Pasaulio bambekliai nuščiuvo, kai svajotojai pastatė raketas ir pasiuntė jas į kosmosą. Išrado internetą, sukūrė vaistus nuo baisų ligų ir sukūrė daugybę išradimų, tapusių nematomais mūsų kasdienybės pagalbininkais. Jų seniai nepastebime – kaip oro. Ar elektros. Tačiau kai kurios veiklos ir reiškiniai mums vis dar kelia nuostabą, nes ką čia slėpti: reikšminga žmonijos dalis mokslo pažangą supranta tik kaip vis naujų telefono modelių gamybą.
Prisipažinsiu: ir pats kadaise nešiojausi širdyje tą sudužusio skeptikų veidrodžio šukę. Turbūt tokia žurnalisto prigimtis: abejoti, tikrinti, filtruoti. Tačiau gyvenimo kelyje aplankytos keistos vietos, sutikti žmonės ir jų idėjos padėjo patikėti tuo, ką dar visai neseniai vadinome stebuklais. Buvęs reklamos agentūros savininkas kanadietis, kurį sutikau Fidžyje savo paties įkurtoje fermoje auginantį perlus. Bananų plantacijų sumanytojai Islandijoje. Kvadratinių arbūzų augintojai Japonijoje.
Tačiau supratimą apie tikrąsias žmogaus galimybes galutinai įtvirtino vizitas Mašabė Sadės kibuce Izraelyje. Ten, Negevo dykumoje, toli nuo jūrų marių, auginamos žuvys. Ir ne bet kokios, o atogrąžų vandenų rūšys, kurioms būtinas 36,7 laipsnių sūrus vanduo. Tilapijos, australietiški baramundžiai, vilkešeriai – dešimtys tūkstančių žuvų, kurios tiekiamos restoranams ir prekybos centrams.
Iš kur vanduo? Ogi iš žmogaus atkaklumo šaltinio. Tiksliau – apie 700 metrų gylio šulinio, kurio dugne kasėjų kadaise laukė nusivylimas. Tiek kapstyta, o skystimas – niekam tikęs. Tačiau nusivylimą pakeitė tikėjimas, nes vienas svajoklis sugalvojo, kur pritaikyti tą gerti netinkamą vandenį. Taip jie pradėjo auginti žuvis dykumoje. Atitarnavęs šioms reikmėms, vanduo gėlinamas – juo laistomi pasėliai.
Taip, žinoma – net suploju delnais išgirdęs apie krevečių fermą netoli Rumšiškių – Kaišiadorių rajone. Kas sumanė? Kaip sekasi? Kokie planai? Būtinai turiu pasikalbėti su šito reikalo sumanytojais ir įkūrėjais. Radęs laiko atsitraukti nuo savo trapių augintinių, „Local Ocean“ krevečių ūkio vadovas Algirdas Krupskis su kaupu patenkino mano smalsumą. Ir dar kartą patirtino tai, ką žinojau jau seniai: esame išradinga ir linkusi į drąsius eksperimentus tauta.
– Kaip kilo ši nepaprasta idėja? Galbūt paskatino kažkokia sėkmės istorija ar knyga?
– Mes esame krevečių akvakultūros verslo pradininkai Rytų Europoje. Tikslas – vartotojams pasiūlyti tokios pačios kokybės krevečių, kokios sugautos gamtoje, iš Ramiojo vandenyno ir Karibų jūros. Ūkį pradėjome kurti dar 2017 m.
Mintis įkurti tokį krevečių auginimo ūkį kilo iš gurmaniškų paskatų. Labai mėgstame keliauti ir dieviname valgyti krevetes pajūrio restoranuose, besiribojančiuose su Ramiuoju vandenynu. Tas tobulas šviežių krevečių skonis ir maistingumas. Būtent todėl jos yra vienos geriausių jūros gėrybių!
Tačiau kaskart ragaudami jas čia buvome labai nusivylę. Tiesą sakant, nuvilia daugumos krevečių, kurias galima nusipirkti Europoje, kokybė, šviežumas ir skonis. Kai pradėjome domėtis galimybe jas auginti Lietuvoje, atradome ir sudėtingąją krevečių verslo pusę. Nebuvo lengva, bet vėliau šis neįprastas mūsų sprendimas ir pasiryžimas tapo tarsi savaime suprantamas. Nuo to laiko nebesidairome atgalios.
– O ką veikėte anksčiau, kol idėja apie krevetes nebuvo užvaldžiusi protų?
– Mes, įmonės įkūrėjai, esame verslo žmonės. Verslumas įaugęs į mūsų širdis. Į krevečių auginimo technologijos problematiką uždarose akvakultūros sistemose žiūrėjome ne akademiniu, o racionaliu, logišku ir rezultatais pagrįstu požiūriu.
