Jau pirmaisiais mėnesiais po 1918 m. vasarį paskelbtos Lietuvos nepriklausomybės suprasta, kad modernios ekonomikos ir valstybės kūrimas be elektros yra neįsivaizduojamas. Štai pirmasis šalies premjeras Augustinas Voldemaras, pristatydamas savo politinę programą užtikrintai pareiškė, kad „Lietuvos sėkmės ir laimės simbolis yra elektra“. Tiesa, kol elektra tapo visiems prieinama preke, reikėjo įdėti nemažai pastangų.
„Inžinieriai 1918 m. norėjo sukurti Inžinierių sąjungą, tačiau visoje šalyje tuo metu buvo viso labo tik 18 šios specialybės žmonių. Tačiau per dvidešimt metų Lietuva sugebėjo išsiugdyti savus aukštos kvalifikacijos specialistus, kurie patys nuo pradžios iki galo projektavo elektrines. Taigi, per tokį trumpą laiką buvo padarytas didžiulis progresas“, – sako V. Šaduikis.
– Kaip atrodė elektros rinka Lietuvoje tarpukariu, ar tiesa, kad ilgą laiką šalyje šios paslaugos kainos buvo labai didelės?
– Ilgą laiką elektrinės daugiausiai priklausė užsieniečių valdytoms monopolijoms, o elektra iš tiesų kainavo labai brangiai. Pavyzdžiui, Kaune už kilovatvalandę reikėjo mokėti vieną litą ir trisdešimt centų. Milžiniškų elektros kainų neapsikentę kauniečiai 1933 m. net buvo paskelbę elektros boikotą.
Tuomet jau buvo aišku, kad būtina įkurti savą valstybinę elektros įmonę. Elektrai tapus tokiai svarbiai šalies vystymuisi ir eilinio gyventojo buityje, valdžia privalėjo aktyviau reikštis energetikos planavimo ir kontrolės srityse. Ir štai 1936 m. susisiekimo ministro inžinieriaus Jokūbo Stanišauskio iniciatyva buvo įsteigtas Energijos komitetas. Jam buvo pavesta sukurti Lietuvos energetikos tvarkymo politiką, o patį komitetą sudarė įvairūs specialistai.
Viena iš šio komiteto rekomendacijų buvo valstybinės elektros bendrovės įkūrimas. Vyriausybė jos paklausė ir 1937 m. įkūrė akcinę bendrovę „Elektra“. Tačiau apie savo elektros bendrovės poreikį Lietuvoje buvo kalbėta jau gerokai anksčiau – 1928 – 1930 m. To meto spaudoje buvo daugybė tokių pasisakymų, kaip: „Reikia įvest valstybės kontrolę“.
Didelę įtaką turėjo ir kaimynų bei kitų Europos šalių pasirinkti energetikos vystymosi keliai. Dažniausiai visose šalyse energetika vystėsi su valstybės parama ir tarnavo valstybės interesams.
– O ar nebuvo justi trūkumo specialistų, inžinierių, galinčių vystyti šiuolaikinę energetiką šalyje?
– Lietuva tarpukaryje darė neįsivaizduojamai didelę pažangą. 1918 m., kai inžinieriai norėjo sukurti Inžinierių sąjungą, visoje šalyje jų buvo viso labo tik 18, tačiau 1922 m. pradėtas inžinierių rengimas Kauno universitete, o 1926 m. buvo išleista pirmoji jų laida.
Labai gerai, kad įgyti praktinių žinių visi studentai važiavo į užsienį, daugiausiai į Vokietiją. Ir jie praktikos metu pamatydavo bei įgaudavo europinio lygio naujausių žinių. Buvo pasirinkta labai teisinga kryptis – orientuotis į Vakarus, o ne į Rytus. Šie jaunieji inžinieriai ir atvežė į Lietuvą idėjas, kaip reikia modernizuoti energetikos sistemą.
– Kaip tuo metu Lietuva atrodė kaimyninių šalių kontekste?
