Jis įsitikinęs: jei Lietuva būtų buvusi ryžtingesnė ir ne tik svarsčiusi, bet ir ėmusi įgyvendinti naujos AE projektą, tai nebūtų nei Astravo, nei Kaliningrado jėgainių.
Pirmoje šio pasakojimo dalyje V. Ševaldinas atvirai papasakojo, kas jį atvedė į Lietuvą, apie Černobylį ir jo surašytą slaptą avarijos vertinimą, apie sovietinį Sniečkų (dabar – Visaginą) ir gyvenimą jame.
„Čemodan, vagzal, Rasija“
V. Ševaldinas prisimena, kad tuo metu, kai Maskvoje prasidėjo pučas, Visagine šėlo „Visagino country“.
Tačiau po pučo Sovietų Sąjungos neliko, o Visagine augo vis didesnis nerimas. Čia vis dažniau pasirodydavo plakatai: „Rusai – lauk“, „Čemodan, vagzal, Rasija“ („Lagaminas, stotis, Rusija“ – red.).
„Aš buvau už Lietuvos nepriklausomybę. Kai atvažiavau čia pirmą kartą, per trejetą dienų pravažiavau visas Baltijos šalis, – prisiminė vienas garsiausių šalies atomininkų. – Pamačiau tai, ko nesitikėjau, ir man labai patiko. Nieko netrūko. Toks aprūpinimas, kurio net gyvenant prie Leningrado (dabar Sankt Peterburgas – red.) nebuvo: dešra, sviestas, alus... Iki tol galvojau, kad visos Baltijos šalys savanoriškai panoro įsilieti į SSRS, o ši tiesiog priėmė į savo glėbį.
Taip rašė knygose ir mes tuo tikėjome.
Kai atvažiavęs čia pasikalbėjau su lietuviais, jie pasakė, kad „Vilnius mūsų, o mes – rusų“. Štai tada ir supratau, kaip jokio savanoriškumo čia nebuvo“.
Traukiniai skrodė Ignaliną
Tuomet, kai pasirodė rusus iš Lietuvos genantys plakatai, V. Ševaldinas sako įvertinęs nepriklausomybės šauklio Antano Terlecko žodžius.
„Protingas buvo žmogus. Jis pasakė, kad neleisime rusų skriausti, kad mes ne prieš rusus, bet prieš bolševikų politiką“, – prisiminė pokalbininkas.
Bet ir pats V. Ševaldinas sako iš pradžių negalvojęs, kad visą likusį gyvenimą praleis Lietuvoje.
„Turėjau įvairių variantų. Maskva, Leningradas, Kostoma, – visur savi vaikinai dirbo. Jeigu būtų kilusi būtinybė išvykti, būčiau radęs darbą“, – įsitikinęs pašnekovas.
Jis neslepia: tuomet, kai Lietuva paskelbė nepriklausomybę ir buvo neaišku, į ką tai išvirs, išties kilo įvairių minčių: „Pagalvojau: jeigu būsime nereikalingi, išvažiuosime. Nesušaudys gi. Juk ir traukiniai važinėjo. Per dieną pro Ignaliną į Peterburgą pralėkdavo net šeši – iš Berlyno, Varšuvos, Kaliningrado, Lvovo ir net Sofijos. Lakstė pirmyn atgal kaip elektriniai. Ir daugelis kitų apie tai galvojo, ne vienas važiavo į Rusiją pasidairyti darbų, bet vėl grįžo. O kur gi važiuoti – nei buto, nei darbo, o čia visa tai turėjo“.
Netikėtas pasiūlymas
Bet grįžkime šiek tiek atgalios.
Naujas V. Ševaldino karjeros etapas prasidėjo, kai į Ignalinos AE atvažiavo tuometinis energetikos ministras Leonas Ašmantas ir informavo, kad jėgainė yra oficialiai perduota Lietuvos valstybės jurisdikcijai.
„Jis pasakė, kad IAE Lietuvai reikalinga ir specialistai reikalingi, pasiūlė visiems pagalvoti ir neskubėti išvažiuoti. Jam buvo užduotas klausimas, kas nuo šiol bus direktoriumi, o jis pasakė, kad mes dar pažiūrėsime. O po to jis organizavo apklausą. To aš net nežinojau, nes atostogavau. Grįžtu, o mane pasitinka autobusas. Niekada iki tol taip nenutikdavo. Gandai jau sklinda, kad mane direktoriumi paskyrė. Sakiau, kad pirmą kartą tai girdžiu.
Atėjau į darbą, o tuomet laikinai IAE vadovavęs Genadijus Negrivoda ir sako: „Skambino L. Ašmantas, tau reikia važiuoti į Energetikos ministeriją. Imk mašiną ir važiuok“. Reikia tai reikia – nuvažiavau.
Su Ašmantu buvome pažįstami. Gerai pažinojau visus Lietuvos energetikus, – tiek L. Ašmantą, tiek Algirdą Stumbrą, tiek Praną Noreiką. Labai stiprūs Lietuvos energetikai buvo.
Ministras pasiūlė vadovauti, o aš tam nepasiruošęs. Buvau technikos žmogus, vadovavimo patirties neturėjau. Paklausė dėl Lietuvos pilietybės, ar noriu ją priimti. Tada viskas buvo daug paprasčiau, – kas pragyveno Lietuvoje dvejus metus, jau galėjo gauti Lietuvos pasą“, – trisdešimties metų senumo įvykius prisiminė pašnekovas.
