Su juo kalbėjomės apie tai, ką Lietuva praranda dėl to, kad trūksta valdžios ir verslo dialogo, nėra sisteminio požiūrio į būsto prieinamumo problemą, taip pat apie socialinę atsakomybę, kuri yra verslo Lietuvoje ir pasaulyje ateitis.
– Į verslo pasaulį pasukote dar 1991 m., Lietuvai ką tik atgavus nepriklausomybę, kai vyko perėjimas prie rinkos ekonomikos. Iš kur buvo tiek drąsos nerti į menkai pažįstamus vandenis? Nuo ko viskas prasidėjo?
– Nepriklausomybės procesas vyko nuo 1988 metų. Jis mane labai žavėjo, daug iš tėvų buvau girdėjęs apie tai, kaip gera buvo gyventi nepriklausomoje Lietuvoje ir kaip vargome būdami Sovietų Sąjungoje. Kiekvienam lietuviui labai brangus noras būti nepriklausomam. Kai tik atsirado tokios galimybės, aš iš karto tuo pasinaudojau. Reikia daug tam tikrų savybių pradedant verslą – ir nebijoti, ir nusiteikti daug dirbti. Šiandien galiu samdyti šimtus darbuotojų. Kai tik pradedi, supranti, kad tokios galimybės nėra. Kompanijoje dažniausia dirba vienas darbuotojas, po tam tikro laiko jau gali samdyti daugiau, mokėti jiems atlyginimus. Prasideda rimtesnis verslas.
Reikia suvokti, kad reiks daug ir sunkiai dirbti. Jeigu žavi laisvė ir nepriklausomybė, galima imtis. Kiekvienas verslas atveria vis daugiau galimybių parodyti savo gebėjimus. Jeigu gerai sekasi, gali tenkinti vis daugiau savo asmeninių poreikių. Tad čia yra dvi dimensijos – moralinė ir materialinė.
Dažnai jos susisieja, nes, jeigu turi daugiau pajamų, gali pasirūpinti šeimos nariais, tėvų sveikata ir priežiūra. Kai yra tokia galimybė, kartu jauti ir moralinį pasitenkinimą, o tai labai svarbu kiekvienam žmogui. Absoliuti dauguma žmonių nekuria verslo vien tik dėl pinigų, turi būti dar ir koks nors pasitenkinimas. Moralinis pasitenkinimas man yra ypač svarbus. Jeigu ką darau, tai skiriu miestui, gyventojams. Galiu džiaugtis, kad žmonės turi kur gyventi, matau juos laimingus ir patenkintus, tai suteikia energijos, motyvuoja.
– Versle esate jau tris dešimtmečius. Esate atviras, drąsiai kalbate apie tai, kaip dažnai būna sudėtinga bendrauti su valdžios institucijomis. Kokį valdžios požiūrio į verslą paveikslą per šį laiką susiformavote? Ar įžvelgiate pokyčių į gerąją pusę?
– Santykis tarp verslo ir valdžios institucijų, tarp verslo ir visuomenės yra labai jautrus. Dažnai būna taip, kad verslininkai turi daugiau pajamų ir galimybių tenkinti savo materialinius poreikius. Kita visuomenės dalis jų turi mažiau. O aš noriu, kad tų skirtumų būtų kuo mažiau. Nelabai mėgstu prabangą. Esu sukaupęs gana daug kapitalo, bet savo asmeniniams poreikiams išleidžiu mažiau negu 1 proc. to, ką uždirbu, skaičius būtų artimas pusei procento. Dalis verslininkų leidžia sau demonstruoti, kad turi daug pinigų, pabrėžti savo socialinį statusą. Man tai nelabai patinka, kaip turbūt ir daliai visuomenės, tiems, kurie gyvena nuo algos iki algos.
Daug mokiausi keliaudamas ir bendraudamas su Vakarų pasaulio kompanijomis. Mokiausi iš jų vadovų elgesio. Visi jie labai paprasti ir kuklūs, nenori pabrėžti, kad yra milijonieriai. Tai mane labai žavėjo, seku jais. Jokios prabangos, išskirtinumo.
Santykiai su valstybinėmis institucijomis, kaip ir bendravimo kultūra, ne patys geriausi. Jeigu bendraujant su visuomene verslas galėtų atrodyti paprasčiau, nesusireikšminti, nedemonstruoti statuso, tai su valstybinėmis institucijomis yra kiek kitaip.
