Ernesto ir Daivos Vaičių ūkyje „Aspersa“ karaliauja sraigės. Jos čia auginamos, kaip egzotiškas delikatesas, tiekiamas į Lietuvos rinką kavinėms, restoranams ir žmonėms.

Ūkininkavimo tradicijų Lietuvoje nebuvo

„2008 m. mūsų šeima įsigijo 4 ha žemės sklypą, nuostabioje vietoje, prie Strėvos upės. Pirkome su mintimi pabėgti iš miesto ir gyventi gamtos apsuptyje. Tai buvo smėlynai, kuriuose tradicinis ūkininkavimo būdas, tikrai nepasiteisintų. Norėjome čia turėti vasarnamį šeimos poilsiui, valandėlėms gamtoje. Ši ypatinga vieta patraukė taip, kad 2012 m. išdrįsome išeiti iš darbų ir nusprendėme pragyventi iš turimos žemės. Idėjos, ką galėtų veikti kaime ieškojome ne vienerius metus, tačiau atradus ją – patikėjome. Mūsų šeimai ne kartą teko keliauti po Prancūziją, Italiją. Tai yra šalys, kuriose vyrauja gilios ūkininkavimo tradicijos. Šeimos ūkiai puoselėjami iš kartos į kartą, juose vyrauja ypatinga aura, gilių tradicijų rinkinys. Kelionėse, išvykose užgimė įkvėpimas – įkurti nedidelį šeimos ūkį, puoselėti savitas tradicijas. Mūsų turimi smėlynai, nebuvo labai palanki vieta tradiciniam ūkininkavimui. Galvojome, kaip išnaudoti savo turimą aplinką. Sraigių ūkis, jo įkūrimas buvo naujovė ne tik mūsų šeimai, panašių ūkininkavimo tradicijų Lietuvoje nebuvo daug. Teko abiems mokytis iš naujo, sukaupti naujų žinių, įgyti naujos praktikos“, – apie kiek neįprastą Lietuvoje verslą, jo įkūrimą Pavuolio kaime pasakojo Ernestas Vaičius.

Ernestas Vaičius
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Pirmieji metai – katastrofa

Pirmuosius ūkininkavimo metus ūkininkas vadina katastrofa. Tai buvo metai, kai norėjosi viską mesti. Šeima suprato, kad pinigų galima uždirbti ir lengviau, tačiau užsispyrimas skatino nemesti pasirinkto kelio. O ir pažįstami bei draugai, sužinoję apie kardinalius karjeros keitimo planus, anuomet ties smilkiniu pirštą sukiojo. Anot pašnekovo, dabar sraigių ūkio įkūrėjai, anuomet abu buvo inžinieriai: jis pats statybos inžinierius, o jo sutuoktinė Daiva buvo rūbų technologė.

Sraigių ūkis
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

„Pirmaisiais ūkininkavimo metais mokėmės, bandėme pažinti unikalų gyvūną, antraisiais – užsiauginome. Atrodo jau ir sukaupėme pakankamai žinių, sugebėjome užauginti kokybišką produktą, deja, tai neužtikrino finansinės sėkmės. Lietuviai sraigių tuo metu nevalgė, tad reikėjo nemažai įdirbio, kad visuomenė ir mūsų kraštuose pamažu atrastų šį delikatesą. Ieškojome galimybių sraiges, lyg žaliavą, eksportuoti į kitas šalis, bet paaiškėjo, kad tarptautinei rinkai pakanka ir savos produkcijos. Teko nemažai pasaulio apkeliauti, susipažinti su Prancūzijos ir kitų šalių sraigių augintojais, semtis iš jų patirties. Tačiau esminė vizija buvo – išlikti tradicijas puoselėjančiu šeimos ūkiu, nenorėjome dirbti didiesiems prekybos centrams, pasinerti į masinę gamybą“, – atviravo šeimos ūkio įkūrėjai.

Vertina šviežią produktą

„Kelionėse po sraigių augintojų ūkius, supratome, kad vartotojai, gurmanai labai vertina šviežią produktą, todėl daugelis Prancūzijos ūkių dirba savam regionui. Mes traktavome, kad mūsų regionu galėtų būti Lietuva. Tai buvo laikai, kuomet ne vien mes suradome šį ūkininkavimo būdą, Lietuvoje jau veikė per 120 sraigių ūkių. Didžioji dauguma augino motinines sraiges, pardavinėjo jas kitiems augintojams. Mes pasirinkome kitą kelią, nesivaikėme trumpalaikių pinigų. Orientavomės į natūralų, šviežią, ne masinės gamybos produktą, pagardintą savo pačių užaugintomis petražolėmis, sviestu. Be abejo, mūsų sraigių savikaina buvo didesnė, tačiau parodose, mugėse, vartotojai vertino natūralų skonį, gerą kokybę. Pradėjome ruošti sraiges pagal tradicinį burgundišką receptą“, – pasakojo apie savo verslą sraigių augintojas.

Sraigių ūkis
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Jis tikino, kad Lietuvos rinkoje iš anuomet buvusių gausybės sraigių ūkių, išliko labai nedaug. Jų verslo lėtas augimas, įveikti sunkumai ir idėja tapti šviežią produktą į rinką tiekiančiu šeimos ūkiu – pasiteisino. Ūkyje iškilo vasarnamis, tad geriausios atostogos kiekvieną vasarą – gamtoje, sraigių apsuptyje.