Lietuvoje niekas nežino kaip auginti krevetes, neegzistuoja mokslinė bazė. Todėl pasiryžę šiam neįprastam reikalui turėjome ieškoti specialistų, iš kurių galėjome išugdyti krevečių augintojus. Mantas Brazauskas buvo pirmas mūsų ugdytinis. Jis yra baigęs Akvakultūros technologiją universitete Lietuvoje.
O štai dabar Mantas jau tampa krevečių auginimo ekspertu. Mes taip pat įdarbinome ūkyje mikrobiologijos, biochemijos, vandens kokybės priežiūros specialistus. Mūsų komandą papildė ir krevečių auginimo konsultantai. Šitaip, žingsnis po žingsnio mes sukūrėme savo krevečių auginimo metodą. Lietuvišką, nes kitur pasaulyje tai daroma kitaip. Ir nebūtinai geriau.
– Nuo ko pradėjote tai kurti?
– Galima sakyti, kad viską pradėjome nuo balto lapo. Iš pradžių išsinagrinėjome galimybes. Tada susidėjome į paketą viską, kas atitinka mūsų tikslus. Paskui mokėmės. Pradėjome nuo Pietų Korėjoje krevečių auginimo pagrindų uždarose auginimo sistemos. Ir tik po to įrengėme krevečių ūkį netoli Rumšiškių.
Nuo pat pradžių susidūrėme su didelėmis problemomis. Viena yra teorija, ją būtina išmanyti. Tačiau gyvenime viskas dažnai būna kitaip nei knygose. Mums niekas realybėje tiesiog neveikė. Buvo visko. Klaidų, taisymų, nusivylimų ir atradimų. Per ketverius metus mes net tris kartus eksperimentų būdu pakeitėme auginimo sistemą. Dar ir dabar esame tobulo proceso ieškojime. Tačiau jau galime džiaugtis, kad atsidūrėme netoli savo tikslo – užauginti planuotus kiekius.
– O kokia yra darbo su tais lietuviams egzotiškais gyviais specifika? Ką sužinojote apie grėsmes, ypatybes, tiekimo grandines? Juk visa tai, kaip sakėte, ne tik teorija, bet ir praktika, kuri mūsų krašto sąlygomis – dar ir sunkiau prognozuojama.
– Krevetės yra maži šiltųjų vandenų sutvėrimai, jų labai specifinė elgsena. Tai – įstabūs gyvūnai, kurie gyvena didelėse grupėse, tačiau pagal individualistinę Darwino teoriją. Išlieka stipriausi. Krevetės yra visaėdžiai gyvūnai, joms niekada maisto nėra per daug. Be jokių dvejonių gali suėsti kitą krevetę, kuri bus mažesnė ar silpnesnė. Mes ne tik auginame jas 27-28 laipsnių vandenyje, kuris atkartoja natūralias gyvenimo sąlygas. Oras patalpose – 30 laipsnių. Tropikai. Mes sukūrėme ir nuolatos palaikome visą ekosistemą, užpildytą gyvais organizmais – visai kaip tikrame vandenyne. Tas vanduo knibžda bakterijomis ir natūraliais mikroorganizmais. Toks mikrobiologinis balansas yra reikalingas suteikti mūsų krevetėms geriausias augimo sąlygas.
Krevečių auginimas – išties sudėtingas, nes kiti faktoriai ne mažiau svarbūs. Pavyzdžiui, energijos vartojimo sąnaudos, pašarų parinkimas ir griežtų taisyklių laikymasis procese. Būtina nuolat tiekti deguonį, procesui sutrikus jos žūva po 15 minučių. Kadangi jas parduodame šviežias, ką tik sugautas (ne šaldytas kaip 100 proc. krevečių, kokias čia parduoda), pakavimas ir transportavimo sąlygos turi atitikti griežčiausius maisto saugos ir higienos reikalavimus. Svarbi ir mityba: 30 tūkst. krevečių per dieną suėda šešis kilogramus specialaus pašaro.
Verslo šakoje, kurią pradėjome nuo nulio, viskas buvo paremta klaidų ir bandymų keliu. Mes nuolatos tobuliname procesus nežinodami, ar tai padės pasiekti geriausių galimų rezultatų, o gal – bent optimalių? Nėra jokių literatūros šaltinių srityje, į kurią gilinamės. Bet gal dėl to mūsų verslas – toks įdomus? Kiekviena savaitė kupina iššūkių, tai įdomu žmonėms, kuriems ir darbe, ir šiaip gyvenime reikalingi iššūkiai. Į visa tai plačiau žvelgiant to sudėtingumo čia, ko gero, yra panašiai kaip organizuojanti misiją į Marsą...
