1992-aisiais „Times of India“ redaktorius paskambino vienam žymiausių Mumbajaus verslininkų Yusufui K. Hamiedui. Redaktorius Y. K. Hamiedo pasiteiravo, kokia jo, „musulmonų lyderio“, nuomonė apie mieste vykstančias bendruomenės riaušes. Y. K. Hamiedas atsakė: „Kodėl jūs to neklausiate manęs kaip Indijos žydo? Todėl, kad mano pavardė Hamiedas? Mano motina buvo žydė!“
Jo seneliai iš motinos pusės žuvo per Holokaustą.
Y. K. Hamiedas, „Cipla“, vienos didžiausių Indijos farmacijos bendrovių, pirmininkas, yra musulmonų aristokrato ir mokslininko iš Indijos bei žydės iš dabartinės Lietuvos sūnus. Neįprasta tėvų santuoka jam padarė svarbią įtaką, rašo scroll.in.
Y. K. Hamiedo gyvenime susijungė iš tėvo paveldėti mokslininko įgūdžiai, verslininko sumanumas ir įžvalgumas bei indiškas patriotizmas su iš mamos paveldėta atjauta gyvenantiems prasčiau. Vakarų farmacijos pramonę jis kaltina „laikant tris milijardus trečiojo pasaulio žmonių įkaitais ir besinaudojant monopoliniu statusu, kad galėtų nustatyti didesnes kainas“. Y. K. Hamiedas pasišventė nebrangių generinių vaistų, galinčių išgelbėti vargingesnių šalių gyventojų gyvybes, kūrimui.
Khwaja Abdulas Hamiedas (1898–1972)
Y. K. Hamiedo tėvas Khwaja Abdulas Hamiedas gimė Alygare. Jo tėčio Khwaja Abdulo Ali (1862–1948) giminės linija siekia Indijos Mogolų imperijos dvasinius vadovus ir Khwaja Ubaidullah Ahrarą (1403-1490) iš dabartinio Uzbekistano. K. A. Hamiedo motina Masud Jehan Begum (1872–1957) kilusi iš šacho Shuja ul-Mulko (šacho Šudža Duranio), Didžiosios Britanijos atžvilgiu palankiai nusiteikusio Afganistano emyro, giminės. Jo artimieji pabėgo į Indiją po emyro nužudymo per prieš britus nukreiptą sukilimą. Abdulo Ali dėdė buvo seras Syedas Ahmedas Khanas (1819–1898), didis musulmonų švietimo veikėjas ir socialinių reformų vykdytojas.
Abdulas Ali pasirinko teisinę tarnybą britiškojoje vyriausybėje Indijoje. Tačiau jo sūnus K. A. Hamiedas entuziastingai priešinosi „svetimųjų valdymo blogiui“. Kai Mahatmos Gandhi nesmurtinio pasipriešinimo judėjimas ragino boikotuoti valstybines švietimo įstaigas, K. A. Hamiedas savo mokslo įstaigoje „Muir Central College“ suorganizavo streiką. Galiausiai jis buvo išmestas iš universiteto, o kai mėgino sugadinti išleistuvių ceremoniją – ir suimtas.
Po to K. A. Hamiedas sugrįžo į Alygaro miestą, kur musulmonų nacionalistų lyderiai įkūrė naują universitetą – „Jamia Millia Islamia“. Ši švietimo įstaiga atsisakė valstybinio finansavimo. Universitete K. A. Hamiedas dėstė chemiją. Jis taip pat prižiūrėjo khadi – rankomis audžiamo natūralaus audinio, kurį M. Gandhi pavertė esminiu indiškojo nacionalizmo elementu – gamybą ir pardavimus. Savo dėdės iš motinos pusės namuose K. A. Hamiedas pirmąkart susitiko su M. Gandhi ir Motilalu Nehru ir jo sūnumi Jawaharlalu.
Bedėstydamas „Jamia Millia Islamia“, K. A. Hamiedas užmezgė visą gyvenimą trukusią draugystę su Zakiru Husainu, kuris vėliau tapo trečiuoju Indijos prezidentu. K. A. Hamiedas ir Z. Husainas vėliau išvyko į Vokietiją tęsti studijų. K. A. Hamiedui dėstė vienas žymiausių pasaulio chemikų – profesorius Arthuras Rosenheimas.
