Jauna moteris prasitarė, kad truputėlį nerimaujanti, nes tai jos gyvenime pirmasis viešas pokalbis žiniasklaidai. Gal todėl jis buvo atviras ir natūralus. Ji tikisi, vieną dieną savo pomėgį paversti verslu, tačiau verslo formalumai – ne kūrėjams.
Perfekcionistė
„Svarbiausia mano kūrybinė idėja buvo šeima ir vaikai, kurią pirmiausia ir išpildžiau. Vaikų susilaukiau labai jauna, dar aiškiai nesuformavusi savos krypties, ką veiksiu gyvenime. Pradėjau kurti, pamažu, bet vis drąsiau. Esu perfekcionistė ir visą save atiduodavau šeimai, namams, vyrui, vaikams, o sau pačiai nieko ir nebelikdavo. Galiausiai tai nuvedė į didelę, visapusišką gyvenimo ir asmenybes krizę“, – atviravo dailininkė.
Po skyrybų ji pradėjo ieškoti to, kas jai miela, patinka. Jauna mama prisiminė, kas yra, ką darė iki santuokos.
„Tiesa, dar būnant santuokoje, vos praaugo vaikai, prisiminiau savo potraukį menui, piešiau. Mano vyras geras žmogus, buvimas kartu, netrukdė kurti, greičiau to neleido buitis. Vis dėlto, keletą metų dažų ir teptukų man labai trūko, o laikas tam būdavo skirtas tik naktimis. Prisiminiau save ir kas mane anksčiau džiugino, ką norėjau veikti. Dažnai įsisukę kasdienėje rutinoje pametame save, pamirštame savo pomėgius, jausmus. Gyvenimo krizės padeda atsispirti nuo dugno, tai praėjo, vaikai paaugo, o aš išmokau daug svarbių dalykų“, – kalbėjo Žiegždrių gyventoja.
Daro tai, ką liepia širdis
Dabar – kūrėja laiminga, nes turi galimybę savo laiką skirti vaikams, piešti, gyventi pagal tai, kur veda širdis. Pasak menininkės, kūrybinė mintis užgimsta netikėtai, labai įvairiai. Paveiksliuko vizija tarytum stovi akyse, dažniausiai ji būna abstrakti. Tenka ieškoti formos, atspalvių, kūrybinių idėjų ir nuotaikos, semtis idėjų internete.
„Visada norėjau būti dailininke ir tas noras niekur nedingo iki šiol. Piešiu visą gyvenimą, gal nuo trejų ar ketverių metų. Mama sakė, kad pirmas mano piešinys buvo veršiukas su trimis kojomis. O aš nuo šešerių metų sau sakiau, kad būsiu dailininke. Pasitikiu likimu, darau tai, ką liepia širdis. Esu nutapiusi daug paveikslų ant skirtingų paviršių, dekoravusi nemažai sienų“, – pasakoja Laura, tačiau kūrybingam žmogui apie verslo įkūrimą ir jo formalumus, kol kas mąstyti sunku.
Norėjo vijoklio ir plytų sienos
Pirmasis piešinys ant sienos užgimė, kai menininkei buvo vos 13 metų.
„Anuomet persikėlėme su tėvais gyventi į naują namą, o ten buvo visiškai nedekoruotas kambarys, tuščia siena. Tada norėjosi vijoklio, plytų imitacijos, kaip jaučiau, taip ir nusipiešiau. Laimei tėvai buvo tolerantiški, pamatę, ką padariau nieko nesakė, nesibarė, tik pagūžčiojo pečiais. Jei būtų kitaip reagavę, kritikavę, turbūt nebebūčiau piešus iki pat dabar. Vėliau draugai remontavo namus: nuplėšus senus tapetus atsivėrė nelygi siena. Turėjau dažų likutį, ją dekoravau“, – apie pirmuosius kūrybinius bandymus pasakoja Laura.
Pasiteiravus, o kiek sienų jau ištapyta, tikslaus skaičiaus ji neatmena, tačiau prireikus, ji galėtų perversti visas savo darbų nuotraukas ir pasakytų.
Ten, kur labiausiai trūksta spalvų
Piešti galima ant visko: popieriaus, drobes, sienų, grindų, šilko, tekstilės, medžio, mūro, stiklo, metalo, porceliano, žvakių, akmenų, maisto, kūno, vandens.
„Esu piešusi net ant kapų žemės“, – atvirauja menininkė.
Šiandien ji daugiausiai užsiima tapyba ant sienų, kiti, smulkesni kūriniai yra skirti tik draugams, kaip dovanėlės artimiesiems, nes kūrybinga siela kasdien nori išbandyti kažką naujo, eksperimentuoti su naujomis medžiagomis, atrasti naujas technikas.
„Kol kas savo verslo kurti negalvoju, nes nelabai daug laiko galiu skirti kūrybai. Jei galėčiau tam skirti visą savo laiką, tuomet, tikriausiai. Gal iš to ir būtų įmanoma gyventi. Dažnai savanoriauju, kuriu, padedu įvairiems labdaringiems projektams. Esu išbandžiusi pačias įvairiausias savanoriškas veiklas, visokiose srityse, bet šiuo metu daugiausia piešiu, dekoruoju sienas įvairiuose socialinės globos namuose, dienos centruose ar panašiose viešose vietose, kur yra teikiama pagalba vienaip ar kitaip su sunkumais susiduriantiems žmonėms – pagal savo laiką ir galimybes, noriu padovanoti bent po vieną sienos piešinį per mėnesi ir taip prisidėti prie gražesnės visuomenes kūrimo, spalvinti pasaulį ten, kur spalvų labiausiai trūksta“, – apie norą prisidėti prie gražesnės visuomenės kūrimo.
