Kartu su šuneliu Ūdra tarp Kauno ir Berlyno migruojantys lietuviško startuolio „Dogo“ kūrėjai Rasa Gentvilaitė-Žiemienė ir Tadas Žiemys jau raško ilgai puoselėto, daug laisvadienių ir vakarų atėmusio, nemažai nusivylimo pasėjusio jų bendro kūrinio atneštus vaisius. Kantrybė, nuolatinis projekto tobulinimas ir tikėjimas tuo, ką jiedu sukūrė dabar yra tai, kuo gali didžiuotis ne tik jie, bet ir Lietuva.
„Dogo“ tapo viena populiariausių pasaulyje šunų dresavimo programėlių, kuri neseniai pritraukė 3 mln. JAV dolerių tarptautinę investiciją. Šią programėlę vartotojai visame pasaulyje jau yra atsisiuntę 4 mln. kartų. Ir tai tik pradžia.
Idėja kurti tokį įrankį Rasai ir Tadui kilo tuomet, kai patys priglaudę šuniuką Ūdrą nerado tinkamų virtualių dresavimo įrankių.
Ieškojimų metas
Su Tadu susitinkame Kaune, jų naujame biure, kur vis dar tebegyvenama įkurtuvių nuotaikomis. Kol pasaulyje sparčiai plintančios „Dogo“ programėlės bedraautorius nuskuba kaisti arbatos, dairausi po aukščiausio lygio kompiuterine technika apstatytas patalpas, kurios labiau primena jaukų butą.
Tadas baigė programavimo studijas Vilniaus Gedimino technikos universitete, Rasa – veterinarijos studijas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijoje. Šeima tapęs duetas sujungė informacinių technologijų ir veterinarijos srities patirtis ir pradėjo kurti „Dogo“, prie kurio plėtros dabar prisideda ir 12 kalbų kalbanti tarptautinė komanda.
Bet apie viską iš pradžių.
Tadas juokiasi, prisimindamas tuos laikus, kai studijavo programavimą. Jo žodžiais, anuomet tai nebuvo prestižinė, gerai apmokama profesija.
„Kai studijavau, labai mažai kas iš mūsų dirbo, o dabar studentai pradeda dirbti jau nuo pirmo kurso. O tada visi norėjo bankuose dirbti“, – šypsosi Tadas.
Baigęs bakalaurą vaikinas susipažino su Rasa, kuri iš Klaipėdos atvažiavo studijuoti veterinarijos.
„Baigusi pirmą kursą ji išvažiavo tęsti „Erasmus“ studijų į Ispaniją. Buvau ką tik baigęs mokslus, todėl nutariau važiuoti kartu. Pradėjau ten įvairias Java kalbos programėles daryti. Vienas įdomesnių ir didesnių mano projektų buvo puslapis „Lietuviška muzika“. Buvo pirmas kartas, kai ilgesniam laikui išvažiavau iš Lietuvos ir atsirado poreikis giliau domėtis, kas yra grojama Lietuvoje. Suorganizavau porą draugų ir tiesiog pradėjome dalintis lietuviška alternatyvia muzika, kurios yra daug ir be galo įdomios“, – apie pirmąjį rimtesnį savo projektą pasakoja Tadas.
Tuomet, sako jis, pavyko suburti didelę, įdomią bendraminčių bendruomenę, tačiau Tadui atsitraukus į šalį, šis projektas savaime išsikvėpė.
Grįžęs į Lietuvą Tadas kurį laiką dirbo kompanijoje, kuri kūrė įvairius IT sprendimus, daugiausiai skirtus verslo klientams.
„Tai buvo verslo sprendimai, kuriuose nebuvo daug dizaino. Po kurio laiko iš to darbo išėjau, nes norėjau kažką savo kurti. Ilgokai ieškojau, ką daryti. Tai truko kokius metus. Tačiau jau turėjau nemažai patirties kaip Javos programuotojas, todėl susirasdavau įvairių projektų, juos įgyvendindavau ir kažkiek tų pinigų užsidirbdavau“, – ieškojimų laikotarpį prisimena pašnekovas.
Jis pasakoja, kad tuo metu labai gerai sutarė su VDU dėstytoju, jau Anapilin netikėtai išėjusiu Egidijumi Vaškevičiumi, su kuriuo daug laiko kartu praleisdavo Multimedijos laboratorijoje, daug diskutuodavo apie naujausias technologijas ir ką būtų galima nuveikti.
