Lietuvoje namų kvapų bendrovę „Aromika“ ir pakuočių verslą prekės ženklu „Dėžutės 123“ valdantis verslininkas nusprendė pasidalinti savo patirtimi su tautiečiais: lietuvis tiki, kad jei atsirastų daugiau drąsių, nuotykių nebijančių lietuvių, susivienijus verslą netikėtumų pilname Afrikos žemyne būtų vystyti daug lengviau.
„Pirmą kartą su Afrika susidūriau prieš dešimt metų, kai buvo organizuojamos iš Lietuvos verslo delegacijos, važiavome į Ganą ir Nigeriją. Tuomet tiesiog nieko nepavyko: skirtinga kultūra. Buvome atidarę įmonę Nigerijoje, bet bendradarbiavimas su vietiniais nutrūko dėl skirtingos kultūros ir blogai pasirinktų partnerių“, – prisipažįsta pašnekovas.
A. Kaušpėdas prasitaria, kad Nigerijoje jo partneriui vietiniai tiesiog pasakė negrįžti arba bus bėdų. Kaip pasakojo verslininkas, tąkart prarasta apie 150–200 tūks. eurų.
Parvijo nuotykių troškulys
„Kiek matau ir jaučiu, vietiniai įsitikinę, kad gero svetingumo parodymas – apgauti. Jie dėl to nesijaučia nei blogai, nei kalti. Dažnai su jais bendraujant išgirstu, kad mes jiems skolingi už buvusią vergovę“, – pasakoja šiuo metu į Lietuvą iš Ganos sugrįžęs lietuvis.
Kaip tikino pašnekovas, ilgi metai gydo žaizdas, todėl praėjus dešimtmečiui jis vėl leidosi į gyvenimo nuotykį – ieškoti verslo sėkmės Ganoje.
„Afrikoje – visai skirtinga kultūra. Kol ten nedirbau, pradėjau ilgėtis nuotykių. Žinoma, žmogui reikalingas užtikrintumas, bet kartu reikalingi ir nuotykiai. Jei jų nori, tai Afrikoje jie jau garantuoti tik nusileidus oro uoste“, – žada verslininkas.
Šiuo metu lietuvis su partneriu turi atidaręs biurą Ganos sostinėje Akroje.
„Ten grįžau keli mėnesiai iki pandemijos. Buvau apsisprendęs, kad būtinai reikia čia dirbti ir kažką daryti. Daug žmonių čia apsilankę, ypač verslininkai, pamatytų, kad šioje šalyje konkurencijos nėra arba ji labai minimali. O tam yra labai aiškios priežastys – kapitalo trūkumas. Daug smulkių mažų verslininkų besinuomojančių suvirintus kioskelius už 3 dolerius ir kažką pardavinėjančių“, – savo pastebėjimais apie tolimą šalį dalijosi pašnekovas.
Būtent konkurencijos trūkumas ir patraukė lietuvį išbandyti savo jėgas naujoje rinkoje. Be to, Ganos populiacija siekia 31 mln. gyventojų ir nuolat auga.
„Jei žiūrėtum į importo augimą, jis nuosekliai auga: jiems patiems gamyba yra be galo sunkus procesas. Pati kultūra nėra linkusi planuoti į tolimą ateitį. Žmonės tiek gyvenimo užgrūdinti ir matę sunkaus gyvenimo, kad jų mąstymas orientuotas tik į šią dieną“, – kalbėjo pašnekovas.
Keisti skirtumai
Pasakodamas apie verslo sąlygas tolimojoje Afrikos šalyje A. Kaušpėdas dalijasi skirtingais pastebėjimais apie vietos rinką. Pavyzdžiui, vienas susijęs su tvarka turguose.
„Yra įstatymas, kad Ganos turgus skirtas tik ganiečiams. Tokiu būdu valstybė tiki suteikianti galimybę vietiniams užsidirbti maistui. Taigi karts nuo karto nutinka konfliktinių situacijų, nors ganiečiai gana taikūs žmonės, ir turguje įvyksta sukilimai, kai išvejami visi kinai ir nigeriečiai“, – pasakojo A. Kaušpėdas.
Dar vienas lietuvį nustebinęs reikalavimas – įstatinis kapitalas kuriant įmonę. Jei įmonę nori atidaryti ganietis, jam užtenka 100 dolerių, tuo metu užsieniečiui taikomas 200 tūkst. JAV dolerių įstatinio kapitalo reikalavimas bendroms įmonėms, – 500 tūkst. dolerių 100 proc. užsienio kapitalo įmonei.
„Kadangi Gana turi ambicijų tapti gamybos šalimi, gamybos įmonės gali atsidaryti ir su minimalaus įstatinio kapitalo reikalavimais. Iš pradžių man sakė, kad negaliu pasinaudoti tokia galimybe, bet susisiekus su Ganos investuotojų centru pavyko tą padaryti“, – pasakojo gamybinę įmonę kūno kvapams gaminti vietoje atsidaręs lietuvis.
