Galėtų prašnekti apie tai, kaip jam teko viešėti pas Rusijos oligarchus, patenkančius į „Forbes“ sudaromo turtuolių sąrašo dešimtuką.
Langų ir durų guru
Vaikštinėju po „Doletos“ administracines patalpas ir nuo kolektyvo išradingumo ir kūrybingumo net gera darosi. Kiekvieno kabineto durys slepia intrigą. „Finansų ministrė“, „Tarp čia ir ten. Eksporto vadybininkai“, „Gyvenimo būdo su langais direktorius“, „Ctrl + Alt +Delete. IT skyrius“, „Čia ir rimtai. Gamybos direktorius“, „Langų ir durų guru gamybos apeigose“, „Dviese valtyje. Planavimo komitetas”, „Nuolat norintys tobulėti konstruktoriai“, – štai tokiomis durų lentelėmis išdabinti kabinetai. Ant sienos kabo Pergalių žemėlapis, o vadovo kabinete – Boso laikrodis.
Šios kūrybinės išdaigos tarsi siunčia signalą, kad su įmonės komanda viskas gerai, o į gamybą žiūrima kūrybiškai.
Rytai ir Vakarai
Įmonės savininkas V. Silevičius jau ne vienus metus yra pasitraukęs nuo tiesioginio vadovavimo ir dabar užsiima plėtra ir Rytų rinkomis.
Generalinio vadovo kėdėje sėdi jo žentas Mindaugas Skardžius, ant kurio pečių – ir kasdieninis administracinis darbas, ir rūpestis eksportu į Vakarų rinkas. Įmonėje taip pat darbuojasi verslininko duktė Simona. Dar viena duktė Dovilė sukasi savo versle.
Turėjo pagalvę ir lašinukų
„Gamybos nestabdėme, nei vieno darbuotojo neatleidome, bet gamyba yra apmažėjusi ir tai daugiausiai yra susiję su Anglija. Tačiau ne tik mūsų, bet ir beveik visų partnerių darbai buvo trims mėnesiams sustoję. Dabar jau prasidėjo šioks toks judėjimas“, – apžvelgdamas koronoviruso sukeltus rūpesčius pasakojo verslininkas.
Jis teigia, kad įmonė pasimokė iš įvairių krizių ir kitokių nelengvų situacijų, todėl sunkesniam metui pasiruošė ir pagalvę, ir lašinukų, ir džiuvėsių.
Sloga skandinaviškai
Čia jis prabilo apie partnerius iš Švedijos, kurie šiomis dienomis lankėsi Lietuvoje.
„Tik būdami Lietuvoje jie sužinojo, kaip blogai yra Švedijoje. O ten visi gyvena įprastinį gyvenimą, jokių draudimų. O svarbiausia – nesustojo ekonomika. Aišku, mes čia galime tik padiskutuoti, juk tikros informacijos nežinome, viskas – tik iš spaudos, bet mano vertinimu, eilinis kasmetinis gripas sukelia nemažiau problemų“, – svarsto pašnekovas.
Jis sako, kad Skandinavijoje įprasta: jeigu tu jau pradedi sloguoti, tai tiesiog paskambini ir neini į darbą. O pas mus nuo sovietinių laikų įprasta vaidinti didvyrius, traukti į darbą ir užkrėsti kitus. Blogos nuotaikos žmogus gali prigaminti broko ir padaryti daug žalos.
V. Silevičius patikina, kad jo įmonėje jau kone du dešimtmečius galioja tvarka: jei ateini sloguodamas į darbą ir per penkias minutes apsisukęs neišeini, gali gauti baudą.
Nuo Lietuvos – iki Naujosios Zelandijos
Pusmetį niekur negalintis išvažiuoti verslininkas stengiasi su užsienio partneriais dirbti nuotoliniu būdu.
„Visi dabar prie to pratinasi ir galvoja, kaip išgyventi“, – palyginti ramiai į susiklosčiusią situaciją žiūri verslininkas.
Įmonė darbuojasi 35-iose šalyse. Viena naujesnių „Doletos“ rinkų buvo Iranas.