Su Ignalina atsisveikino lengvai
V. Ševaldinas buvo nustebintas, kaip lengvai Sovietų Sąjunga ir „Rosatom“ pirmtakė atsisveikino su Ignalinos jėgaine.
„Tai įvyko 1991 m spalio 1-ąją. Viskas vyko ramiai, be jokių didelių sprendimų. Net nustebau, kai Rusijos atstovai atvyko kelioms dienoms į Lietuvą. Tada, kai nuėmė Anatolijų Cromčenką (buvęs IAE vadovas – red.), o laikinuoju vadovu buvo paskirtas vyriausias inžinierius G. Negrivoda, šiam vadovaujant ir buvo pasirašytas IAE perdavimo aktas.
Nuo Lietuvos pusės jį pasirašė ministro pavaduotojai Saulius Kutas ir Robertas Tamošiūnas. Tai buvo vos trys spausdinti lapeliai. Tą kopiją aš ilgai saugojau. Mes visi buvome nustebinti, kad taip lengvai ir paprastai buvo perduota, – be jokios inventorizacijos. O jau nuo lapkričio 1-osios pradėjo veikti Valstybinė atominės energetikos saugumo inspekcija (VATESI) ”, – pasakojo istorinio įvykio liudininkas.
Sausio 13-oji: telefonas po pagalve
Bet tai jau buvo 1991 m. lapkritis.
Klausiu V. Ševaldino, o kokia jo akimis buvo Sausio 13-oji, kas tuomet dėjosi IAE viduje?
„Iki Sausio 13-osios dar buvo sausio 7-osios įvykiai.
O tada štai kas nutiko. Buvo smarkiai padidintos kainos. Dešra, pieno produktai pabrango iki debesų. Vilniuje prasidėjo piketai, atsistatydino pirmoji Lietuvos Vyriausybė ir jai vadovavusi premjerė Kazimiera Prunskienė.
O po to prie televizijos bokšto prasidėjo Sausio 13-osios įvykiai. Mes nelabai ir supratome, kam gi reikalingas tas bokštas. Mes toliau ramiai dirbome. Abu blokai veikė, jokių įvykių nenutiko. Dar tuomet Ignalinos AE saugojo Sovietų Sąjungos Vidaus reikalų ministerijos pareigūnai, jie kaip ir buvo pavaldūs Maskvai.
Sužinojome, kad šaudė, kad buvo pralietas kraujas. Po to visi šnabždėjosi: „Kas dabar bus, ko dabar laukti?“
Visuotinė reakcija buvo: „Reikia išvažiuoti“.
Pasak V. Ševaldino, Visagine tuomet aktyviausi buvo vietos komunistai.
„Bet aš nuo viso to buvau toli, niekur nedalyvavau. Žinau, kad jie į AE buvo pakvietę Mykolą Burokevičių. Jis neva sakęs, kad viskas, kas vyksta, yra nesąmonė, kad tai yra laikini procesai, kad tuoj Lietuvos tauta išsiaiškins ir įves tvarką“.
Dar kažkas ėmė ir pasiūlė: „Gal mums sustabdyti AE“. Tada aš ir pasakiau: „Jūs ką, išprotėjote? Kaip tai – sustabdyti jėgainę? Mes gi ne kokia politinė organizacija“.
O be manęs, be mano parašo nei vienos linijos sustabdyti, atjungti nebuvo negalima. Pasakiau, kad jei kas padarys pažeidimą, bus teisiamas.
Ir jokių bandymų ką nors panašaus padaryti nebuvo. Priešingai, buvo padidintas budrumas, disciplina, tvarka. Pats telefoną po pagalve laikiau ir buvau visada pasiekiamas. Ir jėgainėje nuolat būdavau, reikėjo su žmonėmis kalbėtis, dirbti. Ir aš tą dariau. Nes reikėjo žinoti, kas juos jaudina, – vienus nuraminti, kitus įkvėpti. Pakalbi, nusiramina. Jie mane gerbė. O pabandyk negerbti, juk aš buvau egzaminų komisijos pirmininkas“, – skambiu juoku pratrūksta pašnekovas.
Taigi, nors Visagine žmonės šurmuliavo, tačiau pačioje elektrinėje, anot to meto liudininko, darbas vyko įprastai, – jokių išsišokimų, jokių sabotažo atvejų.
V. Ševaldinas teigia, kad jokiuose susitikimuose jis nedalyvavęs, bet tiesiog dirbęs savo darbą: „ Aš praktiškai neišeidavau iš bloko. Būdavau savo darbo vietoje, o ne mitinguose“.
Atsakomybė – didesnė, alga – mažesnė
Ant Ignalinos jėgainės vadovu tapusio V. Ševaldino pečių praktiškai nugulė trys pareigybės už vienos atlyginimą.
Jis buvo veikiančios AE direktoriumi, elektrinės valdybos pirmininku ir eksploatuojančios organizacijos vadovu – vėliau tos pareigybės Vyriausybės nutarimu buvo atskirtos.
„Kur jūs dar rasite tokių kvailių? – juokiasi. – O tada atlyginimą dar mokėjo ir nuvertėjusiais rubliais, ir vagnorkėmis“.