Dabar einame ne visai geru keliu. Santykiai tarp verslo ir valstybės negerėja, man net atrodo, kad jie prastėja. Antrasis valstybės gyvavimo dešimtmetis nebuvo gražus dėl nemažos korupcijos. Tai gadino santykius tarp verslo ir politikų, savivaldybių. Trečiajame dešimtmetyje matėme kovą su korupcija, bet tai griauna kitus dalykus, siekimo bendradarbiauti dimensiją. Politikai ir Vyriausybė deklaruoja vertybes, jos sutampa, bet bendradarbiavimo nėra. Šiuo metu politikai ir Vyriausybė atsiriboja nuo verslo, vengia bendravimo ir bendradarbiavimo, kad nekiltų įtarimų dėl korupcijos. Kovojant su korupcija padaryta didžiulė pažanga. Galbūt ketvirtąjį dešimtmetį ateis laikas tuos tiltus tarp verslo, visuomenės ir Vyriausybės, kurie buvo sudeginti, atkurti. Versle kartkartėmis sužiba deimančiukų, labai gerų kompanijų, demonstruojančių gerus rezultatus, jos matomos tarptautiniu lygiu. Bet politikai neišnaudoja versle esančio potencialo.
Politikai kartais turi gerų tikslų, bet nesuranda geriausių sprendimų, kaip jų siekti. Jeigu bendradarbiavimas tarp verslo, politikų ir Vyriausybės būtų toks, kokį matome Skandinavijoje, JAV, Lietuvos pasiekimai būtų nepalyginti didesni. Kol kas mes vejamės, bėgame iš paskos. Palyginti su kitomis šalimis, baigiame jas pasivyti atlyginimų, BVP vienam gyventojui, prekybos centrų ir biurų srityse, bet dar daug kur esame atsilikę. Pavyzdžiui, švietimo ir medicinos sritys. Atrodo, kad kai kur net pasukome atgal. Prieš 20–30 metų eilėje pas gydytoją nereikėdavo laukti mėnesius. Bet biurokratija dabar išsiplėtė. Ne tik verslas, bet ir medikai pusę savo laiko skiria įvairioms formoms pildyti. Vargšui žmogui, kuriam reikia gydytojo pagalbos, lieka daug mažiau laiko arba nelieka visai. Laukia 2–3 mėnesius eilėje, ne visi ir sulaukia. Tokie pavyzdžiai daro gėdą Lietuvai, politikai bando nuo tokių temų išsisukti ir pabėgti, Vyriausybė apsimeta, kad viskas gerai. Kaip visuomenės narys tai vertinu labai blogai. Tas problemas reiktų spręsti drąsiai, kaip tai daro verslininkai.
Kai prieš keletą metų Lietuva pasiekė 11 vietą „Doing Business“ reitinge, valdžios institucijos tai pateikė kaip didžiulį laimėjimą. Reitingas labiau orientuotas į verslo kūrimo aplinką, o jūs nuolat tiesiogiai matote, kokios iš tikrųjų yra sąlygos verslui plėtoti. Ką dar galima nuveikti, kad padėtis būtų geresnė? Ne kartą esate kalbėjęs, vertinęs iš savo srities pozicijų, kad padėtį sunkina pertekliniai reikalavimai, darbo jėgos trūkumas.
Bendradarbiavimas tarp politikų, Vyriausybės ir verslo, mano vertinimu, yra nepatenkinamas. Verslas galėtų sukurti žymiai daugiau. Biurokratai akivaizdžiai viską reguliuoja ir bijo dėl korupcijos. Esame nemažai bendravę su Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) ir politikais. Korupciją visada lemia tam tikros priežastys. Jeigu gali lengvai pasiekti tikslą, nėra pagrindo duoti kyšį. Tai dažniausia dirbtinės kliūtys, dviprasmiški teisės aktai. Taip atsiranda prielaidos korupcijai. Vienai kompanijai galima, o kitai ne. Mes nuolat tai akcentuojame. Jeigu norime, kad nebūtų korupcijos, neturi likti dviprasmybių. Valdininkai visada randa paaiškinimą savo teisės akto interpretacijai, tad reikalaujame, kad teisės aktai būtų aiškūs ir konkretūs. Pakliūname į uždarą ratą. Jeigu norime sukurti tokią sistemą, reikia labai glaudžiai bendradarbiauti su verslu. Nes verslas tiksliai gali pasakyti, kurioje vietoje yra dviprasmybės, pagrindas reketuoti verslininką, kad jis susimokėtų, duotų kyšį.