„Bet dabar ten jau nieko gero. Donaldui Trampui tapus JAV prezidentu, Iranui buvo paskelbtos sankcijos ir pragyvenimo lygis ten smarkiai krito. Kainos pakilo trejetą kartų, o atlyginimai liko tie patys. Reikės daug metų, kol jie atsistos ant kojų“, – apie užsivėrusius kelius į Irano rinką kalbėjo verslininkas.
O tarp pačių naujausių rinkų, į kurias „Doleta“ įkėlė koją, yra tokių, kur atliekami tik epizodiniai užsakymai. Tarp įdomesnių – Naujoji Zelandija. Ten nukeliavo jau keli užsakymai.
„Vienas lietuvis, kuris senokai gyvena Naujoje Zelandijoje, Oklande, atvažiavo aplankyti tėvų. Jis yra statybinininkas, stato namus. Susitiko su kolega, išsikalbėjo ir jis užsakė mūsų gaminius ne tik savo, bet ir kitiems namams. Tik ten yra kita problema – mūsų langai storesni nei jų sienos, – juokiasi verslininkas. – Bet dabar ir ten pradedama galvoti apie energijos taupymą. Oklande gyvenantiems žmonėms yra svarbus sandarumas, nes siaučia uraganai, horizontalūs vėjai – į namus pripučia, prilyja“.
Visa produkcija yra gaminama Jiezne. Verslininkas sako, kad nugabenti langus ar duris į bet kurį pasaulio kraštą nėra jokių problemų.
Įdomiausia, kad nugabenti konteinerį į Japoniją yra pigiau, nei nuvežti gaminius į Maskvą. Japonija yra eksporto šalis ir maždaug 70 proc. konteinerių iš Europos į Japoniją keliauja tušti. Grubiai skaičiuojant, konteineris iš čia į Japoniją kainuoja 2 tūkst. eurų, o priešingu maršrutu – jau 6 tūkst. eurų“, – skaičiuoja pašnekovas.
Doleta Jama Hama
Japonijos rinkoje „Doleta“ darbuojasi jau daugybę metų.
Kultūrų skirtumu ir požiūriu su japonais nėra lengva dirbti. Tai – ypač uždara šalis, sauganti savo rinką.
„Tačiau japonai langų negamina, jie tiek tų atominių buvo prisistatę, kad energijos turėjo daugiau, negu reikia. Pakitus situacijai langų gamintojams atsivėrė nauja rinka.
„Doleta“ gamino langus vienam Hokaido kaimeliui. Buvo šalta žiema, taigi kaimelio gyventojai pajuto skirtumą, suprato, ką reiškia europiniai langai. Net pavadinimą tam kaimeliui davė Doleta Jama Hama, nes jiems labai patiko mūsų įmonės vardas“, – džiaugėsi tolimojoje Japonijoje savo produkcijai nišą radęs verslininkas.
Veriasi Amerikos rinka
Pasak V. Silevičiaus, „Doleta“ vis tvirčiau įsitvirtina ir JAV rinkoje. Lietuvių įmonė jau keliose valstijose turi susiradusi partnerius, bet tam, kad užsimegztų patikima partnerystė, reikia atvažiuoti į gamyklą, pasižiūrėti vienas kitam į akis, įvertinti galimybes.
„Mūsų verslas ne „Coca-Cola“ gamyba, kur atliekami daug paprastesni procesai. Čia yra daug sudėtingų techninių dalykų, kuriuos reikia išmanyti. Gaminant individualų gaminį, kur daug rankų darbo, dėl skirtingo supratimo, požiūrio, dėl skirtingų kalbų gali būti atlikta ne visiškai taip, kaip norėtų užsakovas. Taigi, kadangi dabar šiuo metu beveik sustojo judėjimas, tie susitikimai nusikelia vėlesniam laikui. Bet Amerikoje tikrai dirbsime“, – patikino apie 80 proc. savo produkcijos eksportuojančios įmonės vadovas.
