Šios šeimos virtuvėje pavasaris žaliuoja visus metus: saulėgrąžų, ridikėlių, liucernų, grikių, spindulinių pupuolių daigus ir kitas kultūras auginanti šeima kasdien valgo salotas iš savo gėrybių, jomis gardina sumuštinius. O iš Kauno rajono, Ringauduose esančio jų ūkio išdaigintos gėrybės keliauja ir pas visus tuos, kas jų pageidauja.
Idėja – iš Amerikos
Šio verslo idėją prieš gerą dešimtmetį Benevičiai parsivežė iš Amerikos.
„Viskas prasidėjo nuo Indrės šeimos. Jos mama Danutė Žabaliūnienė anksčiau dirbo Žemės ūkio akademijoje, kur dėstė agronomiją. Ji susipažino su Jungtinėse Valstijose gyvenančia Loreta Vainius, kuri ten laikoma žaliojo maisto propaguotoja. Studijų metais, kai jau draugavau su Indre, kartu su ja vasaromis važiuodavome ten padirbėti. Indrė dirbdavo su daigais, o aš ten užsiimdavau ūkio darbais“, – verslo idėją padiktavusią pradžią prisiminė Vincas.
O jau tuomet, kai Lietuvoje Indrė pradėjo lauktis pirmojo kūdikio – dukrelės Sniegės, iš samdomo darbo į gimdymo atostogas išėjusi moteris nenustygo vietoje. Vinco žodžiais, aktyvi jo moteris pradėjo galvoti, kuo čia užsiimti.
„Vieną naktį gulint lovoje ir glostant pilvą, kur buvo mūsų Sniegė, jai į galvą šovė mintis apie daigus. O jeigu ją pagauna kokia idėja, tai ji imasi ją čia ir dabar įgyvendinti. Ji nenorėjo būti vien tik vyro išlaikoma moterimi, tada taip ir sudygo ta sėkla, iš kurios atsirado „Žali žali“, – vaizdingai apie verslo užuomazgas pasakojo sutuoktinis.
Iki dukrelės gimimo moteris, prieš atsisveikindama su bendradarbiais, dar spėjo savo daigintomis saulėgrąžomis juos palepinti ir įsitikinti, kad tai, kuo ji užsiima, patinka ir kitiems.
„Ilgainiui tų saulėgrąžų mūsų namuose pradėjo augti vis daugiau ir daugiau. Jų užtekdavo ir mums patiems, ir kitiems likdavo“, – prisimena verslininkas.
Namai virto šiltnamiu
Gimus mergaitei daiginimas kiek sustojo ir tik paaugus kiek per anksti gimusiai mergaitei, moteris vėl grįžo prie savo saulėgrąžų daiginimo idėjos.
„Kadangi žmona mokėjo tinkamai tų saulėgrąžų daigus užauginti ir jie buvo labai skanūs, tai to produkto gausa nenumaldomai augo. Taip namai virto šiltnamiu, visi kampai, kur nors kiek patekdavo šviesos, buvo nukloti augalais. Kai Indrė pradėjo laukti sūnaus Aisčio, mūsų grafikas pradėjo išsiskirti. Esu vyturys, keldavausi anksti, išeidavau į darbą ir mes matydavomės vis rečiau. Dėl tokio grafiko šeimoje pradėjo augti įtampa, nes viena vertus, man pradėjo nepatikti ne tik šiltnamis namuose, bet ir toks grafikas, kai aš dirbu, ji ilsisi, kai ji dirba – aš ilsiuosi“, – apie pradėjusių kauptis problemų neslepia Vincas.
Joms besikaupiant, šeimai atėjo laikas priimti sprendimus. Vincas tuo metu dirbo su įvairiais inovaciniais statybų projektais – moksliniais tyrimais, naujų produktų kūrimu, bendradarbiavo su universitetais, todėl vertindamas šeimos veiklą, įžvelgė tai, ką ir savame darbe bandydavo daryti – surasti ir apčiuopti tą poreikį, už kurį vartotojas gali mokėti pinigus.