„Kilo idėja, kad būtų galima daug ką įdomaus padaryti dėl muziejų. Juk jie turi labai daug įvairių įdomių eksponatų, bet ten nuėjus darosi nuobodu, o ypač vaikams. Jie nori kuo greičiau ir visko, kad kažkas įvyktų, kad jie galėtų kažką paliesti, paspausti. O to nėra. Mano idėja buvo padaryti muziejus kuo įdomesnius, interaktyvius“, – pasakoja Tadas.
Jis aktyviai pradėjo apie tai galvoti, kurti. Buvo surengtas hakatonas, atitinkamoje kategorijoje su keliais draugais jie laimėjo pirmąjį prizą ir gavo finansavimą sukurti su šiuolaikiniam muziejui tinkamą projektą.
„Mūsų idėja buvo sudėti tokius daviklius, kad vaikščiodamas su planšete tu prieini prie tam tikros vietos ir matai, kad kažkas įvyksta. Tu matai, kaip po muziejų juda vartotojas ir priklausomai nuo jo vietos, gali atitinkamai kažką vizualizuoti planšetėje, – ar žaidimą, ar atitinkamą situaciją. Man labai patiko ši idėja, patiko apie ją galvoti, buvo labai kūrybinga sfera, tačiau susidūrėme su tuo, kad klientas yra ne muziejaus lankytojas, o pats muziejus. Darbas su juo gan sudėtingas, jis neturi pinigų, todėl viskas vyksta per projektus, Juos rašai, bet netiesiogiai, turi skelbti konkursus. Neturėjau nei patirties tuose konkursuose, nei talento apie tai šnekėti, įtikinėti“, – prisipažįsta pašnekovas, kuris sako taip keletą projektų įgyvendinęs, bet visa tai neišsirutuliojo į kažką didesnio.
Tarp Londono ir Berlyno
Atėjo metas, kai Rasa su Tadu rinkosi kur apsistoti, – ar Londone, ar Berlyne.
„Pabuvome pas draugus Londone, bet Berlynas mums pasirodė artimesnis miestas, – daugiau betvarkės, labiau atsipalaidavęs, mažiau to skubėjimo, kaip Londone, kur visi skuba, bėga“, – sako kodėl abu miestus prisimatavusi pora pasirinko Vokietiją.
Juoba, kad Tadas buvo sulaukęs darbo pasiūlymo iš Berlyno. Galvojo pagyvensiantys ten porą metų, bet viskas užsitęsė iki šiol.
„Toji kompanija gamino smegenų treniravimo aplikaciją – įvairius žaidimus, kurie galėtų pagerinti reakciją ir panašiai. Tai buvo labai gražaus dizaino aplikacijos, kompanija atliko daug testavimų su vartotojais. Man tai buvo visiškai nauja, nematyta sfera ir ji beprotiškai patiko. Tai mane išmokė pažinti, kas yra toji gera, pasaulinio lygio aplikacija, kurias mėgsta „Apple“ ir ką ji reiškia“, – pirmąsias, pasaulinio lygio pamokas prisimena pašnekovas.
Bet po pusantrų metų kompanija pakeitė kryptį ir pradėjo fokusuotis į verslo klientus, atleido dizainerius ir viskas pasikeitė. Tadas po pusantro mėnesio suprato, kad jam tas darbas nebeteikia džiaugsmo ir reikia kažką keisti.
Idėjų stalčiukas, iš kurių viena virto kūnu
Tuomet, kai po pusantrų metų kiek nusivylė darbu minėtoje kompanijoje, Tadas atsidarė savo idėjų skrynelę ir pradėjo galvoti, kas jam pačiam būtų įdomiausia daryti.
O toje idėjų skrynelėje jau buvo nemažai jų prikaupta: „Visada stengiuosi tas idėjas užsirašyti, nes kai to nepadarai, tai jos kažkur ištirpsta“.
Tarp tų idėjų buvo šunų treniravimo aplikacija.
„Iš tiesų, tai mes ją sugalvojome, kai tik pasiėmėme Ūdrą iš prieglaudos ir nusprendėme eiti į šunų mokyklą. Bet greitai supratome, kad jai nelabai patinka kiti šuniukai, tarp jų ji nejaučia didelio džiaugsmo. Antra – ji labai gabi, greitai viską išmoksta, jai patinka dėmesys, patinka daryti pratimus. Ir jeigu ko nors neišmoksta, tai problema esame mes, nes arba mes kažko nežinome, arba kažką negerai darome“, – „Dogo“ gimimo priešistorę pasakoja Tadas.
