Panašu, kad „A Grupės“ savininkas Virginijus Vizbaras – įvairiais talentais apdovanotas žmogus. Buvęs Jonavos vyriausiasis architektas šiame mieste yra suprojektavęs daugybę privačių ir komercinių pastatų.
Linas į kraują įaugęs
Iš Rokiškio rajono, Panemunėlio kilęs verslininkas teigia, kad linui niekada nebuvo abejingas. Panemunėlio pirminio linų perdirbimo fabrike dirbo abu jo tėvai, o kai Virginijus ėmėsi lino audinių gamybos, mama buvo viena didžiausių jo patarėjų ir pagalbininkių.
Pašnekovas juokiasi, kad po įvairių gyvenimo vingių pats likimas atvedė prie lino: „Man nuo vaikystės tas fabrikas atrodė toks rimtas objektas, ir viskas ten buvo labai įdomu. Nors išties tai tebuvo visai nedidelis fabrikas, bet su linu užaugau ir nuo tada jis man tarsi į kraują įaugęs.“
„A grupę“ galima laikyti šeimos verslu. Čia dirba Virginijaus žmona, plėtrai vadovauja sūnus Mindaugas...Tačiau apie viską – iš pradžių.
Lino Lietuva tapo rapso Lietuva
Energija trykštantis pašnekovas apie liną gali pasakoti valandų valandas. Apie jo tekstūrą, įvairius audimo būdus, 3D technologijas. Ir ne kartą akcentuoja du dalykus: pirma – linas yra tvari, ekologiška medžiaga, kuri savaime greitai suyra. Antra – lino Lietuva tapo rapso Lietuva. Vietoj mėlynai mėlynai kadaise žydėjusių laukų dabar jie žydi geltonai geltonai.
„Nepavyko Briuselyje mūsų derybininkams susiderėti, kad linų auginimas būtų Europos Sąjungos (ES) remiamas. Todėl dabar linais gali pasigirti Baltarusija, Ukraina, bet tik ne Lietuva“, – su apmaudu kalba verslininkas, įvardindamas kaimynines šalis, iš kurių tą liną įsiveža į Lietuvą.
Buvo architektai – tapo audėjais
Patalpose, kur šiuo metu yra įkūrę Jonavos lino audėjai, praeityje veikė gelžbetonio gamykla. Kitapus kelio į dangų šauna „Achemos“ gamyklos bokštai.
Ne juokų darbas verslininkui buvo gelžbetonio gamyklą paversti tekstilės fabriku, – reikėjo viską naujai perdaryti. Profesionaliam architektui teko gilintis į visai naują sritį.
„Iki 1990-ųjų ketvertą metų dirbau Jonavos vyriausiuoju architektu. Tada keitėsi kadencijos, dar ketvertą metų užsiiminėjau projektavimu ir tada prasidėjo Rusijos krizė. Didmiesčiuose dar jos nesijautė, o provincijoje visiškai nebuvo darbo. 1994-1996 m. ėmėmės prekybos, – prekiavome medvilne. Ilgainiui pradėjome galvoti, kodėl tik prekiaujame, bet negaminame. Buvome iš komercijos jau šiek tiek užsidirbę, taigi įsigijome čia patalpas, nusipirkome senas stakles iš bankrutuojančių fabrikų ir pradėjome gamybą“, – demonstruodamas foje stovinčias senutėles stakles, nuo kurių viskas ir prasidėjo pasakojo V. Vizbaras.