Tada šeima nusprendė šiltnamį iškeldinti iš namų. Jie išsinuomavo Kauno pašonėje, Ringauduose esančias patalpas ir 2014 m. ten buvo įkurtas Indrės Benevičienės ūkis.
Prekės ženklą padėjo išrinkti draugai
„Supratau, kad bet kokiam produktui reikalinga jo atsiradimo istorija ir stiprus prekės ženklas, todėl susikvietėme draugus, paaiškinome, ką ketiname daryti ir paprašėme padėti mums jį sugalvoti. Taigi tais metais sukūrėme logotipą, užregistravome prekės ženklą, kuris ir tapo mūsų verslo „veidu“, – apie tolesnę verslo gimimo eigą prisiminė pašnekovas.
O jau kitąmet, gimus sūnui, šeima nusprendė, kad tėvystės atostogų teise pasinaudos Vincas, todėl verslas jau nebesustojo:
„Tai reiškė, kad mūsų šeima bazines pajamas turės, nes aš gavau tėvystės išmoką ir mes jau abu galėjome galvoti, kaip toliau judėti su „Žali žali“. Ir abu stačia galva nėrėme į tą veiklą.“
Ilgainiui pradėjo didėti jų auginamų daigų paklausa, plėstis asortimentas.
„Kartu vystant verslą ir kartu gyvenant šeimoje lieka vis mažiau romantikos: darbas iš paskos įžengia į namus, – atviravo verslininkas. – Ir jeigu kildavo kivirčai, jie būdavo susiję su darbiniais reikalais. Todėl 2019 m. Indrė priėmė svarbų sprendimą pasitraukti iš tiesioginio dalyvavimo „Žali žali“ veikloje ir visa tai perduoti man. Pagrindinė priežastis buvo ta, kad vadovauti žmonėms ir augančiam verslui – visgi ne kiekvienam skirta. Žmona nuo to tiesiog pavargo, nes jos darbas jau buvo ne su augalais, bet su žmonėmis.“
Indrė savo laiką paskyrė vaikų švietimui. Šeima sukūrė personažą Daiga Padaiga, su kuriuo, kol buvo galima, ji lankydavosi darželiuose, pasakodavo apie įvairius augalus, demonstruodavo, kaip jie auga, kokią naudą duoda.
O pernai Indrė pradėjo lauktis sūnaus Ugniaus, todėl tik džiaugėsi atitrūkusi nuo verslo ir galėdama daugiau laiko skirti sau, vyresnėliams ir edukaciniams projektams.
Didžiausia konkurentė – vasara
Pasak Vinco, šiandien „Žali Žali“ yra skonio atradimai. Būtent tai yra pagrindinė šio prekės ženklo žinutė.
„Mes nuolat siekiame atrasti, sukurti tokius produktus, kurie mūsų kasdienybę nuspalvintų įvairiais nostalgiškais, įdomiais, iš pirmo žvilgsnio neįprastais skoniais. Dabar turime spalvingą asortimentą: ir įprastus daigintus produktus, ir vaisių, daržovių liniją, ir gaminius su šokoladu“, – vardija pašnekovas.
„Žali žali“ daigintojai dabar augina apie 15 daigų rūšių, o jeigu skaičiuoti su kitais gaminiais, tai jų gama sudarytų per šimtą rūšių.
Tokioms paieškoms didelę įtaką turėjo natūralios aplinkybės, ne daigų verslas yra sezoninis. Pašnekovas tai palygino su Palanga, nes kai ten karščiausias metas yra vasara, tai daigų augintojams – žiema.
