Tadas dirba su dokumentais ir pardavimais, o Rūta – meno žmogus. Ji veda renginius, kūrybines dirbtuvėles ir patyrimines edukacijas. Sustojus edukacinėms veikloms – „Spanguolės dirbtuvėlėse“ kuriamos rankdarbių dėžutės.
Išbandymų negailėjo
Daugelis, įsisukę į nesibaigiančių darbų virtinę, pamirštame, kad gyventi smagiausia šiandien, o didžiausia vertybė – laikas savo šeimai, namams, vaikams.
„Spanguolių dirbtuvėlių“ kuriamos rankdarbių dėžutės – suartina šeimą, nes vaikai, tėvelių prižiūrimi, gali susikurti žaislą patys sau. O juk savo rankomis konstruotas kiškutis, šuniukas ar kitas gyvūnėlis, visada mielesnis. Laikas, praleistas kartu su visa šeima, gaminant širdžiai mielą žaislą – tampa neįkainojama dovana. Optimizmu trykštanti šeima, viską daro su didžiuliu užsidegimu, energija, savo pozityviu nusiteikimu užkrečia ir įkvepia kitus.
„Mūsų verslas prasidėjo nuo poreikio supažindinti žmones su negalia. Per edukacines veiklas su vaikais mes mokome ne tik pažinti negalią, net ir kurti, turime dvi kryptis – patirtiniai susitikima ir edukacijos, kurios šiuo metu pavirto į kūrybinius rinkinius“, – akcentuoja Rūta Kupčinskaitė.
Ribojo laiptai ir stereotipai
Profesinė veikla žmogui suteikia ekonominio savarankiškumo, sėkmė darbe ugdo savivertę ir padeda pelnyti žmonių pagarbą. Kiekvienas žmogus kažką sugeba labiau, kažko nesugeba ar dėl įvairių priežasčių kažkurioje srityje negali būti maksimaliai efektyvus. Nors kūrybinių idėjų, išsilavinimo Rūtai netrūko, tačiau ribojo judėjimo negalia. Ji susidūrė su, atrodytų, iš pirmo žvilgsnio pritaikyta neįgaliesiems aplinka, tačiau pažvelgus kitu žvilgsniu – problemų netrūko.
Rūta atviravo, kad vežimėlis dažnai užtrenkdavo potencialių darbdavių duris. „Teorijų apie toleranciją, negalią, aplinkos pritaikymą žmogaus poreikiams yra gausu, tačiau stengiantis pasiekti savo tikslų, realizuoti savo gebėjimus, žinias, ieškotis darbo, susiduri su stereotipine nuostata. Todėl šeima nusprendė šviesti visuomenę ir supažindinti su iškylančiomis kliūtimis ne teoriškai, o praktiškai. Tuomet Rūta ir Tadas pradėjo ieškoti išeities. Įkurtos „Spanguolės dirbtuvėlės“ leido kūrybingai šeimai susikurti verslą, darbo vietas sau. Jie ne kalbomis, o savo pačių pavyzdžiu sėkmingai griovė visuomenėje įsisenėjusius stereotipus.
Metė iššūkį
Kaip ir kiekvienas verslas – taip ir „Spanguolės dirbtuvėlės“ prasidėjo nuo problemos sprendimo. Jauna šeima įsirenginėjo ribotais resursai šeimos būstą, ir suprato, kad fantazija leidžia sutaupyti didžiules sumas. Namų pritaikymas, dekoravimas išryškino neatrastus šeimos kūrybinius talentus, polinkį kurti ir begalinį džiaugsmą, kuomet matai, jog idėjos virsta realybe.
Rūtos ir Tado namuose ėmė kauptis linksmi taškuoti žvėreliai, paukščiai, daržovės, tarsi nuskintos iš daržo, daiktai, kurie teikia namams jaukumo, jais jauna šeima dalinasi ir su kitais. Abu – Tadas ir Rūta mėgo bendrauti su žmonėmis, o ir gyvenimo patirtys, visuomenės nuostatos skatino mesti iššūkį ir pasirengti kovai su stereotipais.
Svarbu išbandyti
„„Spanguolės dirbtuvėlės“ atsirado todėl, kad su vyru mėgstame „spangti“, būnant kartu, palaikant vienas kitą, gimsta begalės idėjų, veiklų. Mūsų dirbtuvėlės yra labiau vitaminas sielai, su uogomis ši veikla nėra susijusi'', – atviravo pašnekovai.
Rūtai visada patiko rankdarbiai, be to, ji nuolat dirbo su žmonėmis, kurie patyrė traumas. Padėdavo jiems priprasti prie situacijos, reabilitavo, mokė prisitaikyti prie savarankiško gyvenimo. Konsultavo, kaip pasirinkti tinkamiausią vežimėlį, atrasti mėgstamą veiklą, studijuoti, įveikti kliūtis, skatino skirti laiko pomėgiams, mokė susitaikyti su pakitusiu kūnu, ar atrasti save. Tadas studijų laikais dirbo specialiojoje mokykloje. Todėl apie negalią žino nemažai. Rūta su vyru pradėjo rengti patyriminius susitikimus.
