Grafikos dizainerė Rūta Kukevičienė antram gyvenimui gali prikelti bet kurį daiktą – popierių, kartoną, džinsą, plastiką. Ir net kavos tirščius. Jau daugelį metų eko dizainui neabejinga moteris kartu su dukra Gabija Medeine Kukevičiūte pirmoji Lietuvoje pradėjo kavos keramikos verslą.
Po studijų Lietuvos dailės akademijoje Rūtai teko paragauti darbo vienoje Lietuvos televizijoje. Kurį laiką ji užsiėmė įvaizdžio formavimu, ten sukaupė nemenką bagažą ir susiformavo platesnį požiūrį tiek į meną, tiek ir į gyvenimą.
Prikeldavo antram gyvenimui
„Po to ėmiausi interjero dizaino, o kai persikėlėme į namą Balsiuose, su šia bendruomene užsimezgė gražus ryšys ir ji pasiūlė įkurti vaikučiams „Eko dizaino studiją“, – pasakoja menininkė.
Antrinio dizaino atradimai prasidėjo dar anksčiau, – kuriant su vaikais būrelyje „Konstruktoriai“, o vėliau – jau minėtoje studijoje.
Moteris daugybę metų rūšiuoja atliekas, o kai pradėjo statytis namą, tai ir kito kelio neliko. O tada tuos išrūšiuotus darbus pradėjo prikelti naujam gyvenimui.
„Tai atėjo iš vaikystės. Vasaras paprastai leisdavau pas močiutę, tai ten mano mėgstamiausi žaislai buvo seni lygintuvai, rateliai, įvairūs kiti seni rakandai. Mačiau ne tik tokius, kokie jie buvo pagaminti, bet būdavo smagu juos perdaryti, perkonstruoti, pakeisti, kad tie daiktai jau kita forma toliau gyventų“, – sakė Rūta.
Kūrėja juokiasi, kas jos paakinti vaikučiai į „Eko dizaino studiją“ tempdavo viską iš namų, – visokius senus, nenaudojamus daiktus – laikrodžius, varžtelius, įvairiausius indelius, dėžutes: „Mūsų tikslas buvo paversti tuos daiktus kitais. Ir jie virsdavo šviestuvais, laikikliais, indais. Man pavyko sukurti kartono pakuotę be klijų. Žmonės daug ką gali patys pasidaryti iš bet ko, ir net – iš elementarios kartoninės dėžės.“
R. Kukevičienė jau 15 metų dėsto J. Vienožinskio dailės mokykloje, kur veikia dizaino studija. Ten taip gimė daug įdomių darbų.
„Mokslo metų pabaigoje vykdavo vasaros praktika, tai jos tema būdavo ekologinis dizainas. Tada pradėjau giliau juo domėtis, pradėjo rastis konkretesni darbai“, – prisiminė moteris.
Paakino kavos šviestuvai
O tuomet, kone prieš dešimtmetį Milano parodoje Rūta išvydo iš kavos pagamintus šviestuvus: „Jie buvo pagaminti gamykloje, naudojant rimtus prietaisus. Bet pati mintis, kad tam buvo panaudota kava, man įstrigo, pagalvojau, kodėl gi aš negaliu kažko panašaus sukurti. Pirmiausia kavą išbandžiau su vaikais. Turėjome temą papjė mašė. Pradėjome kavos tirščiais dažyti popieriaus masę. Po truputėlį ta masė lipo, lipo ir sulipo tiek, kad gavosi tūriniai daiktai. Taigi, viena iš technologijų buvo patobulinta papjė mašė plius kavos tirščiai.“
Pasak menininkės, kavos tirščiai yra labai naudingi ne tik sodui, gėlėms, tačiau ir menui: interjero dizaino detalėms, papuošalams, muilams.
„Mane sužavėjo kavos kuriama skirtinga tekstūra, kvapas, spalva, lankstumas. Tas visiems gerai žinomas trapumas, birumas, galintis virsti tvariu daiktu. Tad prasidėjo bandymai su kavos mase. Vienokią masę ruošiame produktams, o edukacijoms jau reikia kitos, kuri priklauso ir nuo kavos rūšies, vaško temperatūros,“ – pasakojo dizainerė.
Menininkės ieškojimai užtruko. Ji juokiasi, kad tie Milane matyti šviestuvai ją paakino atrasti, sukurti savą technologiją. Kūrėja ilgai ieškojo, kas galėtų tapti kavos tirščių rišamąja medžiaga, kol po daugybės bandymų pradėjo tam naudoti vašką.