Panorėjus – nenutrinsi
Laurai geriausias atlygis, kai žmogus pamatęs piešinį, iš nuostabos sušunka – „Vau!“.
„Daugelis pažįstamų žino, kad piešiu, paprašo ar rekomenduoja mane savo draugams. Dabar – savo darbus viešinu socialiniuose tinkluose, tad jais susidomi ir nepažįstami žmonės“, – kalbėjo Laura.
Menininkė sakė daugiausia dekoruojanti vidines sienas, bet teko piešti ir lauke, ant pastatų fasado, vaikų žaidimų aikštelės plytelių, laiptų, ant senos malkinės durų. Ji jau atrado kokybiškus, atšiauriam Lietuvos klimatui atsparius dažus, tad kūriniai laikosi net lauke.
„Mano kūrinių ir panorėjus nenutrinsi, jie laikosi gerai“, – juokauja menininkė.
Daug dėmesio beprasmybei
„Laisvė ir laisva kūryba man patinka labiausiai. Dažnai žmonės, kurie kreipiasi dėl sienos dekoravimo, jau turi savo viziją, norą, sumanymą, bet tariamės, jei įmanoma, palikti vietos improvizacijai. Piešiu iš rankos, mėgstu eksperimentuoti, bet jei reikia tikslesnių formų – naudoju projektorių. Tarkime, teko daryti ant sienos pasaulio žemėlapį su gyvūnais, reikėjo tikslių jo formų“, – pasakoja Laura.
Menininkei piešti sekasi geriausiai – kai piešiant jos neriboja jokie užsakovo nustatyti rėmai.
„Iš teptuko tartum savaime išplaukia tai, ko net nebuvau numačiusi ir pačią nustebina. Na, o kalbant apie mokslus – iš pradžių įvairūs dailės būreliai mokykloje, vėliau A. Martinaičio dailės mokykla, VDA atviroji dailes, dizaino ir architektūros mokykla, papildomos pamokos pas tapybos ir piešimo dėstytojus, galiausiai VDA taikomosios tekstiles studijos. Ne mažiau naudos davė ir įvairios parodos, konkursai, projektai, kuriuose dar mokyklos laikais teko sudalyvauti (o dalyvauti norėdavau visur, kur tik proga pasitaikydavo. Iš kiekvieno darbo, kiekvieno mokytojo stengdavausi pasiimti maksimaliai tiek, kiek galiu“, – pasakojo kūrybinga moteris.
Diplomų nerinko
„Diplomų, įrodančių gebėjimus, neturiu, jų ir nerinkau, bet tai dar niekad nesutrukdė man užsiimti tuo, kuo noriu. Po metų studijų išėjau iš dailes akademijos. Man pasisekė, nes studijas pertraukdama akademinėmis atostogomis, pridedama nemažai savarankiško darbo, įsisavinau beveik dviejų kursų programą (tuo metu kursu programos keitėsi vietomis)“, – pasakoja pašnekovė.
Bet akademija jai nepatiko, nes, pasak jos, ten mokė mažai praktinių dalykų, kuriuos labiausiai ir norėjo moteris išmokti, o aplinka jai buvo svetima, kaip ir ten kuriamas menas.
„Yra buvę, kad po paskaitų ar parodų net supykindavo ir apimdavo nepraeinantis beprasmybes pojūtis. Labai daug laiko užimdavo ne tie, ir iš pirmo žvilgsnio visiškai beprasmiai, dalykai, kurių man visai nereikia. Man labai sunku sutalpinti save į vieną konkrečią veiklą. Svajoju kada nors įgyvendinti ne tik piešimą, bet ir kitas širdyje dar tik bręstančias idėjas, paleisti jas į pasaulį, suburti daugiau žmonių, įkurti daug mažų versliukų, kurie gal kada nors taps dideliais. Kuriančiam žmogui visada norisi laisvės, noriu gyventi pagal įkvėpimą – piešti, kai taip jaučiu, būti su vaikais, kai noriu, gaminti ar tvarkytis pagal nuotaiką. Niekada per daug nesidomėjau, ką apie mane mano visuomenė, kiti žmonės, stengiuosi klausyti savo širdies“, – savo požiūriu į gyvenimą dalijosi moteris.
Svarbu suteikti laimės žmonėms
„Esu laiminga, ką noriu, tą ir darau. Malonu, kai žmonės vertina, grožisi mano kūriniais. Gyvenant pagal jausmus, viskas susidėlioja taip, kaip turi būti. Be abejo, kūryba neteikia socialinių garantijų, stabilumo. Bet, gyvenime viskas yra sudėliota iš aukščiau, jei randi savo kelią, eini juo, esi laimingas“, – apie savo veiklą – tapybą ant sienų – pasakojo L. Baliuckaitė.
Ji prisipažino, kad nėra iš tų moterų, kuriai rūpėtų karjera.
„Mano šeimoje daugiau dailininkų nėra, tačiau visos šeimos moterys yra labai išradingos. Mano mama taip pat turėjo daug veiklų, pomėgių. Ji savanoriavo, buvo kultūrinių renginių dalimi, projektų iniciatore. Aš nuo mažens būdavau kartu kaip padėjėja, o kartais ir dešinioji ranka. Visada gėrėjausi jos veiklumu, kūrybingumu ir sakymu TAIP patiems įvairiausiems gyvenimo pasiūlymams. Šis pavyzdys išmokė mane nebijoti imtis to, kas šauna į galvą ir nuolat kurti kažką naujo. Nuostabiausias dalykas man yra suteikti laimės žmonėms, o pasaulį po savęs palikti truputį gražesnį – visomis įmanomomis formomis. Jei gerai įvykiai susidėlios, galbūt vieną dieną ir man bus lemta užaugti, vadinti savo pomėgį verslu“, – konstatavo pašnekovė.
