Aliona Nona – išties spalvinga asmenybė. Ne mažiau kaip ir jos suverpti siūlai ar išsiuvinėti paveikslai. Ir jos mintys tokios gaivios, tokios neapneštos laiko dulkių, tarsi didelėmis akimis į pasaulį žvelgiančio mažo vaiko.

O viskas prasidėjo nuo eilinio žurnalistinio noro parašyti apie moterį, kuri verpia įvairiausius siūlus – iš šuns ir katės kailio, iš bananų, dilgėlių pluošto, kuri siunčiasi iš viso pasaulio siūlų likučius, juos išnarsto, o tada iš naujo kaip vilną iškaršia ir vėl suverpia.

Svajojo apie obelų sodą

Vos tridešimtį metų perkopusi Aliona gyvenimą Vilniuje iškeitė į kaimą. Paliko sostinėje turėtą darbą, draugus ir, kaip pati sako, tą nuolatinį bėgimą paskui pinigus. Rinkosi sodybą ten, kur ją įsigyti leido piniginės išgalės. Į ją persikraustė kartu su metukų dukrele ir afroamerikiečiu sutuoktiniu. Aliona sako, kad jei ne vyro troškimas gyventi kaime, maitintis savo užaugintais produktais, vystyti natūrinį ūkį, gal būtų dar ilgai svajojusi apie tokią galimybę.

„Aš svajojau nusipirkti sklypą ir pasodinti ten obelų. Galvojau, kad per kokius penkerius metu jos paaugs ir aš galėsiu atvažiuoti ir ten būti“, – sako moteris. Ji prisipažįsta, kad medis jai yra kažkas magiško, kas ją traukia ir kuo ji negalinti atsižavėti.

Aliona Nona - darbai
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Dabar, sėdėdama prie verpimo ratelio, megzdama, siuvinėdama, ji nuolat juos mato ir dar nebuvo akimirkos, kad pasigailėtų, jog paliko miesto triukšmą, užterštą orą ir nuolatinio streso apimtus bei daiktų ir pinigų užvaldytus žmones.

Verpianti ir siuvinėjanti menininkė

„Kas tu esi?“, – klausiu Alionos ir prašau apibūdinti save, nes pačiai kažkaip sunku perprasti šią jauną kūrėją – nei vienas epitetas iki galo prie jos nelimpa, neatskleidžia jos esaties.

„Esu verpėja, siuvinėtoja. Nors man kol kas sunku save identifikuoti su menu, bet bandau perlipti per save ir prisistatyti, kaip menininkė, nes tai, ką darau, yra menas. Aš negaminu masinės gamybos siūlų, neštampuoju siuvinėtų darbų, kuriu vienetinius dalykus, įdedu į juos paslėptų užuominų, labai daug minties, kuri yra man pačiai įdomi“, – štai tokia, jos pačios žodžiais, yra Aliona.

Įvairaus pluošto siūlai
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Verpalai iš kuo įvairiausio pluošto, o taip pat megzti, bei siuvinėti darbai ir yra Alionos pragyvenimo šaltinis. Ji teigia savo gaminius įvertinanti pagal tai, kiek tam paaukoja savo laiko ir darbo valandų.

„Aš po restoranus nevaikštau, tai kainų gerai nežinau, bet mūsuose už vakarienę yra įprasta sumokėti kur kas didesnę sumą, nei už mano darbą. 100 gramų mano suverptų siūlų nekainuoja nė dešimties eurų, o kiek aš laiko įdedu į tą darbą. Juk reikia prieš tai pluoštą nudažyti, iškaršti, suverpti. Neretai pati perdirbu siūlus, kuriuos naudoju savo darbuose. O tai kainuoja ne tik laiką, bet ir sąnarius. O kur dar kiti darbai, – plovimas, džiovinimas, bandymas parduoti, dirbinio pakavimas. Taigi, tie pinigai, kuriuos už savo darbus noriu gauti, tai tokia suma, kurios man pačiai nebūtų gaila sumokėti“, – skaičiuoja Aliona.

