Budėjimai reikalauja stiprybės, bet dovanoja meilę
Niekada prieš tai nesavanoriavusi Monika pasakoja vis svajojusi skirti savo laiko prasmingai veiklai, o pamačiusi reklamą soc. tinkluose nesuabejojo – pagalba vaikams yra būtent tai: „Netrukus bus du metai, kaip esu iniciatyvos „Niekieno vaikai“ dalis. Kiekvienas budėjimas ligoninėje man turi savo stipriąją, paliečiančią pusę. Negaliu sakyti, kad yra sunku, bet tai paliečia. Paliečia, kai laikai labai silpno vaiko ranką ir matai tas akis, kurios tavęs laukia. Paliečia, kai vaikas tavęs klausia apie mirtį. Paliečia ir tokie atvejai, kai susitinki su vaiko biologiniais tėvais palatoje ir jie dėkoja, kad iki šiol buvai su jų vaiku. O kaip galėtų nepaliesti?“
Ši iniciatyva pirmąja savanorystės stotele tapo ir Irmai, kuriai kiekviena praleista minutė, valanda, diena ir naktis prie vaiko suteikia laimės: „Vaiko teigiama reakcija, šypsena, personalo nuoširdi padėka motyvuoja tęsti šią veiklą. Jaučiuosi laiminga, nes žinau, kad ir viena valanda, praleista prie vienišo vaiko, yra labai jam svarbi. Tos minutės, kai vaikas nesijaučia vienišas ir gauna visą norimą dėmesį bei švelnumą, yra tikra laimė.“
Savanorės pasakoja, jog sunkiausia priimti patį faktą, kad niekuo nekaltas vaikas ar kūdikis jau yra vienišas, tačiau gausi savanorių, koordinatorių, psichologų ir vadovų komanda visada pasiruošusi padėti tiek vaikams, tiek savanoriams: „Susirinkimų metu aptariame kiekvieną sunkią situaciją, dalinamės patirtimi, neleidžiame vieni kitiems palūžti ar prarasti motyvacijos.“
Misija – nuraminti
Pasakodama draugams apie savanorystę iniciatyvoje Monika Mačiulytė-Andriulionienė dažnai girdi: „Aš taip negalėčiau, verkčiau turbūt visą laiką“, tačiau ji tokius pasakymus vadina savanaudiškais: „Verkčiau ir aš, jei budėjimai būtų apie mane, bet šie budėjimai yra apie vaikus, ateinu su misija juos nuraminti.“
Paklausta apie savybes, kurios būtinos sanavorystei su vaikais, Irma pasakoja, jog savanoriui svarbu būti empatišku, komunikabiliu, pasitikinčiu savimi, nebijoti iššūkių ir mokėti planuoti laiką.
Tuo tarpu Monika išskiria tik vieną savybę – meilę: „Mainais į ją savanoriaudama gaunu kur kas daugiau nei daviau. Susipažinau su nuostabiais savanoriais, kurių kiekvienas yra unikalus ir labai įdomus žmogus. Atrodo, kad mano gyvenimas įgavo dar didesnę prasmę – nesijaudinu dėl smulkmenų, pastebiu ir vertinu dalykus, kurie seniau atrodė savaime suprantami. Žinau, kad skamba banaliai, bet, atrodo, kad meilės, kuria noriu dalintis, turiu dar daugiau, o laiko, kurio visada trūko – stebuklingai padaugėjo.“
Kalbėdama apie patiriamas laimės akimirkas Monika teigia negalinti pamiršti to jausmo, kai lauki susitikimo su vaiku, o atėjus matai, kad ir jis tavęs laukia: „Džiugina sveikstantys vaikai, daug laimės suteikia kai mažutis, išsigandęs ar net piktas vaikas po truputį atsiskleidžia, prisileidžia, prisiglaudžia. Matai, kad jam tereikia dėmesio ir meilės.“
Irma pritaria, jog pilnatvės jausmą, užpildantį vidų, net sunku apibūdinti: „Džiaugiuosi, kad turiu galimybę būti šioje veikloje, smagu dalintis gerumu, švelnumu, ištiesti pagalbos ranką. Kai pradėjau veiklą šioje iniciatyvoje, nebuvo tokios dienos, kad suabejočiau tuo, ką darau.“
Veikia viską, kas leidžiama ligoninėje
Kiekvienas į iniciatyvą „Niekieno vaikai“ priimtas savanoris pradžioje užpildo klausimyną, po kurio seka atrinktų savanorių susitikimai. Galiausiai visiems, kurie patenka į kitą etapą, vyksta parengiamieji mokymai, kurių metu suteikiamos žinios apie vaiko raidą bei poreikius, ankstyvosios vaiko patirties įtaką jo elgesiui, gebėjimams pažinti savo jausmus ir juos išreikšti, bendravimui, savęs vertinimui. Savanoriai gauna žinių apie įvairius vaikų raidos sutrikimus, kaip būti su šiais vaikais, kaip jiems padėti.
Pasibaigus mokymams, savanoriai pradeda budėjimus ligoninėse. Prašoma, jog šiai veiklai savanoris skirtų bent penkias dienas po penkias valandas per mėnesį. Jei ligoninėje yra keli vieniši vaikai vienu metu, su jais draugauja specialiai šiems budėjimams sudarytos atskiros savanorių komandos. „Labai stengiamasi, kad prie vieno vaiko budėtų kuo mažesnė savanorių komanda, jog vaikas jaustųsi saugus, – pasakoja Monika, jaučianti stiprų palaikymą iš ligoninės personalo. – Antakalnio ligoninės ir Santaros klinikų darbuotojai noriai priima savanorius, juos palaiko. Pradžioje jie dar stebėdavosi, kodėl mes ateiname ir savo laiką skiriame vaikams, o mes pasakodavome apie organizaciją, apie save. Mūsų tikslas būti su vaikais, kad jie nebūtų vieniši, o personalas tuomet gali visą dėmesį skirti vaikų sveikatai.“
M. Mačiulytė-Andriulionienė pasakoja su vaikais užsiimanti pačia įvairiausia veikla nuo žaidimų iki knygų skaitymo ar tiesiog palaikymu už rankos: „Labai priklauso nuo vaiko, pas kurį ateinu. Būna vaikų, su kuriais žaidžiame palatose, skaitome knygas – darome viską, ką įmanoma daryti ligoninėje. Kartais einame į lauką, o būna, kad tiesiog laikau mažylį rankose, sūpuoju, stengiuosi nuraminti, nes sunkiai sergančiam vaikui reikia tiesiog būvimo šalia. Visada stengiuosi atliepti vaiko poreikius.“
Paaukoti socialinei iniciatyvai „Niekieno vaikai“ ir prisidėti prie savanorių, ligoninėse lankančių be tėvų likusius mažuosius, ruošimo gali visi, grąžinantys tarą „Rimi“ esančiuose taromatuose. Jie gali pasirinkti aukoti ir kitai iniciatyvai – „Mamų unijai“ arba „Sidabrinei linijai“, arba paskirstyti pinigus kelioms iš minimų organizacijų. Pirkėjai taip pat gali nuspręsti paaukoti dalį arba visus už grąžintą tarą atgautus pinigus.