Verslininkas sako, kad Amerikoje, kaip, beje, ir kitose rinkose, pirmiausia jie kalbasi su tais, kurie dirba prabangių privačių namų statybos segmente, – ten, kur reikia išskirtinumo: „Ten, kur reikia masinio ir pigaus gaminio, vežti tokius atstumus neapsimoka. Amerikoje prastų gamintojų yra sočiai“.
Nėra nei vokiškos, nei skandinaviškos kokybės
V. Silevičius patikina, kad jie neketina tapti tokia globalia kompanija, kuri siektų dirbti visose rinkose: „Užsienyje dirbame tik partnerystės būdu, iš čia žmonių nesiunčiame, nes nėra prasmės daug investuoti su neaiškia perspektyva. Viskas prasideda nuo žmogaus. Yra rinka, bet jei nėra žmogaus, kuris mato, kad gali padaryti verslą, tai nieko nebus. O tokių žmonių vis atsiranda. Svarbiausia, kad jie atvažiuotų pas mus pasižiūrėti. O kai atvažiuoja, tada nuomonė kardinaliai pasikeičia“.
Pasak pašnekovo, blogiausia, kad visas pasaulis gyvena stereotipais.
„Mane erzina tokios reklamos, kuriose akcentuojama vokiška, skandinaviška ar itališka kokybė. Jei man, kaip pirkėjui, pasako: „Vokiška kokybė“, tai apsisuku ir išeinu. Nėra vokiškos kokybės, nebėra to, kas buvo anksčiau. Gal tik atskirose srityse, bet tik ne langų pramonėje. Vokiečių gamintojas eina kita kryptimi“, – tvirtina pokalbininkas.
Pasak V. Silevičiaus, aukščiausius, pasaulinio lygio kokybės reikalavimus kelia tie, kurie stato prabangius namus Maskvoje.
„Kas nėra dirbęs Maskvoje, tas nežino ten keliamų reikalavimų. Nereikėjo nei penkerių metų, kad anksčiau kokybės etalonu laikytų suomiškų langų pradėjo masiškai atsisakyti“, – teigė Jiezno verslininkas.
Kremliaus pašonėje
Apie 2000-uosius metus „Doleta“ gamino langus prabangiems namams, kurie buvo statomi visai šalia Kremliaus. Tame pačiame pastate šildymą, vėdinimą, kondicionavimą įrenginėjo vokiečiai.
„Mes pateikėme savo langų charakteristikas, tai vokiečiai drįso užsakovui pasakyti, kad mes apgaudinėjame, nes taip negali būti, juk net Vokietijoje nėra tokių langų. Užsakovas paskambino ir piktai man sako: „Tu mus apgaudinėji“. O aš jam sakau: „Aš gi minėjau jūsų žmogui, kuris buvo atvažiavęs į gamyklą, kad Vokietijoje tikrai tokių langų nėra, nes jie negamina“, – prisiminė pokalbininkas.
Sako, po pirmojo prie Kremliaus pastatyto namo „Doletos“ langai ten jau ėjo be konkurencijos.
„Užsakovas tik paprašė: „Kaimynystėje statomi kiti pastatai. Aš tau patikiu visus objektus, tik tu neparduok savo langų kaimynams“. Tai buvo tik žodinis susitarimas, bet mes abu jo laikėmės“, – apie nerašytą susitarimą prisiminė pašnekovas.
Taip pačiame Maskvos centre vienas po kito išdygo prabangūs gyvenamieji namai, kuriuose buvo įrengti bene patys brangiausi Maskvos butai. Prieš Rusijos krizę ten parduodamo būsto kvadratinis metras kainavo 60 tūkst. dolerių. Ir viskas buvo išparduota dar nepasibaigus statyboms.
V. Silevičius neįvardijo ten butus įsigijusių žmonių pavardžių, tik paminėjo, kad juos įsigijo pasaulinio lygio sporto žvaigždės, kiti garsūs žmonės. Pasak pašnekovo, ypatingą dvasią turintis kvartalas tapo tokia lankytina vieta, – kone, kaip pats Kremlius. Jį projektavo pasaulinio garso architektai Sergejus Skuratovas ir Jurijus Grigorianas.
