Taip yra nutikę ir IT įmonės „Baltneta“ žmogiškųjų išteklių vadovui Marijui Štiliniui. Vyras socialiniame tinkle „LinkedIn“ pasidalijo savo jautria istorija, o kartu užsiminė ir apie galimus sprendimus ištikus perdegimui.
„Galvojant apie besibaigiančius metus man galvoje iškyla žodis „perdegimas“. Darbo aplinkoje jį šiemet girdėjau dažniausiai. Nenuostabu. Per pastaruosius pusantrų metų daug žmonių pradėjo dirbi ilgiau = daugiau = pamėtė ribas, kada baigiasi darbo diena ir prasideda poilsio metas, ir galiausiai PERDEGĖ arba buvo arti to“, – savo įrašą pradėjo vienas iš įmonės vadovų.
Kartu M. Štilinis pasidalijo savo istorija, kuri jam nutiko 2018 m.
„Tikriausiai todėl pandemija, karantinas ar nuotolinis darbas man nesukėlė jokių emocijų – per tą laikotarpį ėjau valso žingsneliu. Ramiai ir užtikrintai“, – prisipažino jis.
M. Štilinis kartu nupasakoja ir visą kelią, kaip jis priėjo prie perdegimo.
„Viskas prasidėjo standartiškai: didėjo darbų kiekis ir (ne)išsprendžiamų problemų kiekis. Vieną savaitę iš darbo išeini 19 val., kitą – jau 20 val. Galiausiai pasieki tą tašką, kai darbe būni 7 val., o išeini – 23 val.“, – prisiminė žmogiškųjų išteklių vadovas.
Deja, gerai pailsėti vyrui nepavyko ir likusiu nuo darbo laiku: „Miegi? Neee! Toliau sprendi problemas, tik ne prie kompiuterio, bet galvoje. Kitaip sakant, atsiguli į lovą ir „prasideda“ darbas“.
Tuo metu vyras negalvojo apie gresiantį perdegimą, jis manė, kad tai tiesiog nuolatinis stresas.
„Antra stadija. Organizmas tau bando pasakyti – „kvailį, STOP“, – tęsė M. Štilinis. – Kaip jis tą daro? Žinoma, per ligas! Man asmeniškai pasireiškė per galvos skausmą: eini miegoti – skauda, pabundi – vis dar skauda, visą dieną taip pat skauda“.
Taip vadovas pasakoja priėjęs ir trečią stadiją – perdegimą.
„Tiesiog išeini iš namų, atsisėdi laiptinėje ant laiptų ir sėdi valandą, dvi… Nes tiesiog nebegali prisiversti eiti į darbą. Finale, žinoma, ir paverki taip nuo dūšios, – atviravo žmogiškųjų išteklių vadovas. – Iš tiesų perdegimas – kaip klampusis smėlis: dirbi vis daugiau, bet skęsti vis giliau. Arba alkoholizmas – sau tikrai nepripažinsi, kad turi bėdą… didelę bėdą“.
Visgi dabar apie buvusius sunkumus vyras šneka optimistiškiau. Jam pavyko nugalėti perdegimą, o kartu jis socialiniame tinkle jis pasidalijo ir patarimais, kaip jam tai pavyko padaryti.
„Pirmiausia pripažinau sau, kad aš iš tikrųjų turiu problemą. Į stalčių pasidėjau prašymą išeiti iš darbo. Bet tada tiesiog išėjau atostogų ir… grįžęs išmečiau tą prašymą“, – suveikusiu žingsniu pasidalijo jis.
Kartu M. Štilinis įvardijo ir keletą asmeninių taisyklių, kurių pradėjo laikytis.
Pirma, jo para susideda iš trijų aštuonetukų: 8 val. – miegui, 8 val. – darbui, 8 val. – asmeniniam gyvenimui.
„Perdegimas paliko savo randą ir tuo pačiu priminimą: jei daugiau pastresuoju ar iškreipiu paros formulę, iškart grįžta galvos skausmai. Tad rankinis stabdis įsijungia automatiškai, nori nenori“, – dabar jau šypsosi jis.
Taip pat, pasak žmogiškųjų išteklių vadovo, labai svarbu rutina: jis visuomet keliasi 7 val. ryto, o eina miegoti griežtai 11–12 val. nakties intervalu.
Paskutinis pasiūlymas – daug ir būtinai skirtingos „užklasinės“ veiklos galvai prapūsti.
„Čia nėra jokio didelio moralo. Tiesiog nepamirškit, kad perdegti nėra gėdinga, bet nepripažinti – tikrai kvaila“, – ragina jis.
