„Grand Partners“ ugdymo partnerė ir konsultantė Irina Rušmanė „dekonstruoja“ naująjį BANI terminą ir pateikia įžvalgas, kuriomis siūlo palengvinti ne tik verslo valdymą, bet ir kasdienybę.
Nauja realybė ir chaotiško pasaulio apibrėžimas
Ugdymo ekspertė prisimena, kad regis, dar visai neseniai gyvenome stabilų, paprastą gyvenimą, kuriame vertinome aiškias kompetencijas ir įgūdžius – visa tai savyje talpino formulė SPOD (angl. steady, predictable, ordinary, definite – stabilus, nuspėjamas, įprastas, apibrėžtas).
„Anksčiau sakyti „mokykis – turėsi stabilų darbą“ buvo teisinga, tačiau XXI a. pradžioje sparčiai vystantis technologijoms ir keičiantis gyvenimo tempui, SPOD paseno, o pasaulis pamažu perėjo į VUCA (angl. vision, understanding, clarity, agility – vizija, supratimas, aiškumas, judrumas) aplinką, kuri ir lėmė, kad šiuo metu pasaulį apibrėžiame kaip BANI (angl. brittle, anxious, nonlinear, incomprehensible – trapus, nerimastingas, netiesinis, nesuvokiamas) – taip BANI aplinką, kurioje gyvename šiuo metu, apibūdina mokslininkai“, – ką reiškia futuristo Jamais Cascio straipsnyje „Facing the Age of Chaos“ pristatytas trumpinys BANI, pasakoja I. Rušmanė.
Nors tiek VUCA, tiek BANI aplinkos modeliai yra teisingi, kalbant apie pasaulio suvokimą, tačiau pastarasis, anot ekspertės I. Rušmanės, labiau atspindi mūsų dabartinę tikrovę.
Pasak ekspertės, technologijos šiuo metu vystosi greičiau, nei keičiasi kartos, o tai lemia ir didžiulius aplinkos pasikeitimus, kurių vienas – trapumas. „Trapus pasaulis reiškia, kad bet kokios mums įprastos sistemos, struktūros, veikimo metodai, organizacijos gali bet kada sugriūti, – kalba I. Rušmanė.
Ugdymo ekspertė pažymi, kad viskas yra labai susiję, todėl vieno komponento gedimas gali sugriauti visą pakopą ir pateikia klientų pavyzdį: „Klientai sako – mes dar niekada neturėjome tiek užsakymų, tačiau negalime atiduoti gaminių, nes mums trūksta komponentų, o jų trūksta dėl ekonominių, politinių ar kitokių problemų. Dėl vienos smulkmenos gali stoti visa gamyba.“
Pasaulio trapumas, anot I. Rušmanės, pasireiškia ir tuo, kad maži veiksmai gali sukelti didžiules katastrofas, o dideli dalykai, priešingai – nekelti jokio poveikio, todėl ir sprendimų pasekmes numatyti darosi vis sudėtingiau. „Mes nežinome, ar sprendimas mums atsipirks. O dar įdomiau tai, kad mes bandome suvokti, kas vyksta aplink, darydami prielaidą, kad iki galo to nesugebėsim“, – paradoksą pastebi ji.
Gyvename taip, lyg kas rytą spaustume F5 klavišą
Antroji BANI formulės raidė kalba apie nerimastingumą. „Kai supranti, kad nesupranti, kai žinai, kad viskas gali staiga griūti, o jei taip nutiks, tai netgi negali numatyti kurioje vietoje, logiška, kad atsiranda nerimas, o laikui bėgant netgi gali išsivystyti depresija“, – nuoseklumą dėsto I. Rušmanė.
„Šiuo metu labai auga savižudybių skaičius, nes žmonės supranta, kad jie nieko nekontroliuoja – tai kelia neviltį, – kalba ji ir pabrėžia, jog taip yra dėl to, kad šiuo metu gyvename pasaulyje, kuriame viskas keičiasi žaibiškai. – Atrodo, kad ryte paspaudi F5 klavišą ir vėl viską atnaujini, ir vėl kažkas kito. Tai sukelia neapibrėžtumo ir negalėjimo nieko suvaldyti jausmą.“
Dėl šios priežasties, anot ekspertės, yra svarbu lavinti savo emocinį, fizinį ir netgi dvasinį intelektą. „Vadovai dažnai prašo pateikti problemų sprendimą, padėti motyvuoti žmones, tačiau pirmiausia jiems reikia padėti nusiraminti, – pastebi ekspertė ir pateikia analogiją. – Gali tiuninguoti mašiną kaip nori, bet jei ratas nuleistas, ji nevažiuos. Dabar mes gyvename nuleistų ratų pasaulyje.“
Pasaulis neproporcingas
Trečioji BANI formulės raidė pažymi tai, kad ryšys tarp priežasties ir pasekmės blanksta, o veiksmai ir rezultatai neproporcingi bei išbalansuoti – pasaulis nejuda įprasta tiese. Maži sprendimai netikėtai baigiasi didžiulėmis pasekmėmis, geromis ar blogomis. Arba atvirkščiai – dedame milžiniškas pastangas, stumiamės ir stumdome, tačiau mažai ką pasiekiame.
„Darydami veiksmus, mes nebegalime numatyti jų pasekmių, o kartais tampa sunku suprasti gautų rezultatų priežastis, nes tikėjomės ne to. Kai nesuvokiame priežasčių, pasekmė vėlgi nenuspėjama“, – kalba I. Rušmanė.
