Jis ir dabar, nepaisant solidaus amžiaus, prisideda prie Lietuvos gyvybės mokslų ir biotechnologinių jų taikymo plėtros. Tam jis negaili nei savo pinigų, nei laiko, nei idėjų.

Šio mokslininko įkvėpta, kartu su Viktoru Butkumi ir Algimantu Markausku užauginta ir už įspūdingą sumą 728 mln. Lt (211,5 mln. Eur) JAV milžinei „Thermo Fisher Scientific“ parduota biotechnologijų bendrovė „Fermentas“, – tai tik vienas iš jo įspūdingų gyvenimo darbo vaisių.

„Fermento“ akcininkais buvo tik jos darbuotojai, kurie ir pasidalino gautus pinigus: trečdalis jų atiteko dabartiniam MO muziejaus įkūrėjui Viktorui Butkui ir šio straipsnio herojui Arvydui Janulaičiui, o likusioji dalis – apie šimtui „Fermento“ darbuotuojų.

Kuria ir aukoja

Ir po šio legendinio įmonės pardavimo sandorio A. Janulaitis nesėdi sudėjęs rankų. Jis jau penktus metus augina startuolį „Diagnolita“. Dalį uždirbtų pinigų – 10 mln. eurų per savo įsteigtą labdaros fondą jis paskyrė molekulinės diagnostikos ir aukštojo mokslo plėtros rėmimui Lietuvoje.

Prisimindamas praeitį ir gyvenimo programą, kurios nemažą dalį sėkmingai pavyko įgyvendinti, mokslininkas papasakojo apie aukso kalnus, kuriuos už bendrą darbą buvo pažadėję Kremliaus kardiologijos instituto atstovai.

Anuomet ryžtingai to pasiūlymo atsisakęs A. Janulaitis nieko nesigaili, – gal gyvenimo kelias buvo ir labiau vingiuotas, bet padėjo įgyvendinti pagrindinį gyvenimo siekį – prisidėti prie Lietuvos mokslo plėtros.

Dzūkijos girių prieglobstyje

Dzūkiškoje girioje šėlsta paukščiai ir vasara. Vingiuotas keliukas staiga išsišakoja į takelius ir provėžas, ir tik vienas, kiek solidesnis dar kartą neria į miško gūdumą.

Kiek pavažiavus ryškėja medžių užgožti kelių namų stogai. Staiga prieš akis – mažai pastebimi pamažu veriasi vartai.

Įvažiavus pro juos pasitinka keturi trobesiai. Vienas – bijūnais, gulbinais, vijokliais apaugusi, senas langines išsaugojusi senoji troba, priešais – naujam gyvenimui atgimęs klojimas, kiek tolėliau –- visiškai naujas statinys. Galingais langais į tvenkinį žvelgia baseinas ir šalia prigludusi pirtelė.

Šuo, sodyba
Foto: DELFI / Laimonas Jankauskas

Ir viską nuvainikuoja neišsišokanti, tačiau jaunyste dvelkianti – moderni, šiuolaikiška, dar net paauglystės nesulaukusi ir kartu sunkiai nusakoma dzūkiška dvasia pulsuojanti pagrindinė sodyba.

Kieme zvimbdamas sukinėjasi žolę skabantis robotas, svetingai atvykėlius apuostinėja ilgakojis angliškas mastifas Dobis, o ranką jau tiesia viso šio rojaus šeimininkas, biotechnologijos mokslų ir verslo legenda A. Janulaitis.

Stotingas, sodraus balso savininkas pirmiausia suka ten, kur lyg savaime veda kojos, – prie senosios sodybos ir už jos esančio senų, kiek pakirptų, kitaip – atjaunintų obelų sodo. Pasakoja, kad derlingais metais jie tonomis nugula žemę. Anuomet, sako, obelys ir kriaušės buvo neprastos dzūkų maitintojos – iš jų derliaus ir kokį pinigą uždirbdavo, o dabar nėra kur jų dėti.

Šalia ir naujojo šeimininko užveistas trešnių sodas. Po tinkleliais paslėptos jų viršūnės teikia viltį, kad visokie ten špokai ar kėkštai nenuraškys viso derliaus.

Prūde, vandens paviršiuje plūduriuoja plačiakaktės, tinkleliu atskirtos tarpsta įvairiažiedės lelijos, nes jei ne tas tinklelis, jų čia nė kvapo neliktų, nes tvenkinyje šeimininkaujantis amūras šiam delikatesui atsispirti negali. Tvenkinio pakrantėje nuolat reviziją atlieka iš toli baltuojantis katinas Murkis.

Augintinis
Foto: DELFI / Laimonas Jankauskas

Bet apie ką aš čia...

Regis atvykau pasikalbėti su šalies biotechnologijos legenda – „Fermento“ ir „Biofa“ bendrovių steigėju, V. Butkaus ir Vlado Bumelio bendražygiu, mokytoju, bendraminčiu, o taip pat ir vienu turtingiausių Lietuvos žmonių A. Janulaičiu. Žmogumi, be kurio Lietuvos mokslo ir studijų istorija bei intelektualinė mintis būtų skurdesnė.

Į Vilnių atginė meilė

A. Janulaičio pagrindinė mokslinė veikla skambėtų taip: DNR restrikcijos modifikacijos fermentai ir jų panaudojimas. Mokslininkas tiesiogiai prisidėjo prie genų inžinerijos išsivystymo pasaulyje. Taip pat – ir prie rekombinantinių farmacinės paskirties žmogaus baltymų mokslo ir pramonės atsiradimo bei vystymo Lietuvoje.

