Sumislijau pasišnekėc su tais, kurie tikrai žino koks „Griekas dzūkės nemylėc“, o svarbiausia – „Kožnu dzien“. Ir prašau: „Neširsk, kad biškį čiudniau“. Kaip sako vieciniai: „Tikra pauda čystay drakay“.
Taigi ciesiai, ciesiai, ciem, katriem norisi daugiau dažinoc, šnekinu Mildą Staugaitienę: „Nežinau kų tu cia dzirbi, alia cekava“.
Štai tie, į kabutes uždaryti sakiniai – tai dzūkiški užrašai, kurie puošia alytiškių Mildos bei Justino Staugaičių sukurto prekinio ženklo „Viecinis“ drabužius.
Švedariai puškutėse
Būtent taip supakuoti, tarmiškomis frazėmis dailinti džemperiai, kepurės bei marškinėliai jau trejetą metų plūsta po visą pasaulį.
„Mes tikrai nesitikėjome tokio populiarumo ir palaikymo. Nors mums patiems tai patiko, tačiau nežinojome, kaip reaguos kiti. Tiesiog norėjome priminti, kad kalbėti tarmiškai nėra gėda ir visai nereiškia, jog tu kaimietis. Juk tai yra mūsų šaknys, mūsų praeitis, kurios nereikia gėdintis“, – kalba M. Staugaitienė.
Pastaruoju metu pora intensyviai pakuoja savo gaminius, juk Kalėdos – ne už kalnų. Šalia to abu dirba ir tiesioginius savo darbus: Milda vadovauja socialinių tinklų komunikacijos agentūrai, Justinas – įmonei „Pramus“, kuri tiekia techninius komponentus pramonei.
O „Viecinį“ juodu vadina sentimentų Dzūkijai projektu.
„Tarp tų veiklų sukdamiesi ir ieškome laimės formulės“, – juokiasi pašnekovė.
Augo Alytuje, suvedė Kaunas
Milda ir Justinas – dzūkai, augo ir mokėsi Alytuje, o darties daugiau kaip dešimtmetį gyvena ir dzyrba Kaune.
Studijos tame mieste juos ir suvedė. Jie abu aktyviai dirbo su įvairiais verslo ir finansų projektais, organizavo renginius. Abu studijavo Kauno technologijos universitete, Milda – Dizaino ir technologijų fakultete, o Justinas – Elektros ir valdymo inžinerijos fakultete, o vėliau dar porą metų Chemijos fakultete aplinkos vadybą.
Jie abu aktyviai dirbo su įvairiais verslo ir finansų projektais, organizavo renginius.
„Bendradarbiauti pradėjome nuo antro kurso. Tuomet studentų atstovybėje keitėsi kadencijos ir Justinas tapo naujuoju prezidentu, o mane pakvietė į komandą. Jo idėjos man patiko, bet nepatiko Justinas. Bet kai pradėjome darbuotis kartu, viskas pasikeitė“, – juokėsi M. Staugaitienė.
„Viecinis“ poros gyvenime atsirado visai netikėtai. Pasak M. Staugaitienės, visi didieji miestai turi kažkokią reklamą, projektą ar prekės ženklą, todėl reikėjo ir Alytui, Dzūkijai.
„Manau, kad mes jau gerokai išlaisvėjome, atsisukome į tarmes, kurios anksčiau nebuvo madingos. Dabar pradėjome didžiuotis tuo. Vis dažniau atsigręžiame į senelių palikimą. Tai, kas buvo kaimietiška, dabar tapo madinga. Tai demonstruoja ir „Šventinis bankuchenas“, ir su vanta po obelimi nusifilmavęs dzūkas Rokas Kašėta. Net ir „Telia“ buvo paleidęs planą vieciniams. Mūsų noras buvo paskatinti tai daryti ir galiu pasidžiaugti, kad esame savotiški vėliavnešiai, nes dabar tai sparčiai įsivažiuoja. Labai mylime Dzūkiją ir tiesiog realizavome tą meilę būtent tokia forma“, – šypsosi jauna moteris.
Pėsčiomis po Lietuvą ir ne tik
„Viecinio“ idėja porai gimė vaikščiojant. „Pirmoji mūsų kelionė buvo, kai Justinas pabaigė bakalaurą ir mes pėsčiomis parėjome iš Kauno į Alytų. Tai buvo simboliškas grįžimas pas mamą po studijų“, – apie dvi dienas trukusią kelionę pasakojo M. Staugaitienė.
Vėliau pora nužygiavo 350 kilometrų Šv. Jokūbo keliu Ispanijoje. Tuomet einant daug kalbėjosi, kūrė įvairius planus, generavo įvairiausias mintis.
„Besikalbėdami ir sugalvojome tokią idėją, kuri turėjo realizuotis į tarmę, kalbėjimą, kultūrą, visas vertybes, nes mums šie dalykai yra labai artimi“, – prisiminė M. Staugaitienė.
