ekonomiką. Bet pinigai „užasfaltuojami“, užuot juos investavus į tų žmonių, kurie galėtų kurti naujas vertybes, naujus produktus ar paslaugas, kompetencijų ugdymą“.

Ruošė Sąjūdžio programą

Sąjūdžio gimimą, nuo kurio užuomazgų A. Buračas yra neatsiejamas, jis aiškina tuo, kad prasidėjo kritiškesnis aplinkos vertinimas visose socialinėse srityse.

© DELFI / Laimonas Jankauskas

Jis sako, kad tuomet net ir šeima nuėjo į kitą planą, visa atsakomybė našta už jos saugumą krito ant žmonos Reginos pečių. Tada jam daugiau rūpėjo padėti bendro judėjimo dalyviams spręsti kylančias socialines problemas.

„Juk Sąjūdžio pradžioje dauguma nežinojome, ką daryti. Buvo galvojama apie didesnį ekonominį savarankiškumą, tiesioginius ryšius su užsieniu, laisvesnes galimybes išvažiuoti į užsienį, etninės kultūros vystymą. Tada atsivėrė akys - kodėl tokia didelė tautos dalis buvo ištremta, kodėl tiek daug žmonių nepagrįstai nukentėjo. Pradėjome galvoti plačiau ir suprasti, kad viskas susiję su socialine santvarka. Pirmas dalykas, susikūrus Sąjūdžio iniciatyvinei grupei, buvo nuspręsti, ką mes veiksime. Pasidalijome tarpusavyje mintimis, kas yra negerai mūsų visuomenėje, ką reikia keisti, o tada iškilo klausimas, kaip keisti“, – anuomet vykusius istorinius procesus trumpai apibūdino jų liudininkas.

A. Buračui teko uždavinys sudaryti veiksmų ir tikslų programą. Jau antrame Sąjūdžio posėdyje iniciatyvinės grupės nariai susitarė, kad Romualdas Ozolas ir A. Buračas parengs bendrą veiklos programos projekto eskizą.

© DELFI / Kiril Čachovskij

Akademikas jau po kelių posėdžių atsinešė savo parengtą programą, kurioje bandė aprėpti viską, išskyrus kultūrą, kurią vėliau parengė R. Ozolas.

Sąjūdiečiai ieškojo būdų, kaip su ja supažindinti visuomenę, nes suprato, kad be jos paramos programa nebus įgyvendinta.

Iš pradžių visi leidiniai atsisakė publikuoti tą programą, todėl Sąjūdis jau ruošėsi tai platinti savilaidos būdu; tačiau vis tik birželio pabaigoje Česlovas Juršėnas sutiko ją paskelbti „Vakarinėse naujienose“.

Ketino suimti

Grįžtant prie Sąjūdžio, A. Buračas sako, kad kilo vis didesnis suvokimas, kad tik Lietuvos nepriklausomybė gali padėti keisti tai, apie ką jie svarstė. Bet tuo pat metu nemaža dalis tų žmonių, kurie Sąjūdį vedė į priekį – Justinas Marcinkevičius, Marcelijus Martinaitis, kiti – jau nebuvo jaunimas, jie turėjo didelę patirtį ir gerai prisiminė kaimynystėje jau dešimtmetį vykstančią lenkų „Solidarumo“ tragediją:

„Bet ten buvo geresnė situacija, nei Vengrijoje ar Čekoslovakijoje. Visi prisiminėme, kaip žiauriai buvo užgniaužta Čekoslovakijos aksominė revoliucija, kaip buvo įvesti tankai į Vengriją ir buvo užgniaužtas Nepriklausomybės sukilimas. Galvojome, kad su Sąjūdžiu gali nutikti lygiai tas pats. Ir keletą kartų tokia rizika buvo akivaizdi. Dabar bandoma primityviai spekuliuoti, kad Sąjūdis buvo KGB inspiruotas. Iš tiesų Maskva Sąjūdžio nekontroliavo, ji vėlavo priimdama sprendimus. Sąjūdis visą laiką buvo vienu žingsniu priekyje“.

A. Buračas pasakoja, kad keletą kartų buvo duotas nurodymas jį ir kitus Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narius suimti, buvo sudaryti sąrašai, nurodyti adresai.

