– Kaip vertinate pandemijos sukeltos krizės valdymo modelį, kurį pasirinko Lietuva?

– Sunku vertinti, nes Lietuva renkasi tai, ką renkasi ir daugelis kitų Europos Sąjungos šalių. Ji tariasi ir su kitomis valstybėmis, ir su kaimynais. Kalbu apie tai, vertindama, kaip yra koordinuojama koronaviruso pandemijos sukelta situacija.

Manau, kad labai svarbu reaguoti, pažinti ir savo valstybės vidų bei jos narius, t. y. visuomenę. Reikia gerai identifikuoti, kaip ji gali reaguoti į vienokį ar kitokį sprendimą.

Manyčiau, kaip šiandien esame susitelkę, tačiau dalis visuomenės vis tiek nesupranta, kodėl reikėtų nevaikščioti būreliu po tris ar keturis. Arba – kodėl reikėtų laikytis saviizoliacijos. Tai demonstruoja, kokią asmeninę atsakomybę mes jaučiame prieš savo valstybę ir kiekvieną žmogų atskirai.

Ypač reikšminga tai, kokią žinią Vyriausybės nariai iš pradžių transliavo visuomenei. Kalbėjo apie tai, kad nereikia kaukių, nereikia saviizoliacijos. Žiniai pasikeitus, tai liudija apie kelis aspektus – mes, vis dėlto, gebame adaptuotis ir keisti nuomonę bei strategiją. Krizių valdyme taktinis greitis, lankstumas ir refleksija į besikeičiančią situaciją yra pagrindiniai dalykai.

Kita vertus, visuomenė, kuri turėjo susitelkti, po tokio blaškymosi pradeda nepasitikėti žinutėmis ir valstybei tai tampa iššūkiu.

Dabar iškyla kitas klausimas – kaip griežtai ir iki kada pasirinkto modelio mes laikysimės.

Elena Archipovaitė. Global Lithuanian Leader (GLL) archyvas

Užsienio valstybės, kaip ir mes, pradeda kalbėti apie saviizoliacijos ir verslo sąlygų švelninimą. Tačiau klausantis mokslininkų, atsižvelgiant į kitų šalių patirtį, gali užgriūti ir antra, ir trečia susirgimų banga. Todėl tinkamai įvertinti Lietuvos pasirinktą modelį ir švelninimo etapus nėra lengva, nes niekas iš tiesų nežino, kuris modelis geriau veiktų. Praėjo per mažai laiko, kad galėtume daryti išvadas, kaip tai veikia Kinijoje. Taip pat nereikia pamiršti, jog daug kas priklauso nuo šalies geopolitikos, ekonominių santykių ir lyderių. Todėl tie sprendimai, kurie veikia Kinijoje, Lietuvoje ar Europoje gali ir neveikti.

Manyčiau, kaip šiandien esame susitelkę, tačiau dalis visuomenės vis tiek nesupranta, kodėl reikėtų nevaikščioti būreliu po tris ar keturis. Arba – kodėl reikėtų laikytis saviizoliacijos.

Švedai taiko visai kitokį modelį, anglai – tik iš dalies panašų, hibridinį. Tačiau Lietuvoje mes tikrai nenorėtume matyti to, kas vyksta Jungtinės Karalystės ligoninėse. Nes mes net neturime tokių priemonių, kurios padėtų atitinkamai reaguoti. Tad, reikia vertinti tą modelį pagal tai, ką mes turime, kokio samoningumo yra mūsų visuomenė ir kaip ji pasikeitė įgyvendindama vadovybės žinutes. Taip pat reikia įvertinti, kokia yra mūsų sveikatos sistema, ir kaip ji yra pasiruošusi reaguoti į susirgimo bangas.

– Ar tos visuomenę trikdančios valdžios žinutės nerodo, kad Lietuvai stinga kelių dalykų – pirma, svaraus lyderio, kuris pasakytų ir visuomenė patikėtų, antra – savo srities specialistų, kurie patartų, kaip elgtis atitinkamoje situacijoje?

– Taip ir nutiko, kaip jūs ir įvardijote – laimė, kad viskas sparčiai keičiasi. Per kelias pirmąsias savaites buvo daug blaškymosi, naktinių sprendimų, kurie ryte keitėsi. Tačiau priimami žaibiški sprendimai, todėl natūralu, kad buvo ir bus daroma klaidų – dabar visi jas daro.

