Senėjanti visuomenė, maža perkamoji galia – pagrindinės grėsmės kurti verslą čia, nedideliame regioniniame miestelyje. „Jei kuri verslą su meile – ilgainiui pastangos pasiteisina“, – atvirauja mama ir dukra, kurių bandeles ir kepinius pamėgo ne tik rietaviškiai.
Nuo ankstaus ryto
Nors didysis Rietavo turgus yra garsus visoje Lietuvoje, sekmadieniais čia traukia būriai žmonių, tačiau nedaugelis jų yra aplankęs mažąjį Rietavo turgelį, kuris darbo dienomis kvepia šviežiai iškeptomis bandelėmis.
Nedidelėse patalpose veikia „Saldetos“ kepyklėlė, kurioje darbo dienomis nuo pat ankstaus ryto dega šviesa. Čia pluša Loreta Abromavičienė, kuri yra ir kepėja, ir verslo savininkė.
Šviežių gaminių kvapas iš tolo vilioja praeivius. Įkurti kepyklėlę mažame miestelyje, kur žmonės susiduria su darbo vietų stoka, kur nedidelė rinka ir maža žmonių perkamoji galia buvo gan drąsus žingsnis.
Ši kepyklėlė – tai šeimos verslas. Prieš dvylika metų prisiimta atsakomybė ir žengtas drąsus žingsnis pasiteisino. Mamos ir dukros kepiniai patenkina net patį išrankiausią skonį.
Ne iš gero gyvenimo
Kaip pasakojo Loretos dukra Rasa, šis verslas užgimė ne iš gero gyvenimo. Po skyrybų mamai teko prisitaikyti prie naujo gyvenimo ritmo, vienai išlaikyti tris vaikus.
Anuomet šeima gyveno Šilalės rajone Pajūralio kaime: darbų nebuvo, teko suktis iš padėties. Tuomet pradėti kepti grybukai, keksiukai, kuriuos veždavo į turgų parduoti.
Pamažu gaminiai atrado savo pirkėjų ratą, jų reikėjo vis daugiau, namų virtuvėje darėsi per ankšta.
„Viskas vyko palaipsniui, pirmieji kepiniai iškepti primityviuose buitiniuose pečiukuose. Pastatas buvo senas, pinigų didelėms investicijoms ar įrangai nebuvo. Augant paklausai plėtėmės, teko paaukoti pirmąjį namo aukštą, kuriame ir užgimė kepyklėlė. Kepiniais buvo prekiaujama Kvėdarnoje, Rietave, tačiau kitoje nei dabar vietoje – pakeliui į didįjį turgų. Verslas tuomet nelabai sekėsi. Atrodė, lyg viską norėtum mesti“, – atviravo Rasa Putramentiene.
Buvo bandymų kepinius patikėti samdomiems darbuotojams, tačiau tuomet labai krisdavo kokybė, netaupiai naudojami produktai, padaugėdavo broko.
„Ieškojome samdomų darbuotojų, tačiau pamačiusios, kaip svetimi žmonės nevertina to, kas jiems duota, nutarėme dirbti pačios. Nesutapdavo galai, brokas ir nuostoliai privertė atsisakyti pagalbininkų“.
Moterys stengėsi išlaikyti gerą savo vardą, užtikrinti kepinių kokybę, todėl viską dirba pačios arba atidžiai prižiūri visą gamybos procesą. Dabar „Saldetos“ kepyklėlė veikia dvejose vietose.
Rasa – Šilalės rajone, Pajūralyje gamina konditerijos gaminius: kepa skruzdėlynus; voveraites, kaktusus, krepšelius, grybukus, kaštonus. Jos kepyklėlėje yra kuriami tortai: vestuviniai, krikštynų, vaikiški, gimtadienio bei proginiai, įvairius desertus.
Jos mama Rietave – atsako už mielinius gaminius bei natūralios bemieles duonos gamybos procesą.
Verslą per bandymus
Ponia Loreta pagal specialybę yra dailininkė, ji ne konditerė, tad į kepinių verslą pasinėrusi viską bandė, ragavo pati, teko eksperimentuoti, mokytis.
„Mama yra savamokslė kepėja“, – juokavo jos dukra Rasa. Pirmoji Loretos darbovietė fermose, čia ji piešdavo plakatus, darydavo užrašus. Kiek vėliau, žlugus kolūkiams, pradėjo ūkininkauti, laikė karves.
Tada šiek tiek teko darbuotis kepyklose, kol pagaliau atrado savo tikrąjį pašaukimą – konditeriją.
Pasinėrus į maisto pramonę teko patirti gausybę patikrinimų, ne kartą būti nubaustai. Ypač sunkūs buvo 2008-2009 m., kai visa Lietuva išgyveno ekonominę krizę.
Institucijos baudė net už mažiausią smulkmeną. Štai kartą samdyta pardavėja nerado kasos žurnalo, kuris buvo pakištas po kasos aparatu, tikrintojai paskambinti savininkei neleido, verslininkė buvo nubausta.
Baudos, nedidelė apyvarta, menki pardavimai neleido sugeneruoti pakankamai pajamų, augo skolos. Įsiskolinimai buvo ir Sodrai bei Valstybinei mokesčių inspekcijai. Teko dar uoliau dirbti.
Kepinių verslas veikia jau dvylika metų ir tik dabar, gal prieš kokius pora metų, pavyko tvirčiau atsistoti ant kojų, padengti visas skolas. Verslininkės džiaugėsi, kad pastaruoju metu institucijų patikrinimai pasikeitė – nepuolama iškart bausti, konsultuojama, leidžiama pasitaisyti.
„Mama Rietave dirba nuo ankstaus ryto, ji atsakinga už gana platų asortimentą. O tiek gaminių tikrai nėra lengva pagaminti. Į kiekvieną kepinį ji įdeda visą širdį. Duona, pyragai, bandelės gaminami Rietave, o voverynai, skruzdėlynai, grybukai, tortai į kepinių krautuvėlę atkeliauja iš Pajūralio“, – pasakojo Rasa.
„Versle nuolat įtampa, didžiulė atsakomybė ir stresas. Neretai kyla klausimas, kam to reikia, geriau samdomą darbą dirbčiau su mažesne atsakomybės našta, tačiau praeina laikas, viskas vėl susidėlioja į savas vėžes. O jei gauni gerą atsiliepimą ar pagyrimą iš klientų – tai tarytum antroji paskata. Malonu girdėti, kad tavo gaminiai patinka, yra mėgstami, vertinami. Tuomet atsiranda prasmė. Būna, kai mūsų gaminiai nukeliauja į Vilnių, juos siunčia užsienyje gyvenantiems vaikams. Smagu, kai pasiekia teigiamas grįžtamasis ryšys. Dabar mūsų gaminius jau norėtų priimti į didesnius prekybinius tinklus, bet mes esame per maži, nespėjame pagaminti reikiamo kiekio. Geriausias jausmas aplanko, kai supranti, jog tu kuri, kažką darai, o ne bukai sėdi valandas darbe. Manau, kad jei galėtų sugrąžinti laiką atgal – gyvenime nieko nekeistume, kurtume verslą, na, gal tik su dabartine patirtimi, galėtume išvengti daugelio klaidų, kurios buvo geriausios mokytojos“, – atviravo nedidelės kepyklėlės įkūrėjos.