Žiemą šeima grįžta į butą, nes sodybos ūkyje, kur galėtų gyventi žiemą, galimybių nėra. Europos Sąjungos parama dažnai pasiekia ir Lietuvos ūkininkus, tačiau sraigių ūkiui – ji nebuvo numatyta, tad žingsnis po žingsnio ir gana lėtai, sraigių ūkis kilo be jokios paramos, iš savų resursų.

Dabar jau veikia gamybos cechas, kol kas nuomojamose patalpose, jame darbuojasi tik šeimos nariai, Ernestui ir Daivai Vaičiams labai padeda ir dukra. Nėra samdomų darbuotojų, tad visa produkcija gaminama lyg sau.

Lengvų pinigų nebūna

„Pradėję ūkininkauti supratome, jog lengvų pinigų nebūna. Jei šiame versle būtų buvę paprasta išlikti, tikėtina, kad Lietuvoje būtų daugiau tokio pobūdžio ūkių. Auginant karves ar jautukus viskas kitaip – jie savo bėdą išreiškia bliovimu, gali matyti liūdnas akis, o sraigės – kad jas perprastum reikia nemažai patirties ir įgūdžių. Jos nebliauna, sunku įžiūrėti jų akis. Dabar, jau suprantame, kai sraigėms negera, kuomet jos laimingos. O anuomet buvo labai sunku“, – apie unikalius augintinius pasakojo pašnekovas.

Sraigių ūkis
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Jis atviravo, kad šiame versle tenka daug bendrauti su kitų šalių ūkininkais, rūpintis sraigių selekcija, keistis jomis, kad prasimaišytų augintinių kraujas. Ūkyje reikia dirbti gerokai daugiau nei įprasta, bet kai dirbi su užsidegimu – viskas padaroma. O kas dėl atostogų – šeima gali ilsėtis vasarį. Esą 2 savaitėm retkarčiais pavyksta iškeliauti, deja, kitu metu – ūkininkai neatostogauja, yra „pririšti“.

Gyvena kartu su sraigėmis amžinu atostogų gamtoje ritmu. „Aspersos“ ūkyje sraigės maitinasi specialiais pašarais bei joms auginamu silosiniu plačialapiu augalu – pekino kopūsto ir rapso hibridu. Jo lapai sudaro joms pavėsį, o taip pat ir pašarą. Labai palengvina darbą įrengta automatinė laistymo sistema. Tam, kad žmonos ruošiamas delikatesas – sraigių kiaušinėliai laikytųsi, teko technologiją ir receptūrą įsigyti.

Ernestas ir Daiva Vaičiai
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

„Daug mokėmės iš savo klaidų, bandymų, eksperimentų, kas veikia, o kas neveikia“, – apie savo verslą kalbėjo ūkininkas.

Ūkyje dirba visa šeima – ir vaikai, ir kiti artimieji. Tik tada, kai rudenį prasideda sraigių rinkimo sezonas, kviečiama daugiau talkininkų. Vaičių šeima stengiasi išsiversti be paskolų – visa, ko reikia sraigėms auginti, susipirko ir įrengė už savo pinigus.

„Kol kas blaškomės tarp ūkio ir Žiežmarių, sraigių žiemojimo patalpos yra Žiežmariuose. Perdirbimo cecho patalpas taip pat nuomojamiems Žiežmariuose. Viską norėtųsi turėti vienoje vietoje, o tam reikia investicijų. Parengėme projektą, prašydami ES paramos. Tačiau Žemės ūkio ministerijoje vis dar svarstoma, ar sraigės yra gyvūnai, ar ne“, – šyptelėjo E. Vaičius.

Edukacijos

Daivos ir Ernesto šeima ne tik augino sraiges rinkai, jie rengė ekskursijas, degustacijas, savo ūkio produkcija vaišino svečius. Šeima su nekantrumu laukia karantino pabaigos, kuomet vės nuo gegužės mėnesio galės į savo ūkį priimti svečius.

Sraigių ūkis
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

„Turėjome priimti gyvenimo metamus iššūkius ir veikti, kaip visas pasaulis, arba užsidaryti. Todėl įkūrėme gamybos cechą, kuriame gaminami sraigių produktai: sraigių kiaušinėliai, „burgundiškai“ paruoštos sraigės, sraigių užkandžiai, kuriuos belieka tik pasišildyti orkaitėje“, – įkurtas gamybos cechas ir pasiūlytas galutinis produktas vartotojui, leido išlikti šiam verslui Lietuvos rinkoje, teigia pašnekovai.

Šeimos ūkis per sezoną išaugina ir vartotojams patiekia apie 10 tonų sraigių.

Tiesa, šiemet jie augins mažiau, kadangi dėl karantino sustojo restoranų, kavinių veikla. Gurmaniškų patiekalų restoranai buvo geri ūkio produkcijos pirkėjai. Pandemija šiemet pakeis ir edukacines programas. Jei iki viruso, ūkis priimdavo ne mažiau nei 10 žmonių ekskursijas, šiemet bus laukiamos ir pavienės šeimos. Kadangi sodybos kol kas nėra, nuo gegužės vidurio iki rugsėjo vidurio svečiai mielai priimami ūkio pavėsinėje. Kuriama Prancūzija Lietuvos kaime.