Tada prasidėjo atitinkamos paieškos, kas būtų įdomu ir naudinga šunelių šeimininkams. Nieko tokio neradus ir gimė aplikacijos, kurios būtų naudingos šunų tėveliams, idėja. Bet tuo metu ji tik buvo užrašyta ir padėta į idėjų stalčiuką.
Toji idėja abiejų nuomone buvo geriausia, todėl buvo nuspręsta jos imtis.
„Rasa – veterinarė, jai patiko elgsenos problemos, o aš jau žinojau, kaip yra daromos pasaulinio lygio aplikacijos. Taip mudu abu pradėjome prie to projekto dirbti, – savaitgaliais, po darbo, kai tik turėjome laisvesnio laiko. Mus labiausiai vežė tai, kad be galo buvo smagu dirbti kartu. Tai tarsi buvo naujas hobis, kurį mudu abu atradome. Tai mus abu dar labiau sujungė“, – pasakoja Tadas.
Ruošdama pirmąją versiją pora užtruko pusę metų.
„Išleidome ją prieš penkerius metus, gruodžio 22 d. Paskelbėme ją su dideliu džiaugsmu, bet nieko neįvyko. Pusantrų metų nebuvo atsisiuntimų, reikėjo prašyti draugų, kad jie atsisiųstų, peržiūrėtų ir parašytų atsiliepimus. Buvo ir nemažai nusivylimo, kad niekas nevyksta, nors ir labai stengiamės. Nutardavome sau duoti dar tris mėnesius ir imtis kitų dalykų. Bet praeidavo tie mėnesiai, atsirasdavo naujų idėjų, kai norėdavosi ir tą, ir aną išbandyti. Taip ir nepavyko sustoti, nes norėjosi išbandyti vis daugiau, ir daugiau. Kaip ir minėjau, buvo labai smagu dirbti drauge. Nors ir galvojome kažką naujo išbandyti, bet nebuvo minties sustoti. Svarbiausia, kas mane varė į priekį tai, kad buvo labai smagu turėti geriausią pasaulyje bendradarbę“, – šiltai apie savo bendražygę pasakoja Tadas.
Ir tuomet po pusantrų metų jiems pagaliau nusišypsojo sėkmė. Lietuva šventė valstybės šimtmetį ir Vasario 16-ąją ir „Apple“ lietuvių startuolį paskelbė tarp penkių labiausiai dėmesio vertų programėlių. Nuo to laiko jos atsisiuntimai pradėjo augti kaip ant mielių.
„Daugiausia atsisiuntimų ateina iš jų parduotuvės. Kaip tik tuo metu išsileidome „Android“ aplikaciją, tada atsisiuntimų dar padaugėjo. Taip viskas ir įsivažiavo. Jau buvome kaip ir susidėję visus daiktus ir ketinome iš Berlyno grįžti į Lietuvą, parašėme buto savininkams, kad išsikraustome. Tėvai apsidžiaugė, visiems apsiskelbė, kad vaikai sugrįžta, bet tą vasarą dar užpildėme paraišką į akseleratorių Berlyne, pakliuvome ir taip užsilikome Berlyne, kuris mūsų iki šiol nepaleidžia “, – šypsosi Tadas.
„Dogo“ šiuo metu turi biurą ne tik Kaune, bet ir Berlyne. Taip pat dalis tarptautinės komandos dirba ir iš kitų miestų Vokietijoje, Lietuvoje bei Estijoje.
Akseleratoriaus dėka atsirado pirmieji išoriniai pinigai – 50 tūkst. eurų. Tuomet programėlės kūrėjai sulaukė daug naudingų patarimų, mentorių pagalbos. Prie projekto prisijungė buvusi Tado bendradarbė estė liza-Marija Hirvensalo. Ji gelbėjo dirbant su pardavimais, komunikacija. Jos dėka buvo pritraukti pirmieji investuotojai, kuriais tapo rizikos kapitalo fondai „Leap Ventures Studio“ (JAV) ir „Axel-Springer-Porsche“ (Vokietija). Tada atsirado ir pirmieji rimtesni pinigai – 700 tūkst. eurų.