„Mes pralošiame konkurencinę kovą sezoniniams augalams. Tik prasidėjus salotoms, ridikėliams mes turime sudėti ginklus, nes po žiemos visi būna išsiilgę lauko daržovių. Vasarą mus lieka tik pavieniai vartotojai ir restoranai. O kai praėjusiais metais prasidėjo pandemija, tai ir ten mūsų produkcijos paklausa gerokai sumažėjo“, – apie verslą užklupusį sunkmetį prabilo pašnekovas.
Jis neslepia, kad pernai kovo mėnesį, kai viskas užsidarė, juos ištiko šokas, nes nutiko taip, kad kone per vieną dieną įmonė prarado trečdalį savo apyvartos.
„Karantino metai mums buvo tikrai sunkūs. Kiekviena vasara mums nebūna lengva, o ši – ypatinga, nes staigus verslo sąlygų pasikeitimas padarė savo. Vienintelis dalykas, kuris padėjo išvengti drąstiškesnių sprendimų ir liūdnesnio likimo, tai valstybės taikomos paramos priemonės, kuriomis mes galėjome pasinaudoti, kad nereiktų darbuotojų atleisti“, – sakė darbo užmokesčio kompensavimo priemonėmis pasinaudojęs verslininkas.
Kiek atsigauti jiems padėjo prieškalėdinis laikotarpis, nes „Žali žali“ gelbėjo jų paruoštos originalios dovanos, tačiau V. Benevičius neslepia, kad 2019-ųjų rezutatų įmonei nepavyko pasiekti.
Vaikai dievina šviežių žirnių skonio daigus
Pasak „Žali žali“ vadovo, tuomet, kai jie pradėjo savo veiklą, jų produktai buvo priskiriami žaliavalgių kategorijai:
„Maždaug, karvių maistas, ne kitaip, sakydavo. Dabar žmonės jau geriau su tuo susipažinę. Dabar, jų manymu, tai – skanus, sveikas, bet nekasdieninis maistas. Džiaugiamės, kad žmonės vis daugiau tai pažįsta, vartoja ir ieško įvairesnių skonių.
Ilgainiui tiek mugės, tiek užsakymai parodė, kad populiariausi buvo ir išlieka saulėgrąžų daigai, kurie yra ne tik skanūs, bet šaltuoju metu ir puiki alternatyva kitoms daržovėms, kurios tuo metu prekybos centruose yra atvežtos iš tolimų kraštų.“
Pasak daigintojo, antroje vietoje rikiuojasi spindulinių pupuolių daigai, kurie primena šviežių, ką tik išlukštentų žirnių skonį. Juos ypač mėgsta ir „Žali žali“ įkūrėjų, ir kiti vaikai. Verslininkų šeimoje tai yra tapę kasdieniniu delikatesu.
Trečioje mėgstamiausių daigų vietoje, pasak pašnekovo, atsiduria mums įprastų, klasikinių daržovių variacija: „Jiems nereikia jokio ideologinio rūbo, nes jie įprasti mūsų kultūrai. Tarkime, česnakų daigai.“
Negali pirkti lietuviškų sėklų
Visas sėklas, grūdus ir ankštines kultūras daigų augintojai atsigabena iš svetur – Prancūzijos, Italijos, kitų šalių, nes turi laikytis ypatingai reglamentuotų, daigintojams taikomų Europos Sąjungos (ES) reikalavimų.
„ES turi įteisinusi visą pluoštą įformintų teisės aktų, kuriais tenka vadovautis, norint šitą veiklą vykdyti. Tai yra susiję su rizikos laipsniu, kuriuos neša daiginami produktai. Kadangi jie daiginami tokioje terpėje, kuri palanki daugintis įvairioms bakterijoms, – kur drėgna ir šilta“, – pasakoja verslininkas ir priduria, kad jeigu apie tuos reikalavimus jų šeima būtų žinojusi tada, kai užsimojo imtis šio verslo, tai greičiausiai būtų tos idėjos atsisakiusi.