Jo atlyginimas visais laikais buvo mažesnis už „Lietuvos energijos“ ir Lietuvos elektrinės vadovų algas.
„Bet, sakau, juk atsakomybė tai kur kas didesnė. Černobylio AE avarija parodė, kas gali nutikti. Eugenija, visi turi jausti atsakomybę. Juk kiekvienas savo vietoje gali padaryti žalos. Jeigu žmogus be atsakomybės, tai jam bet kokį atlyginimą mokėk, tai neapsaugos objekto nuo avarijos. Tam reikalingos smegenys, žinios ir mokėjimas dirbti“, – rėžia patyręs atomininkas.
Sako, jis dirbdavęs daug ir čia pat pajuokauja, kad ne ilgiau, nei 24 valandas per parą.
„Tai ne toks darbas, kad atėjai, atidirbai ir išėjai. Vyriausio inžinieriaus pavaduotojo pareigybė reiškė darbą visą parą. Tu esi pirmasis žmogus, kuriam paskambins, jei kas nutiktų. O direktoriui – tuo labiau. Dieną dirbi, o naktį – galvoji. Nėra taip, kad ateini į darbą ir tik tada pradedi apie jį galvoti. Ne. Atėjęs į darbą jau žinai, ką turi daryti. Taip pat nutinka ir nenumatytų atvejų. O tokie techniniai dalykai – mažesni ar didesni, nutikdavo kiekvieną mėnesį. Kažkur kažkas užkalė, pradėjo varvėti, tekėti, garuoti, kažkas pavėlavo, kažko nespėjo padaryti. Visos problemos yra sprendžiamos, tiesiog reikalingi žmonės, kurie gali atlikti užduotis ir laikas. O kartais reikėdavo ir atitinkamus specialistus pasikviesti, kurių pačioje Lietuvoje trūko“, – apie nekasdienišką darbo kasdienybę pasakoja pašnekovas.
Elektrą gamino, pinigų nemokėjo
Jis prisiminė 1993-uosius, kai atominė elektros energiją gamino, bet už ją pinigų nesumokėdavo.
„Mums aiškino, kad vartotojai nemoka. Žmonėms atlyginimus reikėjo mokėti, atsiskaityti su rangovais, projektuotojais. Kone dešimtmetį taip gyvenome. Tuo metu neliko ir Energetikos ministerijos. Esu labai geros nuomonės apie buvusį ūkio ministrą Petrą Čėsną, kuriam atiteko ir energetikos reikalai. Buvo puikus šeimininkas ir vadovas. Kaip ir L. Ašmantas, ar Algirdas Brazauskas, kuriam ir būnant prezidentu, ir premjeru, galėjau bet kada paskambinti“, – savo nuomonės, kuri kitiems gali atrodyti nepatogi, nebijo pasakyti pašnekovas.
Beje, V. Ševaldinas patikina, kad bendravimas su personalu tolimais 1991-aisiais jam labai pravertė, kai buvo priimtas sprendimas stabdyti IAE eskploataciją, – pirmąjį bloką – iki 2005-ųjų, antrąjį – iki 2010-ųjų.
„Juk tam irgi reikėjo ruoštis, nes per vieną dieną tokie dalykai nepadaromi. Buvo svarbu, kad nebūtų panikos, chaoso, nesusipratimų, todėl reikėjo nuolat susitikti su kolektyvu, profsąjungomis.
Tais metais, prieš pirmojo bloko uždarymą, paskui – ir prieš antrojo, kas mėnesį organizavau didelius susitikimus, į kuriuos susirinkdavo šimtai žmonių.
Dvi tris valandas atsakinėdavau į klausimus, raminau juos, klausinėjau, tariausi, patardavau. Tekdavo ne guosti, bet spręsti. Profsąjungos keldavo reikalavimus, ruošėsi šiems susitikimams, užduodavo nelengvus klausimus. Juk direktorius atsako už viską. Už techninį, branduolinį, radiacinį, gaisro atvejus, fizinį saugumą. Jeigu tu ką nors pridirbai, tai atsidursi teisme“, – sakė pašnekovas.
Uždarymui nepritarė
V. Ševaldinas teigia niekada nepalaikęs IAE uždarymo idėjos, visada buvo prieš ir iki šiol įsitikinęs, kad Ignalinos AE dar galėjo dirbti: „Iš vienos pusės, jau suprasdamas, kad tai neišvengiama, aš tam ruošiausi. Iš kitos – dirbau ir su ministerija, ir su reguliatoriumi VATESI, ir su užsienio ekspertais, ir su Seimu, ir politikus kviečiau. Ko tik mes nekvietėme ir kur aš tik nevažiavau. Ir su derybininku Petru Auštrevičiumi, ir su tuometiniu premjeru Aleksandru Abišala susitikau. Deja, IAE vis tiek buvome priversti uždaryti.“
Pastatė, užaugino ir uždarė.
„Viskas kaip žmogaus gyvenime. Gimė, užaugo, išsimokslino, dirbo, išėjo į pensiją ir mirė“, – be didelių nuoskaudų balse kalbėjo V. Ševaldinas.
Tačiau prisipažino, kad abiejų blokų uždarymo laikotarpis buvo itin sunkus. Statyti juk visada lengviau kaip griauti.
