Trijų dukrų mama siekė įrodyti, kad gintaras – tikrai ne tik senų bobučių puošmena. Jis unikalus, gyvas ir išskirtinis. Kuriant papuošalus, šlifuojant gintarą – kūrėją užbūrė jo kvapas. Tad pamažu Živilės meninius ieškojimus papildė ir rankų darbo kvapniosios sojų vaško žvakės.
Įkvėpė atostogos Meksikoje
Jūra mus lepina unikaliomis dovanomis netgi vėjuotą rudenį ar ankstyvą pavasarį – natūraliu gintaru, kuriuo įsismarkavusi Baltija gali apdovanoti visus po smarkesnės vėtros, ar praūžusio vėjo.
Atrodytų, jog lietuviškuoju auksu tituluojamas gintaras – tai Baltijos dovana. Jo apdirbimas turėtų plėtotis čia, Lietuvoje, kažkur prie jūros. Tačiau gintaro meistrų, entuziastų gausu visoje Lietuvoje, o taip pat ir už jos ribų.
Živilės pirmieji kūrybiniai bandymai gaminti papuošalus užgimė prieš aštuonerius metus, kai moteris, grįžusi iš atostogų Meksikoje, parsivežė ne tik įdegį ir prisiminimus – galvoje sukosi gausybė minčių, didžiulis smalsumas, domėjimasis gintaru, o vėliau išsiplėtojo ir būsimoji verslo idėja.
Visą jos esybę paveikė talentingo gido pasakojimas apie mėlynąjį gintarą viename Meksikos miestelių, kuriame Živilė sužinojo, kaip ir kur randamas ypač retas mėlynasis gintaras ir įsigijo nuostabų papuošalą su šiuo akmeniu.
Grįžusi į Lietuvą ji nebepaleido minties, pradėjo domėtis. O kaipgi Lietuvoje? Smalsią moterį nustebino anuomet mūsų kraštuose prigijęs stereotipas, jog gintariniai karoliai ir viskas, kas susiję su gintaru, neva bobučių puošmena. Jis buvo vertinamas lyg kokia atgyvena. Kūrybinga moteris metė sau iššūkį – prikelti gintarą naujai, moderniai, šiuolaikiškai.
Padėjo meistras iš Telšių
„Atradusi ir geriau pažinusi jūros išmyluotą akmenį gintarą, pradėjau kurti papuošalus – nenugludintus, gyvus ir išskirtinius. Siekiau įrodyti, kad žibėti gali ne tik deimantai, bet ir moterys, kurios renkasi unikalumą ypatingai mūsišką. Kuriant tenka apgalvoti kiekvieną smulkmeną, todėl papuošalas lyg mažas gyvenimo malonumas, kuris turi šildyti, puošti ir raminti“, – atviravo Ž. Bružienė.
Pirmajame moters gaminyje buvo daugiau akmenėlių, mažiau gintaro. Nes reikėjo laiko, prisipratinti gelsvą akmenį. Vėliau, lankantis sendaikčius parduodančiose prekyvietėse, atsirado susidomėjimas senais dirbiniais su gintaru. Įsigijusi ir pasitarusi su bendraminčiais ji sužinodavo dirbinių atsiradimo datą, pagaminimo vietą ar jo meistrą.
Labai daug žinių Viduklės gyventojai. pradedančiajai verslininkei suteikė Telšiškis gintaro meistras Antanas Gricius, į kurį galėdavo kreiptis ir dieną, ir naktį. Jis tikras gintaro entuziastas, noriai besidalinantis savo žiniomis su visais. Telšiškis tautodailininkas net pats nebesuskaičiuoja, kiek per savo gyvenimą gintaro spalvų ir atspalvių atradęs. Jam kiekvienas gintaro gabalėlis turi tiek atspindžių – kiek mūsų gyvenime yra skirtingų spalvų – liūdesį išreiškia tamsa, o džiaugsmą, šilumą, gėrį – šilti gelsvi atspalviai, jų žėrėjimas, skaidrus spindesys.
Štai palikta gintaro žievė – raudona, apšlifavus, atsiranda skaidriai geltona, o kartais balta. Laikui bėgant gintaras apsitraukia tam tikromis apnašomis, keičia savo spalvą, bręsta. Būna tamsiai rudų, ryškiai raudonų, oranžinių, vos gelsvų ar šviečiančio geltonio, balkšvų gintaro spalvos sąskambių.
Na, o bene rečiausias – melsvas. Jis pats gražiausias, nors gana retas. Kai į natūralius sakus patenka priemaišų, tik tuomet gintaras nusidažo mėlyna, žalia, juoda, ruda spalvomis. Jis gali būti skaidrus arba matinis, pašlifavus – tiesiog žaižaruojantis.
„Mūsų Lietuva – mažytė šalis. Per keturias valandas ją gali ištisai pervažiuoti. Tad atstumai čia ne bėda. Jei reikia gintaro žaliavos, vykstame arčiau jūros ar į kitą Lietuvos kampelį, kuriame galima jo įsigyti. Mes neužsiimame serijine, masine gamyba, todėl kiekvienas gintaro gabaliukas yra kruopščiai atsirinktas, apžiūrėtas dar prieš įsigyjant“, – kalbėjo Živilė Bružienė.