„Rišamosios medžiagos paieškos ilgiausiai užtruko, nežinau net, kaip namiškiai iškentėjo tuos eksperimetus“, – juokiasi pašnekovė. Tam ji išbandė ir kiaušinių baltymus, ir cukrų, ir želatiną ir visi ieškojimai vyko virtuvėje.
Būtent vaško dėka gaminiai iš kavos tirščių įgavo ir atitinkamas formas, ir tvirtumą, ir praktišką naudą.
Menininkė, kuriai šiame darbe talkina dukra Gabija, visoje šalyje organizuoja DIY (Do It Yourself – liet. pasidaryk pats) dirbtuves.
Ją džiugina, kaip per edukacinius užsiėmimus žmonės maišo kavos masę, kaip mėgaujasi ir pačiu procesu ir maloniais atsiskleidžiančiu kavos kvapu.
„Ta kava jau išgerta, tačiau kai tirščiai gauna nuo vaško skleidžiamos šilumos, jie tarsi įgyja antrąjį kvėpavimą – tiek vaškas, tiek tirščiai skleidžia salstelėjusį kvapą. Gaunasi maloniai kvepiantis kūrinėlis“, – pasakoja netgi ažūrinius, daug kantrybės ir pastangų reikalaujančius kūrinius iš kavos tirščių sugebanti suformuoti moteris.
Kavos tirščius neša net kaimynai
Grafikos dizainą studijuojanti Gabija dažnai užsuka į Vilniaus kavines, iš kurių surenka jau panaudotus kavos tirščius.
Juk kasdien pasaulyje išgeriama daugiau nei 2 mlrd. kavos puodelių. Dalis kavos tirščių panaudojama dirvai tręšti, grožio paslaugoms, tačiau didžioji jų dalis tiesiog išmetama. Ir tai yra apie 6 mln. tonų kasmet.
Kūrybinėje aplinkoje augusi Gabija, galima sakyti, natūraliai įsiliejo į kūrybinį procesą: „Gal net nebūčiau atradusi šios veiklos ir kad apskritai turiu vadybos gebėjimų, galiu rašyti įvairius tekstus, fotografuoti, jeigu mama nebūtų užsiėmusi tokia kūryba.
Kai mama pradėjo kurti su kava – prisijungiau ir aš. Pradėjau viską po truputėlį viešinti, kaip pati sakau, šį kavos meno verslą. Tai man padėjo augti, sutvirtėti kaip jaunai bei kūrybingai asmenybei“.
Gabija pasakoja, kad viskas prasidėjo, kai jai buvo apie trylika metų ir ji su mama nusprendė sudalyvauti mugėje, o po to festivalyje „Mėnuo juodaragis“, kur menininkė amatų kiemelyje surengė edukacinius užsiėmimus – gamino amuletus iš kavos:
„Taip pradėjome su mama keliauti po įvairius festivalius, muges, rengti edukacinius užsiėmimus visoje Lietuvoje. Iki karantino vykome pas žmones, į įmones, į įvairius renginius. Viena iš tokių buvo šią vasarą surengtas Moterų savaitgalis, kur viena iš šio renginio dalių buvo mūsų edukacija.“
Kūrybinio mamos ir dukters tandemo darbų galima rasti įvairiose meno gaminių parduotuvėlėse, Senųjų amatų dirbtuvėse.
„Kavos tirščius iš pradžių nešdavo draugai bei kaimynai, vis palikdavo pilnus kibirėlius pakabintus ant tvoros. Vėliau aš nuėjau paprašyti į kavinę. Žinoma, visada atsidėkojame mūsų produktu – ar tai būtų muiliukas, ar padėkliukas su kavos pupele. Turiu mažą tradiciją kur nors apsistojus, rinkti tirščius iš vietinių kavinių“, – pasakojo Gabija.
Verslo repeticija
Dar būdama septyniolikos Gabija visuomenei pristatė tvarios veiklos idėją.
Tokia galimybė jai pasireikšti buvo dalyvavimas „Lietuvos Junior Achievement“ mokinių mokomosios bendrovės kūrime.
„Tada buvau vienuoliktokė. Šioje programoje moksleiviai kuria savo verslą. Kitiems gal tai atrodė lyg žaidimas, tačiau man tai buvo rimta pradžia į tikrąjį verslą. Pasiūliau pirmus mūsų gaminius iš kavos tirščių. Buvo parduotos akcijos, mokėti dividendai, dalyvavau mugėse, kurios vyko ir Vyriausybėje, ir „Litexpo“. Jose susipažinau su bendraamžiais verslininkais. Tada įsitikinau, ką reiškia gera idėja, komunikavimas ir pirmieji nelengvai uždirbti pinigai. Taip pat noras būti pastebėtai ir naudingai kitiems.