„Tada kilo pirmoji naujų bendradarbių banga. Su jais kartu dirbome porą metų, tuomet įvyko daug įdomių dalykų, tarkime, beveik visose šalyse buvome paskelbti dienos programėle“, – sėkmingus proveržius prisimena pašnekovas.
Šių metų lapkritį pasibaigusio antrojo investavimo etapo metu į „Dogo“ investavo Baltijos šalyse veikiantis rizikos kapitalo fondas „Change Ventures“ kartu su Vokietijos rizikos kapitalo fondu „Monkfish“ ir Justu Janausku, buvusiu startuolio „Vinted“ vadovu.
Prie jų taip pat prisijungė ir ankstesni investuotojai – „Leap Ventures Studio“ bei „Axel-Springer-Porsche“.
Skirs plėtrai
Pritrauktas lėšas programėlės autoriai ketina skirti funkcijų tobulinimui ir plėtrai į augančią šunų savininkų rinką.
„Šiuo metu mūsų programėle yra pasinaudoję jau daugiau kaip 4 mln. šunų savininkų iš viso pasaulio, tačiau tai tik maža dalis potencialios rinkos. Vien JAV skaičiuojama, kad yra virš 60 mln. namų ūkių, kurie augina bent vieną šunį. Tad matome daug perspektyvų plėtrai tiek auditorijos, tiek papildomų produkto funkcijų prasme. Investuotojų dėka galėsime toliau tobulinti produktą, išspręsti daugiau šuniukų augintojų rūpesčių ir pritraukti talentingų komandos narių“, – sako „Dogo“ bendraįkūrėjas Tadas.
„Dogo“ programėlė yra orientuota į jaunus šuniukus įsigijusius asmenis. Programėlė veikia prenumeratos principu ir supažindina žmones su dresavimo pagrindais, padeda išmokyti augintinius daugiau nei 100 triukų ir gudrybių, bendrauti su kitais šunimis ir t.t.
„Dogo“ šiuo metu veikia 12 kalbų, turi daugiau nei 4 mln. atsisiuntimų, 200 tūkst. aktyvių kasmėnesinių vartotojų bei 100 tūkst. įvertinimų, kurių vidutinis balas – 4,8 iš 5.
Tadas neslepia, kad toji finansinė injekcija juos ne tik palaiko, bet ir įpareigoja: tam, kad dalis akcijų, kurias dabar perėmė investuotojai, sugrįžtų į jų rankas, jie turi atitinkamai užauginti įmonę, arba ji gali būti parduota kitiems investuotojams.
Orientuojasi į šunų tėvelius
„Dogo“ kūrėjai savo vartotojus vadina šunų tėveliais, nes daugiausia programėle naudojasi tokie asmenys, kuriems jų auginamas šuo tampa lyg jų atžala.
„Tokie žmonės siekia itin glaudaus ryšio su šuniuku, yra labai motyvuoti šunį dresuoti, užsiimti jo tobulėjimu. Nors daugiausia vartotojų turime JAV, tačiau „Dogo“ itin populiari ir Brazilijoje, Meksikoje, Vokietijoje, Rusijoje, Lenkijoje, Jungtinėje Karalystėje. Pastaruoju metu prie programėlės populiarėjimo prisidėjo ir pandemija, kurios metu daugelio šeimas papildė šuniukai, o tuo pačiu buvo uždarytos šunų dresavimo mokyklos“, – teigia Tadas.
„Dogo“ vartotojai tampa aktyvios šunų tėvelių ir dresuotojų bendruomenės dalimi, jiems visą parą yra prieinamas „Dogo“ komandos palaikymas. „Dogo“ vartotojai gali įkelti savo šunų treniravimo vaizdo įrašus ir gauti profesionalių trenerių patarimus ir įvertinimus.
Šiuo metu „Dogo“ komandą sudaro daugiau kaip 20 žmonių, tačiau Tadas neslepia, kad ketinama ją plėsti.