Žmonių, kurie turėtų patirties, Lietuvoje tikrai yra. Bėda tik ta, kad mes net nežinome, ką turime. Ir net nepaklausiame. Tie savos srities specialistai, ekspertai, kurie nuo sausio mėnesio bandė prisibelsti, – jiems buvo atsakyta. Matyt, tie žmonės, kurie skaitė ekspertų pasiūlymus, net nesupato, kad gali Lietuvoje būti tokių žmonių, įmonių, gamyklų. Tai yra iššūkis mums patiems, mes nesuprantame ir neįvertiname, kokį turtą tarp savo piliečių bei pasaulio lietuvių, galinčių bet kada padėti, turime.

Jau kelintą savaitę viena po kitos atsiranda atitinkamų sričių ekspertų bendruomenės. Vienos telkia specialistus, kurie išmano inovacijas ir mediciną, kitos, tokios kaip „Global Lithuanian Leaders“ – kurios veikloje ir pati dalyvauju – telkia inovatorius, politologus, duomenų analitikus, socioekonomistus, neuromokslininkus, atropologus, politologus tarptautinio saugumo ir grėsmių valdymo specialistus. Kviečia prisidėti visus, kurie turi krizių valdymo patirties.

Tokios ekspertų bendruomenės – normalus dalykas. Specialistai telkiasi tam, kad ir Vyriausybei, ir kitiems, dalyvaujajntiems krizių valdymo centro darbe, būtų aišku, kur jie gali kreiptis.

Norėčiau akcentuoti, kad tokia krizė – tai ne pirmą kartą „ištikęs“ dalykas, kaip bandoma pasakyti.

Žmonių, kurie turėtų patirties, Lietuvoje tikrai yra. Bėda tik ta, kad mes net nežinome, ką turime. Ir net nepaklausiame. Tie savos srities specialistai, ekspertai, kurie nuo sausio mėnesio bandė prisibelsti, – jiems buvo atsakyta.

Vienintelis skirtumas yra tas, kad ji ištiko visą pasaulį beveik vienu metu. Tačiau su daugybe panašių ir kitokių iššūkių nemažai žmonių dirba ir konsultuoja kitas vyriausybes, Jungtinių Tautų organizaciją, taip pat kitas nevyriausybines organizacijas. Dirba tiek su pabėgėlių, tiek karų ar stichinių nelaimių sukeltomis krizėmis. Šioje srityje dirbama seniai – ir nieko naujo čia nėra. Taip, mes turime rūpintis savo visuomene, tačiau reikia nepamiršti, kad visa tai jau kartojasi – tie patys iššūkiai, į kuriuos reikia reaguoti, panašūs metodai, kuriuos būtų galima panaudoti.

Kalbant apie lyderystę – taip, tai yra mūsų iššūkis. Per 30 nepriklausomybės metų, vis dar, daug ko mokomės, darome klaidas tam, kad išmoktume arba pasikartotume pamokas. Noras telktis, vieniems kitus palaikyti, dalytis informacija – vis ryškesnis. Jau dabar mums svarbiausia turėti vieningą reagavimo sistemą ir kartu ruoštis dar didesniems iššūkiams.

Turime šnekėti apie psichologinę pagalbą ne tik medikams (kuri jau dabar yra teikiama), bet ir jų artimai aplinkai, taip pat – tiems savanoriams, kurie dirba daugybę valandų be poilsio, institucijų darbuotojams, policijos pareigūnams, visiems socialiniams darbuotojams, dirbantiems, vadinamąjame, antrajame fronte. Visiems tiems, kurie sėdi skambučių centruose, ir priima juos iš namuose užsidariusių žmonių, iš senjorų, iš paliktų vaikų. Jiems visiems turime teikti psichologinę pagalbą. Tai – labai svarbus elementas, kurio negalima pamiršti, nes respiratoriais šito klausimo niekaip neuždengsi. Jei nesusitelksime dabar, po ekstremalios padėties atšaukimo tai turės ilgalaikes pasekmes.

Per 30 nepriklausomybės metų, vis dar, daug ko mokomės, darome klaidas tam, kad išmoktume arba pasikartotume pamokas. Noras telktis, vieniems kitus palaikyti, dalytis informacija – vis ryškesnis.

