„Turime laikytis patikrintų tradicijų, kurios susiformavo per šimtmečius. Štai pažiūrėkite: kas šiandien yra svarbiausia jaunam žmogui? Jis nori eiti paprastesniu keliu. Laidojimo versle vis labiau populiarėja urnos, kolumbariumai bei noras mirusiųjų pelenus išbarstyti į jūrą ar paleisti pavėjui. Suprantama, jaunimas visada ieško lengvesnių kelių – kremuoja savo artimuosius ir pelenus išbarsto į jūrą, ar kituose gamtos kampeliuose. Mano nuomone, tai gana paviršutiniška. Reikia suprasti viena – visi mes esame mirtingi, visi einame tuo pačiu keliu. Iš vienos pusės yra labai gražu, kai artimieji atsižvelgę į mirusiojo prašymą tai padaro, bet antra vertus – o jeigu po 10, 20 ar 50 metų anūkai, proanūkiai, giminaičiai ieškos mirusiojo pagerbimo vietos, norės atvykti, pasimelsti, pagerbti atminimą – o tokios vietos nebus? Šiuo atveju prarandamas artimas ryšys, išsibarsto šaknys, su naujomis tradicijomis nyksta artimojo atminimas. Manau, kad būtina turėti artimųjų pagerbimo vietą, galimybę atvykti į vietą, prisiminti, pabūti ar net gedėti tyloje“, – pastebi patyręs paminklų meistras T. Gulbinas.

Anot jo, išbarsčius vėjyje artimųjų pelenus yra nusimetama atsakomybė.

„Šiandien tai yra labai patogu – nebereikia rūpintis kapais, bet tai tik trumparegiškas požiūris. Prarandama istorija, šeimos atminimo vieta, nebelieka vardų, gimimo ir mirties datų, nebelieka vietos, kur galėtų per didžiąsias šventes atvažiuoti. O jeigu visi mirusiųjų pelenus pradėsime į jūrą barstyti? Kur ekologiniai aspektai? Gamtoje reikia elgtis santūriai, idealu, kad ateiname į pasaulį ir – kaip radome taip ir paliekame“, – apie kintančias laidojimo tendencijas samprotavo T. Gulbinas.

Šventa vieta

Pašnekovas mano, jog žmogaus mąstymas, požiūris ir elgesys priklauso nuo jo amžiaus. Jaunimas iš rankų nebepaleidžia telefonų, jiems svarbus geras telefonas, tinkama apranga, išvaizda. Brandūs žmonės rūpinasi šeima, stato namus, perka šeimos automobilį. Vyresnieji – namus jau turi, vaikai užauginti, telefonai nebeįdomu. Tuomet pradedama mąstyti apie gyvenimo prasmę, istoriją, rūpintis savo ir šeimos atminimo įamžinimu. Brandaus gyvenimo kryžkelėje pasidaro svarbu, kad jų tėvų, senolių ir protėvių kapeliai būtų gražiai sutvarkyti, prižiūrimi, primintų tuos šeimos narius, kurių jau nebėra šioje žemėje.

Paminklas
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

„Kapinėse žmonės susitinka, pabendrauja, apmąsto savo gyvenimą tyloje, meldžiasi. O gėlytės – jau skonio reikalas. Vieniems jų reikia daugiau, kiti, kas turi mažiau laiko, prašo granito plokštėmis viską uždengti, tačiau visiems kapai – Šventa vieta. Tai ypač supranta vyresni žmonės, kurie pradeda galvoti apie savo kultūringą, gražų išėjimą į užtarnautą poilsį“, – sakė T. Gulbinas.

Perimti patirtį lengviau

„Paminklų gamyba man – tai šeimos verslo tąsa. Nuo jaunystės mačiau kaip granitas apdirbamas, kokia technologija naudojama apdirbant granitą, kaip darbai vyksta kapinėse ir kiti darbai. Iš pradžių tik padėdavau tėvams, vėliau, vis labiau įsitraukiau į šią veiklą. Paminklus gaminu jau 15 metų. Granito plokštės paminklų gamybai atkeliauja iš Švedijos, Suomijos, Karelijos. Marmuras – iš Italijos, Turkijos ir kitų šalių. Granitas perkamas blokais, kurie laivais keliauja 1-2 mėnesius. Lietuvoje akmens kasyklų nėra, tačiau tinka dideli rieduliai, kuriuos galima susipjaustyti, nušlifuoti“, – apie savo įsitraukimą į paminklų gamybą pasakojo šiaulietis mokytojas.

Pašnekovas prasitarė, kad perimti šeimos verslo patirtį, tęsti įdirbį yra gerokai lengviau, nei pačiam kažką kurti, bandyti, eksperimentuoti, klysti. Juolab, kad paminklų gamybos versle jis sukosi nuo jaunystės.

Puikiai įvaldyti įvairūs akmens darbai – granito apdirbimas, raidžių kalimas ant granitinio paminklo, granito šlifavimas. Jo idėjos, kaip išskirtinai papuošti ar sutvarkyti artimojo kapą, yra papuošusios ne vienas Lietuvos miesto kapines.

Šeimos versle griežtai atsisakoma prekiauti kiniškais paminklais, negaminami paminklai iš kiniško akmens.

„Mirusiojo poilsio įamžinimo vieta kuriama ne vieneriems metams. Ji turi būti patvari, laikyti dešimtmečius. Dirbama tik su kokybiškomis ir ilgalaikėmis medžiagomis“, – dalijosi savo patirtimi meistras.