– Mes tikrai nebuvome priekyje, atsilikinėjome. Pavyzdžiui, Latvija pagal vienam gyventojui pagaminamos elektros kiekius mus gerokai lenkė, o Lietuva pagal šį rodiklį buvo Europos šalių gale. Kai mes 1939 m. pradėjome statyti Rėkyvos elektrinę, latviai jau baigė statyti hidroelektrinę Dauguvos upėje.
Tačiau įtakos tokiems skirtumas turėjo objektyvios priežastys. Tarpukario Latvija buvo paveldėjusi didžiulį pramonės potencialą, Rygos fabrikuose dar prieš Pirmąją pasaulinį karą buvo gaminamos ir mašinos, ir elektros prietaisai. Jie turėjo didesnį įdirbį šioje srityje, ir elektra pas juos buvo pigesnė. Bet įkūrus „Elektrą“ , elektra pradėjo pigti ir pas mus.
– Ar tiesa, kad „Elektra“ buvo įkurta labai greitai, o platintas jos akcijas pirko ir to meto garsenybės?
– Iš tiesų, bendrovė buvo sukurta per nepilnus keturis mėnesius nuo ministrų kabineto sprendimo. Jos akcinis kapitalas siekė 6 milijonų litų. Akcijų buvo išplatinta už beveik milijoną litų, o viena akcija kainavo po 100 litų. Tuo metu tai buvo labai dideli pinigai, todėl bendrovės akcijas daugiausiai pirko turtingesni žmonės – ministrai, verslininkai, aktoriai.
Pavyzdžiui, tarp bendrovės akcininkų buvo garsus tarpukario dainininkas, tenoras Kipras Petrauskas, mokslų daktaras Antanas Vaitkevičius, Lietuvos nepriklausomybės akto signataras Jonas Smilgevičius ir kiti to laikmečio žymūs žmonės.
– Kokie buvo svarbiausi įgyvendinti darbai įkūrus šią bendrovę?
– Nuo pirmos dienos imtasi įgyvendinti Energijos komiteto paruoštą Lietuvos elektrifikavimo programą. Buvo įsigyti Radviliškio ir Rėkyvos durpynai, suprojektuota hidroelektrinė ant Minijos upės ir pradėta ruoštis svarbiausiam darbui – Rėkyvos elektrinės statybai. Netoli Šiaulių pradėta statyti durpėmis kūrenama Rėkyvos elektrinė buvo lietuviška nuo pradžios iki galo, ją suprojektavo mūsų inžinieriai, statė ir eksploatavo lietuviai.
Be to, buvo planas pastatyti ir hidroelektrinę prie Vilniaus, taip pat projektuota hidroelektrinė prie Kauno, prie Nemuno kilpų.
Prieškariu buvo suprojektuota ir Antalieptės vandens jėgainė, kuri jau buvo įgyvendinta vėliau, ir netgi garsiosios Kauno hidroelektrinės projektas. Pastarąjį dar 1929 m. pateikė inžinierius Jonas Smilgevičius, bet detalizuotas ir įgyvendintas jis jau buvo po Lietuvos okupacijos ir „Elektros“ nacionalizavimo. Patys įgyvendinti nespėjome, nors turėjome ir pajėgumų, ir gebėjimų.
– Kitaip tariant, šiuolaikinė Lietuvos energetika be tarpukario ištakų būtų sunkiai įsivaizduojama?
– Be abejonės. Prieškaryje buvo pradėtas didžiulis darbas, siekiant Lietuvoje sukurti vieningą energetikos sistemą, kuris vėliau buvo įgyvendintas. Ir nors prasidėjus sovietinei okupacijai, „Elektra“ buvo nusavinta, bet 1995 m., jau atkūrus Nepriklausomybę, buvo atkurta ir sukurta bendrovė „Lietuvos energija“, dabartinė „Ignitis grupė“. Taigi, galima sakyti, kad viskas eina ta pačia kryptimi.