– Pamenate, kada buvo sudėtingiausia?
– Sunkiausia buvo paspausti mygtuką ir investuoti savo pinigus į projektą, be jokios aiškaus žinojimo: ar pasiseks ir kuo čia viskas baigsis? Mes supratome, kad tai – labai rizikingas projektas, bet mūsų laimėjimai pralenkia riziką, mes esame užtikrinti sėkme. Dabar jau tai pradeda atsipirkti ir mes didžiuojamės tiek savimi, tiek savo komanda, kuri padėjo tai pasiekti.
– Kas palaikė? Parėmė? Buvo abejojančių?
– Įsivaizduokite, esate sėkmingas verslininkas, viskas sekasi gerai, sklandžiai, kaip įprasta. Ir štai vieną vakarą grįžęs iš susitikimo su bendraminčiais sakote savo žmonai: „Mieloji, aš uždarau savo verslą, kad tapčiau krevečių augintoju”. Kaip manote, ką ji atsakys?
Būtent taip mes ir padarėme. Tokia buvo pradžia: ir ji tik ženklino startą, ėjimą per kitus sunkius ruožus. Misija – gauti finansavimą iš bankų ar pinigų iš vietinių investuotojų – buvo tiesiog neįmanoma. Niekas netikėjo. Neskolino. Juokėsi. Visi į mus žiūrėjo kaip į bepročius, kurie iš tiesų susiruošė į Marsą.
Nepaisant to, mes susitelkę sugebėjome gauti šiek tiek paramos iš Vyriausybės ir Europos sąjungos fondų, kurie mums minimaliai padėjo pradžioje. O toliau viską finansavome patys, iš savo asmeninių finansinių šaltinių.
Po trejų metų mokslinių tyrimų ir eksperimentinės veiklos išauginome krevečių. Pardavimui. Valio. Tai buvo 2020 m. kovas... O tada – bam. Prasidėjo pandemija, viskas užsidarė. Mes negalėjome nei parduoti savo užaugintų krevečių, nei turėti tinkamą tiekimą iš savo tiekėjų. Tai mūsų verslą sustabdė šešiems mėnesiams. Ir tai buvo katastrofa mūsų finansams!
Bet mes jau žinojome, kad galime auginti krevetes Lietuvoje. Gerai įrengtose, uždarose sistemose akvakultūros ūkyje. O svarbiausia – išgauti puikų jų skonį. Todėl visi iki vieno tikėjome savo projektu. Todėl įdėjome daug pastangų į komunikaciją, organizavome kampanijas socialiniuose tinkluose. Net sugebėjome pritraukti išorinius investuotojus, tokius kaip Justas Jankauskas, „Vinted“ bendrasavininkas.
O praėjusių metų pabaigoje prekybos tinklas „Maxima“ nusprendė prekiauti mūsų krevetėmis. Tai pakeitė visą situaciją iš esmės.
– Skamba kaip pasivažinėjimas amerikietiškais kalniukais, gal net smagiau – kai visa tai jau praeityje. O kiek žmonių pas jus dirba dabar? Kokie yra didžiausi iššūkiai?
– Mes turime esminę dešimties žmonių komandą ir dar penkis laisvai samdomus specialistus. Nėra abejonių, kad šioje veikloje didžiausias iššūkis – surasti Lietuvoje tinkamus žmones, kurie galėtų prisijungti prie komandos. Bet pasikartosiu: mums pavyko suburti stiprią komandą, žiūrinčią viena kryptimi. Visi pas mus 100 proc. atsidavę „Local Ocean“ krevečių auginimo ūkiui ir tiki mūsų misija keičiant pasaulį, kuriame gyvename.
– Išlikote, įsitvirtinote, dirbate. O kas toliau – ar jau planuojate?
– Mes tikime, kad viską darome teisingai, bet mes galime daryti dar geriau! Dabar mūsų užaugintos krevetės yra šviežiausios ir geriausios šalyje. Turime tikslui atsidavusią komandą, ji kuria uždarose sistemose auginamų krevečių ateities verslo šaką. Tobulėjimas yra esminė mūsų verslo vertybė, tai nuolatinis procesas. Šiandien mes pasiekėme tam tikrus mastus, ateina laikas atverti naują skyrių ir įvertinti verslą.
Tiesa yra tokia, kad mes dar kol kas dirbame nuostolingai. Bet viskas suplanuota: mūsų specialistų komanda ir veiklos kaštai sudaro didžiausią fiksuotų kaštų dalį ir mes dirbame, kad sukurtume automatizuotą krevečių auginimo procesą, o proceso automatizavimas ir intensyvinimas reikalauja visos komandos susitelkimo, minčių lietaus ir sprendimų paieškos.
