Nors dar neretai pakuočių tvarumo vertinimas apsiriboja jų skirstymu į plastikines ir neplastikines, tai yra pernelyg siauras požiūris.

Pirmiausia produkto saugumas

Kiekviena pakuotė, visų pirma, turi atlikti savo funkciją – talpinti produktą ir apsaugoti jį nuo išorės veiksnių sandėliuojant, transportuojant, parduodant ir pirkėjui keliaujant namo. Jei pakuotė reikalauja mažiau išteklių ar yra pagaminta iš lengvai perdirbamų medžiagų, bet joje produktai dažnai pažeidžiami ir sugadinami, tai nėra sveikintinas sprendimas tiek ekonominiu, tiek tvarumo atžvilgiu.

Žinoma, neretai nutinka ir priešingai, kai pakuotė produktui suteikia perteklinę apsaugą. Jei per pastaruosius metus nė viena prekės ženklo pakuotė nebuvo pažeista, vadinasi, įpakavimas yra perteklinis, o tai netvaru. Be to, tai lemia didesnes išlaidas.

Dėl to pagrindinis klausimas kalbant apie pakuočių tvarumą – kaip užtikrinti pakuotės funkcionalumą, darant kuo mažesnį poveikį aplinkai. Tam reikia įvertinti daugybę aspektų: pasirinktas žaliavas, pakuotei pagaminti ir transportuoti sunaudojamą energiją, taip pat išteklius, reikalingus pakuotei tvarkyti gyvavimo ciklo pabaigoje – jai rūšiuoti, transportuoti, perdirbti, kompostuoti ar deginti. Taigi optimalus pakuotės tvarumo sprendimas labai priklauso nuo produkto ir net konkrečios rinkos, kurioje jis parduodamas, sąlygų.

Kas tinka vienoje rinkoje, nebūtinai bus tvaru kitoje

Vienoje šalyje tam tikros rūšies medžiagos gali būti daug lengviau perdirbamos ar kitaip utilizuojamos negu kitose. Pavyzdžiui, šiandien labai populiarėja kompostuojami plastikiniai pašto vokai, bet neatsižvelgiama į tai, kad daug kur dar nėra industrinio kompostavimo galimybių tokiems vokams efektyviai perdirbti. Tokiose rinkose vartotojai šiuos vokus nežinodami gali mesti kartu su plastiko atliekomis ir taip trikdyti bendrą jų srautą.

Juozas Baranauskas
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Be to, skiriasi ir vartotojų įpročiai. Pavyzdžiui, kai kuriose rinkose vartotojai jau yra pripratę prie vadinamųjų zero waste parduotuvių, kuriose galima visus produktus įsidėti į savo tarą. Kitur tai dar neįprasta, o vartotojų susidomėjimas tokiomis parduotuvėmis gali būti mažas.

Reiktų atkreipti dėmesį ir į tai, kad skirtingose vietose lengviau prieinamos tam tikros medžiagos ir gamybos technologijos. Pavyzdžiui, dažnai daroma klaida, kai visiškai vietos produktui ieškoma labai tvarių medžiagų ir pasirenkama jas gabentis iš kito pasaulio krašto. Nors pats sprendimas galbūt yra tvarus, neatsižvelgus į transportavimo išlaidas ir tinkamumą vietos rinkai, aplinkai galima pakenkti dar labiau, nei naudojant iš pažiūros mažiau tvarius sprendimus. Dar liūdniau, kai toks prastas sprendimas reklamuojamas kaip tvari inovacija.

Tvarumo reikia siekti visais frontais

Pakuočių tvarumui vertinti vis dažniau pasitelkiamas jų gyvenimo ciklo modelis (angl. Life Cycle Assestment – LCA), kuris padeda palyginti skirtingų pakuočių poveikį aplinkai, pavyzdžiui, pamatuoti, kas yra tvariau – sunki pakuotė iš stiklo, reikalaujanti daug transportavimo sąnaudų, tačiau begalę kartų perdirbama, ar visai neperdirbama, tačiau lengvai pagaminama ir nesunki kombinuoto plastiko pakuotė, kurios transportavimas nereikalauja didelių išlaidų. Gyvenimo ciklo analizė apima visą paveikslą – nuo pirminės žaliavos kilmės ir pakuotės gaminimo būdų iki tvarkymo.

Visgi net ir taip palyginti skirtingas pakuotes tvarumo požiūriu gali būti keblu. Pavyzdžiui, sunku objektyviai pasakyti, kas yra didesnis blogis – daug daugiau gamybos metu sunaudojamos energijos ar vandenyne plaukiojančios plastiko atliekos? Dėl to, mano manymu, turime progresuoti visais frontais: mažinti pakuočių kiekį, atsisakyti neperdirbamų kombinuotų pakuočių, negaminti to, ko negalime suvaldyti ir sutvarkyti, atsakingai perdirbti tai, ką pagaminome, o gamybai naudoti atsinaujinančių išteklių energiją.

Verslui svarbu šviestis pačiam ir šviesti vartotojus

Nors pažangos šiose srityse ir suvokimo apie tvarias pakuotes visuomenėje daugėja, dar laukia išties nemažai darbų. Pareiga domėtis ir ieškoti aplinkai draugiškesnių sprendimų, visų pirma, tenka verslui. Įmonės privalo žinoti, iš ko, kur ir kaip pagamintą pakuotę savo produktams naudoja, nes pakuotė yra produkto sudedamoji dalis. Šiandien daugeliui įmonių turbūt būtų gėda nežinoti, iš kokių ingredientų gaminami jų produktai. Manau, jau labai greitai tai galios ir gaminių pakuotėms. Be to, įmonės ne tik pačios turi žinoti, koks yra jų produktų poveikis aplinkai, bet ir edukuoti klientus, kaip tinkamai tvarkyti jų pakuotes. Pasirinkti tvarios pakuotės neužtenka. Svarbu, kad vartotojai taip pat būtų motyvuoti ir žinotų, kaip pakuotę tinkamai tvarkyti – kur ją dėti, kaip rūšiuoti, kada būtina atskirti pakuotės dalis ir pan.