Bet iki tol buvo nueitas ilgas kelias.

Nusistebiu, kaip pagal gimimą panevėžietis taip puikiai įleido šaknis Dzūkijos girioje.

„Tai kad tiek to Panevėžio mano gyvenime tebūta, – dar man neturint nei ketverių, tėvai persikėlė į į Kelmę o 1952 m. – į Kauną. Ten tebegyvena brolis. O aš nuo 1968 m. savo gyvenimą susiejau su Vilniumi. Susiradau čia žmoną ir užsilikau“, – juokiasi pašnekovas.

Arvydas Eugenijus Janulaitis
Foto: DELFI / Laimonas Jankauskas

Apie žmoną Alvydą, jo didžiąją bendražygę, pokalbio metu jis užsimena ne vieną kartą. Kartu jau sulaukė auksinių vestuvių, užaugintos dvi dukterys.

O svarbiausia, jau vėliau pasakys pašnekovas, jeigu ne ji, gal viskas gyvenime būtų pakrypę kitaip.

„Nelengvas žmogus šeimoje buvau. Darboholikas. Šešias dienas per savaitę pražūdavau darbuose, septintą dieną sėsdavau prie mokslinės literatūros. Ji laukėsi, o aš išvažiavau studijuoti doktorantūrą“, – apie smulkutę, dailią bendražygę, dabar užkluptą nelengvos ligos, švelniai atsiliepė pašnekovas.

Svajonėse – medicina

Viskas, apie ką čia bandysime papasakoti, prasidėjo nuo medicinos studijų Kauno medicinos institute 1960 metais. Mokslininkas pasakoja institute baigęs keturis gydomosios medicinos kursus, atlikęs vasaros praktiką, gavęs pažymėjimą, kad jau gali dirbti felčeriu ir tada tas studijas metęs.

„Medicina man labai patiko, tai buvo mano pašaukimas. Labai gerai mokiausi, viskuo domėjausi. Per tą domėjimąsi, bendravimą ir bestudijuodamas susigaudžiau, kad medicina yra taikomoji biologijos mokslų šaka. Kitaip tariant, ji remiasi fundamentinių biologijos mokslų, – ar tai būtų biochemija, fiziologija, endokrinologija ir t.t. – tyrimų kaupiamomis žiniomis. Tai kiek ten yra pasiekimų, toks ir galimas medicinos progresas.

Tas progresas, kuris yra nulemtas technikos pasiekimų, tarkime, visi chirurginiai stebuklai atspindi tik tai, kad mes per mažai žinome ne tik apie žmogaus, bet ir visų gyvūnų organizmą.

Arvydas Eugenijus Janulaitis
Foto: DELFI / Laimonas Jankauskas

Per mažai žinome, kas vyksta molekuliniame lygyje. O juk mes iš molekulių susidedame, pas mus vysta tūkstančių tūkstančiai įvairiausių biocheminių, elektrofiziologinių ir kitų procesų. Jei žinotume, kaip juos valdyti, tai medicina būtų visai kitokia, ir peilio, kitaip tariant – chirurginės intervencijos, mums retomis išimtimis reikėtų tik traumatologijoje,“ – dar jaunystėje padarytomis išvadomis dalijasi pašnekovas.

Todėl jis ir nutarė gilintis į fundamentinius mokslus ir grįžti į mediciną jau kaip tyrėjas.

„Be to, pradėjau domėtis genetika, o tais laikais Sovietų Sąjungoje ji buvo traktuojama kaip ideologiškai netikęs mokslas. Mokykloje buvo dėstomi rusų „mokslininkų“ pseudo mokslai ir keikiama tikroji genetika ir jos pasiekimai, Thomo Hunto Morgano, Gregoro Mendelio dėsniai. Mokykloje visu šituo tikėjome, nes tas primityvus aiškinimas buvo toks suprantamas. Daug mokslo nereikia, viskas aišku. Jokių prieštaravimų net nekildavo“, – sovietiniais laikais diegtas tiesas prisiminė A. Janulaitis.

Sako, kad jam pasisekė, jog pirmame kurse Kauno Medicinos Institute bendrąją biologiją dėstė be galo įdomios biografijos žmogus, akademikas Tadas Ivanauskas.

„Tai jis mums išdėstė tikrosios genetikos principus, nors ideologiškai tai buvo kenksminga. Už tai jį filosofijos katedros dėstytojai smerkė, bet rektorius Zigmas Januškevičius jį užsistojo.

Z. Januškevičius – buvęs karo gydytojas ir SSRS Medicinos mokslų akademijos narys, tuomet buvo laikomas geriausiu Lietuvoje kardiologu ir visa Vilnius partinė viršūnėlė pas jį veržėsi. Todėl jis labai tvirtai jautėsi, o T. Ivanauskas dar kažkada buvo jo paties profesorius.

Arvydas Eugenijus Janulaitis
Foto: DELFI / Laimonas Jankauskas

T. Ivanauskas mums sakė: „Pavasarį jums dėstys dialektinį materializmą, lieps keikti genetikos mokslą. Netikėkit, vaikai“. Ir tikrai. Gavau rašyti referatą apie tai, kad DNR yra kaka“, – apie mokslo tiesų iškraipymus pasakojo mokslininkas.