Iš pradžių, mažai patirties buvo paleidžiant naujus jėgainių blokus, dar mažiau buvo juos uždarant.
„Kai statė ir paleido Ignalinos AE, ji buvo ne tokia didelė, teko visko mokytis tiesiog dirbant praktinį darbą. Tas pats nutiko ir stabdant IAE eksploataciją, čia patirties praktiškai nebuvo. Ypač, kai kalbame apie tokius unikalius reaktorius“, – neslėpė atomininkas.
Jis sako, kad mokytis, kaip sustabdyti ir paleisti bloką su RBMK reaktoriumi buvo galima tik iš kiek anksčiau pradėjusios veikti Leningrado AE: „Buvo daug sudėtingų techninių procesų. Tarkime,
reaktoriaus išmontavimas. Taip pat, – kaip elgtis su radioaktyviuoju grafitu, kuris yra pati nemaloniausia radioaktyvi atlieka. Arba – panaudoto radioaktyvaus kuro saugojimo problema. Rusijoje tai buvo išspręsta paprasčiau nei Lietuvoje“.
Projektai, kurie buvo parengti dar dirbant V. Ševaldinui, bus vykdomi dar ne vienerius metus. Tai buvo 25 projektai – apginti ir gavę finansavimą.
„Donorų konferencija, kuri įsteigė Uždarymo fondą, ne mažiau verta viso to, ką aš jums jau papasakojau. Čia taip pat sava patirtis, sava istorija, tam tikri etapai, kurie ne tai jau lengvai buvo įveikti. Bet sprendimai buvo priimti, jie iki šiol yra aktualūs ir iki šiol realizuojami“, – sakė pokalbininkas.
Paklaustas, kaip vertina tai, kas dabar vysta uždarytoje jėgainėje, jis skaudžiai pajuokauja, kad akys ir tiesiogine, ir perkeltine prasmėmis to jau nemato. Bet sako, kad IAE tebedirba nemaža dalis jo paruoštos komandos, nors po jo atleidimo, daugybė patyrusių vadovų taip pat buvo atleisti.
„Daugelis žmonių išėjo ne savo valia, nors atleisti jų nebuvo už ką. Jie puikiai dirbo ir galėjo toliau dirbti“, – apgailestavimo neslėpė pašnekovas.
Apie atleidimą žurnalistai sužinojo anksčiau
Klausiu, kas gi tokio nutiko, kad ir su juo buvo atsisveikinta?
„Atsisveikino? Ne, mane atšaukė. Kažkodėl visiems tai buvo įdomu. Bet buvo įdomu ir man. Šį klausimą tuomet uždavė ir kolektyvas susitikimo su tuometiniu ministru Arvydu Sekmoku ir vietoj manęs paskirtu Osvaldu Čiukšiu metu“, – prisiminė V. Ševaldinas.
Jų tuomet paklausė, kodėl V. Ševaldiną pašalino.
„A. Sekmokas pasakė, kad remiantis įstatymu, Lietuvos atominės jėgainės vadovas skiriamas ir atleidžiamas Vyriausybės nutarimu.
Toks Vyriausybės nutarimas buvo priimtas 2010 m. kovo 3 d. – praėjus vos dviem mėnesiams po antrojo bloko uždarymo. Tą pačia dieną mane ir atleido.
Kaip visa tai vyko? Sunku paaiškinti, bet tikrai netikėtai ir nelauktai. Už uždarų durų. Niekas su manimi nesikalbėjo. Kovo 3-ąją, 13 valandą mane iškvietė į ministeriją. Priėmė ministro pavaduotojas Romas Švedas. A. Sekmokas tuo metu sėdėjo Vyriausybės posėdyje.
Atvažiavau, atėjau į R. Švedo kabinetą net nežinodamas, ką man pasakys. Aš gi nevažiavau atsistatydinti. Kabinete buvo jis, O. Čiukšys, juristai, dar kažkas. O man jau žurnalistai skambina.
Sako: „Išjunkite telefoną, nes jums skambins ir skambins“. Tik vėliau supratau, kad žurnalistai anksčiau už mane sužinojo, kad į Vyriausybės posėdžio darbotvarkę yra įtrauktas punktas apie mano atšaukimą. Jie žinojo, o aš ne.
Man pasakė, kad priimtas sprendimas pakeisti IAE vadovybės komandą. Neva dėl to, kad ji įgavo jau kitą statusą. Kad nuo šiol pradedama tampriau dirbti su užsienio kompanijomis, komisijomis, kad reikalingos anglų kalbos žinios. Viskas buvo taip netikėta. Neįsivaizduoju, kodėl man anksčiau to nepasakė. Galėjau bent jau apmąstyti“, – iki šiol atsakymo ieško pašnekovas.
V. Ševaldinui buvo pasakyta, kad nuo Ignalinos AE vadovaus O. Čiukšys.
„Prieš tai jis porą mėnesių lankėsi jėgainėje, bendravo ir su manim, ir su kitais. Bet jis atvykdavo kaip RATA (Radioaktyvių atliekų tvarkymo agentūros – red.) atstovas. Man buvo pasakyta, kad yra planų sukurti vieningą kompaniją ir kad atominė taptų RATA dalimi“.
