Dalyje Vakarų Europos valstybių atotrūkis tarp labiausiai ir mažiausiai išsivysčiusių teritorijų taip pat didėja. Ypač sunku užtikrinti tolygią ekonominę ir socialinę plėtrą regionų viduje – Lietuvos atveju – tarp savivaldybių išsivystymo netolygumai ypač dideli.
Norėjo padėti tėčiui
Regionuose nėra didelio darbo vietų pasirinkimo, tad verslai gali mokėti žemesnius atlyginimus už tą patį darbą nei sostinėje. Praradus darbo vietą yra sunku, nėra didžiulio pasirinkimo.
Šią tiesą iliustruoja ir jaunojo verslininko Viktoro istorija. Vilniaus rajone, Eitiminiškių kaime, suvirintojams darbo vietų pasirinkimas nebuvo labai gausus, o ir darbdaviai kvalifikuotiems meistrams tegalėjo pasiūlyti vos minimalų darbo užmokestį.
Anuomet tėčiui iki pensijos buvo likę vos penkeri metai, o vos 600 eurų siekiantis suvirintojo darbo užmokestis netenkino gero meistro. Viktoras labai norėjo padėti savo tėčiui, todėl versliam vyrui gimė mintis, o kodėl gi nepabandžius dirbti sau?
Kitoks požiūris į žmogų
Būsimasis verslininkas ilgai ieškojo savęs, keliavo. Buvo išvykęs į Prancūziją, kur buvo nusamdytas dirbti viename projekte – suvirinti kupolą.
Prancūzijoje būsimasis darbdavys, pajuto visiškai kitokį požiūrį į žmogų, darbą, jo laiką. Ši kelionė visiškai pakeitė pasaulėžiūrą, jis suprato, kad nepagarba, išnaudojimas ir menkas darbo užmokestis tai nėra norma. Todėl kažkur viduje užgimė verslo vizijos, įsiplieskė didžiulis noras padėti suvirintoju dirbančiam tėčiui, kuriam iki pensijos likę buvo anuomet vos penkeri metai, o didesnio atlyginimo, Lietuvoje tikėtis nederėjo.
„Iki verslo pradžios turėjau neblogas pareigas, tačiau buvo nepasisekusių verslų, reikėjo padengti skolas. Iš samdomo darbuotojo darbo užmokesčio, o ypač regione, to padaryti buvo neįmanoma“, – atvirauja Viktoras.
Gamina įvairias metalo konstrukcijas
Dabar jis jau įmonės vadovas, jis gamina modulinius namus, metalines stogines, turėklus, atlieka kitus metalo apdirbimo darbus. Verslininkas džiaugiasi savo likimu ir Prancūzijoje sutiktais žmonėmis, kurie nuoširdžiai perdavė savo žinias jaunam lietuviui.
„Pagal specialybę esu kėbulininkas, daug metų dirbau automechaniku, įmonės kurti neplanavau. Į verslą mane atvedė pats gyvenimas, susiklosčiusi situacija. Viską dariau intuityviai. Ieškojau, kur galėčiau realizuoti savo gebėjimus, norėjau pats kurti, padėti sau ir savo artimiesiems. Mokiausi, keliavau, stažavausi Prancūzijoje, pirmuosius metalo apdirbimo darbus atlikau savo paties garaže, jokios reklamos nedarėme, o apie darbo kokybę informacija sklido iš lūpų į lūpas. Augome mažais žingsneliais“, – pasakoja Viktoras.
Uždarbį investuoja į verslo plėtrą
Jis atviravo gyvenantis viengungio gyvenimą, kol kas nevedęs, tad nėra, kam namo uždirbtus pinigėlius nešti, skolos jau išmokėtos, tačiau plėtra reikalauja investicijų.
Savo reikmėms uždirbtų pajamų skiriama minimaliai. Verslininkas stengiasi išlaikyti jam dirbančius žmones, investuoja į įrangą, veiklos plėtrą. Dabar jo verslas iš garažo persikėlė į erdvias 400 kv. m patalpas, kurias nuomojasi Sirvydiškių kaime, tačiau ir čia pamažu darosi ankšta.
Plika akimi nesimato
„Metalo apdirbimo kokybės, suvirinimo siūlių iš pirmo žvilgsnio nepamatysi, tačiau stengiamės visada atlikti darbus kokybiškai. Tai mūsų įmonės garbės reikalas – darome gerai, gražiai, patvariai“, – pasakoja Viktoras.
Jo nuomone, verslas yra gana sudėtinga veikla, neretai tenka sugerti nemažai streso. Tačiau per laiką jis suprato vieną tiesą, viskas išsisprendžia su laiku, svarbiausia streso savyje nekaupti, į viską žiūrėti pozityviai.
„Aš mečiau visus darbus ir stačia galva pasinėriau į verslą. To daryti niekam nerekomenduoju. Pati pradžia gali plėtotis palaipsniui, juk vienu metu galima dirbti ir kurti verslą laisvu nuo darbo metu“, – ragina pasimokyti iš jo klaidų MB „Sferos valdymas“ vadovas.
Jam svarbu buvo atrasti ir įdarbinti tinkamų žmonių, kurie dirba profesionaliai, sąžiningai. Juos suradus – verslo valdymas tapo tikru malonumu
Kol neturėjo patirties, iš 16 priimtų vyrų, likdavo dirbti gal trys. Dabar jis jau išmoko atsirinkti tinkamus darbuotojus, patikimą personalą. Jis džiaugiasi, kad vis populiarėja jo gaminamos kupolinės konstrukcijos ir moduliniai namukai. Jas užsisako mokyklos, darželiai, kavinės, bankai, viešbučiai ir kiti verslai.
V. Borovko džiaugiasi atsistojęs ant kojų, dabar esąs visiškai laisvas, priklausomas tik nuo savęs ir nuo darbo kokybės. Jo nuomone versle nuolat sutinkami iššūkiai, nuolat reikia prisiimti atsakomybę, bet tai tik daro gyvenimą įdomesniu.
