– Įmonėms iškelta ne viena sąlyga. Viena iš jų – iš valstybės subsidijomis gautus pinigus išmokėti algoms. Tačiau kas pajėgs kontroliuoti jų vykdymą?
– Aš taip pat klausiu buhalterių, kaip gauti tas įvairias valstybės subsidijas ar išmokas. Bet jie nesugeba atsakyti. Smulkus verslininkas, individualios veiklos savininkas, kuriam reikia viską įteisinti dokumentais, yra visiškai pasimetęs. Jis nežino, kaip tą paramą gauti, kokį prašymą rašyti, kur jį siųsti.
Su manimi susisiekė pažįstama kirpėja, ji tiesiai šviesiai paklausė – kada gi ji galės atnaujinti savo veiklą? Ji užsidirbdavo sau atlyginimą, o ką dabar jai daryti? Ir ką jai atsakyti?
Nemaža dalis Lietuvos gyveno nuo algos iki algos. Jiems sakė – taupykite pinigus, turėkite santaupų bent šešiems mėnesiams. Bet į praeitį nesuprojektuosi, reikia galvoti, ką daryti dabar. O žmonės nežino, ką daryti šiandien, kada vėl galės pradėti dirbti, kaip pragyventi šį laikotarpį. Todėl galėtų būti pasirinkta labai paprasta forma – tie žmonės, kurie turėjo patentus, užsiėmė kitokia nors veikla, galėtų gauti kažkokias išmokas. Bet jei mes šiuo atveju į viską biurokratiškai pažiūrėsime, liepsime siųsti prašymus, žmogus pasimes ir nematys perspektyvos.
Valdžia galėtų bent jau išeiti ir pasakyti: po mėnesio bus tas, po dviejų tas ir pan. Reikia aiškumo. Žinau, kad tai yra sunku, bet mes turime tai padaryti, nes čia – psichologinis momentas, kuris žmones kiek nuramintų ir padidintų jų pasitikėjimą valdžia.
Dabar Vyriausybėje sėdi keli ministrai su savo pavaduotojais ir sprendžia tuos klausimus. Bet ar jie pasitelkia į konsultacijas verslininkus, patyrusius ekonomistus? Juk Lietuva turi verslininkų, kurie kiekvieną dieną susiduria su įvairiais iššūkiais, nemokumo reikalais.
Neužtenka bankų ekonomistų, nes jie nėra dalyvavę versle. Bankai tempia paklodę į savo pusę, bet tai – nieko stebėtino, juk jie turi rūpintis savo saugumu. Bankininkas gali valdžiai patarti tik vieną dalyką – kaip saugiai paskolinti pinigų. Todėl trūksta verslo atstovų, kurie šiuo momentu pasakytų ko trūksta ir ką reikia padaryti. Juk ne visada reikia pinigų, gal užtenka tik kažkokių garantijų.
– Dėl karantino daugeliui įmonių patyrus nemenkų nuostolių, darbdaviai kreipėsi į Vyriausybę, prašydami laikinai pakeisti kai kurias Darbo kodekso nuostatas. Tarkime, jie 6 mėnesiams norėtų pakeisti DK straipsnį, kuriame numatyta sąlyga, kad darbdavys apie atleidimą turi įspėti darbuotoją prieš 30 d. ir sumokėti jam 2 mėn. dydžio išeitinę.
– Suprantu ir darbdavius, ir jų įmonėse dirbančius žmones. Darbdaviai nori išsaugoti verslą. Anksčiau, kai norėdavo žmogų atleisti, išeitines išmokas ir už šešis mėnesius turėdavo mokėti. Bėda ta, kad ir dabar yra sunkios atleidimo sąlygos, dėl kurių bijomasi prisiimti žmogų į darbą.
Amerikoje vos panori darbdavys ir tą pačią minutę tu – laisvas. Gal ir blogai, bet tavęs ir į darbą priimti nebijo.
Šiuo metu yra tokių verslų, kur reikia skubiai įdarbinti naujų žmonių. Tai ir internetinė prekyba, ir etikečių spausdinimas, ir maisto pristatymas, ir pan. Bet darbdaviai bijo priimti, nes, jei netrukus reikės atleisti, tai kiek jam tai kainuos. Saugodami žmogų, mes padarome jam meškos paslaugą.
Mokesčių mokame tikrai daug. Juk valdžia pinigus iš verslo semia visada. Jeigu tu iki kiekvieno mėnesio 16-os dienos nesumokėsi įmokų, tau iš karto jas nurašys nuo sąskaitos. Ir niekas net nepaklaus, kaip tau sekasi. Bet kai mes turime tokią situaciją, švelninkime tuos reikalavimus.
– Pasaulyje jau trūkinėja tiek paslaugų, tiek prekių tiekimo grandinė. Kas jos laukia? Jau dabar kalbama apie kadaise gyvavusi modelį: pirma pinigai – paskui prekė, kuris pastebimas ir statybų sektoriuje, ir kitur.
– Obligacijos laikinai gali pakeisti pinigus. Už visą obligacijų emisiją būtų galima visiems kreditoriams įkeisti turtą. Valdžia galėtų dalį tų obligacijų išpirkti. Jos taip pat galėtų būti įkeičiamos, parduodamos, keliauti nuo tiekėjo iki tiekėjo. Kalbėdami su tiekėjais galėtume sakyti: „Dabar negalime jums už viską sumokėti pinigais, bet galime už dalį prekių išduoti obligacijų – mokėsime tam tiko dydžio palūkanas“. Tiekėjas gali tų obligacijų nusipirkti ir savo tiekėjui perleisti. Gali būti visa grandinė. Dabar tai skamba kaip teorija, bet ji gali būti praktiškai įgyvendinama.
Dabar jau užsimenama apie faktoringą finansavimą. Čia valdžia tikrai galėtų prisidėti arba finansuodama, arba garantuodama sąskaitų apmokėjimą. Aišku, rizika, kad gal tas pirkėjas irgi ne visada sumokės, išlieka. Svarbiausia, kad pinigai judėtų. Galima pasimokyti iš dešimties metų senumo krizės. Kai ji atėjo, visi pradėjo prašyti šimtaprocentinio apmokėjimo, kitaip tariant, pirma pinigai – paskui prekė. Ir čia atsiranda pinigų trūkumas apyvartoje. Valdžia galėtų tą grandinę užtikrinti.
Kol kas eksportas nesusiduria su didelėmis problemomis. Mums tik į naudą, kad kažkiek užsidarė Kinijos rinka. Todėl yra nemažai įmonių, tarkime, kad ir gaminančių europaletes. Jų užsakymų netrūksta ir netgi daugėja. Vadinasi, užsakomos paletės, ant jų kraunamos prekės, reiškia – prekyba dar nestoja.
Esmė, kad sprendimus reikia priiminėti greitai. Netgi jei ir ne visi jie bus teisingi. Pinigai turi pasiekti verslą ir žmones ne po savaitės ar po mėnesio, o dabar. Praradimų bus, bet numokime į juos ranka, nes daug svarbiau yra tai, kad sistema suktųsi ir nesustotų.