Laisvas klausytojas

Taigi, Kauno medicinos akademijos studentas A. Janulaitis metė medicinos studijas ir tapo Leningrado universiteto (dabar – Sankt Peterburgo) laisvu klausytoju. Tuo metu tai buvo vienintelė aukštoji mokykla Sovietų Sąjungoje, kurioje buvo dėstomi tikrieji genetikos mokslai.

„Prieš Antrąjį pasaulinį karą sovietų mokslininkai įnešė gan ženklų indėlį į genetikos mokslą, bet paskui juos pradėjo žlugdyti. Kas atsidūrė lageryje, kas – tremtyje. O genetika pradėta laikyti pseudo mokslu“, – pasakoja A. Janulaitis, vienu metu Peterburgo universitete studijavęs ir biochemijos, ir genetikos mokslus.

Jis juokiasi: jei būtų panoręs, būtų ir kelis diplomus gavęs.

Vienas iš biotechnologijų mokslo Lietuvoje pradininkų sako, kad nieko sudėtingo taip studijuoti nebuvo, tačiau iš pokalbio suprantu, kad kelias nebuvo trinkelėmis klotas.

Atvykęs į Leningrado universitetą sužinojo, kad nežiūrint to, kad buvo priimtas vienu kursu žemiau (į trečią) nei baigė Kauno medicinos institute, dėl programų skirtumo turės vienuolikos dalykų skolas, bus laisvas klausytojas ir negaus bendrabučio.

Arvydas Eugenijus Janulaitis
Foto: DELFI / Laimonas Jankauskas

Ne dažnas tam ryžtųsi.

„Dar kartą norėčiau paminėti rektorių Z. Januškevičių. Manau, kad šiais laikais tokių žmonių nėra. Man reikėjo gauti jo rekomendacinį raštą. Pasikvietė mane rektorius, paklausė, kodėl noriu Leningrade studijuoti. Aš išdėsčiau savo argumentus. Jis pasakė, kad mano pasirinkimas teisingas ir paklausė, ar tėvai galės paremti finansiškai. Pasakiau, kad nelabai. Rektorius sako: „Turėsi studijuojamų dalykų skolų, negausi stipendijos, tai tau bus sunku. Aš paliksiu tave studentų sąrašuose ir mokėsiu stipendiją kol per pirmus metus išspręsi skolų klausimą.“ Šiais laikais niekas nedrįstų taip pasielgti“, – iki šiol iš rektoriaus gautos moralinės ir materialinės paskatos nepamiršo pašnekovas.

Buvo dar viena dilema – kur gyventi tuometiniame Leningrade.

Kadangi A. Janulaitis Lietuvoje žaidė krepšinį, nuėjo pas universiteto krepšinio komandų trenerį ir šis padėjo už trisdešimties kilometrų nuo miesto gauti nemokamą vietą sportininkų bazėje, kuri vadinosi miškininko trobele. Bet tai nutiko ne iš karto.

Miegodavo stotyse

Leningrade jo niekas nelaukė išskėstomis rankomis. Atėjo į fakulteto dekanatą, o prodekanas sako, kad pavėlavo atvažiuoti, nes būta specialios komisijos, kuri jau apsvartė analogiškus prašymus.

„Sakau: „Man juk nepranešėte, kada turiu atvažiuoti“. Nuėjau pas dekaną, papasakojau visą istoriją, tai jo pakviestas prodekanas atnešė turbūt iš šiukšlių dėžės ištrauktus, suglamžytus mano dokumentus. Dekanas ir sako: „O dabar leiskim šiam vaikinui studijuoti“, – apie anuomet patirtus sunkumus pasakojo pašnekovas.

Iš pradžių, neturėdamas kur prisiglausti, jis miegodavo stotyse, o dienomis sėdėdavo paskaitose.

Stotyse tvarką palaikė itin uolūs milicininkai – įsidėmėdavo ir žadindavo, gąsdindavo, kad nuvesią į nuovadą. Bet tai truko neilgai, – kol vaikinas persikraustė į miškininko trobelę.

Augintinis
Foto: DELFI / Laimonas Jankauskas

Per metus jis susitvarkė su visomis skolomis.

Leningrade studijavo trejetą metų.

Tiek per žiemos, tiek per vasaros atostogas jis ne pramogaudavo, bet važiuodavo padirbėti į laboratorijas Maskvoje. Mat ten buvo kur kas geresnės sąlygos moksliniams tyrimams.

Atvažiuodavo į Kauną, su draugais, bendramoksliais susitikdavo, kokią savaitę tokiam poilsiui skirdavo, o tada – ir vėl į laboratoriją.

Patraukė į Maskvą

Ruošti diplominio darbo jis išvažiavo į Maskvos universitetą: „Tais laikais Peterburgo universitete buvo labai demokratiškos ir laisvos studijos. Atėjau pas prodekanę, sakau, kad susitariau su Maskvos universitetu, ten ruošiu diplominį darbą. O ten buvo puikios sąlygos, geros laboratorijos, o taip pat ten studijavo nemažai lietuvių, kurie sakė: „Atvažiuok, susitarsime, kad priimtų“.

Prodekanė sako: „Gerai, bet dar yra praktikos darbai, atlik juos ir važiuok. Paskaitas gali praleisti o paskui grįžk tik į egzaminų sesiją.“

Maskvos universitete susitiko visas dabartinis mokslo aukštumų žvaigždynas: Algis Petras Piskarskas, Benediktas Juodka, kiti.