„Tai objektai, kurie puošia miestą. Reikia nulenkti galvą prieš užsakovą, kuris turėjo tokią viziją ir sėkmingai ją įgyvendino. Manau, kad tie namai be didesnio remonto stovės ne mažiau šimto metų. Kokybės lygis toks, kurio nemačiau niekur pasaulyje“, – patikino verslininkas.
V. Silevičius sako, tenesupyksta statybininkai, bet tiesa yra tokia – tikras statybininkas, profesionalas neleidžia montuotojui montuoti langų, jis tai padaro pats. Jis žino, kokia bus apdaila, kitus dalykus. Anot pašnekovo, Lietuvoje yra tik kelios nedidelės kompanijos, kurios pačios susitvarko su langais.
Pradžia – nuo stalių cecho
Nuo ko gi viskas prasidėjo?
Sovietiniais laikais buvo įkurta Buitinio gyventojų aptarnavimo ministerija, o didesniuose miestuose – Remonto ir statybos valdybos. Alytaus valdybai priklausė Prienų paminklų ir Jiezno stalių cechai.
Tuo metu V. Silevičius dirbo Prienų buitinio gyventojų kombinato vyriausiuoju inžinieriumi. Prasidėjus privatizacijai už investicinius čekius kartu su kitais darbuotojais jis privatizavo Jiezno stalių cechą. Ilgainiui jis tapo pagrindiniu akcininku ir dabar tai yra kone šeimos įmonė.
Kaip ir nemaža dalis kone prieš tris dešimtmečius pradėjusių verslą, V. Silevičius anuomet patyrė reketininkų išpuolius – šie ėjo ir į darbą, ir į namus, gąsdino, kad ir namai gali sudegti, ir vaikai dingti. „Buvau pasiruošęs, žinojau kaip atsikirsti. Juk ir policininkai langus užsisakinėjo, ir banditai“, – anuos laikus prisiminė pašnekovas.
V. Silevičius taip pat pastatė vieną pastatą Birštone, kur buvo rekonstruotas buvęs sovietinis mokyklos bendrabutis ir įrengti butai. Verslininkas sako, kad jo tikslas buvo pritraukti ir juose apgyvendinti iš toliau atvykusius kvalifikuotus darbuotojus.
Apie pusantro šimto „Doletoje“ įdarbintų žmonių atlyginimo vidurkis siekia apie 1300 eurų.
Nesiderėk ir pirk
V. Silevičiaus žodžiais, dalis klientų yra puikiai išsilavinusių, žinančių, ko nori ir kitų, kurie atlieka jam kokią nors paslaugą, darbą gerbiančių žmonių. Su tokiais užsakovais dirbti – didelis malonumas: „Tačiau yra nemažai politikų, verslininkų, kurie pasižymi keistu mąstymu. Tą produktą ar paslaugą, kurią jie patys siūlo, nori parduoti brangiausiai, bet jei jiems kažko reikia, tai jie linkę „nurengti“, neatsiskaityti ir pan. Su tokiais reikia kalbėti jų kalba. Todėl neretai atsisakome dirbti su tais, kurie negerbia nei žmonių, nei jų atliekamo darbo“.
Čia jis pamini keletą projektų ir pavardes žmonių, su kuriais buvo be galo malonu dirbti ir bendrauti, pavardes. Vienas iš jų – gydytojas Julius Ptašekas, kuris atstatė Paliesiaus dvarą. Pasak V. Silevičiaus, tai žmogus iš didžiosios raidės.
„Man labai artimas jo požiūris, kurį perfrazavus, jis skambėtų taip: „Jeigu tu statai pastatą ar perki kokį produktą, tai tu įsivaizduoji tam tikrą kainų lygį. Jei tai tilpo į tavo rėmus, tave tenkino, kaip tave aptarnavo, tai nesiderėk ir pirk, nes derybos – tai yra neigiamos emocijos abiems pusėms. Kam kelti stresą sau ir kitam“.
Itališkos pamokos
Jis taip apt paminėjo Lietuvoje verslą turintį italą Fulvio Cancelli. Kai šis atvyko į Lietuvą, kone kiekvieną savaitgalį atvažiuodavo į Birštoną.