Į prekybos tinklus neina
Su prekės ženklu „Žali žali“ susijusioje veikloje dalyvauja apie 15 žmonių. Tačiau visas darbas atliekamas rankomis, todėl darbo našumas nėra didelis.
Be privačių klientų ar restoranų užsakymų įmonė savo produkcija prekiauja keliose nišinėse parduotuvėse bei Kauno turgvietėje. Ikipandeminiais laikais nuolat dalyvaudavo įvairiose mugėse. Ir dabar tris kartus per savaitę jų daigai ir kiti gaminiai išvežiojami po Kauną ir du kartus – po Vilnių.
Didžiuosiuose prekybos tinkluose „Žali žali“ produkcijos nei dabar, nei artimiausiu metu nerasite. Po įvairių pokalbių su jų atstovais verslininkas teigia supratęs, kad nuo to bendradarbavimo būsią mažai naudos, nes tinklų sutartys jų smulkiam verslui yra pernelyg sudėtingos ir griežtos ir prie jų prisitaikyti nesą pajėgūs. Pasak jo, bendraujant su mažesnėmis parduotuvėmis ar tiesioginiu vartotoju veiksmų laisvės yra daugiau.
Pasisako už sveiką mitybą
V. Benevičius asmeniškai daug dėmesio skiria ne tik mitybai, bet ir kitiems procesams, kurie vyksta žmogaus viduje, jis aiškinasi, kaip gali prisidėti prie jų gerinimo, ar savo pasirinkimu savęs nežaloja.
Mokslų daktaro laipsnį turintis verslininkas teigia, kad jam svarbūs mokslo patvirtinti tyrimai, susiję su biocheminiais procesais ir tai, kokią įtaką jiems daro mityba, kaip veikia imuninė sistema, kas ją dirgina.
„Mityba visame šitame dalyke yra daug lemiantis faktorius. Pats atlikau ne vieną eksperimentą, atsisakiau vieno kito produkto, nes yra tam tikros produktų grupės, kurios žmogui yra tiesiog žalingos. Todėl tam tikrą produktų dalį savo gyvenime esu apribojęs“, – savo patirtimi dalijasi pašnekovas.
Jis vengia pieno produktų, tačiau neatsisako brandintų ir pelėsinių sūrių, stipriai apribojo cukraus kiekį ir taip pat privengia grūdinių, gliuteno turinčių produktų.
„Nenoriu nieko įžeisti, tačiau tikiu, kad žmogui tai nėra būtina“, – sakė daiginimo verslu užsiimantis ir už sveiką mitybą pasisakantis verslininkas.
Užklasinė veikla
Tiek Indrė, tiek Vincas nenustygsta vienoje vietoje ir jų idėjos ir toliau veja viena kitą. Indrė organizuoja ne tik edukacinius užsiėmimus, bet ir vaikų stovyklas, Vincas teikia asmeninių finansų kontrolės ir valdymo konsultacines paslaugas.
„Vadinu tai užklasine savo veikla. Pats labai domiuosi šia tema. Prasidėjus karantinui atsirado daugiau laiko, todėl pagalvojau, kodėl man šiuo savo žinių bagažu nepasidalinti. Todėl šiandien dirbu ir su pavieniais žmonėmis, ir su šeimomis. Padedu jiems surasti savo kelią siekiant finansų valdymo. Nemokau žmonių tapti turtingais, bet padedu surasti būdą, kaip jie galėtų savo finansus tvarkyti, kad galėtų jaustis finansiškai saugiai ir tvirtai su tuo, ką jie turi.“
Pasak pašnekovo, nėra vieno rakto, kuris tiktų visoms durims. Šitą tiesą galima taikyti ir asmeniniams gyventojų finansams. Tie mokymai trunka metus laiko, nes verslininkas pirmiausia bando išsiaiškinti klientų vertybinius pamatus ir jau tik tada pradeda kartu ieškoti geriausių sprendimų, surasti savąjį kelią.