Ji sako, kad daugybę savo kūrinių išdovanojanti: „Man negaila, nes taip aš išreiškiu meilę žmonėms, savo draugams.“

Pradėjusi verpti, kurti ji teigia susipažinusi su daugybe kitų menininkų ir kartais užsukanti į jų kūriniais prekiaujančias parduotuves, pažvelgianti į kainas ir pamąstanti, kad ir ji norėtų turėti drąsos ir sugebėti savo darbus įvertinti.

Aliona palaiko ryšius su kitų šalių kūrėjais, kuriems svarbūs tokie patys dalykai, kaip ir jai, – tvarumas, ekologija, vartojimo ir atliekų mažinimas, minimalizmas gyvenime.

Aliona Nona
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Jos darbai dažniausiai iškeliauja į užsienį. Kūrėja sako, kad užsieniečiai ne kartą yra sumokėję daugiau, nes jiems tiesiog pasirodžiusi juokinga suma, kurios ji prašiusi.

„Aš daugiau orientuojuosi ne į elektroninę prekybą, bet į „Instagram“. Iš ten ir ateina visi pardavimai. Daugiausia pirkėjų yra iš Amerikos, bet esu siuntusi ir į Didžiąją Britaniją, Daniją, kitas šalis“, – sako kūrėja, kuri savo darbus pristato įvairiuose socialiniuose tinkluose.

Sujungė dvi epochas

Verpėjos amatą išmokusios Alionos žodžiais, verpėja mėlynais plaukais yra gražus anachronizmas: „Ratelis juk laikomas senosios epochos simboliu. Mažai kas žino, iš kurio galo prie jo prieiti, daugeliui jis atrodo sudėtingas įtaisas, kurio nesupranta. O mėlynieji plaukai – naujųjų laikų simbolis. Bet iš tiesų, aš pirma turėjau mėlynus plaukus ir tik tada sugalvojau verpti. Tai kilo iš pagarbos senovėms tradicijoms, kultūriniam palikimui.“

Jauna kūrėja sako esanti toks žmogus, kuris nori padaryti viską iš pagrindų, pradėti nuo žaliavos. Aliona kepa savo duoną, gamina naminį jogurtą. Ji teigia bandanti daug ką pakeisti žeme alsuojančiais dalykais, nenaudoti vienkartinių priemonių, plastiko, gaminti savo maistą, nevaikščioti po kavines.

„Taigi verpimas man buvo tik laiko klausimas. Visada mėgau megzti ir kai paskaičiavau, supratau, kaip brangiai sumoku už siūlus. O ypač kai noriu kokių nors ypatingesnių siūlų, tarkime, alpakos. Kadangi aš vis nerasdavau siūlų, kurie man pačiai patiktų ir visada norėjau mezginio, kuris neatrodytų, tarsi mašina numegztas, o meniškesnis ir unikalesnis, tai atradau, kad yra siūlai, kurie man labiausiai patinka. Pradėjau juos perdirbinėti, eksperimentuoti su įvairiais, – daugeliui negirdėtais ir nematytais pluoštais, kurie man tapo puikiu kūrybiniu šaltiniu.“

Siūlai iš šunų plaukų
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Ji juokiasi, esanti labai prasta piešėja, negalinti net eskizo pasidaryti, o štai su adata ir siūlu gimsta visai kiti vaizdai.