Arvydas Eugenijus Janulaitis
Foto: DELFI / Laimonas Jankauskas

„Su vadove, kurią surado tuo metu šiame universitete dirbęs Antanas Jasaitis, susitariau dėl diplominio darbo ir jo temos. Pasinaudodamas savo patirtimi, sukaupta per atostogų klajones po įvairias laboratorijas, pasiūliau, kaip metodiškai naujoviškai ją įgyvendinsiu. Pradėjau dirbti, bet tuo metu vadovės sūnėnas, branduolinės fizikos specialistas, apsišvitino, buvo prie mirties ir ji praktiškai nuo vadovavimo nusišalino. Tada praėjau pilną savarankiškumo mokyklą. Darbas vyko dieną naktį, prieš išvažiuojant parašiau diplominį, atnešiau, ji pavartė praktiškai neskaitydama ir atidavė“, – apie diplominį darbą lydėjusius sunkumus pasakoja A. Janulaitis.

Sugrįžo A. Janulaitis į savo katedrą Leningrado universitete, pažiūrėjo kuratorius jos nuveiktą darbą, pavartė, paskaitė ir sako: „Reikia viską perrašyti“.

Neišmiegojęs, pervargęs, bet su darbu susidorojo.

Nieko nuostabaus, sako, jis buvo taip įpratęs gyventi ir mokytis.

Grįžęs į Kauną jaunasis biochemikas porą metų padirbėjo Medicinos instituto Biochemijos katedroje. Tuomet jam į galvą šovė, kad metas studijuoti doktorantūroje ir vėl išvažiavo į Leningradą.

Pažadėjo aukso kalnus

Pasibaigus doktorantūrai A. Janulaitis sulaukė ypatingo pakvietimo, kuriam retas būtų galėjęs atsispirti.

„Po doktorantūros, jau apsigynus disertaciją, mane labai kvietė į Kremliaus klinikų Kardiologijos institutą. Mano vadovo brolis ten dirbo direktoriaus pavaduotoju. Jie abu mane pažinojo ir vertino kaip eksperimentatorių“, – apie anuomet gautą fantastišką pasiūlymą užsiminė pašnekovas.

Jo žodžiais, Sovietų Sąjungoje buvo rimta problema – laboratorijos nebuvo aprūpintos šiuolaikiniais reikmenimis, – buvo galima daug skaityti, bet negalima nieko daryti.

Tuo nesiskundė tokios įstaigos kaip minėtas Kardiologijos institutas.

„Tai jis tuo metu man pasiūlė aukso kalnus: laboratoriją, galimybę važinėti po tarptautines konferencijas, registraciją Maskvoje ir butą, bet aš visko atsisakiau“, – ryžtingą sprendimą priėmė A. Janulaitis.

Sodyba
Foto: DELFI / Laimonas Jankauskas

Sako, kad anuomet neįtikėtinai gundančio pasiūlymo atsisakė dėl patriotizmo.

„Mūsų tėvai ir seneliai dar prisiminė nepriklausomą Lietuvą, turėjo patriotinių nuostatų, kurios ir mūsų kartai persidavė. Tiesiog žinojau, kad reikia grįžti į Lietuvą ir čia dirbti.

Tiek Leningrado, tiek Maskvos universitetuose lietuvių buvo nemažai, – ir studentų, ir doktorantų, veikė ir lietuvių draugija. Buvo draugų būrelis, nueidavome alaus išgerti ir pokalbis anksčiau ar vėliau pasisukdavo apie tai, kaip mes grįšime į Lietuvą ir jai dirbsime. Buvo toks įsipareigojimas“, – neslepia pašnekovas.

Ir priduria, kad didžioji dauguma jų grįžo ir, nepaisant sunkumų bei prastesnių sąlygų moksliniams tyrimams, nemažai dėl Lietuvos padarė.

Į norimą darbą nepriėmė

Kokius tikslus jaunasis mokslininkas buvo užsibrėžęs grįždamas?

„Jau buvau trisdešimties. Žinojau, kad Lietuvoje pilnaverčiam moksliniam darbui sąlygų nėra. Todėl užsibrėžiau pasiekti, kad tai pasikeistų ir Lietuvoje atsirastų galimybės vykdyti aukšto lygio, su šiuolaikine biologija susijusius mokslinius tyrimus. Dėl bendro reikalo susitaikiau su tuo, kad kartais gali nukentėti ir mano asmeniniai moksliniai pasiekimai“, – apie savo pagrindinį siekį pasakojo mokslininkas.

Taip A. Janulaitis, vedinas to vidinio įsipareigojimo ir atsisakęs gundančio pasiūlymo, grįžo į Lietuvą.

Biochemijos institutas, kur jis norėjo darbuotis, jo nepriėmė. Ši įstaiga tuomet buvo labiausiai pažengusi biologinio profilio institucija Lietuvoje.

„Turėjau ten bičiulį iš Lenigrado laikų. Jis vaikščiojo dėl manęs pas vadovybę, bet jos įtikinti nepavyko. Kaip man sakė bičiulis, ji nutarė, kad nors ir esu perspektyvus mokslininkas, bet „nieko čia nepakeis, o pašikti gali“.

Arvydas Eugenijus Janulaitis
Foto: DELFI / Laimonas Jankauskas

Į darbą A. Janulaitį tuomet priėmė Botanikos institutas.