Kol kas gamybos darbus A. Kaušpėdas dar tik pradeda, didžioji dalis verslo – importuojami kvapai.
„O su prekyba šalyje taip pat įdomi situacija: mažmenininkų antkainiai labai maži. Jei Lietuvoje prekybos tinklas, nusipirkęs prekę, dažnai užsideda 50–100 proc. antkainius ne maisto produktams, tai Ganoje jis sudaro 10–20 proc.“, – kalbėjo pašnekovas.
Jis taip pat pridėjo, kad Ganoje, atvirkščiai nei Lietuvoje, dominuoja smulkieji prekybininkai, o prekybos tinklai sudaro mažą dalią rinkos.
„Šalyje su daugiau nei 30 mln. gyventojų didžiausias prekybos tinklas turi tik 38 parduotuves visoje šalyje“, – skaičiuoja lietuvis.
Pamėgę užsienio verslininkai
Nors Ganos verslo aplinka gali ir stebinti, A. Kaušpėdas tikina, kad šalis itin saugi Afrikos mastu ir mėgstama užsienio verslininku.
„Pagal saugumą, tai antra šalis Afrikoje ir niekad nesu joje pasijautęs nesaugiai. Atvirkščiai nei Nigerijoje, kur baltas žmogus negali pasirodyti be apsaugos“, – atvirauja pašnekovas.
Pasak jo, neretai Ganoje už kiekvieno sėkmingo verslo slepiasi žmogus iš Europos ar Amerikos. O skirtingos diasporos čia gana stiprios ir viena kitą palaikančios.
„Gana labai dažnai pasirenkama tarptautinių investuotojų. Ji yra šalia Nigerijos, kurioje tikrai labiau nesaugu. Todėl labai daug aplinkiniuose regionuose verslą vystančių įmonių centrines būstines atidaro Ganoje ir veiklą vykdo iš čia. Pažįstu verslininkų iš Izraelio, kurie turi verslus Nigerijoje, bet gyvena Ganoje, kad galėtų saugiau būti su savo šeima“, – pastebėjimais dalijosi jis.
Šiuo metu A. Kaušpėdas su savo partneriu kas 2–3 mėnesius keičiasi ir pakaitomis būna šalia savo vystomo verslo.
„Tiems, kurie nori mažiau rizikos, Afrika tikrai netinka. Čia visada nutiks kažkas netikėto, kad ir kiek viską apgalvojęs būsi“, – sako pašnekovas.
Vis dar vešinti korupcija
Vienas iš labiausiai lietuviui įstrigusių šalies bruožų – vis dar gaji korupcija.
„Žinoma ji yra, bet visada tikėjau, kad ji bus brutalesnė – tiesiog iš tavęs reikalaus pinigų, bet jie daro kitaip – sukuria problemą ir laukia, kol sutarsi su jais. Pavyzdžiui, prašo papildomų dokumentų, apie kuriuos nesi girdėjęs ar jų nereikalaujama“, – toliau įspūdžiais dalijosi lietuvis.
Pavyzdžiui, A. Kaušpėdas vienu metu bandė gauti laisvosios ekonominės zonos leidimą, kuriam reikalingas poveikio aplinkai vertinimas.
„Komisija man žadėjo, kad vertinimas bus savaitės pabaigoje. Taip praėjo ir pusė metų, o aš vis girdėjau pažadus, kad „bus savaitės gale“. Neiškentęs nuvažiavau į tarnybos pagrindinę būstinę, nuėjau pas vadovą, o jis pamatęs baltą žmogų nusprendė padėti. Dažnai jie tai linksta daryti tikėdamiesi naudos. Vadovas man pasakė, kad matė ant savo stalo leidimą ir jam tik reikėjo pasirašyti, tačiau kažkodėl tą dokumentą dar nusiuntė į kitą skyrių, kuriame jau atsirado papildomų reikalavimų. Džiugu, kad viskas gerai baigėsi ir jau po pusdienio turėjau pasirašytą leidimą be kyšio. Reikėjo tik pačiam nuvažiuoti ir pakalbėti su vadu“, – savo istoriją pasakojo lietuvis.
A. Kaušpėdas pasakojo ir ne kartą matęs įvairių institucijų pareigūnų kabinetuose skaičiuojant pinigus, o netikėtai pamačius užėjusį lietuvį grynieji buvo slepiami po stalais.
„Dar vienas dalykas, kuris įstringa stebint viską iš vidaus, – mentalitetas ir kultūra. Atvykęs čia tikiesi greito rezultato, o vietiniai yra savo komforto zonoje ir niekur neskuba. Jei per dieną turėsi vieną įvykusį susitikimą, tai jau bus gerai. Jei kažką sutari, tai praktiškai žinai, kad didelė dalis susitikimų neįvyks, bus atkelti, vietiniai ras keistų pasiteisinimų“, – tęsė pašnekovas.