Dvigubai didesnis atlyginimas
V. Ševaldinas teigia, kad buvo visiškai išmuštas iš vėžių: „Kas toji RATA? Mažai kompetencijos turinčių arba visai jos neturinčių žmonių organizacija. Ir yra toks objektas, kaip Ignalinos AE, kurioje – daugybė profesionalų. Juoba, kad ten pilną radioaktyvių atliekų ir tai nėra saugu. Sakau: „Jokiai RATA negaliu būti pavaldus“. Sako: „Tai tuomet O. Čiukšys galės“. Štai taip... Man pasiūlė padirbėti patarėju. Kaip tik buvo likę metai iki pensijos ir aš sutikau“.
Kita dieną, po V. Ševaldino apsilankymo ministerijoje į AE atvyko A. Sekmokas. Paprašė surinkti kolektyvą, padėkojo jam ir pristatė O. Čiukšį. Bet žmonės paprasti, jie tiesiai šviesiai paklausė, kodėl V. Ševaldiną nuėmė.
„Ministras paaiškino, kad aš šią jėgainę stačiau, dirbau, kai ji buvo eksploatuojama, todėl man psichologiškai bus sunku čia dirbti. Nieko negalėjau pridurti, – juk nutarimas jau buvo pasirašytas“, –prisiminė buvęs IAE vadovas.
Tiesa, juokiasi V. Ševaldinas, O. Čiukšiui iš karto daugiau kaip padvigubino atlyginimą: „Aš uždirbdavau perpus mažiau dar tuomet, kai abu blokai veikė o jam paskyrė daugiau kaip du kartus didesnį atlyginimą, kai IAE veikla buvo sustabdyta“.
O. Čiukšys Ignalinos AE išbuvo tik metus, vėliau jį keitė jau kiti.
Po metų V. Ševaldinas išėjo iš darbo šalių susitarimu.
„Apie tai, kas yra susiję su valdžia ir jos sprendimais, aš kalbu tik gerai, arba iš viso nekalbu. Nes pakenkti jie greiti, o kam man reikia tokiuose metuose“, – į tolesnes kalbas apie žmones, kurie po jo darbavosi ir darbuojasi IAE, daugiau nenorėjo kalbėti pašnekovas.
Sako, kad toks yra jo gyvenimo principas ir jis nesąs toks stiprus, kad su kokiomis nors valdžiomis kovotų.
Darė viską, kad nenutiktų antrasis Černobylis
Nesileidžiant į detales, kurios liko mano įraše, V. Ševaldinas ilgai pasakojo, kaip buvo patobulinti reaktoriai, kokių priemonių buvo imtasi, kad reaktorius būtų galėjęs dar ilgai dirbti ir nenutiktų tai, kas įvyko Černobylyje.
„Kiekviename reaktoriuje yra 1661 kanalas, kurioje talpinamos kuro kasetės ir 235 kanalai, kuriuose yra įstatyti reguliuojantys strypai, kurie valdo reaktorių. Kiekvienas jų buvo patikrintas, atlikti įvairūs bandymai ir eksperimentai. Visi RBMK trūkumai buvo pašalinti pereinant prie naujos sudėties kuro. Taip pat buvo modernizuoti valdymo stypai.
Taigi, RBMK reaktoriai Ignalinoje buvo modernizuoti. Ir visa tai buvo įgyvendinta po Černobylio avarijos.
Taigi čia jau niekas mums negali priekaištauti. Buvome padarę viską, kas įmanoma. Turėjome šiuolaikinį, modernų, vieną geriausių reaktorių. Rusija po mūsų RBMK reaktoriuose realizavo tai, kas buvo mūsų projekte ir ką jau buvome nuveikę. O mes žengėme dar toliau“.
Švedai dirbo petys į petį
Jau pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais Švedijos vyriausybė Lietuvai pasiūlė paramą didinant Ignalinos AE saugumą: „Ignalinos AE anksčiau buvo užsieniečiams uždara ir jokios paramos, nei žmonių neįsileisdavo, nebent tik pažiūrėti. Švedijos vyriausybė daugiau kaip dešimtmetį savo biudžete numatydavo lėšas, už kurias ji IAE realizavo daugybę projektų“.
Pasak pašnekovo, vienas svarbiausių tokio bendradarbiavimo dalykų yra tai, kad švedai atitinkamai sureagavo į Lietuvai tekusią skaudžiausią naštą – nežinojimą, ką daryti su panaudotu branduoliniu kuru. Juk Lietuva niekada neplanavo jo saugoti.
„Anksčiau buvo planuojama, kad bus specialus konteineris, specialus vagonas į kurį jis bus pakrautas ir čiuku, čiuku, čiuku, – tolyn, į Rusiją, už Uralo.
Tačiau atėjo perestroika, ir viskas nuėjo vėjais. Nieko ten tuomet dar nebuvo pastatyta, o Rusijos AE savo aikštelėse pradėjo statyti šlapias saugyklas.
Pasikalbėjome su energetikos ministru L. Ašmantu, sakome, mums irgi siūlys statyti tokias aikšteles, bet patirties tai nėra, o ką daryti? Juk panaudotų kasečių negali ant sienos pasikabinti. O laikinoje saugykloje jau ir vietos beveik nebelikę. Laikas spaudė, todėl mus pavyko jas sutankinti. Pirmiausia, aišku, išsiaiškinome, kiek tai saugu.
