„Žiema bitėms buvo palanki, bet pavasaris – ilgas, šaltas ir sausas. Todėl bitės šiuo metu vystosi lėčiau negu įprastai – darbininkės nėra pakankamai sustiprėjusios medunešiui. Aplink viskas žydi ir kvepia, o darbas negali įsibėgėti, vėluoja maždaug savaitę–dvi“, – teigia A. Mockevičius, Šiaulių apylinkėse prižiūrintis šešis bitynus.
Tikisi, kad į biurus grįš ir darbuotojai, ir medus
Kitas bitininko rūpestis – nežinomybė dėl ateities. Jis svarsto, kad po dviejų savaičių galėtų pradėti pavasarinio medaus sukimą, tačiau nerimą kelia klausimas dėl produkcijos paklausos.
„Bitės yra dosnios dovanų žmonėms – žiedadulkės, bičių duonelė ir bičių pienelis yra labai vertingi. Vis dėlto pagrindinis mano bityno produktas – medus. Ar žmonės jį pirks? Medus – ne pirmo būtinumo prekė, pirkėjai gali lengvai jo atsisakyti“, – nuogąstauja bitininkas, pastebintis, kad ilgalaikiai klientai šiemet tapo vangūs – nerezervuoja produkcijos.
„Anksčiau įvairios organizacijos Šiauliuose ir kitur norėdavo šviežio medaus turėti savo biurų virtuvėlėse. Juo gardino vandenį su citrina, arbatą, salotas. Dėl viruso biurai ištuštėjo, tad ir poreikio darbe skanauti medų nebeliko“, – konstatuoja pašnekovas ir prisipažįsta, kad labai laukia, kada į biurus vėl grįš žmonės, o įmonės vėl ims užsakinėti medų ir natūraliu produktu stiprinti darbuotojų imunitetą.
„Įsigydamos medaus organizacijos investuoja į savo darbuotojų sveikatą, o man padeda išlaikyti ūkį. Nauda abipusė“, – pabrėžia A. Mockevičius, pats aktyviai įsitraukęs į „Gubernijos“ gamyklos inicijuotą nacionalinį judėjimą „Savi už savus“.
Sulaukė svarbaus palaikymo
„Gubernijos“ inicijuotas nacionalinis judėjimas „Savi už savus“ šiuo metu į vieną platformą buria smulkaus ir vidutinio verslo bendruomenę, kurios nariai plėtoja ryšius, dalijasi patirtimi ir gali ne tik pristatyti, reklamuoti savo paslaugas bei produktus, bet ir atrasti naujus lietuviškus verslus, kurių prekės ar paslaugos gali pasirodyti aktualios įsigyti. Be to, judėjimo dalimi tampa kiekvienas žmogus, reikalingą prekę ar paslaugą pasirinkęs įsigyti iš smulkaus ar vidutinio tiekėjo, taip išreikšdamas jam finansinę paramą.
„Šiuo metu tiek bitininkų bendruomenė, tiek smulkus ir vidutinis verslas galėtų pasimokyti vienybės iš bičių šeimos, nes už avilio sienų ir pievose dūzgia didelė jėga – save sauganti ir išlaikanti sistema, instinktyviai žinanti, kas yra svarbiausia“, – sako A. Mockevičius. Jis įsitikinęs, kad „Savi už savus“ gali padėti stabdyti ekonominį nuosmukį.
Nacionalinį judėjimą „Savi už savus“ „Gubernija“ pradėjo siekdama atkreipti dėmesį į vietos verslų reikšmę bendram vartojimui šalyje ir indėlį saugant darbo vietas bei stabdant ekonominį nuosmukį. Judėjimą pradėjusi nuo Šiaulių, „Gubernija“ įsipareigojo padėti bitininkui A. Mockevičiui skleisti informaciją apie ūkio produkciją, kad kuo daugiau žmonių sužinotų ir galėtų įvertinti bitininko darbo rezultatus.
A. Mockevičius sako, kad iki šiol buvo įprasta užsakymų sulaukti telefonu, elektroniniu paštu ar per socialinius tinklus. Realizuoti produkciją padeda ir interneto svetainė. „Virtuali erdvė ūkiui ir smulkiam verslui atveria daugiau galimybių, tačiau žinomumas nepasiekiamas iš karto – reikia nuolatinių, kryptingų pastangų. Be abejo, produktų kokybė turi būti nepriekaištinga, tada vartotojai sugrįš ir rekomenduos kitiems“, – pastebi pašnekovas, kurio bitynai dūzgia miškingose vietovėse, kad žemės ūkio įtaka būtų kuo mažesnė.
Medų mėgsta nuo vaikystės
Bitininkas teigia, kad per metus iš savo avilių tenka paragauti maždaug aštuonių skirtingų skonių medaus. O tuo pačiu metu iškopinėtas skirtingų bitynų medus turi savitus skonio atspalvius.
„Šviesus pavasarinis pievų ir sodų medus man pats skaniausias, jo aromatas – itin stiprus. Vėliau medus jau bus tamsesnis, kvapas – silpnesnis, bet skonis – sodresnis“, – teigia A. Mockevičius ir papasakoja, kad bičių gyvenimu ėmė domėtis maždaug prieš 30 metų, kai tekdavo viešėti pas draugus, kurių tėvai ir seneliai turėjo avilių.
Jis neslepia, kad labiausiai patiko stebėti, kaip suaugusieji medų kopinėja ir vėliau išsuka – šviežias skystas gardėsis jam tiesiog sapnuodavosi. „Norėjau turėti bičių, kad namuose niekada nestigtų medaus. Buvau tikras smaližius, per žiemą vienas suvalgydavau trijų litrų stiklainį medaus. Būdavo, įveikdavau ir du tokius stiklainius. Todėl per žiemą priaugdavau nemažai svorio“, – šypsosi A. Mockevičius ir priduria, kad jo paties giminėje bitininkų nebuvo.
Darbo valandų neskaičiuoja
Proga tapti bičių šeimininku vyrui atsirado dar studijų metais, kai dovanų gavo 11 senų avilių. Draugų artimieji patarė ir padėjo išsiaiškinti pagrindinius principus, kaip prižiūrėti ir rūpintis bičių šeimomis.
Ilgą laiką bitininkystė buvo A. Mockevičiaus hobis, kol galiausiai jis atsisakė samdomo darbo ir visiškai pasinėrė į šią sritį. „Nuosavo bitininkystės ūkio startui rengiausi 2-3 metus, kruopščiai apgalvojau, planavau ir skaičiavau. Dirbdamas įmonėse pirkimų, pardavimų vadovu supratau kokybės ir procesų valdymo standartų reikšmę, todėl šią patirtį pritaikiau bičių ūkyje“, – pasakoja A. Mockevičius dabar konsultuojantis kitus bitininkus, taip pat veisiantis ir parduodantis bičių motinėles, šeimeles.
Dažniausiai savo bitynuose jis dirba vienas. Kartais į pagalbą ateina žmona, o medų išsukti padeda mama. „Kasdien keliuosi anksti ryte, o kai prasideda medaus sukimas, namo grįžtu 2 ar 3 valandą nakties. Iš šono skamba lyg iššūkis, bet priimu jį su malonumu. Darbo nebijau“, – tvirtina pašnekovas, kurio medsukyje telpa net 250 kilogramų medaus.
A. Mockevičius svajoja kada nors pasiekti aukščiausią lygį – įsirengti erdvias patalpas ir įsigyti atakiavimo liniją, kuri palengvintų ir paspartintų darbą.