Kita diskusija – kaip ateityje gyvens verslai. Prasidėjo darbuotojų atleidimai ir jų bus dar daugiau. Tai, ką šiai dienai yra parengusi Vyriausybė, reikės taisyti ir tobulinti. Mes turime būti lankstūs ir žiūrėti, kaip sekasi. Kadangi visa Europa daro tuos pačius žingsnius, tai ir mums reikia žiūrėti, mokytis, reflektuoti, tačiau – paraidžiui nekopijuoti.

Niekada negalima pamiršti savo visuomenės, galimų jos veiksmų. Nes tai, kas jai yra priimtina, niekas geriau už mus nežino. Kokie elementai galėtų veikti, o kokie – neveiks visai. Juk mes turime kitokią rinką, turime importą–eksportą, priklausome pasauliniam ekonomikos tinklui ir tai reikia įvertinti.

Lygindami su 2008-ųjų krize, mes matome didelį skirtumą. Dabar nebejuda ne tik pinigai, bet ir žmonės, nebėra įprastinių santykių tarp asmenų, nebėra to gyvo socialinio ryšio, kuris yra labai svarbus elementas, bei kurį būtinai reikės atstatyti. Nes žmonės bijos ir keliauti, ir būti patalpose su nepažįstamais žmonėmis. Tokia baimė nekuria – ji tik griauna. Todėl tą baimę jau dabar reikia įvardinti ir įvertinti visus elementus, kuriuos jau naudojame.

– Tie žmonės, kurie dirba pirmoje ar antroje fronto linijoje, – turi kuo užsiimti, bet yra daugybė žmonių, kurie įkalinti namuose, praradę darbą, negalintys susitikti su artimaisiais. Turbūt, šiems asmenims reikės ne mažesnės pagalbos?

– Psichologinės linijos jau yra tam pasiruošusios ir, kiek man yra žinoma, visos – jau apkrautos. Yra paruošta ne viena aplikacija žmonėms, tarkime „ActOnCrisis“ skirta tiems, kurie priklauso amžiaus kategorijai nuo 18 iki 50-ies. Yra sukurti trys skirtingi vadinamieji kambariai. Aplikacija, skirta būtent tiems žmonėms, kurie šiuo metu yra namuose, ir neturi užsiėmimo. Pirmame kambaryje jie gali daryti kvėpavimo pratimus, antrame – susitikti su žmonėmis, kurie yra atsidūrę panašioje situacijoje. Trečiasis kambarys skirtas psichologinei pagalbai. Ten galima susitarti dėl tinkamo laiko su psichologu ir susiskambinti.

Lygindami su 2008-ųjų krize, mes matome didelį skirtumą. Dabar nebejuda ne tik pinigai, bet ir žmonės, nebėra įprastinių santykių tarp asmenų, nebėra to gyvo socialinio ryšio, kuris yra labai svarbus elementas, bei kurį būtinai reikės atstatyti.

Taigi tų iniciatyvų tikrai yra, tačiau, ar visi jau geba kreiptis pagalbos – kitas iššūkis. Mes, lietuviai, esame tokie stiprūs ir atsparūs, kad mums atrodo, jog mes viską įveiksime. Ir mes delsiame, ir uždelsiame pagalbos šauksmą – todėl kartais pagalba būna suteikiama per vėlai. Atsitinka įvairios nelaimės.

Dirbant tokiomis sąlygomis yra normalu kreiptis pagalbos ne tik į savo socialinę aplinką – draugą, mamą, tėtį, sesę, brolį, bet ir į specialistus. Ir neuždelsti tų tiksinčių bombų – šeimose, kurios niekada nebuvo krizių sąraše, mažų ir didelių išūkių šioje situacijoje krizių tikrai atsiras. Todėl, kad formuojasi užspausta, vakuumuota situacija, kuriai užtenka vieno degtuko.

Dirbant tokiomis sąlygomis yra normalu kreiptis pagalbos ne tik į savo socialinę aplinką – draugą, mamą, tėtį, sesę, brolį, bet ir į specialistus.

– Esate nemažai pasisakiusi apie savanorystę. Vienas krizių vadymo specialistas sakė, kad šiuo metu Lietuvoje vykdoma savanoriška veikla, priešingai, nei tikimasi, gali padaryti blogą darbą. Kaip savanoriauti, kad nepakenktume?