Kitas aspektas – tiesiog pertekliniai reikalavimai. Politikai ir Vyriausybė neskiria dėmesio tiems dalykams, nes jie įsitikinę, kad verslas visada verkšlena, jam visada blogai, nors visada labai daug uždirba... Anksčiau dar girdėdavau, kad verslas nemoka mokesčių. Ta retorika dingo, kai Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI) pradėjo skelbti, kas kiek jų sumoka.
Perteklinių reikalavimų yra labai daug, tad reitingo rezultatas stebina. Per paskutinius dvejus metus Lietuvoje situacija pablogėjo. Ypač kalbant apie statybų leidimo išdavimo terminus. Padėtį galima nesunkiai pakeisti, bet reikia dialogo tarp verslo ir politikų. Mes po truputį skęstame. Dabar infliacija aukšta, būsto kainos pakilę į kosmosą, Vilniuje trūksta būsto. Tai yra perteklinių biurokratinių reikalavimų pasekmė. Prieš kelerius metus pradėjau kalbėti apie darbuotojų trūkumą, dabar unisonu apie tai kalba beveik visi darbdaviai. Trūksta tiek darbininkų, tiek techninių darbuotojų, tiek specialistų. Kodėl to negalima išspręsti? Juk yra paprastų sprendimų. Lenkija puikiai sprendžia problemą, Vokietija net per pandemiją siuntė kelis lėktuvus į Rumuniją, sodino į juos žmones, norinčius dirbti. Tai geras valstybės ir verslo bendradarbiavimo pavyzdys. Norėtųsi palinkėti, kad valdininkai ne tik bijotų, bet ir turėtų drąsos veikti. Jeigu neimsi pinigų, niekada nebūsi apkaltintas. Baimė neleidžia bendradarbiauti, atima daug galimybių. Ekonomika auga, bet ne taip sparčiai, kaip galėtų. Galėtume pasiekti žymiai aukštesnį lygį, jeigu bendravimas būtų glaudesnis.
Kitokia padėtis buvo visiškai neseniai. Kai prezidentu buvo Valdas Adamkus, buvo nuostabūs santykiai. Jis atvyko iš JAV, demonstravo visiškai kitą bendravimo kultūrą. Galima susitikti, aptarti ir spręsti klausimus, čia niekas nematė problemų. Kita era prasidėjo, kai prezidente tapo Dalia Grybauskaitė. Per 10 metų buvo suformuotas visiškai kitoks požiūris. Dabartinė kultūra dar kitokia – nuosaikesnė, mažiau kaltinimų verslui, bet artimo tiesioginio bendradarbiavimo praktiškai nėra.
– Prasidėjus karui Ukrainoje, daugelis verslo subjektų kalba apie sunkią padėtį. Kalbant objektyviai, padėtis jūsų sektoriuje viena sudėtingiausių: nekilnojamo turto kainos kyla, vienu metu rinkose buvo juntamas žmonių netikrumas dėl ateities. Egzistuoja žaliavų tiekimo problemos ir infliacija, gali atsirasti naujų reikalavimų dėl slėptuvių įrengimo. Kokią matote šio sektoriaus ateitį?
– Situacija yra nepavydėtina, bet, kita vertus, reikia žvelgti plačiau. Vertinti ne tik šią dieną ar kelis mėnesius. Praėję metai mums buvo įspūdingi, visiems sekėsi. Šie bus prasti arba ne tokie geri. Parduodame 2–3 kartus mažiau būsto. Kainos tapo kosminės, statybos darbai sunkiai prognozuojami dėl kainų. Metalo kaina nekyla, bet kitos kainos labai neapibrėžtos. Infliacija jau greitai pasieks 20 proc. Padėtis sudėtinga, bet karas vyksta Ukrainoje, ten viskas dar blogiau. Verkšlenti ar skųstis mums nederėtų. Manau, kad ateitis bus geresnė. 2021-ieji buvo labai geri metai, šie metai bus prastesni. Sudėkime du į vieną ir matysime, kad vis tiek viskas gan neblogai.