„Mes kalbėdavomės, kaip yra pas mus, kaip čia daryti verslą, o jis vis pasakodavo apie Italiją. Nuo 1993 m. jis daugybę kartų buvo mane pasikvietęs į Italiją, kur lankydavome gamyklas. Tuo metu man viskas buvo tarsi kosmosas, bet ten gavau tiek daug pamokų, pamačiau, kokie yra šiuolaikiniai fabrikai, kokie žmonių santykiai ir suvokiau, kuria kryptimi mes galime eiti.
Bendros kelionės ir pokalbiai su Fulvio startiniame penkerių metų periode buvo neįkainojami“, – geru žodžiu bendrovės „Spekas ir Ko“ įkūrėją F. Cancelli paminėjo pašnekovas.
Jokių kyšių
V. Silevičius taip pat paminėjo vieną iš „Linas Agro“ (anksčiau „Linas ir viza“– red.) akcininkų Kęstutį Čepėną, kuris, besistatydamas namą, atvyko į anuomet dar neseniai veiklą pradėjusią „Doletą“ ir pasakė, kad jis gali įsigyti brangius suomiškus langus, bet nori, kad ir kiti lietuviai užsidirbtų ir taip visa tauta turtingės.
Ši kompanija laikėsi principo jokiems valdininkams neduoti kyšio ir prie šios iniciatyvos pakvietė prisijungti ir mano pašnekovą. Vytautas sako, kad dėl to patyrė daug nuostolių, nes valdininkai kone metus nepasirašė kai kurių dokumentų, susijusių su naujai pastatytu pastatu. Bet tokios pozicijos laikosi iki šiol.
„Esu tikras, kad ne mes, bet mums turi tarnauti valdininkai ir jie privalo teikti tas paslaugas, už kurias gauna atlyginimą. Todėl jie neturi teisės prašyti net supelijusio saldainio“, – tokią griežtą poziciją deklaruoja verslininkas.
Padaryta žala
Pokalbininko žodžiais, prezidentė Dalia Grybauskaitė yra padariusi gerų dalykų, bet padariusi ir daug žalos: „Jos galvų kapojimo politika padarė taip, kad valdininkai nieko nebenori spręsti, jie tiktai tempia laiką, nes bijo prarasti savo darbo vietą.
Jų filosofija – geriau nieko nedaryti, kad tik nepadarytų klaidos.
S. Skvernelis pareiškė, kiek milijardų bus skirta Lietuvos verslui. Bet verslo tie pinigai nepasiekia, kad juos gautum, turi rašyti įvairius prašymus, kuriuos, velniai žino, kiek laiko nagrinėja.
Turime partnerį Airijoje, tai jie tokiais dalykais neužsiima, nieko nerašo. Mūsų įmonė papuolė į nukentėjusiųjų sąrašą. Kiekvieną penktadienį yra pervedama po 70 proc. 2019 m. algos vidurkio, nuo kurių nereikia mokėti jokio mokesčio.
Pacituosiu Raimondą Kuodį, kuris pasakė, kad geriau prarasti 5 proc. lėšų, negu imti jas visas administruoti, kai administravimas kainuoja gal 10-15 proc.“, – svarsto pašnekovas.
Lizinginio milijonieriaus etiketė
Vienas sunkiausių periodų V. Silevičiaus gyvenime – istorija su vienu iš komercinių bankų, kuri vos neparklupdė verslininko ir pakenkė jo sveikatai.
„Doletos“ savininkui buvo iškelta bankroto byla, nors kaip sako pats verslininkas, nebuvo jokio bankroto požymio.
Įmonės konfliktas su banku įsižiebė pačiame krizės įkarštyje. Jo priežastis elementari – bankas panoro savo naudai pakeisti paskolos sutartį.
„Statydami naują gamybinį pastatą buvome paėmę paskolą – 21,5 mln. litų. Tiesą sakant, bankas paskolą mums piršte įpiršo. Statybos vyko sparčiai, dar nebuvome pasirašę sutarties, o jis 10 mln. litų skyrė tik su „garbės žodžiu“, – 4,5 metų trukusio konflikto niekada nepamirš „Doletos“ savininkas ir plėtros vadovas V. Silevičius.