„Laisvom rankom“ nepragyvenčiau
O kaip į gyvenimą atkeliavo žvakių kūryba? Živilė atviravo, jog pirmoji mintis kilo eksperimentuoti su natūraliu bičių vašku, iš jo gaminti žvakes. Deja, šios medžiagos kūrėjai įvaldyti kol kas nepavyko.
„Visą gyvenimą buvau labai smalsi, dar iki gintaro papuošalų gamybos, buvau lankiusi aromaterapijos kursus, domėjausi dėl savęs. O pradėjus šlifuoti, gręžti gintarą – sklido nuostabus aromatas, jis man buvo mielas, kažkuo užburiantis. Pradėjau mąstyti apie kvapų įkomponavimą į savo kurtus gaminius, taip ir atsirado pačių rankomis sukurtos kvapniosios sojų vaško žvakės“, – dalijosi savo patirtimi pašnekovė.
Ji pasakojo, kad pastebėjusi, jog žvakių meistrai Lietuvoje gamina daug šios produkcijos ir tikrai skoningos, tačiau, norėdama įsigyti pati savo namams stilistiškai tinkančios nerado.
Ji tikino esanti kuklumo, klasikos, prabangaus, bet nebūtinai brangaus minimalizmo mėgėja. Reikėjo namams žvakių, kurios tiktų ir prie klasikinio, ir prie modernaus interjero.
Plėtojant žvakių gamybos idėją labai padėjo pašnekovės vyriausioji dukra Goda, kuri studijuoja farmaciją, yra kruopšti ir noriai padeda mamai. Mamai ir dukrai labai įdomu buvo kartu diskutuoti apie galimą verslo idėją, ieškoti ir sukurti dizainą, kvapus. Kai kuriuos kvapus abi moterys kūrė pačios, kitus – įsigijo jau sukurtus.
Pačių įkurtos fizinės parduotuvės kol kas dar nėra, o internete – tik žvakės, ners gintaro papuošalų kol kas nespėjo dar į elektroninę parduotuvę susikelti. Vis dar ruošiami aprašymai, fotografuojami produktai. Nepaisant to, jų produkcija prekiaujama gėlių ir dovanų salonuose, kurie gamintojas susiranda patys.
Teiravomės, ar šiais laikais, kai stoja verslai, iš žvakių ir gintaro papuošalų gamybos įmanoma pragyventi? „Be abejo, „laisvom rankom“ ir be antrosios pusės visapusiškos pagalbos būtų sunku, bet dabar galiu sau leisti nedirbti samdomo darbo ir mėgautis kūrybine veikla. Na, o apie uždarbį – svarbu atsakyti sau, ko nori. Jei ketini plėsti verslą ir jį išlaikyti, pragyventi taip, kaip norėtųsi pilnai patenkinti savo moteriškus interesus, kol kas nelabai dar išeina“, – atviravo gamintoja.
Garažas virsta studija
O kurgi gimsta šie nuostabūs produktai? Živilė atviravo, kad jos dukra yra parašiusi projektą pagal Ūkio ir verslo plėtros programą ir gavo finansavimą, todėl šeimos namų garažas pamažu virsta jaukia, kūrybine studija.
Netrukus turėtų atkeliauti į šeimos studiją garaže naujos gintaro šlifavimo staklės, gręžimo įranga – visa, ko reikia papuošalų gamybai ir jų pateikimui. Po Velykų pagreitės darbai.
„Senovėje žmonės tikėjo, kad gintaras sugeria visą pasaulio šviesą, gydo ir neša laimę, apsaugo nuo pikta linkinčių žmonių ir jų blogų darbų. Mano tikslas ir idėja – atskleisti natūralų gintaro grožį, kad šis akmenėlis būtų kuo mažiau nuskausmintas, nurėkintas, nugludintas, nušlifuotas. Tai yra Lietuvos kultūros simbolis, gyvas ir labai brangus širdžiai mineralas. Todėl svarbu išsaugoti jo natūralų grožį, nepažeisti jo esmės“, – apie savo kūrybą ir estetikos suvokimą pasakojo gamintoja.
Ji atviravo, kad šeimai teko paragauti ir emigrantų duonos: daug metų jie dirbo ir gyveno Airijoje. Tačiau vos apsisprendus grįžti į tėvynę, jiems nekilo netgi abejonių, kad galėtų gyventi kažkur kitur – ne Viduklėje. Čia Živilė gimė, augo, mokyklos šokiuose susipažino su savo vyru.
„Grįžę į Lietuvą glaudėmės pas vyro tėvus, o vėliau susidėlioję visus pliusus ir minusus, nusprendėme ir likti gimtajame miestelyje. Viduklė – kuri ne taip toli nuo didžiųjų miestų Kauno, Vilniaus, tačiau jame kur kas daugiau gamtos, nėra transporto kamščių, kurti, domėtis veikti yra daug erdvės, galimybių ir čia “, – didžiavosi galėdama gyventi gimtinėje versli moteris. Ji džiaugėsi, kad savo kūriniais gali prisidėti prie lietuviškojo aukso populiarinimo, jai pavyko įrodyti, jog gintaras gali būti ir modernus, šiuolaikiškas ir mūsų kultūrai labai artimas, o kartu ir gyvas akmuo.