„Vilniuje, Aukštuosiuose Paneriuose, veikė Radiologinė laboratorija, kurioje patalpas turėjo ir Botanikos institutas, tai ten ir pradėjau darbuotis. Kartu dirbo ir kitas bičiulis iš Lenigrado laikų. Per ankstesnes pažintis Maskvoje susiorganizavau įvairių užsakomųjų darbų. Pasikvietė mane direktorius ir sako: „Dabar vieną iš jūsų darysime laboratorijos vedėju“.

Tuo metu mane jau pradėjo šnekinti pereiti į Sąjunginį taikomosios enzimologijos institutą, kuris buvo įsteigtas 1975 m., pažadėjo geras mokslinio darbo sąlygas bei pasiūlė ką tik pradėjusią pasaulyje vystytis tematiką, susijusią su genų inžinerija, tai aš ir išėjau ten, – mokslinės karjeros etapus vardijo pašnekovas.

„Dirbau laboratorijos, o vėliau – skyriaus, kuris ieškojo naujų fermentų genų inžinerijai, juos tyrė ir kūrė jų gamybos technologijas, vedėju. Gan greitai atsidūrėme tarp tos srities pasaulio lyderių.

Steigiant „Fermentą“ jo pagrindą sudarė šio skyriaus pasiekimai. Vėliau dėjau daug pastangų, kad Lietuvoje atsirastų farmacinės paskirties rekombinantinių žmogaus baltymų technologijų kūrimo padalinys bei vykdoma jų, jau kaip vaistų gamyba. Jos pagrindu vėliau buvo įsteigta „Biofa“, – prisiminė A. Janulaitis.

Vietoj Novosibirsko – Vilnius

Pašnekovas sako, kad kalbant apie „Biofą“, galima sakyti, kad jos atsiradimą lėmė atsitiktinumas.
Bet atsitiktinumai dažnai būna palankūs tiems kurie stengiasi, kad jie atsitiktų.

„Iš pradžių viskas vyko logiškai, be jokių atsitiktinumų. Viename Maskvos institute, panaudojant genų inžinerijos metodus, buvo genetiškai transformuoti mikroorganizmai, kurie pradėjo sintezuoti farmacinės paskirties žmogaus baltymą. Tuomet kilo klausimas, kam pavesti sukurti to baltymo gamybos technologiją vaistinę formą.

Kadangi ministerija Maskvoje dėl pasiekimų kuriant genų inžinerijoje naudojamus fermentus mus gerai vertino, tai buvo logiška, kad pridėjus kai kurias pastangas buvo gana lengva įtikinti laboratorinį technologijos kūrimo etapą patikėti mums. Tačiau tam, kad gamyba vyktų Vilniuje, teko pasikliauti ir „atsitiktinumu“.

Man pasisekė pasiekti, kad tai būtų gaminama Vilniuje. Žinojau, kad ministerijoje jau praktiškai nuspręsta (bet dar formaliai neįforminta) gamybą vykdyti Novosibirske. Taip pat žinojau, kada Maskvoje vyks pasitarimas dėl to, ko reikia Novosibirsko „projekto“ įgyvendinimui. Pasitarimo dieną ir valandą aš tiesiog „atsitiktinai“ vaikščiojau ministerijos koridoriumi. Pro šalį ėjo to pasitarimo moderatorius ir pakvietė užeiti. Ten sėdėjo dviejų institutų direktoriai, moderatorius ir aš.

Sodyba
Foto: DELFI / Laimonas Jankauskas

Anekdotas, bet nė vienas nebūdamas technologais pradėjo projektuoti 70 kv. metrų ploto patalpose baltymo ir jo pagrindu vaisto gamybą. Buvo nerealu sutalpinti, nes dėl vaistų gamybai keliamų reikalavimų kai kurie procesai turi būti atskirti. Kai jie baigė diskutuoti ir manė, kad viską išsprendė, pasakiau ir įrodžiau, kad niekaip į tokį plotą netilpsite.

Pasakiau, kad Vilniuje yra pastatas, kuriame esama daug laisvo ploto, tokios galimybės yra. Buvo priimtas sprendimas vystyti rekombinantinių žmogaus baltymų gamybines technologijas ir realizuoti jų gamybą Vilniuje“, – apie suplanuotą ir lemtingą atsitiktinumą pasakojo mokslininkas.

Vadovauti technologijų kūrimo ir jų realizavimo gamyboje darbams jis pasiūlė V. Bumeliui, kuris sėkmingai su keliamais uždaviniais susitvarkė. Vėliau to įdirbio pagrindu ir atsirado „Biofa“.

„Tai buvo išties geras pasiekimas, nes taip į Lietuvą atėjo šiuolaikinė farmacija. Tarp kitko, Lietuva galėtų pasididžiuoti ne tik prieš estus, bet ir daugelį kitų Europos valstybių, kad turi rekombinantinių farmacinės paskirties žmogaus baltymų pramonę. Nes juk tai – aukštosios technologijos“, – pasididžiavimo neslepia A. Janulaitis.

Privatizavo, o paskui pardavė

Atėjo Sąjūdis. Enzimologijos institute dirbo per 700 žmonių. Pasak tuo metu institutui vadovavusio kolektyvo išrinkto direktoriumi A. Janulaičio, dalis žmonių užsiiminėjo absoliučiai nekonkurencingais dalykais ir nebuvo vilčių, kad galės konkuruoti.

Konkurencingi buvo tik V. Butkaus ir V. Bumelio vadovaujami skyriai.