Liuba Derčanska (1903–1991)
Vieną 1925-ųjų dieną K. A. Hamiedas kartu su draugais išsirengė į kruizą ežeru netoli Berlyno. Viena iš laivo keleivių buvo jauna moteris Liuba Derčanska. Liuba gimė dabartinėje Lietuvoje, Vilniuje (tada besivadinusiame Wilno), o į Berlyną atvyko studijuoti. Nuo pat pirmojo susitikimo tarp K. A. Hamiedo ir L. Derčanskos suliepsnojo romantiški jausmai. 1928-aisiais jiedu susituokė vienintelėje Berlyno mečetėje, o kitais metais pora dar sykį susituokė Vilniaus choralinėje sinagogoje, santuoka buvo įregistruota Londono registrų centre.
Liuba aktyviai reiškėsi Berlyno komunistų sluoksniuose, į judėjimą ji siekė įtraukti ir savo indą mylimąjį: pirmoji jos K. A. Hamiedui įteikta dovana buvo atvirukas su Leninu. Kurį laiką pora nuolatos pasirodydavo partijos susirinkimuose. Vėlesniame gyvenimo etape K. A. Hamiedas į komunizmą žvelgė gerokai atsargiau, ši ideologija jam ėmė kelti nerimą. K. A. Hamiedas buvo žinomas Indijos revoliucinės aplinkos narys.
Jaunuolių tėvai buvo plačių pažiūrų ir svetingi. Liubos tėvai Rubinas ir Paulina pirmojo apsilankymo Vilniuje metu žentą priėmė šiltai. Tą patį galima pasakyti ir apie svetingumą, kurį Liubai pademonstravo Abdulas Ali ir Masud Jehan, kai ši nuvyko į Alygarą.
Judviejų sūnus Yusufas gimė Vilniuje paskutinio jo tėvų apsilankymo šiame mieste prieš Holokaustą metu. Yusufas – arabiška hebrajiško vardo Juozapas forma. Toks buvo Liubos senelio vardas – tokiu būdu ji pradžiugino artimuosius. Be to, tai ir pirmojo Lenkijos prezidento Juzefo Pilsudskio vardas, tad šis pasirinkimas patiko ir Hamiedų draugams lenkams. Mėnesio laiko Yusufą tėvai išsivežė į Mumbajų, tuomet vadintą Bombėjumi.
Nors Liuba nebuvo itin pamaldi ir taisyklių besilaikanti žydė, jos sūnus Yusufas nutarė įamžinti motinos atminimą aktyviausioje Indijos sinagogoje. Jis intensyviai rėmė Tanėje esančios Shaaro Hashamaimo sinagogos rekonstrukciją.
Religinės pažiūros
K. A. Hamiedas save apibūdino kaip indą musulmoną. Jis tapo atvirai priešiškas Musulmonų lygai, anksčiau vadintai visos Indijos musulmonų lyga. K. A. Hamiedas atmetė idėją, kad hinduistai ir musulmonai yra „atskiros tautos“, kaip tvirtino Muhammadas Ali Jinnah. Skirtingai nei jo broliai, pasirinkę Pakistaną, K. A. Hamiedas visados vylėsi, kad Indijos hinduistai ir musulmonai susitaikys.
1971-ųjų spalio 18 d. sakydamas kalbą tarpreliginiame seminare Delyje K. A. Hamiedas pažymėjo, kad jam „religijų analizavimas yra ypatingas hobis“, o „esminiai paslaptingos jėgos, nesvarbu, kaip ji būtų pavadinta, atributai visose religijose yra tokie patys“. Jis kalbėjo apie Zaratustrą, Krišną, Mozę, Budą, Jėzų, Mahometą ir Nanaką, vadindamas juos „pranašais“, ir teigė, kad „tobulas žmogus privalo pasižymėti dorais veiksmais visuomenėje ir gali priklausyti religinei bendruomenei, jei tik laikosi savo išpažįstamos religijos dogmų“.
K. A. Hamiedas visados entuziastingai skatino žydų ir musulmonų bendradarbiavimą. Jis mėgo kalbėti apie islamiškąją Ispaniją, kur susivieniję žydai ir musulmonai sukūrė aukso amžių. Sykį K. A. Hamiedas pasakė, kad „jeigu žydai, pasitelkdami visą savo turtą, išmintį, išmanymą ir mokslinius įgūdžius, susivienytų su arabais, jie galėtų sukurti tvirtą imperiją, apimančią Vakarų Aziją ir visą pietinę Viduržemio jūros pakrantę“. Jis netgi „paklausė Egipto prezidento Gamalio Abdelio Nassero, kodėl jis prašo pagalbos iš komunistų, kurie netiki Dievu, kad kovotų su žydais, kurie yra artimesni islamui“. Jis visados pabrėždavo, jog „arabai ir izraeliečiai privalo suvokti, kad jiems būtina ištrūkti iš šio Rusijos ir Vakarų galios politikos sūkurio“ ir „susėsti drauge prie apvalaus pokalbių stalo toliau nuo Vakarų galybių, kad galėtų atmesti skirtumus ir sutarti dėl naujos ateities, paremtos senovėje egzistavusia draugyste, bendryste ir abipuse pagarba“.