1992 m. L. Ašmantas su Švedijos bendrove SKB pasirašė pirmąją sutartį. Kartu su IAE specialistais buvo parengtas konkursas panaudoto branduolinio kuro sausojo tipo saugyklai konteineriui pagaminti.
Tuomet IAE veikiančios laikinosios kuro saugyklos jau buvo užpildytos, ten kasetės buvo laikomos vandenyje, o išvežti panaudotą kurą į Rusiją jokių galimybių jau nebuvo.
Konkursas įvyko 1995 m., buvo pasirinkta vokiečių kompanija GNB, kuri pasiūlė geriausią variantą, –konteinerius, kurie mus tenkino. Buvo nupirkta 120 CONSTOR tipo konteinerių, tai užtikrino saugų IAE eksploatavimą iki 2010 m.
Kita vertus, vakarų specialistai gavo priėjimą prie RBMK reaktoriaus. Jie sakė, kad Stokholmas nuo Ignalinos vos už 600, tai jeigu pas jus nutiktų antrasis Černobylis, tai mus būtų ne kas. Radiacija, kaip virusas – sienų nežino. Prasidėjo bendradarbiavimas. Aišku, iš pradžių jis mums kėlė papildomų rūpesčių, bet kadangi tai buvo Vyriausybės sprendimas, tai aš negalėjau prieštarauti“, – sakė buvęs IAE vadovas.
Buvo atliekami IAE saugumo vertinimai ir aiškinamasi, kokių dar reikia papildomų pastangų, kad būtų sustiprintas saugumas.
„Bet tai mes ir be švedų žinojome ir iš karto pasakėme, ką mes norėtume pakeisti ar patobulinti, o taip pat padidinti fizinį IAE saugumą. Buvo reikalingos šiuolaikinės priemonės, kameros, signalizacija, ir priešgaisrinė apsauga, reikėjo kai kur duris pakeisti, kai kur – kabelius izoliuoti. Kartu su švedais išties daug darbų nuveikėme, – pasakojo V. Ševaldinas.
Nesibaigiantys namų darbai
Pasak V. Ševaldino, europiečiai nuolat darė spaudimą Lietuvai, kad ši uždarytų IAE: „Net švedai, kurie po Černobylio AE avarijos buvo nusiteikę prieš tokias elektrines, vėliau sakė, kad jie viską išstudijavo, daug investavo ir manantys, kad Ignalinos AE jau nėra tokia nesaugi, kad iš karto reikėtų ją uždaryti. Būtų gi ji tokia nesaugi, švedai iš karto sakytų, kad reikia uždaryti“.
Tuo tarpu Europos Komisija (EK) sukūrė Techninės paramos fondą, kuris buvo skirtas saugumo sustiprinimui. Buvo paruošta apie dvi dešimtys projektų, kuriuos V. Ševaldinui teko reikėjo peržiūrėti ir įvertinti, kiek jie verti dėmesio.
„Dirbome kartu. Visus tuos projektus realizavome ir viską gerai atlikome. 1999 m. gavome licenciją dėl tolesnės IAE pirmojo bloko eksploatacijos. Dėl antrojo bloko laukė analogiška situacija.
Arėme, dirbome. Kartu su vakariečiais, bet jie be mūsų nieko nebūtų padarę. Buvo sukurtas toks tandemas ir mes gerai padirbėjome. Tai buvo pirmieji su ES atlikti projektai.
Lietuvai buvo iškeltos tokios sąlygos, kad niekas netikėjo, jog mums pavyks jas įgyvendinti. Bet mes tai padarėme taip, kad prie nieko nebuvo galima prisikabinti. Bet vieną dieną teko pasakyti: „Užtenka mums kelti naujas ir vis skirtingas technines sąlygas. Geriau jau tiesiai šviesiai pasakykite uždarymo datą“.
Tą datą padiktavo Europos Komisija. Lietuva bandė kovoti, atidėti derybas, atidėti datą. Bet tose derybose aš jau nedalyvavau: niekas manęs nekvietė, niekas neklausė, o jei ko klausė, visą informaciją pateikiau ministerijai“, – kalbėjo V. Ševaldinas.
Kai tik prasidėjo Lietuvos derybos su ES dėl stojimo.
Pašnekovas sako, kad tuomet Ignalinos jėgainei nebeliko jokių išlygų, – nei modernizacijos, nei technologinių naujovių, buvo griežtai įvardinta uždarymo data ir viskas.
Lemtinga gruodžio 31-oji
2000 m. viduryje Lietuvoje įvyko ES donorų konferencija.
Visų šalių, kurios skyrė IAE uždarymui pinigus, atstovai, paaiškino, kam yra skiriami pinigai.
Tardamas baigiamąjį žodį V. Ševaldinas teigia buvo priverstas pasakyti, kad jie ruošiasi uždarymo momentui ir išvardijo dvidešimt projektų, nuo kurių norėtų pradėti.
„Ir mes padarėme tai. Likus dešimčiai minučių iki galutinio termino, mes sustabdėme pirmąjį bloką, o po penkerių metų – ir antrąjį“, – istorinį momentą prisiminė pašnekovas.
Jis sako, kad gruodžio 31-oji jo gyvenime lemtinga diena. Tokią dieną buvo vienas po kito buvo paleisti IAE blokai, tokią dieną ir buvo sustabdyti.
