Anksčiau šis uostamiestis pelnydavosi iš deimantų ir žvejybos bumų, bet dabar kenčia nuo aukštų nedarbo rodiklių bei pasenusios infrastruktūros.
Siūlomas žaliasis vandenilio projektas turėtų tapti „trečiąja Liuderico revoliucija“, sako miesto tarybos narys Ph. Balhoa.
Jis tikisi, kad šis projektas leis apmokyti bei įdarbinti vietos gyventojus ir padės sumažinti nedarbą, siekiantį 55 proc., rašo bbc.com.
„Miestui, kuris per pastaruosius 10 ar 15, o gal ir daugiau metų neišbrenda iš ekonominių sunkumų, tai iš tikrųjų kelia džiaugsmą“, – sakė jis.
Minimas projektas įsikurs netoli Liuderico, Tsau/Khaebo nacionaliniame parke, ir per metus turėtų pagaminti apie 300 tūkst. tonų „žaliojo“ vandenilio.
Tai reiškia, kad iš gėlinto vandens išgaunant vandenilio molekules, bus naudojama atsinaujinanti saulės ir vėjo energija.
Šios vandenilio molekulės – grynos formos arba „žaliojo“ amoniako dariniuose – gali būti panaudotos įvairiems produktams, įskaitant tvarų kurą.
Pageidaujama konkurso dalyvė „Byphen Hydrogen Energy“ vandenilio gamybą turėtų pradėti 2026 metais ir teises į šį projektą turės 40 metų, kol bus baigti būtini įgyvendinimo procesai.
Įmonė teigia, kad per ketverius statybų metus greičiausiai bus sukurta 15 tūkst. tiesioginių darbo vietų. Dar 3 tūkst. darbo vietų turėtų atsirasti pradėjus vykdyti gamybos operacijas. Planuojama, kad 90 proc. visų darbo vietų užpildys vietos gyventojai.
Jamesas Mnyupe yra Namibijos vyriausybės patarėjas ekonomikos klausimais ir vandenilio komisaras. Jis aiškina, kad Liuderico vieta yra ideali vandenilio gamybai, nes čia būna daug saulės ir vėjo, be to, miestas yra įsikūręs arti vandenyno, taigi, turi tiek uostą, tiek vandens šaltinį.
J. Mnyupe sako, kad visa tai yra prezidento Hage`o Geingobo plano, kuriuo siekiama paskatinti pokyčius Namibijoje, dalis. „Prezidentas labai troško parengti ekonomikos atgaivinimo planą, kuris reaguotų į poreikius, būtų aktualus pasauliniu mastu ir sisteminis savo pobūdžiu“.
Šis projektas įsilies į daug didesnę plėtrą, kurią skatins „žaliasis“ vandenilis – ji turėtų apimti žemės ūkį, logistiką ir energetiką. J. Mnyupe kalba apie „žaliojo“ vandenilio traukinius ir vamzdynus, skirtus prekybai su kaimyninėmis šalimis.
Viliamasi netgi gaminti atsinaujinančią elektros energiją, kuri būtų skirta tiek eksportui, tiek taptų alternatyva importuojamai anglių energijai iš Pietų Afrikos.
„Mūsų idėja yra paversti Namibiją ne tik „žaliojo“ vandenilio centru, bet ir sintetinio kuro pramonės elektrine“, – sakė jis.
Šio projekto įtaka turėtų būti tarptautinė, ir šalis jau pasirašė susitarimus su Vokietija, Belgija ir Olandijos Roterdamo miestu.
Kartu buvo pasirašyti ir kai kurie sandoriai dėl finansavimo, bet Namibija svarsto ir kitus variantus, pavyzdžiui, žaliąsias ar tvariąsias obligacijas, kurios leistų sukaupti maždaug 9,4 mlrd. dolerių, kurių reikia pradiniam projektui.
Kad būtų lengviau įsivaizduoti šių investicijų dydį, jas galima palyginti su Namibijos BVP, kuris 2020 metais siekė vos 10,7 mlrd. dolerių.
„Žmonės pradėtų rimčiau žiūrėti į mus, kaip į prekybos partnerius, o ne pagalbos vystymuisi gavėjus, – pažymi M. Mnyupe. – Paprastam Namibijos gyventojui tai reiškia viltį“.
Ph. Balhoa tikisi, kad planuojamas žmonių ir įmonių antplūdis padės atnaujinti Liuderico infrastruktūrą, pavyzdžiui, kelius ir ligonines, ir kad šis projektas pritrauks daugiau centrinės valdžios investicijų į šį rajoną.
Tačiau optimizmą lydi ir atitinkami rūpesčiai. Ph. Balhoa sako, kad ankstesni stambaus masto projektai neatnešė bendruomenei tokios grąžos, kokios buvo tikimasi. Būgštaujama, kad palyginus nedidelis miestas nepajėgs patenkinti išaugusių infrastruktūros poreikių – jau dabar iššūkį kelia žmonių apgyvendinimo galimybės.
„Tikiu, kad tai pakeis žaidimo taisykles ne tik Namibijoje, bet ir visame Afrikos žemyne“, – sakė Keiptauno universiteto Mineralų teisės Afrikoje doktorantas ir tyrinėtojas Kennedy Chege.
Tačiau jis įspėjo, kad pagrindinis iššūkis yra finansavimas: „Norint plėtoti atsinaujinančios energijos planus, paprastai reikia stambaus finansavimo, o vyriausybė nėra pajėgi suteikti tokių lėšų iš savo biudžeto. Taigi tenka mobilizuoti finansavimą tiek iš viešojo, tiek iš privataus sektoriaus“.
Tačiau K. Chege pažymi, kad Namibijos tarptautinės partnerystės yra teigiamas ženklas.
Kitas iššūkis yra vandens kiekis, kurio reikia vandeniliui gaminti. Daryti tai gėlinant vandenį, kaip planuoja Namibija, gali būti brangu. Ne ką pigiau atsieina ir elektrolizės procesai, kurie pasitelkiami vėliau, išgaunant vandenilį.
K. Chege pažymi, kad būgštavimai, susiję su šio projekto įgyvendinimu ir reikalingos infrastruktūros statybomis, yra pagrįsti, bet jis yra nusiteikęs viltingai, nes Namibija turi santykinių pranašumų.
Nors „žaliojo“ vandenilio planus Afrikoje vysto bent kelios šalys, tarp jų Pietų Afrikos Respublika, Kenija bei Nigerija, Namibija yra labiau pažengusi. „Tačiau kalbant apie įgyvendinimą, progreso šiuo atžvilgiu visoje Afrikoje nėra daug“.
Nors dar daug ką reikia atlikti, Namibija stumiasi pirmyn – ir taip užtikrintai, jog jau 2022 metų sausį vyriausybė gali paskelbti kvietimą teikti siūlymus antrajam „žaliojo“ vandenilio projektui.