Holokaustas
K. A. Hamiedas nuolat lankydavosi Vokietijoje, kur susitikdavo su daugybe ten gyvenusių draugų ar tvarkė verslo reikalus. Kartą vokiečiai palaikė jį žydu ir ėmė įžeidinėti. K. A. Hamiedas numatė, kad viskas baigsis žymiai baisesniais dalykais nei diskriminacija ir įžeidinėjimai, ir ragino savo draugus žydus palikti Vokietiją. Tačiau šie tikino, kad dėl to, jog yra intelektualinio elito atstovai, jiems nėra dėl ko nerimauti.
Holokausto siaubas tiesiogiai palietė K. A. Hamiedą ir Liubą. 1941-ųjų birželį nacių kariai užėmė Vilnių. Beveik iš karto prasidėjo miesto žydų žudymas. Liubos brolis ir seserys išgyveno: jos brolis Zorachas dirbo K. A. Hamiedui tuometiniame Bombėjuje, o jos seserys komunistės prieš ateinant vokiečiams pabėgo į Maskvą.
Tačiau naciai nužudė jos pagyvenusius tėvus, kurie negalėjo emigruoti. K. A. Hamiedas bandė gauti vizas, kad jo uošviai galėtų atvykti į Indiją. Bet dokumentai pagaliau buvo parengti jau prabėgus dviem savaitėms po Derčanskių nužudymo.
Hamiedų sūnus Yusufas buvo labai sujaudintas, kai 2008-aisiais, besilankydamas gimtajame Vilniuje, jis nuvyko į Panerių mišką, kur vokiečių daliniai išžudė apie 100 tūkst. žmonių. Didžioji dalis jų buvo žydai. Prieš kelerius metus Y. K. Hamiedas pasirūpino M. Gandhi ir iš Lietuvos kilusio jo bičiulio Hermanno Kallenbacho atminimu – Rusnėje buvo atidengtas jiems skirtas paminklas. Siekdamas pagerbti motiną, jis parėmė viso savo gyvenimo draugo dirigento Zubino Mehta koncertą.
Nors Yusufas neužmiršta Holokausto pamokų, asmeninės grėsmės jis, kaip žydas, nejaučia. Tačiau prieš musulmonus nukreiptas smurtas Mumbajuje jam atrodo itin bauginantis, kadangi sukelia baimę, kad Indijos musulmonų gali laukti toks pat likimas kaip Europos žydų. Jis prisimena tėvo pasakotas istorijas apie draugus žydus, kurie manė, kad aukšta visuomenėje užimama pozicija juos apsaugos, ir tikina, kad Indijos musulmonai, tarp kurių taip pat paplitusi tokia idėja, yra tokie pat naivūs, kokie buvo Europos žydai.
„Cipla“ istorija
Kelerius metus praleidęs Indijoje, K. A. Hamiedas susilaukė sėkmės versle ir 1935-aisiais įkūrė Chemijos, pramonės ir farmacijos laboratoriją – CIPLA. Nuo to laiko kompanija tapo viena reikšmingiausių Indijos farmacijos bendrovių.
1964-ųjų gruodžio 11 d. K. A. Hamiedas „The Times of India“ rašė, kad patentų įstatymas turėtų užtikrinti „privalomą licencijavimą“ kitiems gamintojams, jog tokiu būdu būtų užkirstas kelias grobuoniškai monopolistinei kainodarai. Vėliau Yusufas stojo į tą pačią kovą, kai patentų turėtojai nustatė astronomines vaistų nuo AIDS kainas. Sukūręs pirmąjį vaistą ir antiretrovirusinį kokteilį, veiksmingą kovojant su ŽIV ir AIDS ir pardavinėdamas juos už nedidelę kainą, jis padėjo išgelbėti milijonus gyvybių.
Veikiausiai prisimindamas savo senelių ir dar šešių milijonų žydų nužudymą, Yusufas farmacijos pramonę pavadino „pasauliniais serijiniais žudikais“, „mirties prekeiviais“ ir „besipelnančiais iš mirties“. Prieigos prie gyvybę gelbstinčių vaistų trūkumą, kurį dėl šių vaistų kainos patiria vargingi besivystančio pasaulio šalių gyventojai, jis laiko „selektyvaus sveikatos priežiūros srities genocido“, skatinamo farmacijos pramonės pelno troškimo, forma.