Misteris Ignalina
Taip buvo įkurtas ir patvirtintas IAE uždarymo fondas, o banke atidaryta atitinkama sąskaita. Taip pat buvo numatyta, kad Lietuvoje prie Ūkio ministerijos turi būti įsteigta viceministro, kuris užsiimtų tik Ignalinos AE reikalais, pareigybė. Jis iš karto gavo „Mister Ignalina“ vardą.
Pirmuoju tokiu misteriu buvo paskirtas Rimantas Vaitkus. Po jo buvo Artūras ir Romas Švedas.
V. Ševaldinas teigia pats buvęs idėjos, kad uždarius IAE reikia statyti naują, modernią atominę elektrinę, iniciatorius.
„Normalus ūkininkas neardo savo namų, negriauna pečiaus, kol nepastato naujo. Kur jūs tai matėte? Tai ir aš sakiau: „Pastatome naują elektrinę, tada uždarykime senąją“. Taip daro ir Vokietija, ir kitos šalys. Naujas blokas paleidžiamas, senas – uždaromas. Kadangi jau nieko negalima buvo padaryti, IAE nuspręsta uždaryti, tai įtikinau ir A. Brazauską, kad reikia statyti naują.
Idėja iš pradžių visiems patiko, bet niekas nežinojo, kur gauti pinigų. ES pasakė, kad pinigų neduos, kad ieškotume patys. Tada kilo idėja susivienyti ir Ignalinos AE aikštelėje pastatyti trims Baltijos valstybėms bendrą, vieno ar dviejų blokų elektrinę.
Mane labai nustebino, kad pačiame kalbų įkarštyje apie naują atominę, valdantieji panaikino Energetikos ministeriją. 2008 m. tie patys valdantieji vėl atkūrė tą ministeriją. Bet laikas jau buvo prarastas. Visagino AE steigimu užsiėmė jokios patirties neturintys žmonės.
2006 m. A. Brazauskas į Lietuvą sukvietė Latvijos ir Estijos premjerus. Susitikimas vyko Visagine. Tada buvo pasirašytas memorandumas apie ketinimus statyti bendrą – Visagino AE.
Prasidėjo darbas, buvo paskirtas vienas, po to kiti naujai sukurtos struktūros Visagino AE direktoriai. Iš viso jų buvo trys.
Buvo paskelbtas konkursas, pasirinktas japonų „Hitachi“ kompanijos reaktorius. Tiesa, tai buvo Fukushimos tipo reaktorius ir tai V. Ševaldinui iš karto sukėlė įtarimą.
„Iš karto supratau, kad tauta nesupras tokio pasirinkimo. Bet man buvo pasakyta, kad tai pats pigiausias variantas“, – prisiminė atomininkas.
Po to buvo surengtas referendumas. V. Ševaldinas įsitikinęs, kad tauta pasisakė ne prieš naują AE, bet būtent prieš „Hitachi“ reaktorių. Dar kurį laiką naujos AE idėja sklandė ore, tačiau vienas po kito šios idėjos atsisakė latviai ir estai. Per tą laiką buvo gerokai paišlaidauta, o minties apie naują AE – galutinai atsisakyta.
V. Ševaldinas įsitikinęs, kad jei Lietuva būtų ne tik svarsčiusi, bet ir ėmusi ryžtingiau įgyvendinti naujos AE projektą, tai nebūtų nei Astravo, nei Kalinigrado jėgainių.
„Čia buvo svarbiausia, kuris bus pirmas. Šventa vieta tuščia niekada nebus, pamaina visada atsiras“, – įsitikinęs pašnekovas.
Reikėjo sėsti ir tartis
V. Ševaldinas taip pat neslepia nuomonės apie elektros jungčių sinchronizavimą su Lenkija ir Lietuvos išėjimo iš BRELL žiedo, kitaip – atsijungimo nuo Rusijos Šiaurės Vakarų ir Centrinės dalies jungties.
Pasak pašnekovo, paleidus pirmąjį Astravo AE, o jis įsitikinęs, kad tai greitai bus padaryta, ji patenkins tik 20-25 proc. Baltarusijos vidaus paklausos.
„Jai kol kas nieko nereikės parduoti, pačiai neužteks. Todėl Astravo AE dirbs pirmiausiai tam, kad patenkintų savo šalies poreikius. Baltarusija galės pardavinėti elektrą, bet pagamintą termofikacinėse elektrinėse. O padavinės ją, ar ne, tai jau komercinis klausimas. Jei ji bus pigesnė, bet kas paims. Žmonės be elektros negyvens. Taip, blogai, kad elektrinė taip arti Lietuvos, arti Vilniaus. Tai ir man nepatinka“, – sako pašnekovas.
V. Ševaldinas sako, kad taip arti Lietuvos nebūtų ji pastatyta, jei anksčiau prie derybų stalo valdžia būtų susėdusi. „Ne su marškinėliais ant dviračių reikėjo važiuoti, o su kaklaraiščiu ir kostiumu prie derybų stalo sėstis ir kaip kaimynams pasikalbėti. O kai jau pastatė, tada jau per vėlu“, – įsitikinęs pašnekovas.