Darbas mokykloje, o laisvalaikis – versle

Mokytoju dirbantis pašnekovas laisvalaikiu gamina paminklus. Tačiau kaip jam pavyksta suderinti atrodytu nesuderinamas veiklas? Ar niekada jis nesusimąstė eiti mokslininko keliu, dėstyti universitete?

Pasak T. Gulbino, apsigynus ir mokslų daktaro disertaciją, mokslininko kelias sudėtingas: mokslininkų bendruomenė savita, labai specializuota, egzistuoja didžiulė konkurencija. Tam, kad pelnytumei akademinės bendruomenės pripažinimą, tenka daug ir sunkiai dirbti, skaityti užsienio šalių mokslininkų darbus, važinėti į įvairias konferencijas užsienyje, užsienio kalba rengti mokslines publikacijas.

Tadas Gulbinas
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

„Esu iš Šiaulių. Stebėjau įvairias permainas Šiaulių universitete. Dabar jis Vilniaus universiteto padalinys, Šiaulių akademija. Mačiau, kaip puikūs, išsilavinę žmonės, čia pradirbę ilgiausius metus turėjo atsisveikinti su savo darbo vieta dėl studentų skaičiaus mažėjimo, nedideli krūviai neleidžia gauti tinkamo atlygio. Pasirinkau ne dėstytojo kelią, o darbą mokykloje. Laisvu nuo pamokų metu – ieškau įkvėpimo paminklų formoms, kapaviečių naujų papuošimo galimybių. Paminklų gamyba yra mūsų šeimos verslas, kuris plėtojamas akcentuojant darbų kokybę. Sezono pikas yra vasarą, tad viską suspėju. Derinu abi veiklas“, – apie savo darbą mokykloje ir laisvalaikį savo plėtojame versle atviravo T. Gulbinas.

Kol kas pardavimų augimo nejaučia

Teiravomės, ar pastebimas mirtingumo padaugėjimas rajone, ypač pandemijos akivaizdoje, turėjo įtakos jo šeimos verslui?

„Ekonominė situacija po tokių sukrėtimų gali turėti įtakos mūsų verslui. Kad mirčių daugėja – faktas, o mes užsakymų, pardavimų padaugėjimo kol kas nejaučiame. Verslas yra sezoninis. Žiemą – nedirbame. Viskas paaiškės pavasarį“, – apie galimas grėsmes ekonomikai atviravo pašnekovas.

Mokytojas pasidalijo ir negailestinga statistika: „Tikslių duomenų neturiu, bet, kiek domėjausi, iki dabar Šiauliuose patvirtinta daugiau nei 2,5 tūkst. šios baisios ligos atvejų, pandemija nusinešė arti 70 gyvybių. Jei anksčiau būdavo 3-4 laidojimai per dieną, tai dabar 6-8. Ypatingas ligos pikas – lapkričio, gruodžio mėnesiais. Dėl ligos rajone stoja verslai. Jei žmogus mirė nuo koronaviruso, duobkasiai imasi papildomų apsaugos priemonių. Viruso bijo visi, saugosi visi“, – apie ligos proveržį kalbėjo paminklų meistras.

Pasak jo, nepaisant augančios liūdnos statistikos bei skaičių, niekada negalima žinoti, kokia bus ekonominė situacija. Ją veikia daugybė veiksnių: verslo būklė, nedarbo lygis, kaip greitai atsigaus labiausiai nualinti pandemijos sektoriai, ir kiti veiksniai. Daugelis verslo sektorių per karantiną yra sustoję, merdeja, atleidžia darbuotojus. Gali būti taip, kad žmonės neturės papildomų lėšų tvarkyti artimųjų kapus. Paminklų gamyba užsiimantis meistras tikino, kad ligos poveikį savo verslui pamatys pavasarį, vasarą.

„Reikės verslui taikytis, ieškoti išeičių. Svarstome savo klientams siūlyti galimybę už suteiktas paslaugas išsimokėti dalimis“, – apie galimus sprendimus prasitarė verslininkas.

Kinta paminklų stilistika

Penkiolika metų paminklus gaminantis vyras pasakojo, kad per laiką kinta ir paminklų stilistika.

Vyresnieji žmonės anksčiau prašydavo suapvalinimų, meniškų išraitymų, kryželių, bangelių, prašydavo apvalių kampų.

Dabar – linkstama link santūrumo, kuklumo, populiarėja stačiakampė paminklo forma. Mažiau statomi šokiruojantys (netradiciniai) paminklai, žmonės rečiau renkasi masyvius paminklus. Vis rečiau tenka daryti užrašus, kaip antai: „Liūdi vaikai“; „Liūdi artimieji“.

Pašnekovas atviravo, kad kiekvienas žmogus, ateidamas užsisakyti gaminio, atsineša savo pamąstymus. Dažnai, ypač, jei užsakovai nesusidūrę su šia sritimi, išreiškia norus, kurie prasilenkia su galimybėmis. Tenka rodyti, aiškinti, patarti. Skalda, trinkelės nėra pats geriausias variantas tiems, kas neturi daug laiko kapų priežiūrai – o granito plokštė – konceptualus, ilgalaikis sprendimas. Pasitaiko užsakymų pagaminti nedidelę lentelę ir gyvūnėliams.