Arvydas Eugenijus Janulaitis
Foto: DELFI / Laimonas Jankauskas

„Sutikau šias pareigas užimti laikinai, iki tol, kol gausime valstybinio instituto statusą. Galvojau, kad greitai susitvarkysiu, bet čia įsijungė biurokratija ir tai užtruko porą metų“, – prisiminė pašnekovas.

Tą pačią dieną, kai tik tik institutas tapo valstybiniu, A. Janulaitis pasitraukė iš direktorių. Jis tapo instituto tarybos pirmininku, kuri institutui vadovauti paskyrė V. Bumelį.

Taigi, A. Janulaičiui kartu su V. Bumeliu teko institutą pertvarkyti, buvo atleista nemažai žmonių.

„Mes laiku susitvarkėme. Jeigu pažiūrėtumėte Lietuvos peizažą ir tai, kas dėjosi per Lietuvoje vykusią privatizaciją, kiek buvo iš pažiūros neblogų, vadinamųjų sąjunginių tiriamąja veikla užsiimančių organizacijų, tai niekas net jų pavadinimų neatsimena. Privatizacija vyko taip, kad išdalino po kelis kambarius ar po kelis prietaisus. Girdėjau, kad kai kas juos į metalo laužą atidavė. Tai mes tą etapą praėjome tvarkingai. Atskyrėme pagrindinius padalinius, dalį žmonių atleidome, nes jeigu būtume visi laikęsi, tai šiandien mūsų nebūtų“, – įsitikinęs pašnekovas.

Abu nuo instituto atskirti gamybiniai padaliniai – „Fermentas“ ir „Biofa“ jau tuomet sugebėjo patys užsidirbti.

„Mes jau turėjome įdirbį. Genų inžinerijoje naudojamais fermentais užsienyje prekiavome jau nuo 1983 m. Bet viskas vyko per Maskvą, ten buvo sunku pinigus išgauti. Negalėjome dalyvauti nei derybose, nei sudarant kontraktus.

Perestroikos metu jau buvo leidžiama laisvai keliauti, važinėti į užsienį, ieškoti galimybių uždirbti, savarankiškai derėtis ir sudarinėti kontraktus.

V. Butkus, kuris tuomet buvo „Fermento“ valdybos pirmininku ir generaliniu direktoriumi, pasiėmė krepšį ir išvažiavo. „Pasaulis mus jau žinojo, buvome paskelbę ne vieną publikaciją. Pradėjome ieškoti distributorių ir pradėjome uždirbinėti. Panašiai veikė ir V. Bumelis, kuris vadovavo „Biofai“, – pasakojo A. Janulaitis.

Išugdė V. Butkų ir V. Bumelį

Mokslininkas neslepia, kad būtent jis išugdė du direktorius – V. Butkų ir V. Bumelį ir jie puikiai susitvarkė.

„O pats buvau likęs institute. „Fermento“ ir „Biofos“ veikloje dalyvavau kaip konsultantas ir valdybos narys. Vėliau iš instituto išėjau. Perėjau į „Fermentą“. „Biofą“ greičiau pardavėme ir taip tą įmonę išgelbėjome.

Sodyba
Foto: DELFI / Laimonas Jankauskas

Kai tik ją privatizavome, ieškojome, kaip parduoti, nes nei finansiškai, nei pasiruošimo prasme nebuvome pajėgūs garantuoti tarptautinius standartus atitinkančios gamybos, nei kreditų gauti. Todėl ieškojome farmacininkų, kurie nupirktų. Taip ir atsirado tai, kas dabar yra Santariškėse – „Teva Lithuania“.

Įsivaizduokite, mes pardavėme farmacininkams „Biofą“ su visa jų patirtimi ir finansiniais resursais ir vis tiek užtruko apie dešimtmetį, kol buvo padarytas ir į Vakarų rinką išvestas pirmasis generinis vaistas. Reikėjo milijonų statyboms, milijonų gamybos technologijos aprobavimui, milijonų išlaikymui.

Tai tiesiog iliustruoja, kaip tai nėra paprasta toje srityje. Reikia labai daug tyrimų, dokumentacijos, kitokių dalykų.

O „Fermentą“ nutarėme patys vystyti ir sėkmingai tą padarėme. Pats į „Fermentą“ išėjau, kai galų gale pribrendome ir išaugome tiek, gal galėjome atskirti tyrimus ir plėtrą nuo gamybos. Nes funkcijų persipynimas jau pradėjo trukdyti. Visada, kai tie patys žmonės dalyvauja gamyboje, tyrimuose ir naujų produktų kūrime, tai didžiausias dėmesys visada yra gamybai. Ir tai yra natūralu. Bet nukenčia naujų produktų kūrimas.

Arvydas Eugenijus Janulaitis
Foto: DELFI / Laimonas Jankauskas

Nutarėme atskirti, kad kiekvienas savo darbu užsiimtų, tai aš perėjau ten dirbti kaip naujai įkurto mokslinio centro direktorius ir buvau iki pardavimo“, – apie laikotarpį, praleistą „Fermente“, pasakojo pašnekovas.

Pardavimo sprendimas buvo motyvuotas ir tuo, kad buvo tikėtasi, jog įsiliejimas į globalią kompaniją suteiks naują impulsą biotechnologijos pramonės vystymuisi Lietuvoje. Ir tas lūkestis su kaupu išsipildė.

