Pirmieji bandymai buvo mediniai Kalėdų eglutės papuošalai, vėliau dirbtuvėlės virto specializuota išskirtinio dizaino laikrodžių gamybos vieta, čia kuriami ir sienų papuošimai iš medžio.
„Sunkiausia Lietuvoje, mokestinė našta, – net neabejodamas tvirtino jaunasis verslininkas. – Mes esame gamintojai, ne perpardavinėtojai. Kai tapome PVM mokėtojais, teko 21 proc. pakelti gaminių kainas, praradome daug klientų. Bandau išsilaikyti, noriu užsidirbti ir įsigyti savo būstą, tačiau dabar, atrodo, gyvenu 160 kv. metrų dirbtuvėse, viską investuoju į plėtrą. Planuoju įsirengti 40 kv. metrų parduotuvę. Sąžiningai dirbant ir neslepiant mokesčių Lietuvoje sunku, ypač mažam ir vidutiniam verslui. Norisi ir darbuotojams atlygį kelti, bet kol kas didžiulė mokestinė našta tai stabdo. Nežinau, ar kada užsidirbsiu savo paties namams“.
Jis prasitarė, kad versle, labai svarbi gera karma, geri darbai. Todėl, vos Lietuvoje prasidėjo pandemija, jis buvo vienas tų, kuris neatlygintinai gamino apsauginius skydelius medikams, dar tuomet, kai nebuvo galimybių įsigyti tiek apsaugos priemonių, kaukių.
Ši akcija vyko bendradarbiaujant kartu su verslininku Sauliumi Balčiūnu ir Vilniaus robotikos mokykla. Rėmėjai davė medžiagų, o jauniems verslininkams liko tik tiksliai išpjauti ir padovanoti.
Neskubėjo namo
„Pono Bebro“ dirbtuvių šeimininkas jose praleidžia didžiąją savo gyvenimo dalį.
Atvykome pasikalbėti gana vėlai, jau buvo po darbo valandų, tačiau meistras namo neskubėjo. Jis rodė vis dar besikuriantį verslą, pasakojo, kokius remonto darbus atlikęs, persikėlus į naujas patalpas, kas dar planuojama padaryti. Gaminius užsisako žmonės iš visos Lietuvos.
Dažnai verslininkas imasi visų užsakymų, juos greitai įvykdomo – dažniausiai per kelias valandas, žmonėms netenka laukti savaitėmis. Nesvarbu, ar vienetinis gaminys, ar serija.
„Mano verslas yra mano gyvenimas. Dirbtuvėse būnu aš nuo penkių ar septynių valandų ryto. Čia visada yra ką veikti“, – atvirauja pašnekovas.
O stimulą ir finansavimą verslo pradžiai jaunam žmogui suteikė Užimtumo tarnybos parama. Už ją buvo įsigytos pirmosios medienos pjovimo lazerinės staklės.
„Kaip rutuliosis verslas tikrai nežinojau, ieškojome idėjų internete, gavome užsakymų iš pažįstamų žmonių. Anuomet gaminome viską – nuo medinio torto smeigtuko, iki vestuvėms vardo užrašų“, – atvirauja gamintojas.
Jis prasitarė, kad jo pirmieji gamybiniai bandymai buvo – Kalėdų eglutės žaislai.
„Po kelionių iš užsienio į Lietuvą parsivežėme miniatiūrinį lazerį, su kuriuo buvo galima pagaminti nedidelius medienos dirbinius. Pirmosios kalėdinių žaisliukų serijos buvo skirtos kaip dovanos draugams, vėliau gavome užsakymų“, – kalbėjo meistras.
Jis toliau pasakojo, kad jo verslas gimė nelengvai, teko nueiti ilgą kelią, įdėti daug darbo. Jo nuomone, ne visi žmonės turi tiek kantrybės ir užsispyrimo.
„Savo verslą norėjome pavadinti linksmai, pavadinimas turėjo asocijuotis ir su medžiu. Kalbėjome šia tema su draugais, ir netikėtai, gimė – „Ponas Bebras“, tai buvo pavadinimas, kuris sukėlė juoką, bet mums labai įstrigo, pritiko. Pamenu, pabandėme sukurti logo, kurį rodėme savo draugams – reakcijos buvo puikios, išgirsta, šypsosi, lengvai atsimena, bet svarbiausia – pavadinimas susijęs su mediena ir linksmas“, – pasakojo verslininkas.
Nesėkminga buto nuoma – ženklas grįžti namo
Pašnekovas yra baigęs mechanikos inžinerijos mokslus, dirbo samdomą darbą su metalo pjaustymo staklėmis Lietuvoje, tačiau neapmokami viršvalandžiai, išnaudojimas ir nepatrauklus darbo užmokestis vertė permąstyti savo gyvenimą, keisti kryptį.
Tuomet, kaip ir daugelis lietuvių, jis emigravo į Švediją. Svečioje šalyje per ilgai neužsibuvo.
„Švedijoje jau buvau susiradęs būstą nuomai ir svarsčiau pasilikti, tačiau paskutinę minutę, jį išnuomojo kitiems. Tai buvo lemiamas ženklas, kad laikas namo. Grįžau į Lietuvą su viltimi, kad kursiu kažką savo, nors šeimoje daugiau verslininkų nebuvo, tačiau labai norėjau išbandyti savo jėgas versle“, – pasakojo Žilvinas.
Lietuvoje jį pasiekė informacija apie Užimtumo tarnybos paramą jauniems žmonėms, o dirbti su įrenginiais mokėjo, tad beliko tik pasirašyti verslo planą ir žiūrėti, kaip gyvenimas susidėlios.
Kiekvieną gaminį nuglosto
„Kiekvieną dirbinį gaminame patys nuo nulio, laimei, dabar turiu nuostabią dizainerę, kuri maketuoja mano gaminius. Laikrodžius gaminu, nuglostau savo rankomis, į kai kuriuos įkomponuoju veidrodį, mediniai, nudažyti juodai irgi puikiai žiūrisi interjere. Kai klientai atsiunčia nuotraukas su mano gaminiais interjere – visada džiaugiuosi, kad mano gaminiai randa sau tinkamą vietą“, – sakė meistras.
Jis rodė vis dar remontuojamas patalpas, kuriose norėtų atidaryti 40 kv. metrų medienos gaminių parduotuvę su vidiniu kiemu, kad ateityje klientai ne tik prekę užsisakytų internetu, bet ir pamatytų, kaip gimsta gaminys.
„Mūsų lazeriai geri, jei būtų poreikis ir ant plytos užrašą atspausčiau“, – apie savo techniką pasakojo meistras.
Tiesa, buvo metas, kai draugai užsakinėdavo dekoruotas plytas jaunavedžiams, kaip dovaną – pirmąjį įnašą į būsimo namo statybas, tačiau laikrodžius gamindamas jis jaučiasi iš esmės atradęs save.