Minint LRS Seime Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos įsteigimo 15 metines 2005 m. Su R. Ozolu ir B. Genzeliu
© Asmeninio albumo nuotr.

Informacija apie tokius dalykus nutekėdavo įvairiais kanalais. Tarkime, rašytojas Vytautas Petkevičius buvo iniciatyvinės grupės narys, o jo giminaitis – KGB saugumo pirminininko pavaduotojas.

„Sužinojome, kad duotas nurodymas mus suimti. Susirinkome antrą valandą nakties namuose pas V. Petkevičių, atėjo J. Marcinkevičius, kiti, tarėmės ką daryti. V. Petkevičius nusprendė, kad mums gali padėti tik Algirdas Brazauskas, kuris tuo metu buvo eilinis CK sekretorius. Nusprendėme, kad V. Petkevičius turi jam skambinti. A. Brazauskas buvo piktas, netikėtai naktį gavęs tokią sudėtingą užduotį, bet nusprendė paskambinti Rygos karinės apygardos vadui, su kuriuo medžiodavo. Tas paskambino į Vidaus reikalų ministeriją Maskvoje, kad suėmimas neįvyktų. Ir tąkart suėmimų išvengėme“.

A. Buračas juokiasi, kad vieną dieną paskambino tuometinis Lietuvos vidaus reikalų ministras Stasys Lisauskas. Antano namuose nebuvo, tai žmonai jis pasakęs, kad šis prisistatytų ir bus suimtas:

„Kai tik tuo metu ruošėmės organizuoti mitingą dėl Ignalinos atominės elektrinės. Apie tai sužinojo saugumas ir nusprendė mane suimti. Ministras dar kartą paskambino. Sakau: „Sudarykit man sąlygas, leiskit nuvykti ir suteikit megafoną, nes negalėsim kitaip žmonėms pasakyti, kad išsiskirstytų“. Jis pažadėjo“.

Pašnekovas prisiminė, kaip mitingą juosė kariniai sunkvežimiai su vidaus kariuomenės daliniais Neries pakrantėje, už M. Mažvydo bibliotekos prieigose sukinėjosi gausybė kariškių.

Niekas to megafono neatnešė, mitingas įvyko.

„Ministrų tarybos pirmininko Vytauto Sakalausko iniciatyva buvo sudaryta speciali komisija, kurioje buvo nemažai mokslininkų. Kadangi aš užsiiminėjau ilgalaikėmis prognozėmis, ir aš į ją pakliuvau. Mažai kas žinojo, kad Ignalinos rajone buvo ketinama ilgalaikiu periodu paleisti net šešis reaktorius. Tai turėjo tapti galingiausia pasaulio elektrine. Tada kai tik mus buvo pasiekusi slapta informacija iš Rygos: palydovai užfiksavo, kad elektrinė buvo pastatyta toje vietoje, kur yra Žemės plutos geotektoninis lūžis, todėl apie naujų blokų statybą negalėjo būti nė kalbos“.

Tuo metu A. Buračo nesuėmė. Grįžo jis su J. Marcinkevičiumi į namus, o čia ir vėl skambina ministras S. Lisauskas.

Sąjūdis – nevienalytis

Paklaustas apie išdavystes, netikėtus smūgius, ar priešingai, neįtikėtino padorumo žmones, kurie tuo metu jį supo, A. Buračas neslepia, kad Sąjūdžio būta labai nevienalyčio.

„Buvo žmonių, kurie panašu buvo nepagrįstai apkaltinti. Ir kai kurių dalykų iki šiol nežinome. Tarkime, paaiškėjo, kad iniciatyvinės grupės narys filosofas Jokūbas Minkevičius dar nesubrendęs jaunuolis kur tai buvęs užrašytas į saugumo padalinį kaip raštininkas. Tai jį apkaltino kaip KGB agentą. Nežinau, ar jis buvo agentas. Jis buvo filosofas, baigęs aukštąją partinę mokyklą Maskvoje su vėlesniu TSKP CK sekretoriumi Aleksandru Jakovlevu, turėjo ryšių su Michailo Gorbačiovo artimiausios aplinkos žmonėmis, bet tas ryšys galėjo būti profesinis.