Ekspertės manymu, pandemija gali būti puiki netiesinio pasaulio demonstracija: „Jos mastas ir infekcijos plitimo greitis stulbinantys, ir nors kai kur pradedame ją suvaldyti, globaliai viskas vis dar kunkuliuoja. Kalbant apie verslus, pandemija vienus iškėlė, kitus sugriovė, o trečius – transformavo.“
Tarp I. Rušmanės pateikiamų pavyzdžių yra maisto pristatymas į namus bei nuotolinis bendravimas – nors pamažu pasaulis ėjo link pasikeitimų, pandemija pokyčius paspartino ir neįtikėtinai išpopuliarino šias paslaugas, tačiau, anot jos, žmonės susipažino ir su kita šių galimybių puse – atsirado atotrūkio nuo žmonių, vienišumo jausmas.
Teisingas atsakymas – iliuzija
„Ilgą laiką gyvenome iliuzija, kad yra teisingas atsakymas. Mokykloje mes galime įgyti žinias, išmokti tam tikras taisykles, bet visa tai yra tik pasaulio apibūdinimo arba informacijos priėmimo būdas, negarantuojantis atsakymų į naujai atsiradusius klausimus. Mokyklose, o vėliau ir darbe, iš mūsų reikalauja neklysti, tačiau tai nėra įmanoma. Esame netolerantiški klaidoms, kurios neišvengiamos“, – tikina I. Rušmanė.
„Kuo labiau eini į gylį, tuo platesnis darosi horizontas. Pasaulis yra nesuvokiamas ir pažinti viską neįmanoma, todėl tai, kad niekada visko nežinosime ir kad visi mūsų sprendimai yra priimami bandymo būdu, turime priimti kaip konstantą“, – pataria ji.
Tai ką daryti?
Ekspertė ramina, kad nepaisant ne visuomet draugiškos aplinkos, žmogus yra intelektualiausias padaras pasaulyje su labai stipriu išgyvenimo instinktu: „Mes galime absoliučiai intuityviame lygyje rasti išeitis iš bene visų gyvenimo situacijų, todėl sakyti, kad viskas griūna ir nieko nesuvaldysim, nereikėtų.“
Pasak I. Rušmanės, dabartinis pasaulis mums šiuo metu diktuoja vieną svarbiausią tiesą: „Dabar ypatingas metas žmonėms atsigręžti į aplinkinius ir save – pailsėti, medituoti, lavinti kritinį mąstymą. Nereikia į save sugerti visko ir tame nuskęsti. Kaip gali padėti kitiems, jei nesusitvarkai su savimi?“
„Mes vis dar nesuprantame, kad emocijų valdymas tampa kritine žmogaus kompetencija. Gebėjimas atpažinti ir įvardinti emociją kelia sąmoningumą. Tai padeda pastebėti ir priimti sprendimą, ką noriu su ta emocija daryti, o esant vidiniam monologui, nuraminame save“, – apie emocinio intelekto svarbą kalba I. Rušmanė ir priduria, kad ne mažiau svarbu nei gebėti nuraminti pyktį, yra mokėti džiaugtis, pastebėti pasaulį bei įvertinti tai, ką turime.
Tausokite darbuotojus
„Nemaža dalis šiuolaikinių vadovų vis dar tiki, kad darbuotojai gali bėgti maratoną sprinto greičiu, tačiau atėjo laikas pradėti matyti ir tausoti savo darbuotojus“, – įspėja I. Rušmanė, o vienas svarbiausių žodžių, kalbant apie BANI aplinką versle, anot jos, yra poilsis, nes žmonės ilsėtis nebemoka.
Ji rekomenduoja turėti įmonės psichologą, organizuoti komandines mankštas bei netgi pasirūpinti kai kur jau taikoma praktika – miego kambariukais, kuriuose darbuotojai dienos eigoje galėtų nusnausti.
Kadangi žmonių žinojimas, anot I. Rušmanės, yra labai ribotas ir turi vis mažesnę reikšmę, atitinkamai auga intuicijos, kūrybiškumo, kritinio mąstymo svarba, nes „kai nėra paruoštukų, atsakymus reikia sugalvoti“, o skatinant naujus sprendimus, svarbi ir tolerancija klaidoms.
Analizuokite sėkmę
„Kažkodėl kai susiduriame su nesėkmėmis, klaidomis, – laikome tai pamoka ir nepamirštame analizuoti, tačiau reikia nepamiršti analizuoti ir sėkmę bei išmokti teikti konstruktyvų grįžtamąjį ryšį“, – pataria ekspertė.
„Kalbėkime ne tik apie darbą ir rezultatą. Už kokias savybes aš tave gerbiu? Kokios tavo stiprybės?“, – kaip kalbėtis su darbuotojais pataria I. Rušmanė ir pastebi, jog tai vis dar ganėtinai neįprasta praktika. „Kai žmonės gauna tokį grįžtamąjį ryšį, jie jaučiasi įprasminti, įvertinti, reikalingi, taip kuriamas lojalumas organizacijai. Žmonės ieško, kur būti matomam, suprastam, todėl jei nedarysime to dabar, neturėsime ir kam daryti“, – perspėja ji.
Tai, pasak ekspertės, padeda organizacijos mastu pradėti puoselėti ir dvasingumą, kuris itin reikalingas, veikiant BANI aplinkoje, – tuomet komandos valdymas transformuojasi į korporacinę kultūrą, kurioje žmonės jaučiasi reikalingi, laukiami, įvertinti ir kuriantys pridėtinę vertę.
