„Mano arbatos ne tik gražios, bet ir skanios“, – didžiuojasi žolininkė.

Moteris atvirauja, kad žolininkystė, pievose augantys vaistiniai augalai ją traukė nuo vaikystės.

Žinios atkeliauja bedirbant

„Domėjimasis gamta, augalais, jų vaistinėmis savybėmis buvo kažkur pasąmonėje, o pradėjus rimčiau dirbti su augalais – visi kiti verslai nukeliavo į šalį, netikėtai iškilo visą gyvenimą rinktos žinios, šeimos receptai. Labai daug žinių atėjo įsisukus į procesą, bedirbant. Vyresni žmonės ateina, klausia, tuomet, pradedi ieškoti atsakymų, skaityti literatūrą, o jei surandi, pavyksta – pats geriausias paskatinimas dirbti yra teigiamas grįžtamasis ryšys“, – sako žolininkė.

Žolininkė Virginija Rudienė ir jos arbatos
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Virginija atvirauja, per pandemiją teko dirbti kiekvieną dieną, jos verslas nestojo. Žolynų verslo karantinas nestabdė, priešingai – žmonės kreipdavosi, ieškodami įvairiausių būdų organizmui, imunitetui pastiprinti, kai kurie netgi savo receptūras pateikdavo, prašė surinkti būtinus vaistinius augalus, kurių Kintų pievose apstu.

Džiovina po skiedriniais stogais

Dabar žolininkė jau pristato gausią – daugiau nei 160 pavadinimų turinčią augalų mišinių, arbatų kolekciją. Daugelis jų kvapnūs, o kai kurie turi tam tikrų savybių – nervams nuraminti, kietam miegui, nuo nerimo, plaučių ligų, virškinimo traktui, detoksikacijai, atsikosėjimui ir galybė kitų.

Jos pamėgtas augalas – dedešva, kuri nudažo gėrimą ryškiai melsva ar žalsva spalva.

Žolininkė Virginija Rudienė ir jos arbatos
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Išskirtinis jos atrastas derinys – liepžiedžiai su mėta. Liepžiedžiai paprastai sukelia prakaitavimą, tačiau derinyje su mėta – jie veikia visai kitaip. Žmonės po šios arbatos neprakaituoja.

„Surinktas žoleles džiovinu senoviniu būdu – po skiedriniais stogais, ant lininių paklodžių. Nė vienos žolelės prieš džiovinimą neplaunu, jos tikros, neišmaudytos, gyvos, natūraliai surinktos iš gamtos. Jei bjaurios, žeminos, paprasčiausiai nerenku. Viską smulkinu tik rankomis, todėl arbatose gan stambūs augalų lapeliai. Jie nepermalti, ilgiau išlaiko savo tekstūrą, kvapą, aliejus“, – apie savo darbo specifiką pasakojo Virginija.

Vaistai – mums po kojomis

Be abejo, žolynų yra visoje Lietuvoje. Po mūsų kojomis – neatrasti lobiai.

„Visada dalinuosi savo patirtimi, savo klientams pasakoju apie augalus. Jie gali jų įsigyti pas mane, o gali ir patys prisirinkti. Tačiau vos tik pabandę tai padaryti, žmonės, pradeda suprasti, koks tai didžiulis darbas. Rinkti, džiovinti, komponuoti augalus į arbatas, mišinius – nėra taip paprasta“, – pasakojo pašnekovė.

Žolininkė Virginija Rudienė ir jos arbatos
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Ji teigė, jog turi biurą Šilutėje, tačiau dažnai važinėjasi į amatininkų muges, o dabar savo pirkėjus atrado ir Klaipėdos, vadinamajame „Eglės“ turguje. Čia ją patraukė gera atmosfera, laisvas darbo laiko grafikas, bet bene žaviausia – draugiški žmonės.

„Džiaugiuosi, kad į turgelį žmonės sugrįžta, pasako atsiliepimus apie mano produkciją. Jei, kas negerai, galiu tobulinti, o jei, išgirstu, kad pagelbėjo – džiaugiuosi“, – apie grįžtamąjį ryšį ir bendravimą su savo produkcijos pirkėjais pasakojo Virginija.

Svarbiausia rinkti tinkamu laiku

Sunkiausia Virginijai suderinti gamybą ir prekybą.

„Išvažiuoji į mugę, grįžti – ogi kiaulpienės jau nužydėjo, ar ūkininkai jau laukus nupurškę, rugiagėlių nespėjus pasirinkti. Augalus rinkti reikia tinkamu laiku, pražiopsojus tą momentą, jie nužydi, įsigyti nebėra kur. Laimei turiu draugų, kurie žino, kad su žolynais dirbu ir padeda parinkti. Štai Tveruose turiu pagalbininkę, kuri ginkmedžio, kai reikia kitų augalų parenka“, – apie žolininko kasdienybę atvirauja pašnekovė.

Žolininkė Virginija Rudienė ir jos arbatos
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Ji džiaugiasi tapusi „Kūrėjų meistrų respublika“ asociacijos nare. Asociacijoje gausu gabių, kūrybingų žmonių, kurie pristato tik Lietuvoje sukurtus ir pagamintus gaminius.

„Įvežtinių augalų mano arbatose nėra, viskas, mūsų pievose, pamiškėse surinkta“, – akcentavo versli moteris. O tapti žolininke, ją paskatino smalsumas, noras būti gamtoje, ir prigimtinės savybės.