LMA Sąjūdžio Seimo sesijoje pristatomas Lietuvos ekonominio savarankiškumo projektas, 1989 m.
© Asmeninio albumo nuotr.

Arba V. Petkevičius, kuris turėjo ambicijų tapti Sąjūdžio vadovu. Prie Nidos buvo numatyti naftos gręžiniai, tai tik jo dėka sukeltas visos Sąjungos rašytojų ir inteligentų pasipiktinimas padėjo tai sustabdyti. O vėlesni konfliktai su V. Landsbergiu jį pavertė pagiežingu sąskaitų suvedinėtoju.

Talentingas rašytojas Eduardas Mieželaitis užėmė neutralią poziciją ir liko nuošalyje. Jis nežinojo, kaip reaguoti į tautinį atgimimą, ir tapo užmirštas.

Tuo tarpu Juozas Baltušis oficialiai užėmė priešišką Tautos atgimimui poziciją. Jis apšmeižė Sąjūdį, todėl buvo pradėtos deginti jo knygos. Tačiau dabar pasirodė jo dienoraščiai, kuriuose jis pripažino, kad Sąjūdis kelia tautai svarbius dalykus ir negalima to ignoruoti. Taigi, žmogaus dvilypumas akivaizdus“.

Pasak akademiko, Vytautas Landsbergis iš pradžių irgi laikėsi nuošalyje, stebėjo, kaip pasisuks įvykiai ir tik kiek vėliau įsijungė į Sąjūdžio iniciatyvinę grupę, pradėjo dalyvauti mitinguose, kai jau buvo matyti, kad jis tampa tautos siekių reiškėju.

Vėliau įvyko natūralus Sąjūdžio skilimas, pradėjo formuotis politiniai judėjimai, kurie pagimdė partijas.

Ypatingos pažintys

A. Buračas pasakoja apie ypatingas pažintis, neįtikėtino likimo žmones, su kurias teko susipažinti.

Su Andrejumi Sacharovu jam teko Maskvoje pasirašyti TSRS mokslininkų peticiją dėl mirties bausmės panaikinimo Sovietų Sąjungoje. Per Sąjunginį liaudies deputatų suvažiavimą susipažino ir su jo žmona Jelena Boner, kuri kaskart laukdavo A. Sacharovo, išeinančio iš Kremliuje vykusių šio suvažiavimo sesijų. Per A. Sacharovo laidotuves Maskvoje jo garbei buvo surengtas daugiatūkstantinis mitingas. A. Buračas vežė J. Boner į šį mitingą Lužnikuose ir buvo šalia.

A. Buračas kartu su A. Sacharovu dirbo tarpregioninėje deputatų grupėje, kuri vėliau iškėlė Boriso Jelcino kandidatūrą į vadovaujančius postus. Toje grupėje buvo ir Jurijus Afanasjevas, Jurijus Vlasovas, Ela Panfilova, Galina Starovoitova, Stanislavas Šuškevičius, kuris vėliau tapo pirmuoju Baltarusijos vadovu, o taip pat lietuvių kilmės liaudies deputatas Genadijus Burbulis.

Antanas Buračas
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Jis turėjo teisę dalyvauti AT posėdžiuose kaip deputatas, tačiau nebuvo rinktas į TSRS Aukščiausiąją Tarybą, tad neturėjo jam skirtos vietos. Kaip tik šalia Lietuvos deputatų – AT narių A. Brazausko, Kazimieros Prunskienės, Vaidoto Antanaičio ir A. Buračo - buvo laisva vieta, tai jis ten ir sėdėdavo šalia.

Pašnekovui teko susipažinti su pasaulinio garso šokėju Jurijumi Grigorovičiumi, kuris vėliau tapo vienu garsiausių Rusijos režisierių. A. Buračas ne kartą svečiavosi jo įspūdingame bute Arbate, kur salės dydžio svetainėje, išmuštoje tamsia medžiaga, buvo kviečiamas klausytis muzikos; jame nebuvo nieko, išskyrus gerą garso aparatūrą.

Akademikas ne kartą lankėsi pas Nobelio premijos laureato, fiziko Piotro Kapicos sūnų, žinomą mokslininko populiarizatorių Sergejų, Jevgenijų Velichovą, kitus žymius Rusijos branduolinės fizikos akademikus.