Driokstelėjus krizei bankas nutarė padidinti palūkanas ir iš esmės pakeisti sutarties sąlygas.
Jo teigimu, su tokia agresyvia bankų politika, kokią patyrė „Doleta“, krizės akivaizdoje susidūrė daugybė įmonių. Daugumą jų tai sužlugdė. V. Silevičiaus teigimu, bankininkai save įsivaizdavo aukščiau dievų. Jeigu ne toks bankų elgesys, tai krizės padariniai Lietuvoje būtų perpus mažesni.
Konfliktas buvo baigtas taikos sutartimi, paskola jau grąžinta ir dabar „Doleta“ dirba su kitu banku, su kuriuo V. Silevičiaus žodžiais, klostosi visiškai kitokie santykiai.
Nesąžininga bankininkystė
Ta skaudi pamoka, kuri, anot V. Silevičiaus, ne kas kita, o nesąžiningos bankininkystės pavyzdys, jį privertė susimąstyti apie kai kuriuos, su bankiniu sektoriumi ir Lietuva susijusius dalykus.
„Pasakysiu atvirai: Lietuva yra okupuota Švedijos ir, duok Dieve, kad tik tai šaliai būtų viskas gerai. Nes jeigu Švedijoje nutiktų kokia krizė, tai jie per savo bankus iš Lietuvos kaipmat išplukdytų pinigus. Manau, kad tą jaučia ir prezidentas Gitanas Nausėda, todėl ir kalba apie Valstybinį banką. Juk negali 70-80 proc. rinkos priklausyti nuo vienos šalies banko. Tai yra labai didelis pavojus Lietuvos ateičiai“, – svarstė V. Silevičius.
Verslininkas sako, kad per anuometinę krizę juos baudė ne tik bankas, su kuriuo turėjo paskolos sutartį.
„Buvome įgyvendinę kelis objektus, už kuriuos neatsiskaitė. Viena statybų bendrovė mums nesumokėjo apie 800 tūkst. litų. Jie buvo paėmę paskolą iš kito banko. Nuėjau į banką ir sakau: „Atiduokite man tą skolą patalpomis“. Tai jie paskaičiavo 30 proc. didesnę sumą, nei kad aš ateičiau, kaip eilinis pirkėjas iš gatvės“.
Keli vakariečiai irgi su „Doleta“ neatsiskaitė, o Rytuose, sako verslininkas, visi įpratę sumokėti, todėl tokių dalykų nenutiko.
Vizitinė kortelė
Klausiu, kurie „Doletos“ gaminiai tapo vizitine kortele ir raktu, kuris padėjo plačiai atverti duris tiek į Rytų, tiek į Vakarų rinkas.
„Vieno objekto negalėčiau įvardinti. Mums artimas požiūris apie reklamą – be reklamos, bet iš lūpų – į lūpas. Žmonės vaikšto vieni pas kitus į svečius, pamato, susidomi, paklausia apie tai, kas patiko. Taip ir sukasi šis verslas.
Rytuose gal labiau veikia tai, kad kažkoks garsus žmogus pirko mūsų langus ar duris. Bet mes to neakcentuojame, – mums svarbu išsiaiškinti kliento lūkesčius“, – tvirtina pašnekovas.
Jis juokiasi, kad prestižiniame Maskvos Rubliovkos rajone yra daug „Doletos“ langų sudėta. Net ir projektuose architektai įrašo, kad langai turi būti pagaminti „Doletos“ arba panašūs.
„Tiesa ta, kad prisidengę mūsų vardu ir kiti juos pardavinėja. Bet ką čia bepadarysi. Čia tas pats, kas „Versace“ ar „Gucci“ kovotų su kinų klastotėmis“, – numoja ranka verslininkas.
Pasaulio galingųjų užsakymai
„Doleta“ gali didžiuotis tokiais objektais, kurie puošia Sankt Peterburgą bei Islandijos Žydrojoje lagūnoje iškilusį SPA kompleksą „The Retreat at Blue Lagoon Iceland“.