Tada ir gimė mūsų gaminių pavadinimas – „Pilnatis“. Juk akivaizdu pažiūrėjus į šveičiamųjų kavos muiliukų formą. Na ir pati gaminių faktūra primena Mėnulio kraterius, jūras.
Baltų simboliais dekoruoti muilai ir buvo mūsų bendrovės pagrindinė prekė – ir papuošimas, ir suvenyras. Taigi, su muilais bei jų sklaida ir nusprendžiau užsiimti.“
Gabijos tikslas – kuo geriau ir ryškiau pristatyti tuos gaminius, bedradarbiauti su parduotuvėmis, privačiais klientais.
„Kavos keramikos dirbtuvės, kaip ir kitos edukacijos, liko po „Eko dizaino studijos“ pavadinimu, o prekės – „Full Moon Coffee“, “ – dvi veiklas apibūdina Gabija.
Mažytis kavos festivalis
Už komunikaciją, vadybą, reklaminių tekstų rašymą atsakinga mergina įsitikinusi: žmonės perka ne ką parduodi, o dėl ko tai darai – dėl idėjos, dėl tikėjimo ja ir jos skleidžiama svarbia žinia.
„Pastebime, kad paklausa didėja, jaučiame žmonių, organizacijų susidomėjimą. Kalbant apie kavos keramikos dirbtuves, tai mes ne tik suteikiame galimybę pasigaminti žmonėms dubenėlį, bet ir pasakojame, edukuojame apie kavos kūrybą, baltų kultūrą, antrinį panaudojimą. Siekiame, kad žmonės patys pabūtų kūrėjais. Kiekvienas pas mus apsilankęs žmogus padaro kažką unikalaus – savaip suformuoja, kitaip dekoruoja,“ – pasakoja sako Gabija.
Pasak pašnekovės, dažniausiai verslo pradžioje, kaip ir įprasta, ką uždirbi pardavęs ar edukavęs, investuoji į tolimesnę gamybą, medžiagų pirkimą.
„Taip mes ir elgiamės. Taip pat remiamės „zero waste“ principu ir daug ką stengiamės susiorganizuoti mainų pagrindu, ar tiesiog naudodami tai, ką turime. Pavyzdžiui, baltų simboliai, naudojami kavos keramikos edukacijos metu, yra išpjauti iš padangos kameros. O mūsų kavos amuletai pagaminti iš virtuvėje turimų produktų,“ – sako ji.
Kūrėjos atskleidžia, kad kol kas beveik visos pajamos yra investuojamos į tolimesnę kūrybą.
Gabija toliau tęsia pradėtus darbus – kuria nuosavą puslapį, elektroninę parduotuvę, nori įsikurti etsy.com platformoje ir toliau tobulėti socialinių tinklų pasaulyje, taip pat puoselėti bendradarbiavimą su jau užmegztais klientais.
Gabija atskleidė, kad jų mintyse nugulė dar vienas kūrybinis sumanymas, - panaudoti džinso atraižas:
„Tarkime, norime pagaminti kavos tirščių vazas su džinsinėmis kišenėlėmis. Dabar ieškome formų, kaip tai pagaminti, o dabartinis metas kaip tik yra labai palankus ir naujų formų paieškoms, ir mokymuisi. Nuo to, ką mes darome, kuriame su mama, man yra labai gera. Mes turime daugybę planų su kuo bendradarbiauti, kur nuvažiuoti, kur dalyvauti, kaip vieną ar kitą dalyką patobulinti. O mano asmeninis noras – visokeriopai padėti mamai, leisti jai toliau skleistis kaip kūrėjai. Ji šauniai tai daro, o aš galiu jai padėti visa tai viešinti“, – sako Gabija, kurios viena artimiausių tikslų – patentuoti mamos sukurtą kavos tirščių keramikos technologiją.
Jų planuose taip pat yra vienas rimtas projektas – kavinė plius edukacinė erdvė plius mini gamybos dirbtuvės. Pasak jų, interjero detalėmis galėtų tapti kavos keramikos dirbiniai.
„Svajojame apie tokią vietą, kur vyks tarsi mažytis, kūrybinis „kavos festivalis“. Juk toje kavinėje gali būti kaviniai šviestuvai, dubenėliai, kitos dekoracijos, tarkime, veidrodžiai ir pan. Tu geri kavą erdvėje, kuri yra iš kavos. Taigi ketinu tam skirti laiko, energijos. Tikiu, kad ateityje bus galima tokią idėją realizuoti“, – apie bendrus sumanymus pasakojo Gabija.