Mums labai svarbu, kad valstybės nesiblaškytų. Matome politikos tęstinumo stoką, kiekvieną kadenciją – vis nauji dideli pokyčiai. Šiandien turime begalę reikalavimų, norime padaryti, kad viskas būtų geriausia pasaulyje. Bet gal geriau eikime žingsneliais, o ne iš karto. Pavyzdžiui, yra reikalavimas, kad statant naujus namus 20 proc. parkavimo vietų būtų pritaikytos elektromobiliams įkrauti. Niekur nėra tokio reikalavimo, net Skandinavijoje, kur jų kiekis artėja prie 50 proc. Jie orientuojasi į greito įkrovimo stoteles. Neturi žmogus elektromobilio, bet vis tiek yra priverstas pirkti parkavimo vietą su ja. Naujas būstas dabar turi A++ energetinio naudingumo klasės reikalavimą. Idėja graži, bet tai nėra racionalu. Išleidžiame gerokai daugiau pinigų, atsipirkimo laikotarpis ekonomine prasme viršija 100 metų, siekia apie 150. Tiek metų reiks taupyti, kad būtų padengtos išlaidos, kurių reikia namui pagerinti nuo A klasės iki A++. Tai neracionalus sprendimas. Nesinori dėl to kritikuoti, bet galima daryti ir kitaip. Leiskime statyti įvairių kategorijų namus ir tegul kiekvienas vartotojas pasirenka.
Lietuvoje yra dar 40 tūkst. namų, kurie yra absoliučiai kiauri, kur šildomas laukas, o ne butas. Formuojasi kontrastų šalis: iš vienos pusės, mes privalome statyti labai gerus ir kokybiškus namus, kiekvienas tuoj galės pasikrauti savo elektromobilį, iš kitos pusės, Lietuva yra senų automobilių kapinės. Vidutiniškai automobiliai senesni nei 15 metų, tai nežmoniškai teršia gamtą. Ar mes nematome tokių dalykų? Susidaro didžiuliai kontrastai. Kodėl mes negalime būti civilizuota šalis, kur viskas yra subalansuota? Jeigu žmogus gali nusipirkti ir seną, ir naują automobilį, kodėl negali tokiu pat principu rinktis skirtingos klasės būsto? Nėra atsakymo, nes nėra dialogo nei su politikais, nei su Vyriausybe.
– Mes neturime ir būsto politikos. Pastebiu, kad daugelyje šalių tai tampa viena pagrindinių rinkimų kampanijos temų. Lietuvoje turime tik programą, palengvinančią būsto įsigijimą regionuose, bet tai yra labiau regioninės politikos įrankis. Ar būsto politikos trūkumą laikote didele problema?
– Anksčiau būsto įperkamumo rodiklis buvo aukštas. Vidutinis atlyginimas į rankas Vilniuje yra truputį didesnis negu 1000 eurų. Mes buvome suskaičiavę, kad už vidutinį atlyginimą dviejų asmenų šeima gali įsigyti būstą miesto centre. To nebuvo nė vienoje valstybėje, išskyrus Latviją.
Dabar mes leidžiamės žemyn, įperkamumas mažėja, kainos kyla. Neseniai turėjome aštrų pokalbį su politikais ir Vyriausybe, prašėme, kad neįvestų dar vieno mokesčio. Politikai buvo susirūpinę tuo, kad statome gyvenamą būstą valstybinėje žemėje. Jie vieni kitus įtikino ir nuo kovo 1 dienos įvedė papildomą priemoką už statybą valstybinėje žemėje. Tai yra absurdas. Buvau įstatymą rengusioje darbo grupėje, parengėme subalansuotą įstatymo projektą. Mes sutikome su tikslu, bet norėjome, kad tai būtų įgyvendinama palaipsniui, per penkerius metus didinat priemoką. O jie padarė taip, kad mes iškart turime susimokėti 75 proc. nuo žemės vertės, jeigu statome gyvenamuosius namus. Paprastas ir visiškai trumparegiškas sprendimas, kurį visiškai sugriovė karas Ukrainoje ir po pandemijos kilusi didžiulė infliacija. Kai įstatymas jau buvo pasirašytas prezidento, mes dar kartą kreipėmės prašydami, kad jo įsigaliojimas būtų atidėtas bent metams. 20 proc. infliacija, karas Ukrainoje ir aš dar turiu susimokėti 75 proc. priemoką nuo vidutinės sklypo vertės rinkoje? Ar gali sveiko proto žmogus tai sugalvoti? Man atrodo, kad ne, bet pas mus taip yra.