Ir lūžio taško planuojame sulaukti vasarą, kai galėsime dirbti pilnu gamybiniu pajėgumu. Reikia daug pastangų ir laiko užpildyti visus mūsų 24 rezervuarus su 350 tūkst. krevečių ir užauginti po toną krevečių per mėnesį šiais nelengvais laikais.
– Kokią įtaką verslui padarė pandemija?
– Tiesa pasakius, manome, kad dėl pandemijos praradome mažiausiai 300 tūkst. eurų. Mes perkame krevečių mailių iš JAV, pašarus – iš Danijos ir Prancūzijos. O kai nėra lėktuvų ar kiti logistikos šaltiniai apriboti, mes turime stabdyti auginimą.
Logistika iš dalies atsigavo, tačiau transporto kaštai dabar daug didesni nei prieš pandemiją ir mes vis dar jaučiame viso to įtaką. Pandemija dar vis riboja mūsų verslą, nes mūsų aukštos kokybės krevetės turėtų būti parduodamos restoranams. Deja, kaip žinia, jie vis dar uždaryti. Valstybė mums padėjo su prastovų kompensavimu, tačiau tai nepadengė verslo nuostolių. Reikės laiko atsigauti ir tokiai įmonei kaip mūsų pandemija buvo ir tebėra sunkus iššūkis.
– Ką patartumėte tiems, kurie galbūt brandina panašiais nepaprastas idėjas Lietuvoje?
– Tapimas krevečių ūkininkais arba krevečių auginimo technologais lėmė didelius pokyčius mūsų pačių gyvenime, tačiau niekas iš komandos dėl to nesigaili. Užauginti fantastišką produktą, jį paliesti, valgyti ir mėgautis yra ta tikroji grąža.
Krevečių auginimas Lietuvoje išties yra labai rizikingas verslas. Todėl esame laimingi, kad turime stiprius investuotojus, dar stipresnę komandą ir gero maisto gerbėjų palaikymą.
Sprendimas pradėti tokį verslą nėra priimamas lengvai. Bet juk patys žinote – nieko nepasieksi, jei nepabandysi. Jei turite idėją ir tikite, kad ji pakeis pasaulį, nelaikykite jos tik sau, pasidalinkite ir įgyvendinkite. Negyvenkite gailėdamiesi, kad kažko nepadarėte, nes tų galimybių gyvenime būna vos kelios. Tai gali būti ir didžiausia ar skaudžiausia klaida, kokią tik esate padarę gyvenime. Tai – irgi patirtis, vedanti pažinomo keliu. Tačiau jei idėja bus sėkminga, pasiekimų ir pasididžiavimo jausmas bus neapsakomas.
– Pažvelgę į pastarųjų metų kelią, ką dabar darytumėte kitaip?
– Sudėtingas klausimas. Aš manau, kad situacija pasikeitė, kai mes nusprendėme investuoti į pilnos komandos sukomplektavimą ir pritraukėme papildomos pagalbos iš šalies. Nuo to momento viskas pasikeitė: kiekviena atskira sritimi įmonėje užsiėmė tos srities specialistai, ar tai būtų strategija, krevečių auginimas, rinkodara, biochemija, pardavimai, verslo organizavimas ar panašiai.
Taigi, mūsų patarimas pradedant tokį verslą kaip mūsų: įdarbinti tinkamus specialistus, nes būtent tokie žmonės yra verslo širdis ir vertybė. Jie padeda viską sukurti ir išlaikyti.
– Galbūt turite naujų idėjų, ties kuriomis jau dirbate?
– Mūsų verslo planas ir kryptis yra labai aiški. Žinome, kur esame ir kur norime nueiti. Tai bus ilgas kelias.
Eidami šia kryptimi mes tik susitelkiame, kad neliktų nenumatytų kliūčių. Tai apima kitų tvarių verslų, tokių kaip biodujų gamyba, akvaponika, atsinaujinančių išteklių panaudijimas, perdirbimas ir antrinis panaudojimas, kurie sumažins įtaką aplinkos poveikiui, įtraukimas į „Local Ocean“ veiklą.
Kitas mūsų žingsnis yra 3,5 tūkst. kv. m ūkio statyba, kuri padės padidinti krevečių auginimo apimtis, išvystyti krevečių auginimo technologiją, ją stabilizuoti, kad būtų kontroliuojama ir pamatuojama. Sieksime mūsų technologijos licencijavimo. Tai sukurs ištisą krevečių auginimo uždarose sistemose verslo šaką.
Per 10 metų planuojame sukurti ir išvystyti verslo šaką, kuri atsiriektų reikšmingą krevečių rinkos dalį Europoje. Tai – didelė rinka: 400 tūkst. tonų ir du milijardai eurų per metus.