Apie Tadą ir jo aplinką
Šeima
Šeima man yra labai svarbi. Ir man labai pasisekė, nes turiu gerą šeimą, kalbu ir apie tą, kurioje gimiau, ir apie mūsų bendrą su Rasa. Kai tu žinai, kad yra tokia vieta, kaip namai, kur tu gali visada sugrįžti ir tavęs neklausinės, kas dėl ko ir kodėl, tai gali imtis rizikingų sprendimų, pradėti savo verslą, mesti darbą, nes žinai, kad jeigu kas, tai grįši namo, kur tave ir pamaitins, ir aprengs. Man labai pasisekė, kad turiu tokią šeimą, kad turiu tokius tėvus, kurie visą laiką buvo labai liberalūs, nedaug kontroliuodavo, bet daugiau padėdavo, leisdavo pačiam daug dalykų išbandyti, niekad nekritikuodavo, tik patardavo, kas geriau, o kas ne. Šeima man yra stiprus pagrindas, nuo kurio visada galima atsispirti.
Muzika
Muzika yra vienas iš tokių dalykų, kurios klausydamasis gali būti visiškai dabartyje, kas gyvenime yra labai sunku, nes paprastai mes galvojame, kas buvo arba kas bus, bet sunku susikaupti ir pasižiūrėti, kas dabar yra. Muzika vienas iš nedaugelio dalykų, kuris leidžia pabūti dabartyje.
Knygos
Su jomis turiu gan įdomų santykį. Kai buvau vaikas, labai daug skaičiau, bet kai užaugau, daugiau skaičiau visokias naujienas. Sakyčiau, kad turiu joms priklausomybę. Tačiau užklupus pandemijai, visos naujienos pradėjo suktis apie vieną dalyką. Kažkuriuo metu supratau, kad niekas nesikeičia, viskas lyg ir blogiau. Turėjau įprotį rytą atsikėlęs pasiimti telefoną ir peržvelgti naujienas, tas pats – ir prieš miegą, tačiau supratau, kad tai nieko neduoda. Tuomet vietoj naujienų kasdien pradėjau skaityti knygas.
Prieš metus perskaičiau 12, praėjusiais 30 ir labai džiaugiuosi jas atradęs, nes knygos yra tas dalykas, kuris mums padeda augti, kuris padeda iš skirtingų perspektyvų pažvelgti ir į save, ir į problemas. Renkuosi ir profesines, ir mokslinės fantastikos knygas, kurios man taip pat labai patinka.
Kūryba
Ilgą laiką turėjau daug idėjų, kurias pradedu įgyvendinti, bet nepabaigiu, nes atsiranda jų vis įdomesnių. Kovojau su tuo, kaip pradėjus jas pabaigti iki galo. Man patinka kurti naujus dalykus, nes sukurti tai, ko nėra, yra visai kitoks jausmas, nes tu žengi į tam tikrą nežinomybę. Turi idėją, bet nežinai, kur ji nuves. Tas procesas – galvoti, bandyti man labai patinka. Dėl to man iki šiol patinka programavimas, nors tos prabangos turiu vis mažiau. Bet mes turime inovacijų penktadienius, kai visi galime daryti, ką norime, tai aš irgi stengiuosi kažką sukurti. Programavimas man patinka, nes ateini su savo idėja ar problema ir imi ją ir padarai. Buvo niekis, o tu imi ir padarai, – argi ne nuostabus jausmas.
Draugystė
Turiu draugų gal nuo penktos klasės. Tada jų atsirado nuo mokyklos, gimnazijos. Kai kurie iš jų yra tiek pat artimi, kiek ir šeima. Gaila tik, kas dabar vis sunkiau su jais palaikyti ryšį.
Lietuva
Lietuva – tai mano namai. Ir visada sakau, kad mes čia grįšime Jeigu kažkas nutinka Vokietijoje, visada yra atsiribojimo jausmas, nes tai vyksta ne pas mus. Bet tai, kas vyksta Lietuvoje, jauti, kad čia yra tavo, kad turėtumei kažką daryti, keisti. Jie blogai, jauti gėdos, jei gerai – pasididžiavimo jausmą.
Kaunas
Viskas šiame mieste keičiasi į teigiamą pusę. Man smagu matyti jaunus žmones, kurie neturi jokių baimių, kurie gali būti tokie, kokie nori, kur niekas tavęs neprimuš tik dėl to, kad tu turi ilgus plaukus ar auskarus neįprastose vietose. Tų dalykų nebeliko.
Šaunu, kad auga nauja karta, kuri puikia kalba angliškai. Auga europietiška karta, kuri pasitiki savimi. Tie žmonės mane labiausiai įkvepia.