Pirmus drabužius su užrašais dzūkai sukūrė vykdami medaus mėnesio į Islandiją, kur norėjo padaryti savo kolekcijos fotosesiją. Per naktį sukūrę maketus ir kitą dieną jais papuošę kelis drabužius, jie išvyko įgyvendinti naująjį projektą.
Kitas, juos motyvavęs dalykas buvo Alytuje vykęs projektas „Verslumo manija“. Jame pristatė savo idėją, laimėjo konkursą ir tai buvo puiki paskata eiti toliau.
Šiemet Mildos trisdešimtmečio proga šeima buvo suplanavusi kelionę į Dramblio Kaulo Krantą, tačiau dėl pasaulį supurčiusios pandemijos teko jos atsisakyti. Tačiau pora liko ištikima kelionėms po Lietuvą.
Milda pasakoja, kad jie stengiasi keliauti ne visų numintais maršrutais, bet sukdami į mažesnius ar didesnius kaimelius. Jie pašnekina ten gyvenančius žmones, kartais ir apsinakvoja. Pasak Mildos, tose kelionėse nutinka įvairiausių istorijų, bet ji daro išvadą, kad lietuvius tiesiog reikia prisijaukinti: „Žmonės iš pradžių būna atsargūs, nelinkę daug bendrauti, tačiau ilgiau pasikalbėjus, atšyla. Lietuviai yra geri ir linkę padėti, tik gal jiems sunku iš pirmo karto ištransliuoti tą žinutę. Tačiau jeigu tu žmogui skiri daugiau laiko, papasakoji apie save, paklausinėji, jis irgi atsiveria. Tik vieną kartą paprašėme daržą ravinčios moters svogūnų laiškų ir agurko sumuštiniui, tai nedavė, o didžioji dalis ir dalijasi, ir kviečia į vidų.“
Kas gi toji šiepukė, močiute?
Mildos teigimu, dzūkišką tarmę ji geriausiai prisimena iš vaikystės, kai su sese vasaras leisdavo pas močiutę Miroslavo kaime: „Močiutė mus labai mylėjo, rūpinosi, gražiai elgėsi, tačiau mamai išvažiuojant mes verkdavome. Ji nesuprasdavo, klausdavo, kokia bėda, kad negalime likti. O mes sakydavome, kad nesuprantame, ką močiutė šneka. Ji sakydavo: „Paimk nuo šieputės“, o mes nežinojome, kas ta šieputė. Jau po jos netekties kasmet turėdavome giminės suėjimus. Prie vieno stalo susėsdavo apie 30-40 žmonių. Tada pastebėjome, kad dauguma giminaičių tik atvykę pradeda kalbėti dzūkiškai. Bet tik susideda daiktus į automobilį, išvažiuoja ir iš karto tarmę pamiršta, kalba tik bendrine kalba. Močiutės neliko ir nėra kam tos tarmės priminti. Su vyru pradėjome daugiau tuo domėtis, klausinėti, rašyti apie tai, nes kol dar yra žmonių, kurie tarmiškai kalba, norėjosi visa tai iškelti į paviršių. Mes darome taip, kaip jaučiame. Tuo, ką išgirstame, pasidaliname, o kai matome žmonių reakcijas, suprantame, kaip jie vieno ar kito žodžio yra pasiilgę.“
Būtent taip ir gimsta idėjos naujiems užrašams.
M. Staugaitienė įsitikinusi, kad tarmėms kiekvienas žmogus turi subręsti, nes mokykloje ji pati nesuprato tikrosios jų vertės: „Mokykloje man irgi atrodė, kad tarmė yra nesąmonė. Dabar viską matau kitaip. Todėl noriu pabrėžti, kad „Viecinis“ yra verslo projektas, bet jis gimė iš sentimentų ir idėjos.“
Tikra prauda
Alytiškių produkciją klientai dažniausiai perka dovanoms: vietiniams alytiškiams, išvykusiems į kitą miestą, o taip pat emigrantams. Šie tokią dovaną itin vertina.
„Kartą nutiko tokia linksma istorija. Sesuo Berlyno oro uoste laukė skrydžio ir buvo apsirengusi „Viecinio“ švedarį. Ji pastebėjo, kad vienas vaikinas į ją labai žiūri ir vienu metu atsisegė savo striukę ir kažką parodė. Pasirodo, kad jis taip pat buvo su tokiu pačiu drabužiu“, – juokėsi pašnekovė.
Jauniesiems verslininkams ne kartą buvo siūloma ruošti drabužius ir kitiems regionams, ne tik Dzūkijai: „Tačiau kol kas mes šios idėjos atsisakėme. Čia tas pats, kas mokytis dar vienos užsienio kalbos. Tačiau „Viecinis“ yra atviras bet kokioms idėjoms. Neprieštarautume, jei prie mūsų prisijungtų koks aukštaitis, žemaitis ar suvalkietis.“
Šeimos verslą išvystę alytiškiai dabar visą dėmesį skiria naujam projektui. Netrukus jų šeimą aplankys gandrai. Buvo cekava, koks džiugesys – dukra ar sūnus – pasibels į viecinių duris, alia telieka tai minkle. Tie, kam irgi cekava, tikrą praudą sužinos kitąmet.