Įmonėje buvo pradėti gaminti įvairesnio profilio nei anksčiau inovatyvūs produktai. Darbuotojų skaičius išaugo trejetą kartų. Jau artėjama prie 1 mlrd. eurų metinių pardavimų.

Po „Fermento“ pardavimo naujieji savininkai, remdamiesi tarptautine praktika, tiek A. Janulaičiui, tiek V. Butkui nustatė kelerių metų terminą, per kurį šie negalėjo dirbti jokio panašaus darbo. Tiesa, pirkėjai jiems išmokėjo dviejų metų algą.

Įsteigė startuolį

A. Janulaitis jo buvusių kolegų V. Butkaus, V. Bumelio įvardijamas kaip strategas, mąstytojas. Tai žmogus, kuris atvirai kalbėdavo ir iki šiol kalba apie mokslo ir studijų reikalus.

Praėjo atitinkamas terminas, ir kaip sako pats pašnekovas, iš meilės medicinai prieš penkerius jis įsteigė startuolį „Diagnolita“.

„Diagnolita“ yra mano labdaros projektas. Esu jos steigėjas ir finansuotojas. Jeigu ši bendrovė pradėtų uždirbti pelną, jis negrįžtų man, šeimai ar paveldėtojams, bet būtų naudojamas vystymui“, – sakė mokslininkas.

O jeigu būtų parduota, tai pinigai keliautų į A. Janulaičio neseniai sukurtą mokslo ir studijų paramos fondą.

Arvydas Eugenijus Janulaitis
Foto: DELFI / Laimonas Jankauskas

Šis lietuviškas startuolis jau žengia į naują sritį.

„Medicinoje šiuo metu vyksta perversmas, apie kurį svajojau dar septintojo dešimtmečio pradžioje. Dabar tai yra suformuluota oficialiai ir vadinama precizine, arba taikinine terapija. Tarkime, nustatoma, kokios mutacijos yra pas vėžiu sergantį žmogų. Pirmiausia nustatoma paciento vėžinio audinio DNR seka, sužinoma, kokios mutacijos (paprastai viena ar kelios iš žinomų 700) ten yra, kokiame gene, kokį baltymą tas genas koduoja, tada ieškoma vaisto, kuris tokį baltymą veiktų. Dabar jau einama tuo keliu.

Keičiasi visa paradigma – diagnostinė, terapinė ir visokia kitokia. Tačiau tokie dalykai dėl medicinos konservatizmo (bei pripažinkime – ir žinių stokos) nėra greitai įdiegiami. Net ir Amerikoje, kur yra aukštas mokslo ir medicinos lygis. Pirmiausia, turi keistis pats mokymas.

Mūsų noras ir siekis – tapti dar viena vieta Lietuvoje, per kurią į medicininę praktiką ateitų naujausi diagnostikos metodai, o taip pat įnešti savo indėlį bendraujant su medikais, kuriant kartu naujus molekulinės diagnostikos metodus ir skleidžiant tą patirtį, – apie savo, kaip mokslininko ir startuolio tikslus pasakojo A. Janulaitis.

Dabar padarėme prostatos vėžio diagnostiką iš šlapimo, kuris, galiu drąsiai teigti, yra daug geresnis, negu garsusis PSA testas, kuris yra daromas iš kraujo.

Tiesa, kažko naujo nepadarėme, tiesiog atkartojome, ką pasaulis padarė. Bet toks tyrimas yra brangus. Kodėl? Kadangi Lietuvoje mažai tų testų daroma. Per savaitę turi daryti tam tikrą skaičių, kad savikaina ir kaina kristų. Nes visai skirtinga savikaina, jeigu tu darai jį vieną ar dvidešimt“, – apie „Diagnolitos“ darbus pasakojo mokslininkas.

Šuo
Foto: DELFI / Laimonas Jankauskas

Jo teigimu, guodžia bent tai, kad „Diagnolitos“ siūlomas testas yra daug pigesnis nei užsienio konkurentų Lietuvoje siūlomas analogiškas testas.

„Diagnolitos“ ateities perspektyva – kurti naujus diagnostikos metodus ir su jais išeiti į užsienio rinką.

Pinigus investuoja

Pasak A. Janulaičio, kai buvo parduotas „Fermentas“, ne tik jis ir V. Butkus, bet ir nemažai kolektyvo žmonių gerai uždirbo.

„Bet kas gi nutinka? Kai gauni tokius pinigus, reikia jais pradėti rūpintis, kitaip jie prapuola“, – neslepia pašnekovas.

Todėl iš „Fermento“ gautus milijonus akademikas patikėjo jo įkurtam finansų tarpininkų biurui, kuris veikia pagal šalyje vis dar neįprastai skambančią šeimos biuro (angl. family office) koncepciją. 


Milijonas jaunam mokslininkui

Prieš septynerius metus profesorius nepagailėjo 1 mln. litų asmeninių lėšų tam, kad į Lietuvą sugrąžintų perspektyvų jauną lietuvių mokslininką biochemiką Liną Mažutį, dirbusį Harvardo universitete JAV.

L. Mažutis, dar studijuodamas bakalauro studijose, pradėjo dirbti Biotechnologijos institute Vilniuje.

2005 metais baigęs studijas, L. Mažutis, patartas A. Janulaičio, kuris buvo jo magistrinio darbo vadovas, išvyko į Prancūziją, Strasbūro universitetą, studijuoti doktorantūroje.