Kūryba prie 70-ies langelių
O šiuo sudėtingu laikotarpiu Rūta su dukra pradėjo organizuoti nuotolinius edukacinius užsiėmimus.
„Štai neseniai prie žmonės susibūrė net prie 70-ies langelių ir visi kartu dirbome. Buvo labai geras jausmas. Aišku, tai neprilygsta gyvai edukacijai, bet kai matai, kad anapus ekrano žmogus darbuojasi ir kuria, yra labai smagu. Svarbu, kad vyktų tas veiksmas, o ar nuotoliniu, būdu ar gyvai, ne tai svarbiausia. Aišku, gyvai būtų daug geriau, bet jei labai nori, viskas įmanoma“, – sakė Rūta.
O Gabija pasidžiaugė, kad pernai, kai mugių praktiškai neliko, ji sudalyvavo virtualioje „O, mugėje“. Jos dalyviai turėjo virtualius kambarius, į kuriuos galėjo užeiti lankytojai ir gyvai pasikalbėti apie produktus, gamybos būdus, kitais rūpimais klausimais:
„Gal didelio lankytojų srauto ir nebuvo, tačiau mugės dalyviai mielai lankėsi vieni pas kitus, pažindinosi, kalbėjo apie galimybes bendradarbiauti.“
Mažiau yra geriau
Gabijos, kaip ir mamos Rūtos gyvenime tvarumui, ekologijai, rūšiavimui skiriama labai daug dėmesio. Jai tai yra ne mados, o gyvenimo filosofijos dalis.
„Požiūris į rūšiavimą man perduotas tėvų, todėl kitaip ir būti negali. Visada pas mus buvo dėžės, skirtos plastikui, popieriui, vėliau išmokome kompostuoti. Ilgainiui man atėjo suvokimas, kad ekologijos dalis yra minimalizmas, kad nereikia apsikrauti daiktais, drabužiais, kurių tu nenešioji. Dabar veikia įvairios grupės, kur galima dalintis, atiduoti. Manau, kad drabužiams pinigų leisti nereikia, nes geriau pasidomėjus, kaip tie drabužiai iki mūsų atkeliauja, kiek mažai mokama sunkiai dirbantiems ir juos gaminantiems žmonėms, tai man yra geriau iš nenaudojamų drabužių neužsidirbti, bet suteikti džiaugsmą žmonėms ir padovanoti daiktą, kuris mano namuose guli be naudos.
Man net kvėpuoti lengviau, kai turiu mažiau daiktų, kai likę tik tie, kurie man iš tiesų tarnauja, kai yra tvarka. Mažiau yra geriau. Nes kuo daugiau perkame, tuo daugiau skalbiame, vis daugiau chemijos nuteka į kanalizaciją, teršia vandenis ir visa tai vėliau atsisuka prieš mus“, – savo gyvenimo filosofija dalijosi Gabija.
Mergina naudoja kietos konsistencijos šampūną ir kondicionierių, kurie parduodami be pakuočių.
„Pirkdama kokį daiktą, visada pagalvoju apie pakuotę. Tas, kurias turiu, sunaudoju atiduodamų daiktų ar dovanų pakavimui. Mane bet koks kaupimas vargina. Todėl stengiuosi nepirkti net saldainių, kurie yra plastiko maišeliuose“, – sakė būsimoji grafikos dizainerė.
Ji teigia mėgstanti užrašams naudoti popierių, kuris iš vienos pusės jau yra panaudotas: „Turiu tokią pusryčių dribsnių dėžutę, kur esu sukaupusi tokio popieriaus atsargas. Iš ten imu ir jį naudoju, žymiuosi visas mintis, naujas idėjas, atlieku brėžinius ir skaičiavimus. Ir man nuo to gera, nes žinau, kad tas popierius bus prasmingai panaudotas“, – sakė mergina.
Tuo tarpu jos kūrėjos Rūtos akys jau krypsta į naują sritį, ją domina bioplastikas, kaip alternatyva bet kokiam aplinką teršiančiam plastikui. Menininkė šiuo metu tobulina įvairias technologijas, kurioms panaudoja actą, sodą, kitas medžiagas ir ieško, kad jos dirbiniai nebūtų pralaidūs vandeniui.
Optimizmu trykštanti kūrėja sako, kad nuolatinis buvimas kūrybiniame procese ir yra jos variklis, jos didysis gyvenimo žaidimas, kuris niekada nepabosta.