Foto: Shutterstock

Tam būtina, kad patys rinkos dalyviai šviestųsi ir domėtųsi naujovėmis bei tendencijomis tvarių pakuočių srityje. Tai įmonėms gali būti lengviau daryti drauge. Lietuvoje jau yra pavyzdžių, kai įmonės buriasi vedamos tikslo didinti savo pakuočių tvarumą, vienas jų – VšĮ „Gamtos ateitis“ įsteigtas „Ateities pakuotės“ klubas, šiuo metu vienijantis daugiau kaip 20 šalies įmonių, kurios ieško tvaresnių pakuočių sprendimų.

Raktas į sėkmę – skaidrumas

Be abejo, pokyčiai yra ir turi būti inicijuojami ir Europos Sąjungos bei atskirų valstybių lygiu. Pakuotes naudojančios ir kuriančios bendrovės turi turėti galimybę lengvai prieiti prie aktualios informacijos apie numatomus pokyčius, draudimus, mokesčius ar paskatas pakuočių srityje. O vartotojai turėtų būti šviečiami apie skirtingoms pakuotėms reikalingus išteklius ir jų gyvenimo pabaigą, galimybes perdirbti bei kitus aspektus. Skaidrumas ir bendras vartotojų bei verslo suvokimas, kokia kryptimi judama ir kodėl, yra svarbus siekiant sklandžiai pereiti prie žiedinės ekonomikos.

Skaidrumo daugėja ir, manau, jau netolimoje ateityje aiškiai matysime, kur nukeliauja mūsų atliekos, ar jos yra perdirbamos, ar išvežamos į sąvartyną, ar gabenamos svetur. Ant pakuočių turėtų atsirasti aiški informacija, kiek išteklių joms pagaminti sunaudojama, kaip jas rūšiuoti, ar jos gali būti perdirbtos vietos rinkoje. Prie to pamažu einama – jau kelis mėnesius ant tam tikrų gaminių ir pakuočių, kurie turi plastiko, yra privalomai pateikiami įspėjimai su tarp plastiko šiukšlių plaukiojančio vėžliuko ženklu. Jie vartotoją perspėja, kad gaminyje yra plastiko.

Pirmiausia atsisakyti neperdirbamo plastiko

Kalbant apie konkrečias priemones, kuriomis siekiama didinti pakuočių tvarumą, pirmiausia būtų galima išskirti tendenciją mažinti vienkartinio plastiko kiekį. Dauguma įmonių suka šia linkme. Tai, be abejo, išties teigiama tendencija, nes tik labai maža dalis plastiko šiandien yra perdirbama. Likusi dalis geriausiu atveju yra deginama, nusėda sąvartynuose, o blogiausiu – patenka į sausumos ar vandens ekosistemas ir taip žaloja augaliją, gyvūnus, galiausiai mus.

Foto: Shutterstock

Visgi akivaizdu, kad viso plastiko per vieną dieną neatsisakysime ir neperdirbsime, tad turime identifikuoti didžiausias problemas ir jas spręsti. Gera pradžia būtų atsisakyti retai perdirbamų rūšių plastiko, kombinuotų medžiagų, sudarytų iš kelių sluoksnių. Siekiant šio tikslo Europoje jau žengti svarbūs žingsniai – nuo šių metų liepos 3 d. įsigaliojo sprendimas, draudžiantis prekiauti tam tikrais plastiko gaminiais. Neperdirbamoms pakuotėms taip pat įvedami didesni mokesčiai, turint tikslą išstumti nereikalingas pakuotes iš rinkos.

Imtis pokyčių reikia jau dabar

Judant tvarumo kryptimi svarbu tinkamai identifikuoti veiksmingiausias alternatyvas ir iš tiesų aplinkai draugiškesnius sprendimus. Pasitaiko atvejų, kai siekiant didesnio tvarumo blogi sprendimai dėl neįsigilinimo yra pakeičiami dar blogesniais. Dar problemiškiau, kai pats verslas žino, kad realių pokyčių nepasiekia, bet savo rinkodaroje naudoja tvarumo argumentus. Šis reiškinys vadinamas žaliuoju smegenų plovimu (angl. greenwashing). Visgi vartotojų sąmoningumui ir informuotumui augant, juos suklaidinti tampa vis sunkiau, o tai bandančios daryti įmonės yra demaskuojamos ir patiria rimtų reputacijos problemų.

Viena tikrai aišku – jei patys verslai nesiims iniciatyvos keistis, o tik lauks apribojimų, po kurio laiko su tam tikromis pakuotėmis gali atsitikti taip, kaip su cigarečių pakeliais – kadaise buvę ryškūs ir gražūs, dabar jie yra išmarginti įspėjimų ir atgrasinimų nuo pirkimo. Augančių mokesčių, ribojimų, vartotojų pasipiktinimo nelaukiantys ir savo iniciatyva pokyčių siekiantys verslai neabejotinai laimės konkurencinėje kovoje ir prisidės prie švaresnės natūralios aplinkos.