Garsus profesorius Andrew Griffithsas pakvietė lietuvį dirbti jo suformuotoje komandoje. Iš įvairių šalių suburti jaunieji mokslininkai ėmėsi tyrimų, susijusių su sparčiai visame pasaulyje vystomų mikroskysčių technologijų taikymu biologiniuose tyrimuose.

 Prancūzijoje praleidęs penkerius metus, L.Mažutis patraukė į JAV Harvardo universitetą. Ten jis baigė podoktorines studijas.


Arvydas Eugenijus Janulaitis
Foto: DELFI / Laimonas Jankauskas

Už A. Janulaičio skirtus pinigus Vilniaus universiteto Biotechnologijos institute buvo įrengta mokslinių tyrimų laboratorija, kurioje L. Mažutis diegia ir naudoja pažangią mikroskysčių tyrimų technologiją.

Mokslininkas ir anksčiau norėjo grįžti į Lietuvą, tačiau jo atliekamiems tyrimams čia nebuvo reikalingos įrangos.

 „Viešėdamas JAV aš paraginau jį grįžti ir čia atvežti naujas technologijas, tačiau be įrangos jis nieko negalėjo padaryti. Bandžiau ir ministeriją šnekinti, bet jiems nebuvo įdomu, todėl paėmiau ir ją nupirkau. Šitas mokslininkas man nėra nieko įsipareigojęs. Jis dirba ne man. Aš jam nupirkau įrangą, o jis dirba tai, ką nori. Neprivalo nieko man atsiskaityti“, – akcentavo A. Janulaitis.

Ir priduria: „Lietuvos mokslui Lino sugrįžimas reiškia prieigą prie vienos iš šiuolaikinių tyrimo technologijų, kuria naudojasi ne viena Lietuvos mokslininkų grupė, o taip pat dėl Lino pasiekimų moksle ir pažinčių – galimybę Lietuvos jauniesiems mokslininkams stažuotis garsiausiuose pasaulio mokslo centruose“. 

Pasak mokslininko, gerai būtų, kad tokių sugrįžimų būtų daugiau. Pastaruoju metu pagaliau iš valstybės pusės atsiranda ir priemonių tokių procesų skatinimui.

„Esu bendravęs ne su vienu studijuojančiu užsienyje ar mokslininku emigrantu. Didžioji dalis sako, kad nori grįžti į Lietuvą. Ir patriotinių nuostatų turintys. Tačiau jų patriotizmas skiriasi nuo mūsų kartos. Sugrįžtų, jei tenkintų alga (o ji tikrai galėtų būti didesnė) ir darbo sąlygos (o jos nėra jau tokios blogos). Šiaip patriotizmas kartais reikalauja aukos. Tik tiek“, – įsitikinęs žmogus, kuris pats praėjo tokį kelią.

Džiaugsmai ir rūpesčiai

Pokalbio pabaigoje ant 80 metų slenksčio stovintis biotechnologijų legenda A. Janulaitis pats pasiūlo susumuoti gyvenimo rezultatus.

Sodyba
Foto: DELFI / Laimonas Jankauskas

Džiaugsmai:

„Pavyko įgyvendinti 1972 m. užsibrėžtą siekį, kad Lietuvoje atsirastų galimybės vykdyti šiuolaikinius mokslinius tyrimus ir kad jų rezultatai būtų pastebimi pasaulyje. Biotechnologijos (anksčiau – Taikomosios enzimologijos) institutas tapo tokių galimybių pavyzdžiu. Aišku, kad ne vienas tai padariau, – daugybė kitų kolegų prie to prisidėjo. Tik tiek, kad, skirtingai nuo jų, sąmoningai ir kryptingai prie to ėjau ir viską dėl to dariau.

Prisidėjau ir prie to, kad Lietuva tapo žinoma pasaulyje kaip moderniosios biotechnologijos mokslo ir pramonės šalis.

Pardavus „Fermentą“ ir akcininkams gavus pinigus, Lietuvoje atsirado apie šimtas turtingų žmonių.

Dar privatizuojant „Fermentą“ už vaučerius, buvo vadovautasi pasidalijimo principu. Vadovai nesiekė visko susigriebti, nors tokios galimybės ir buvo. Pasidalijimo tradicija tęsiama tiek įgyvendinant MO muziejaus projektą (V. Butkus), tiek remiant mokslą ir studijas (A.Janulaitis – red.)“.

Rūpesčiai:

„Nežiūrint nuolat akcentuojamų Lietuvos moderniosios biotechnologijos ir gyvybės mokslų pasiekimų, ilgainiui jiems gresia nuosmukis ir atsilikimas nuo pasaulio pasiekimų. O tas, kas sustoja, tas atsilieka.
Lietuva vis labiau atsilieka genomikos, transkriptomikos, epigenomikos proteomikos ir ląstelės biologijos mokslinių tyrimų srityse. Be šių tyrimų universitetuose sutriks specialistų ruošimas, nukentės medicina ir biotechnologija.

Daugiau kaip dešimtmetį įvairių vyriausybių atstovus, ministrus, o kai pasisekdavo, – ir premjerus bandžiau įtikinti, kad strategiškai svarbu tą atsilikimą įveikti. Nepavyko. Ką gi, pats kaltas.

Padėtį galėtų išgelbėti tik skubiai priimta kompleksinė valstybinė programa. Stochastinis procesas, kuris charakteringas dabar realizuojamam konkursiniam atskirų mokslo ir technikos projektų finansavimui, padėties jau neišgelbės“.