Jis juokiasi iš K. Kubiliaus ir kitų politikų pasisakymų apie tai, kad Lietuva neleis, jog ją pasiektų rusiška ar baltarusiška elektros energija: „Bet ji keliauja ne pagal A. Kubiliaus įstatymus, bet pagal fizikos dėsnius. Vienintelis kelias, norint kad nepatektų nei baltarusiška, nei rusiška elektra – visiškai atsijungti nuo tos energijos tiekimo sistemos. Bet ir tai, tegu ir nedideli jos kiekiai, bet teoriškai gali patekti. Iš Baltarusijos – į Rusiją, iš ten – į Suomiją, tada – į Estiją, ir per Rygą – tiesiai į Lietuvą. Kas patikrins? – tokią tikimybę mato buvęs IAE vadovas. – Norint, kad pas mus nepatektų kitų šalių elektra yra vienintelis kelias – reikia gaminti savo. Žinoma, jei yra tokia techninė galimybė ir ekonominė nauda... Tuomet, kai veikė Ignalinos AE, Lietuva nepirko elektros energijos iš kitų šalių“.
Todėl jis įsitikinęs, kad reikia veikti kitokiais metodais. Komercinis boikotas nesustabdys Astravo AE paleidimo.
Pirmąkart į užsienį – tik 42-jų
„Įdomus mano gyvenimas, – kreipiant pokalbį link pabaigos sako V. Ševaldinas. – Jame tiek daug ir gero, ir blogo, ir netikėto“.
Sako, dirbdamas atominėje jis negalėjo net į užsienį išvažiuoti.
„Pirmasis mano vizitas įvyko tarptautinės atomininkų organizacijos WANO dėka, tai ji atvėrė kelius į užsienį. Susikūrus šiai organizacijai buvo apsikeista vizitais. Tuomet man pavyko apsilankyti JAV, kiek vėliau – Švedijoje, Didžiojoje Britanijoje.
Tai buvo mano pirmosios kelionės į užsienį ir iš karto į tokias valstybes. Man tai buvo šokas, juk man jau buvo 42 metai“, – apie jį ištikusi jausmą atviravo pašnekovas.
Vėliau jis aplankė Suomijos, Švedijos, Vengrijos, Japonijos elektrines.
„Tai buvo darbinės išvykos, bet kaip man tai buvo įdomu. Būdavo, grįždavau po tokių vizitų, einu per Ignalinos AE, žiūriu ir galvoju: „Mhm, galvojai, kad pas tave viskas gerai, o čia reikia ir šitą, ir štai šitą perdaryti. Universitetuose to nepamatysi ir neišmoksi, reikalinga praktika ir patirtis“.
Apie Rasą, sūnus, traukinius ir lėktuvus
Šiame interviu liko nepaminėta Rasa Ševaldina, moteris, su kuria gyvendamas Lietuvoje prieš 27-erius metus susiejo gyvenimą, gimė du sūnūs, kurie be jokio akcento kalba lietuviškai.
Beje, Rasa, išdirbusi Ignalinos AE dvidešimtį metų išėjo iš darbo tą pačią dieną kartu su vyru.
Mūsų pokalbio metu Rasa namuose dirbo nuotoliniu būdu, jaunėlis Dimitrijus, būsimasis transporto inžinierius (VGTU) užsidaręs kambaryje laikė egzaminą, o vyresnėlis Viktoras tuo metu krimto mokslus Rygoje, „Air Baltic“ skrydžių akademijoje.
Ševaldinai juokiasi, kad tėtis valdė atominę, o sūnus valdys „Boeing“. Tiesa, prieš tai vyresnėlis Vilniaus universitete baigė programavimo studijas ir nuo trečio kurso dirbo.
„Nenori ant žemės sėdėti, dangaus mat jam prireikė“, – juokiasi Viktoras.
Tėvams šis sūnaus užmojis nebuvo prie širdies. „Ko čia džiaugtis“, – sakė vaikino tėtis. Betgi, sakau, taip romantiška. „Aha, kažkam romantika, o kam – bemiegės naktys“, – prieštaravo pašnekovas. Taigi, vienas sūnui turės paklusti lėktuvai, kitam – traukiniai.
„Noriu, kad jie pirmiausia būtų garbingi ir tvarkingi vyrai. Norėčiau, kad jiems sektųsi, kad būtų darbštūs, galėtų išlaikyti šeimą, kurią kiekvienas jų kada nors turės“, – savo viltimi dalijasi pašnekovas.
V. Ševaldinas sako, kad prieš kurį laiką ir jo sūnūs buvo pakėlę sparnus: vienas svarstė apie studijas Rusijoje, kitas – Anglijoje, nes jų bendraklasiai masiškai paliko Lietuvą.
„Pasakiau: „Čia tėvai gyvena, čia ir jums mokytis būtų geriausia“. Iš pradžių buvo diskusijų: „Tėti, ir tie, ir tie išvažiavo, čia nėra perspektyvų“. Bet mėginau juos įtikinti, kad žmogus, kuris nori mokytis ir dirbti, visada turės perspektyvas. Tačiau sprendimus mokytis Lietuvoje jie priėmė patys“.
Baigdamas pokalbį garsiausias Lietuvos atomininkas, buvęs Ignalinos jėgainės vadovas V. Ševaldinas patikino: „Esu laimingas. Turiu gražią šeimą, namus. Mano namai – Lietuva, kitų neturiu. Turėjau ypatingą darbą, nes juk darbas lygus gyvenimui“.