Lietuvai labai toli iki būsto politikos. Aš nežinau, ar po 10 metų Lietuvoje ji bus. Dabar nėra pasitikėjimo, nuo to nukenčia pakankamai didelė visuomenės dalis. Jauniems žmonėms reikia kur nors gyventi. Daug kas iš regionų nori persikelti į Vilnių, nes čia yra daugiau galimybių. Dabar Vilniuje gyventi labai brangu, apskritai trūksta būsto, nes atvyko ukrainiečiai. Neįsivaizduoju, kaip studentams rugsėjį reiks rasti būstą ir kiek tai kainuos. Man nuoširdžiai gaila tų žmonių.
Politikai ir Vyriausybė galėtų pasikviesti verslininkus, rimtai dirbančias didžiąsias kompanijas ir paprašyti pagalbos sprendžiant šią problemą. Bet jiems tai reikštų peržengti per save. Tai galėjo padaryti Valdas Adamkus.
– Lietuvoje dažnai skundžiamasi, kad neturime mecenavimo ir filantropijos tradicijų. Ar tikrai verslas nėra dosnus? Ar problema slypi įstatymų srityje ir trūksta paskatų?
– Aš manau, kad to sulauksime. Reikia turėti kantrybės ir laiko. Nesakyčiau, kad tradicijų nėra. Mano aplinkoje yra daug žmonių, kurie tai daro. Ir pats šiek tiek tuo užsiimu. Kultūra vystosi ne per vieną savaitę ar mėnesį, ji formuojasi bėgant metams, net keičiantis kartoms. Aš priklausau pirmai Lietuvos verslininkų kartai. Gali būti, kad mes ne viską padarėme gerai. Mecenavimas, pagalba kitiems –verslininkai tikrai tuo užsiima. Nors ne visi moka tai daryti. Kai kurių mentalitetas dar yra kitoks. Labiau nori nusipirkti jachtą, nei kam nors suteikti stipendiją. Bet tai tikrai bus, tik nežinau kada. Šioje srityje matau labai daug pozityvių žingsnių. Kai kurie verslininkai dar nėra labai stipriai įsitvirtinę. Norėdamas padėti kitiems, turi turėti stabilų verslą. Turi būti užtikrintas ir nebijoti, kad po metų ar dvejų pats atsidursi kritinėje situacijoje.
Asmeniškai man paskatų nereikia. Mane visada labiau domina idėja. Jeigu ji gera, prisidedu. Prašančiųjų pagalbos yra be galo daug. Visų poreikių patenkinti neįmanoma. Bet jeigu yra labai talentingi ar atliekantys kilnius darbus žmonės, visada norisi jiems padėti.
– Viena iš pagrindinių Vakarų pasaulio verslo tendencijų – didelis dėmesys socialinei atsakomybei ir sąmoningumo ugdymui. Rūpinamasi, kad tiekėjai neišnaudotų vaikų darbo, galutinis produktas būtų kuo ekologiškesnis, o prekės ženklai atkreipė dėmesį į tokius klausimus, kaip rasizmas. Lietuvoje matome nemažą verslo pasaulio susidomėjimą pagalba ukrainiečiams. Kurios dimensijos Lietuvai šiuo metu būtų aktualiausios, kur verslas, siekdamas pokyčio, galėtų imtis lyderystės?
– Neseniai diskutavome, kokios bus ateities varomosios jėgos. Mes įvardijome dvi – socialinė atsakomybė ir žaliasis kursas, tvarumas, aplinkosauga. Manau, kad socialinės atsakomybės srityje bus daroma vis daugiau. Mes sąžiningai mokame mokesčius ir jų sumokame daug. Ar čia yra socialinės atsakomybės aspektas, ar ne? Mes manome, kad taip, kiti mums nepritaria, nes tai yra savaime suprantama prievolė. Bet mes sakome, kad yra ir kiti, kurie to vengia, ieško spragų. O mes dalijamės.
