Tvarumo ekspertų teigimu, pirmasis žingsnis neutralių verslo procesų link – akyla išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų apskaita, tačiau su tuo anksčiau nesusidūrusiam verslui sunku susigaudyti gausybėje skaičiavimo metodikų ir įrankių, skelbiama pranešime spaudai.

Specialistų vertinimu, pranešti apie savo tiekimo grandinės taršos lygį netrukus reikės kiekvienai įmonei.

Tą spaudžia daryti ir kintanti reguliacinė aplinka. Ekspertės teigimu, pasikeitus ES taisyklėms ir priėmus vadinamąją korporatyvinės tvarumo atskaitomybės direktyvą, kompanijų, privalančių pateikti tvarumo ataskaitas, skaičius patrigubės nuo 11,7 tūkst. iki 49 tūkst, apimant ir privatų verslą. Nors šiandien taisyklės pirmiausia nutaikytos į didžiąsias įmones, netrukus jos palies ir vidutinį ar net smulkųjį verslą.

„Emisijas pagal kilmę galima suskirstyti į tris poveikio sritis. Pirmoji – tiesioginių emisijų sritis - tai tarša, kurią sukelia įmonės turimi ar kontroliuojami pajėgumai, pavyzdžiui, automobilių parkas ar kitos kurą naudojančios mašinos. Antroji – netiesioginės emisijos - kompanijos naudojamos energijos tarša, kurią sudaro iš išorės perkama elektra ar šildymas. Galiausiai, trečioji poveikio sritis apima jau minėtą tiekimo grandinės taršą, kurią kontroliuoti sunkiausia – dėl to kompanijos vis dažniau pasitelkia įvairias CO2 taršos skaičiavimo metodikas“, – įsitikinusi Ieva Kazakevičiūtė, „Sustain Advisory“ partnerė ir darnaus vystymosi strategė.

Ekspertė pastebi, kad skaičiuoti taršą iki šiol geriausiai motyvuoja reguliacinė aplinka – Europos Sąjungoje ir jos šalyse narėse taikomas Žaliasis Kursas ar investuotojų spaudimas rinktis žalesnį verslo modelį.

Svarbiausia – pasirinkti tinkamą skaičiavimo būdą

Nors apie CO2 emisijų skaičiavimą šiandien žino vis daugiau įmonių, jos ne visada renkasi tiksliausius tam skirtus įrankius. Verslo konsultacijų įmonės „Boston Consulting Group“ (BCG) skaičiavimais, vos 9 proc. bendrovių gali nuolatos ir tiksliai stebėti taršą, o daugiau nei pusė apklaustųjų pripažino net 40 proc. klaidų dažnį savo skaičiavimuose.

„Klaidos šaltinių gali būti daug. Viena vertus, kompanijos užfiksuoja ne visą taršą, todėl tikisi pokyčio pakeitusios biuro lemputes ekonomiškesnėmis, bet užmerkia akis, kad jų tiekėjai iki šiol energijai naudoja akmens anglis ar vairuoja dyzelinį transportą. Antra vertus, netinkamai pasirenkami ir skaičiavimo instrumentai – pavyzdžiui, pirmoji internete rasta skaičiuoklė gali būti netinkama jūsų įmonės veiklos sričiai ar matuoti tik dalį parametrų“, – tikina I. Kazakevičiūtė.

Ieva Kazakevičiūtė
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Plačiausiai pasaulyje naudojamas GHG protokolas – tai standartas, kurį šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) emisijų matavimui renkasi 92 proc. „Fortune 500“ kompanijų. Įtraukiant visas tris poveikio sritis, jis matuoja ir kitų, ne mažiau žalingų dujų taršą. Pagal šią metodiką emisijas skaičiuoti rekomenduoja ir pasaulinis GRI tvarumo ataskaitų standartas. Dėl to šis protokolas pritaikomas skirtinguose ekonomikos sektoriuose, o gautus rezultatus lengva palyginti tarp visų rinkos žaidėjų.