– Savanorystė savo artimojoje aplinkoje yra viena, tačiau, kai pagalba teikiama didesnei grupei žmonių, geriausia, kad ji būtų organizuojama bei teikiama per organizacijas ir žmones, turinčius patirties šioje srityje: tai būtų skautai, šauliai, su kitais savanoriais susibūrę į organizacijas, „Stiprūs kartu“, „Maisto bankas“, „Maltiečiai“, „Raudonasis kryžius“ bei kitos didžiosios, kurios koordinuoja savanorių veiklą, tai yra jų kasdienybė. Savanoriai turi turėti pažymėjimus ir turi būti tinkamai apmokyti. Turime ne tik europinės patirties, kai taip yra pernešamos ligos, – su maistu, su daiktais ir net per nuotolinį kontaktą.

Kaip ir kiekviename darbe, savanorystėje galioja humanitarinės etikos taisyklės, privaloma laikytis etikos normų. Dabar viskas yra apgalvota, pašuotos ir išleistos atitinkamos gairės, naujiems savanoriams turi būti pravesti labai aiškūs ir konkretūs mokymai, kuriuos atlieka Mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo departamentas prie Krašto apsaugos ministerijos. Juk mes kalbame ne tik apie galimą ligos užkrato pernešimą, bet įvyksta vagystės, yra piktnaudžiaujama. Kaip ir kiekvienos krizės metu, vieni žmonės nori gero, tačiau yra ir tų, kurie turi labai aiškius pasipelnymo planus. Todėl visuose lygiuose reikia būti atsargiems.

Savanoriai turi turėti pažymėjimus ir turi būti tinkamai apmokyti. Turime ne tik europinės patirties, kai taip yra pernešamos ligos, – su maistu, su daiktais ir net per nuotolinį kontaktą.

– Paprastai krizių valdymo specialistai piešia ateities ir veiksmų scenarijus. Kokį juodžiausią Lietuvos ateities scenarijų jūs rašytumėte?

– Nežinau, ar šiuo metu aš galėčiau piešti Lietuvos scenarijų, nes esu išėjusi darbuotis į tarptautinį lygmenį, kur scenarijai – visai kitokie. Geriau aš pasidalinsiu rekomendacija Lietuvai – telktis, turėti koordinavimo vieningą sistemą, žinoti, kokie yra piliečių poreikiai, ir kas vyksta. Turėti gerą esamos situacijos holistinį žemėlapį: tiek sveikatos sistemos ir ligoninių, tiek regioniniu lygiu žinoti kiekvienos savivaldybės krizių valdymo ekosistemą, ypač socioekonominę situaciją apie rizikos grupėse esančius piliečius.

Turime tapti susivienijusia visuomene. Prieš 30 metų mes tą puikiai pademonstravome, o dabar tereikia pakartoti. Šiandien priešas – tik liga.

Taip pat reikia labai aiškiai žinoti, kaip sekasi kievienam sektoriui, mažiesiems ir didiesiems verslams, kiek žmonių bus atleista bei kiek mums reikės jiems padėti – mokėti įvairias išmokas, surasti darbą. Ir, aišku, telkti tuos žmogiškuosius resursus, kurie iki šių dienų dar nepavargo. Nes, reikia pripažinti, kad visą mėnesį žmonės savanoriauja po 20 valandų. Jie pavargę, todėl krenta jų motyvacija. Reikia pasirūpinti visų jų psichologine būsena. Pirmiausia tų, kurie dirba pirmame ir antrame fronte. Tam, kad jie toliau galėtų dirbti savo darbus, ir aplink save telkti kitus.

Nenorėčiau prognozuoti, nes šiuo metu Jungtinėse Tautose rūpinuosi pabėgėlių reikalais, ten kylančiais iššūkiais, analizuojame, rengiame gaires ir teikiame pagalbą. Tad, mano žinutė Lietuvai būtų paprasta: telktis, reflektuoti, pripažinti klaidas, atvirai komunikuoti su visuomene apie iššūkius, naudojant empatiją ir jokiu būdu neglaistyti informacijos. Telktis tam, kad pasitikėtume vieni kitais ir neskaldytume visuomenės. Telktis tam, kad kitus mūsų laukiančius nelengvus etapus galėtume įveikti kartu. Turime tapti susivienijusia visuomene. Ir mes tai tikrai galime padaryti. Prieš 30 metų mes tą puikiai pademonstravome, o dabar tereikia pakartoti. Šiandien priešas – tik liga.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (75)