„Kol buvo galima organizuoti gyvus mokymus, važiuodavome į mokyklas, vežėmės visą reikiamą įrangą: ramentus, neįgaliojo vežimėlius, vaikštynes, neregio lazdeles, gesto kalbos abecėlę. Nors nedidelė mašinytė, bet viskas į ją tilpdavo. Apkeliavome daug Lietuvos miestų. Mes suteikdavome progą moksleiviams, suaugusiesiems ar paaugliams pasijusti neįgaliais, praktiškai išbandyti, ką reiškia, kai tenka judėti su neįgaliojo vežimėliu, ar orientuotis aplinkoje naudojantis neregio baltąja lazdele. Visa tai darėme savo jėgomis. Buvo gausybė kvietimų teikti paraiškas finansavimui gauti ir kurti edukacijas neįgaliesiems, deja, mūsų koncepcija kiek kitokia – mes edukavome negalios neturinčius žmones, tad finansavimo galimybių savo veikloms neradome. Jei neįgalus šviečia visuomenę – finansavimo veikloms nėra. O juk galėtų būti...“, – dalijosi savo vizijomis Rūta.
Lyg bateliai vitrinoje
Šeima pasakojo, kad patyriminių edukacijų metu buvo rodomi vaikams filmukai, bandoma bendrauti gestų kalba, ir praktiškai išbandyti kitas priemones. Vaikai keliavo neįgaliojo vežimėliu ir bandė įveikti kelyje pasitaikiusias kliūtis. Po teorinės dalies, edukacijų dalyviai būdavo skatinami kurti palankią aplinką, kad joje patogu būtų judėti savarankiškai visiems.
„Žmonės nepabandę, nepajautę, neišgyvenę – nemato, jog nepaisant to, kad išleidžiama gausybė pinigų aplinkos pritaikymui, iki šiol visa tai labai deklaratyvu. Neregio taktiliniai takai dažnai nuveda į žolynus, kemsynus ar į tvorą prie stulpo, o dokumentuose Savivaldybės konkursus laimėjusios įmonės užsideda pliusą, neva pritaikė aplinką neįgaliesiems. Mokyklose vežimėliu galima įvažiuoti tik iki pagrindinio įėjimo, visur kitur – laiptai. Jei būna pastatytas liftas – tas pats neveikiantis, žiemą užšąla ar jo raktai būna kitame aukšte, tenka iki jų kopti geriausiu atveju 10 laiptelių. Tokiu būdu neracionaliai švaistomi nenaudojamai įrangai įsigyti pinigai“, – dalinosi patyriminių mokymų komanda.
Sodinome
Jie pasakojo, kad vasarą vyko į Marijampolės autobusų parką ir kvietė vairuotojus pasijusti keleiviais neįgaliojo vežimėlyje.
„Pačius vairuotojus kvietėme atsisėsti į vežimėlius ir prašėme įvažiuoti į autobusą. O ką Jūs galvojate – išbandę, jie atrado daugelį dalykų. Pasirodo autobusai ir nusileidžia, ir pasvyra, galima privažiuoti ir arčiau. Dažnai mes viską turime, bet nebūtinai naudojame. Situacija lyg su gražiais bateliais, kurie ne ant kojos, o parduotuvės vitrinoje“, – juokavo pašnekovė.
Pandemija kiek pakoregavo šeimos veiklas, tačiau kūrybingi žmonės puikiai sugebėjo rasti išeitį, prisitaikyti.
Reikėjo persikvalifikuoti
Pandemija, vos prieš vienerius metus įkūrusią verslą šeimą privertė dar kartą persikvalifikuoti, ieškoti naujų išeičių. Tuomet atsirado kūrybiniai rinkinukai vaikams, kad jie galėtų susikurti jaukų, minkštą žaisliuką patys. Jie yra siunčiami į šeimas su išsamia instrukcija ir minkštų žaislų iškarpomis.
„Teorija lieka teorija, mūsų šeimos tikslas edukacijų dalyviams suteikti pojūtį. Nuotoliniu būdu to padaryti neįmanoma. Tai būtų tas pats, lyg teoriškai nuotoliniu būdu pasakoti apie šuolį su parašiutu. Todėl dabar kuriame specialias kūrybines dėžutes šeimoms, kad jie kartu su savo vaikais kurtų žaislus. Be abejo, klientų trūksta, sunku išgyventi, bet džiaugiamės, jog po truputį atsiranda susidomėjusių šeimų kurios vertina praleista laiką drauge kuriant žaislus.
Kritikuoja
Visus būsimų žaislų rinkinius, prieš parduodant į geras rankas ištestuoja tikroji ekspertė – šešerių metų Rūtos ir Tado dukrytė Miglutė. Ji pataria, pasako, kurios spalvos labiau dera, kartais pakritikuoja, kad žaislui prisiūti sparniuką, akytę ar ausytę gali būti sunku. Tad visi gaminiai praėję griežtą jaunosios šeimos padėjėjos kontrolę.
„Gyvename šia diena, esame darni šeima, stengiamės savo pozityvumu palaikyti, įkvėpti vieni kitus, dirbame, stengiamės, esame sąžiningi. O jei užsidarys vienos durys, bus pabaiga, mes tikrai žinome, kad visada ateis nauja pradžia“, – akcentavo optimizmo nestokojantys pašnekovai.
Dabar jie nekantriai laukia karantino pabaigos, vasaros, kuomet vėl galės gyvai susitikti su žmonėmis, rengti patyriminius susitikimus.