Taigi vieną dieną Aliona galutinai nusprendė tapti dar ir verpėja: „Kurį laiką nedirbau, neturėjau pakankamai pinigų moderniam verpimo rateliui, tai kreipiausi į Darbo biržą, kuri pagal užimtumo skatinimo priemones jauniems žmonėms skirdavo šiek tiek pinigų, kad jie galėtų pradėti verslą. Papasakojau, ką noriu daryti, o manęs klausia, kokius su tuo susijusius mokslus aš baigiau, kad moku verpti. Sakau: „Ne, nemoku, bet aš išmoksiu.“

Ir išmoko. Pati, tik kartą užsuko pas kaimynę tam tikrų verpimo subtilybių pasiteirauti. Savarankiškos Alionos pamokos truko apie aštuonetą mėnesių: „Tada atėjo toks momentas, kai supratau, kad jau galiu vepti, kad galiu daryti bet ką.“

Aliona sako, kad nėra tokių mokyklų, kad tokio amato išmokytų. Ir nėra tokių tradicijų, kaip anksčiau, kai mažos mergaitės nuo mažumės stebėdavo, kaip mamos ar močiutės verpdavo, o po to jau ir joms duodavo pabandyti.

Ji teigia iš karto supratusi, kad nepavyks verpti su senovišku lietuvišku rateliu, kur medis trinasi į medį, todėl nusprendė nusipirkti kitokį – guolinį, kur tik kartą pasukus ratą, jis padaro dvidešimt apsisukimų. Šiuolaikiškas modernus verpimo ratelis turi dvi paminas ir minamas abejomis kojomis, jis nekelia jokio triukšmo.

Taip ji įsigijo nenaują, Naujoje Zelandijoje gamintą verpimo ratelį.

Nuo banano iki perlo pluoštų

Aliona labiausiai mėgsta pasakoti apie verpalų pluoštus. Ji gali pateikti arti trisdešimties augalinių, sintetinių ir gyvulinės kilmės viso pasaulio pluoštų pavyzdžių. Tarp jų – ir banano, iš kurių japonai audžia kimono, ir dilgėlių, mėtų, kanapių, linų. Taip pat papasakoti apie jau minėtus katės bei šuns plauko siūlus, kurie suteikia šilumos bei jaukaus pūkuotumo įspūdį. Arba laboratorijoje iš kukurūzo masės sukurtą pluoštą, tinkamą siūlų gamybai bei siūlais virtusį perdirbtą plastiko butelį. Dar yra viskozė, prisotinta įvairiais ekstraktais, tarp kurių Alionos vienas mėgstamiausių – mėtų, o taip pat perlo pluoštas: „Perlo pluoštas – tai kriauklės, kurios sumaltos į miltelius ir patalpintos į viskozę.“

Aliona Nona - darbai
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Ji teigia naudojanti tik kelis sintetinius – nailoną, blizgučius ir perdirbtų plastikinių butelių pluoštą.

„Tai pat perdirbu siūlus, kurie kartais būna sintetiniai“, – sako verpėja. Pas ją plaukia siūlų likučiai iš viso pasaulio. Pašnekovė juokiasi, kad kartais jai pasiūlo iš Amerikos atsiųsti kokį mažą kamuoliuką: „Tada klausiu: „Ar jūs tikrai norite sumokėti kokius 16 dolerių, kad man 200 gramų siūlų likučių atsiųstumėte?“ Nes žmonėms, kurie mezga, lieka siūlų galiukai, kurių jie neturi kur dėti. Yra tokių, kurie juos kaupia, krauna į stiklainius ar dėžutes. Ilgainiui taip prikaupia nemažai siūlų šiukšlių. Kartais jie man atsiunčia visiškai mažus kamuoliukus arba mezginių mėginukus, kuriuos aš išsiardau į mažiausius siūlus, į ploniausias gijas. Rankiniais karštuvais tą siūlą gražinu į pradinę būklę, tada tą pluoštą maišau su kitu ir nuverpiu naują siūlą. Kiti jų nemaišo, bet man labiau patinka tvido efektas, kai siūlo pagrindas yra vienos spalvos, o perdirbtuose siūluose lieka spalvotų kamuolėlių ir vėliau per visą mezginį driekiasi spalvoti taškiukai. Taigi, perdirbto siūlo dėka galima išgauti tvido ir įvairių spalvų efektą. Tos mezginys turi daug tekstūros, faktūros ir gyvybės.“

Mezginiai iš kačių ir šunų plaukų

Aliona sako, kad tiek iš katės, tiek iš šuns plauko įmanoma suverpti vientisą siūlą be priedų, tačiau reikia turėti daugybę šių gyvulėlių, kad būtų galima pririnkti daug jų plauko.