Istoriniu architektūros paveldu garsėjančiame Sankt Peterburge Lietuvos bendrovė montuoja rekordinio dydžio langus, kurių vien medinė konstrukcija sveria beveik 4 tonas. Šios langų sistemos skirtos restauruojamam XVIII a. pastatui garsiojoje saloje „Naujoji Olandija“, kuri yra pačiame buvusios Rusijos sostinės centre, prestižiniame Admiraliteto rajone.
Dabar tai yra garsiam oligarchui priklausantis pastatas.
Langų konstrukcijos plotis 6 m, o aukštis – net 12 m. Jiems naudojami senove dvelkiantys unikalūs varstymo mechanizmai, sendinto ąžuolo konstrukcijos.
Iš viso „Doleta” gamina 80 tokių langų.
Šie įspūdingi langai montuojami raudonų plytų ankstyvojo klasicizmo stiliaus pastatuose, kurie tuomet buvo skirti sandėliuoti medienai laivams statyti. Po rekonstrukcijos čia įsikurs prabangių prekių ženklų parduotuvės.
Verslininkas pripažįsta, kad Sankt Peterburgo projektas buvo vienas sudėtingiausių. Kol kas yra baigta viena pastato dalis.
„Užsakovas metus rinkosi gamintoją. Buvo keliami tokio aukšto lygio reikalavimai, kad daugelis gamintojų net negalėjo suprasti, ko jis nori. Po pirmojo vizito aš irgi supratau tik 80 proc.”, – džiaugiasi pasaulio langų gamintojus nukonkuravusios Jiezno įmonės vadovas.
Islandijos Žydrojoje lagūnoje esantis SPA kompleksas „The Retreat at Blue Lagoon Iceland“ neseniai sulaukė pasaulinio pripažinimo – už svetingumą, patirtį ir dizainą apdovanotas AHEAD (Awards for Hospitality, Experience and Design) prizu. Šiam išskirtiniam pasaulyje pastatui langus ir vitrinas taip pat pagamino „Doleta“.
„Galime didžiuotis ir lietuviškuoju „inTegra House“ projektu. Kompanijai „Tegra“ priklausantis pastatas – pats geriausias pasaulyje pagal jausmo gerumą būnant jo viduje, – patikino pašnekovas. – Jo aura tokia, kad įeini į pastatą ir nenori iš jo išeiti, taip gera jame būti, ten dirbti, ten gyventi“.
Auksiniai ir neperšaunami langai
V. Silevičius sako, kad jam asmeniškai teko bendrauti su kokia dešimčia Rusijos milijardierių, kurie yra „Forbes“ turtingųjų sąrašo viršūnėse. Visi jie buvo „Doletos“ gaminių užsakovai.
Jeigu V. Silevičiaus nevaržytų konfidencialumo sutartys, jis galėtų papasakoti apie vieną Vidurinės Azijos valstybę, kurios prezidentas iš savo rezidencijų ir prezidentūros žvelgia pro lietuvių įmonėje pagamintus langus.
„Doletai" teko gaminti jų rūmams langus, vieniems – auksinius. „Net plytelės oligarcho namuose buvo iš aukso“, – įspūdžiais dalijosi verslininkas.
Kiek seniau „Doletos“ langai nukeliavo ir į kai kurių Kremliaus išrinktųjų namus.
„Netiesa, – sako, – kad neįmanoma pagaminti neperšaunamųjų langų. Esame tokius gaminę kelioms Amerikos ir kitų šalių ambasadoms bei privatiems asmenims.“
Dabar tokie langai atsirado Šiauliuose statomoje NATO būstinėje.
Prieš įstatant tokie langai turi atlaikyti daug išbandymų smūgiais, šūviais ir kitokiomis priemonėmis.
„Esame gaminę 11 centimetro storio langus. Jie atsparūs net granatsvaidžio šūviams. Paprastai užsakant neperšaunamuosius langus keliamas reikalavimas, kad už lango esantis žmogus nebūtų užmuštas. Sužeisti gali“, – specifinių reikalavimų subtilybes atskleidė pašnekovas.