Sąvokų apibrėžimas ir išaiškinimas daug ką duotų. Pirmiausia kompanija gali pasirūpinti savo darbuotojais. Taip pat neturėtume bendrauti su kompanijomis ar šalimis, kurios neteisingai elgiasi su žmonėmis. Daug kartų buvo keltas Kinijos, kurioje išnaudojami žmonės, klausimas. Bet mes vis tiek su Kinija bendravome, daug iš jų pirkome, džiaugėmės, kad prekės pigios, nors nelabai kokybiškos.
Bet yra dalykų, kurie verčia keisti santykius su kitais ūkio subjektais ir šalimis. Kaip kad dabar Lietuva nutraukia santykius su Baltarusija ir Rusija. Lietuva ypač aktyviai palaiko Ukrainą. Taip skatinama socialinės atsakomybės politika ir formuojamas požiūris į tuos, kurie kovoja už savo tėvynę ir laisvę, taip pat tuos, kurie elgiasi kaip agresoriai. Socialinė atsakomybė ateityje išliks viena pagrindinių moralinių vertybių ir kriterijų, kai vertinsime kompanijas ir šalis.
– Kokią matote Lietuvos verslo ateitį? Kas mūsų laukia? Kaip mes pasiruošę tokiems iššūkiams, kaip Europos žaliasis kursas?
– Lietuvos verslas atrodo gerai ir ateityje turi dar geresnių perspektyvų. Matau daug gabių ir talentingų jaunų verslininkų, kurie drąsiai imasi iniciatyvų ir keičia pirmos kartos verslininkus. Į Lietuvos verslą žiūriu su didele pagarba, labai vertinu verslininkus, man atrodo, kad jie sugeba įveikti sudėtingas situacijas, tokias kaip pandemija. Verslas tada parodė aukštą sąmoningumo lygį ir išradingumą, greitai reagavo. Esu 100 procentų įsitikinęs, kad Lietuvos verslo ateitis yra labai gera.
Dėl Europos žaliojo kurso daug kas dar nėra aišku ir suprantama. Kalbama apie žalumą ir tvarumą, bet sąvokų ribos tam tikrais atvejais yra labai neaiškiai apibrėžtos. Kai kurios kompanijos tai stengiasi išnaudoti vykdydamos rinkodarą, kurdamos reklamą, tačiau kartais išaiškėja, kad dėl įvaizdžio iškraipomi faktai. Bet ateityje tokių atvejų bus mažiau. Išgryninsime, kas yra tvaru, o kas tėra rinkodaros dalykai. Yra labai daug gerų ženklų. Matome dideles investicijas į atsinaujinančią energetiką, beveik kas savaitę išgirstame apie naujus projektus. Kuriame elektromobilių įkrovimo stotelių infrastruktūrą. Nors čia yra ir dalis prievartos, matau ateinančias naujas kompanijas, kurios pačios ieško, kur galėtų įrengti stoteles, kad žmonėms būtų patogu.
Mūsų įmonė ne tik stato dangoraižius, bet ir skatina žmones rūšiuoti atliekas. Atrodo savaime suprantama, bet ne visada žmonės tai daro teisingai. Parduodame butus, žmonės juos įsirenginėja ir lieka daug atliekų. Kaip jūs galvojate, kaip jas tvarko? Dažniausiai niekaip. Mes aktyviai su tuo kovojame – rašome laiškus gyventojams, fotografuojame ir rodome, kad toks elgesys yra netinkamas. Suprantame, kad reikės šimtų ar net tūkstančių laiškų, kol žmonės taps sąmoningesni.
Verslo centruose sąmoningumo lygis aukštesnis, bet iš čia raginame rūšiuoti. Dažnai kartono dėžės išmetamos į konteinerį, o tai negerai, nes mes konteineryje vešime 90 proc. oro. Reikia dėžes išlankstyti ir gražiai sudėti. Jeigu vežiosime orą, teršime aplinką. Kiekvieną dieną turime dirbti ir aiškinti paprastam žmogui, kad paveiktume jo sąmonę ir protą. Kad ne keliems žmonėms tai rūpėtų. Gerai gyvensime tada, kai visa visuomenė to sieks. Turime auklėti žmones, tai užims daug laiko, reikės kantrybės. Mes esame tam pasirengę, linkiu, kad tai darytų ir visi kiti.