„Turiu draugę, kuri jau kelis metus iš eilės prašo suverpti jos kačių plaukus. Per metus iš dviejų kačių ji surenka apie 70 gramų. Taigi rezultatas nedidelis, bet užtat koks efektas. Draugai Berlyne nusivedė siūlų parduotuvę, nes norėjo, kad aš galėčiau ten prekiauti savo siūlais. Pardavėja negalėjo patikėti, kad aš nešioju kepurę, kuri yra numegzta iš kačių plaukų, nes ji atrodė kaip iš angroros siūlų. Žvelgiant į angoros, kitaip – triušio vilnos mezginį, matyti, kad jis yra pasišiaušęs. Toks yra angoros vilnos efektas. Kačių plaukai labai primena tą brangųjį angoros pluoštą. Be to jis yra labai švelnus, net tokie yra kačių plaukai“, – pasakoja kūrėja.

Pasak Alionos, šuns plaukai nebūna tokie švelnūs, bet iš jų plaukų siūlų dažnai mezgamos kojinės, nes manoma, kad toks šiurkštus plaukas skatina kraujotaką: „Man asmeniškai šuns siūlas yra labai gražus, todėl dažnai tokiais siūlais siuvinėju savo peizažus. Mano mėgstamiausi debesys yra siuvinėti būtent tokiais siūlais.

Siūlai iš kačių plaukų
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Esu dariusi įvairiausių kombinacijų su šuns plaukais, išbandžiau skirtingus šunų kailius ir įsitikinau, koks tai yra skirtumas. Tai priklauso ir nuo veislės, ir nuo vietos, iš kurios tas plaukas buvo iššukuotas.“

Verpėja pasakoja šiais metais sulaukusi netikėto užsakymo: viena moteris paprašė suverpti jos mirusio šuns plaukus.

„Ji turėjo sukaupusi apie 3-4 kilogramus Čiau čiau veislės šuns plaukų ir ieškojo, kas juos galėtų suverpti. Gavosi tokie siūlai, kad turbūt niekas neatskirtų, kad jie suverpti iš šuns plaukų. Jie nebuvo tokie pasipūtę, kaip paprasti atrodo suverpti iš haskio plaukų, – jie buvo tokie ilgi, kad atrodė, tarsi paprastą vilną verpčiau.“

Menininkė neslepia, kad verpdama kačių ar šunų plaukus, gerokai apsisunkina sau darbą, nes jis reikalauja daug kruopštumo ir atidumo. Aliona sako, kad kur kas paprasčiau būtų paimti tradicinę vilną ir ją suverpti, bet jai tai neįdomu. Ji pasakoja sulaukianti skambučių, kai jos klausia, ar ji negalinti suverpti kelių kilogramų vilnos, bet tai – ne josios kelias.

„Esu laiminga, kad man nereikia eiti į kažkokį papildomą darbą ir ten uždirbti pinigų. Mes gyvename turėdami minimalias išlaidas, mums daug pinigų nereikia. Todėl galiu sau leisti neieškoti papildomo pajamų šaltinio, bet daryti tai, kas man patinka“,– sako unikalius siūlus verpianti, juos parduodanti, mezganti ir siuvinėjanti menininkė.

Aliona neslepia norinti, kad mezgimas ir siuvinėjimas vėl būtų populiarus ir mėgstamas užsiėmimas kiekvienuose namuose, kad daugiau žmonių užsiimtų kūryba ir vilkėtų savo sukurtus drabužius, kad mažiau vartotų ir terštų aplinką, kurioje dėl daugybės atliekų gali nebelikti vietos mūsų visų vaikams.