Pralenkė savo amžių

„Kartais stebiuosi, kaip žmonės savo idėjų šviesumu pralenkia savo amžių, – tokiais gražiais žodžiais A. Buračas apibūdino A. Sacharovo bendražygę J. Boner – Arba disidentas V. Petkus, kuris 25-erius metus praleido sovietiniuose kalėjimuose. Tai buvo neįtikėtino intelekto žmogus, kuris galėdavo mintinai cituoti tarptautinius žmogaus teisių dokumentus. Mokėjo kalbėti taip, kad nei vieno žodžio neišbrauksi. Sakydavo tik esminius, į ateitį orientuotus dalykus. Tai – didelė mąstymo jėga, kalėjimuose išugdyta aukšta mąstymo kultūra“.

Tą patį jis sako ir apie savo dėdę Č. Kavaliauską, kuris, būdamas šalia mirties, patyręs nepakeliamą vergovę Magadane, kuomet prie 40 ir daugiau laipsnių šalčio reikėdavo per ledinius kalnus ne tik pabėgius, bet ir bėgius tampyti į rengiamas aukso kasyklas, nes technika ten nepravažiuodavo, tuo pačiu metu sugebėjo tiek daug mokslo žinių įgyti.

Atidengiant Balio Buračo paminklą Šiaulėnuose jo 110 metinėms , 2011 m.
© Asmeninio albumo nuotr.

„Su užsienio profesorių – tokių pat politinių kalinių pagalba jis studijavo reliatyvumo teorijos, kvantinės mechanikos pradmenis. Iš tremties dėdė grįžo 1955 m. ir sužadino mano žinių troškulį. Jis mane šnekindavo prancūziškai. Šią kalbą jis taip pat tremtyje išmoko. Dėdė papasakojo, kas yra genetika, reliatyvumo teorija, išaiškino Aristotelio metafizikos pagrindus. Aristotelio tuo metu net vertimo nebuvo, o genetika, kibernetika buvo laikoma pseudomokslais; tokio lygio filosofija oficialiai tebebuvo ir Vilniaus universiteto bibliotekos vadovėliuose. O tuo metu grįžo žmonės iš Sibiro su kitokiomis žiniomis apie pasaulinio mokslo atradimus. Kunigas ten išmoko net kiek tai rašyti japoniškai ir su žodynu vertė japoniškus tekstus.

Tie žmonės, kurie gyvenime susiduria su mirtimi, su stipriais išgyvenimais, jie turi neįtikėtiną galią suvokti vertybes, nebevertina materialių dalykų“.

Buvo užtrenktos durys

Vėl grįžtu prie trijų dešimtmečių senumo įvykių ir klausiu akademiko, kodėl pagrindiniai Sąjūdžio iniciatoriai ilgainiui išsiskirstė į visas puses ir visiškai nutilo.

„Prasidėjo pjautynės, nemalonūs smulkmeniški asmeninių nuoskaudų suvedinėjimai, buvo stengiamasi izoliuoti visus, kurie kažkam iš naujosios valdžios kėlė nors mažiausią konkurenciją. Tarkime, prasidėjo susidorojimas su J. Marcinkevičiumi. Atseit saugumas jam pakišo medžiagą – protokolus. Na, galėjo saugumas ir pakišti, bet ar tai J. Marcinkevičius žinojo – lieka neatsakyta mįslė“, – svarsto vienas iš Sąjūdžio steigėjų.

O ir pačiam A. Buračui po nepriklausomybės paskelbimo sunku buvo rasti darbą, nes visos durys buvo užtrenktos. Mokslininkui nebeatsirado vietos ir Mokslų akademijoje.

Atgavus Nepriklausomybę jis pradėjo dirbti Vytauto Didžiojo universitete, buvo jo steigiamojo senato nariu, taip pat nuėjo į Lietuvos banką, tapo banko valdybos pirmininko Viliaus Baldišiaus patarėju, pradėjo kurti mokslinį centrą, su prof. Stasiu Uosiu rūpinosi lito reformos rengimu, ruošė jo įvedimo dokumentus.