„Nors dažniausiai kritikos strėlės sminga į anglies dvideginį, šiltnamio efektą sukelia ir metanas, azoto oksidas, hidrofluorangliavandeniliai (HFC), perfluorangliavandeniliai (PFC), azoto fluoridas ar sieros heksafluoridas. Šitos dujos įtraukiamos GHG apskaitoje, todėl lengviau susidaryti pilną vaizdą apie kompanijos poveikį aplinkai“, – pasakoja ‘’Sustain Advisory’’ ekspertė.

ŠESD emisijų skaičiavimas turėtų siekti ir moksliškai pagrįstų tikslų (ang. Science based targets). Tvarumo srityje tokiais laikomi tikslai, atitinkantys Paryžiaus klimato kaitos susitarimo gaires neleisti klimatui sušilti daugiau nei 2 laipsniai, lyginant su priešindustriniais laikais, o idealiu atveju neviršyti 1,5 laipsnio atšilimo.

Atsakingas ŠESD emisijų skaičiavimas yra ne tik verslo skaidrumo bruožas, kai ataskaitose galime matyti taikomą verslo modelį ir požiūrį į aplinkosaugą. Tai vienas pirmųjų žingsnių rengiant neutralumo klimatui strategiją.

„Pokyčiai link klimatui neutralaus, „net-zero“ verslo modelio suteikia konkurencinį pranašumą, tačiau visi tvarumo tikslai turi nugulti į dažnai peržiūrimą ir pokyčiams atsparią tvarumo strategiją. Užuot ėmęsis vieno ar kito atsitiktinio socialinės atsakomybės projekto, verslas turėtų veikti kryptingai. Bet tam reikia ne tik strateginių gairių, bet ir nuolatinio pokyčių matavimo – kiek mes per metus pasistūmėjome link neutralumo, kokius žingsnius dar lieka įgyvendinti?“ – sako I. Kazakevičiūtė.

CO2 kompensavimas – tik kraštutiniais atvejais

Net ir atidžiai skaičiuojant CO2 ar kitų šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas, kartais visiškai eliminuoti jų iš gamybos ar tiekimo proceso nepavyksta. Kompanijos, siekiančios veikti neutraliai, tuomet pasitelkia kompensavimo mechanizmus.

„Iš esmės, tai pirmiausia yra buhalterinis mechanizmas, kuris neigiamą taršos įtaką aplinkai stengiasi atsverti proaktyviomis iniciatyvomis. Paprasčiausias pavyzdys – medelių sodinimas už kiekvieną CO2 toną ar investicijos į žaliąją elektros energiją. Praeityje kompensavimo mechanizmai padėjo užkardyti rūgštaus lietaus grėsmę, todėl kaip veiksminga praktika jie taikomi ir šiandien“, – pasakoja tvarumo ekspertė.

Ji pastebi, kad iš tiesų veiksminga kompensacija turi būti nukreipta ten, kur įmonė daro didžiausią neigiamą poveikį – tiek ekonominės veiklos sektoriaus, tiek geografine prasme. Pavyzdžiui, jei taršą sukelia įmonės fabrikas, iniciatyvos turėtų būti susijusios su jo aplinka – jei investuosite į vėjo jėgainių parką pajūryje, tiesioginės naudos žmonėms ir vietinėms ekosistemoms bus maža. Ne mažiau svarbus ir papildomumo principas, mat kompensaciniai mechanizmai turėtų ne investuoti į jau vystomas iniciatyvas, bet pradėti naujas.

„Nors kompensacijos yra geras būdas reguliuoti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas, jis turėtų būti paskutinis žingsnis ir taikomas tik tai taršai, kurios neįmanoma išvengti kitais būdais. Priešingu atveju, tai iš tiesų tampa biudžeto eilučių, o ne klimato gelbėjimo klausimu, mat kas turi daugiau pinigų, tas ir teršti gali daugiau. Pirmiausia verslas turėtų siekti sumažinti emisijas visose trijose taršos lygmenyse ir taikyti priemones, padedančias siekti Paryžiuje iškelto 1,5 laipsnio tikslo“, – įsitikinusi ‘’Sustain Advisory’’ tvarumo ekspertė.