„Neleiskite aplinkybėms lemti, kokie jūs esate“, - tai tik vienas iš patarimų, kurį 31-erių verslininkas F. Figgersas galėtų duoti kitiems. Būdamas aštuonerių jis savo tėvo Nathano paklausė apie savo gimimo aplinkybes ir gauto atsakymo nepamirš niekada, rašo BBC.

„Jis pasakė: paklausyk, pasakysiu tiesiai šviesiai, Fredai, tavo biologinė mama tavimi atsikratė, o mes su Betty Mae nenorėjome, kad tau teiktų atsidurti globos namuose, todėl tave įsivaikinome ir tu esi mano sūnus“, - tada berniukui atsakė tėvas. Taigi naujagimis rastas greta sąvartyno kaimo vietovėje Floridos valstijoje.

„Kai jis man tai pasakė, ar pamaniau, kad esu tiesiog šiukšlė, jaučiausi nepageidaujamas, tačiau jis sugriebė mane už peties ir pasakė: klausyk, niekada dėl to nesirūpink“, - vaikystės prisiminimais dalijosi F. Figgersas. Berniuką įvaikinęs Nathanas Figgersas buvo pagalbinis darbininkas, o jo žmona Betty Mae Figgers dirbo ūkyje. Gyveno jie Kvinsyje, Šiaurės Karolinoje, kaimo bendruomenėje, turinčioje apie 8 tūkst. gyventojų. Taigi įtėviai buvo jau vyresni nei 50 m., kai 1989 m. gimė Freddie.

Kompiuteris padėjo pabėgti nuo patyčių

Nors sutuoktinių pora jau buvo globojusi ne vieną vaiką, jiedu nusprendė pasilikti Freddie, kai jam buvo vos dvi dienos ir įsivaikinę augino kaip savo sūnų. F. Figgerso teigimu, įtėviai apdovanojo jį didele meile, tačiau kiti Kvinsyje gyvenantys vaikai kartais būdavo žiaurūs.

„Vaikai iš manęs šaipydavosi, vadindavo mane šiukšlyno vaiku, sakydavo, kad aš niekam nereikalingas, kad esu nešvarus, – skaudžiais vaikystės prisiminimais dalijosi jis. – Prisimenu, kai man grįžtant iš mokyklos vaikai mane pasivydavo ir apmėtydavo šiukšlėmis, kad galėtų iš manęs pasijuokti.“ Galiausiai dėl patyčių jo autobusų stotelėje tekdavo laukti tėvui, kad palydėtų namo, tačiau vaikai šaipydavosi ir iš tėvo.

„Visada matydavau savo tėvą padedantį žmonėms, jis sustodavo gatvėje, kad padėtų nepažįstamiesiems, maitindavo benamius, – pasakojo jis. – Jis buvo neįtikėtinas žmogus, jie mane pasiėmė ir užaugino, aš norėčiau būti toks žmogus kaip jie.“

Savaitgaliais Freddie su Nathanu važiuodavo į sąvartynus ir ieškodavo naudingų daiktų, kuriais ankstesni savininkai atsikratydavo. Itin atidžiai berniukas ieškodavo kompiuterio. „Yra tokia sena patarlė: kas vienam yra šiukšlė, kitam gali būti lobis, – sakė jis. – Mane visada žavėjo kompiuteriai, visada norėjau „Gateway“ kompiuterio, bet tuo metu sau jo leisti negalėjau.“

Freddie Figgers
Foto: Vida Press

Galiausiai, kai berniukui buvo devyneri, jiedu su tėvu nuvyko į naudotų prekių parduotuvę „Goodwill“, kur pamatė neveikiantį „Macintosh“ kompiuterį. „Įkalbėjome pardavėją ir jis mums jį pardavė už 24 JAV dolerius, taigi parsivežėme jį namo, aš buvau labai laimingas“, – džiaugsmingais vaikystės prisiminimais dalinosi jis.

Jau tada berniukas turėjo savo paties rankomis antram gyvenimui prikeltų radijo imtuvų, žadintuvų ir kasetinių videomagnetofonų kolekciją, taigi įsigytas neveikiantis kompiuteris tapo jo dėmesio objektu. „Grįžęs namo išardžiau kompiuterį, pamačiau, kad kondensatoriai yra sugedę, turėjau lituoklių, radijo imtuvų ir žadintuvų, taigi išėmiau reikiamas dalis iš tėvo radijo imtuvo-žadintuvo ir prilitavau jas“, - pasakojo jis.

Po gal net 50 bandymų kompiuterį galiausiai pavyko įjungti ir nuo tos akimirkos Freddie žinojo, kad nori praleisti savo gyvenimą dirbdamas su technologijomis. „Tas kompiuteris nustelbė visą skausmą dėl patyčių“, – patikino jis. Jei kada prie jo kabinėdavosi kiti vaikai, jis visada galvodavo apie tai, kaip grįš namo ir žais su savo kompiuteriu.

Kai jam buvo 12 m., jo gabumus ėmė pastebėti ir kiti. Po pamokų, kai kiti vaikai žaisdavo mokyklos aikštelėje, berniukas taisydavo sugedusius kompiuterius mokyklos kompiuterių klasėje. „Jei neveikdavo kietasis diskas, aš jį pakeisdavau, jei prireikdavo daugiau atminties, papildydavau, jei reikėdavo tvarkyti energijos tiekimą, jį sutvarkydavau“, - pasakojo jis.

Kai popamokinės veiklos vadovė pamatė, kad jis neveikiantiems kompiuteriams suteikia antrą gyvenimą, pakvietė berniuką kartu su tėvais atvykti į savivaldybę. „Kai atvykome ten, ji man parodė visus tuos nenaudojamus kompiuterius, jų buvo gal 100, pasakė, kad juos visus reikia sutvarkyti“, - apie gyvenimo pokyčius kalbėjo F. Figgersas. Nuo tada kasdien po mokyklos jis eidavo tvarkyti kompiuterių ir už darbą gaudavo 12 JAV dolerių (9,9 Eur) valandinį atlygį. „Iš tikrųjų ėjau ten ne dėl pinigų, man svarbu buvo turėti galimybę daryti tai, ką aš mėgstu ir kas man kelia džiaugsmą“, - patikino jis.

Po poros metų atsirado programavimo galimybių. Kvinsiui reikėjo sistemos, kuri padėtų tikrinti miesto vandentiekio spaudimo matavimo prietaisus. Taigi tai padaryti galinti įmonė paprašė 600 000 JAV dolerių (495 172 Eur) už tokios programos sukūrimą. Freddie prisimena skambutį tą su prašymu, ar negalėtų padėti. „Tada pasakiau: klausykit, jei man suteiksite galimybę, galiu sukurti lygiai tokią pat programą, taigi galimybę jie man suteikė ir aš sukūriau tiksliai nurodytus reikalavimus atitinkančią programą, kokios jiems ir reikėjo, 600 tūkst. negavau, bet gavau standartinį apmokėjimą už savo darbą ir grįžau namo“, - apie naujas galimybes gyvenime pasakojo jis.

Šis įvykis tapo esminiu jo gyvenime. Tuo metu jam buvo vos 15 m., tačiau jis nusprendė mesti mokyklą ir įkurti savo kompiuterių įmonę, o tai, be jokios, abejonės, neramino jo tėvus.

„Jie tikėjo švietimu, darbu, pensija, o aš norėjau suardyti šią grandinę, norėjau padaryti šį tą kitokio“, - pasakojo jis.

Suprato, kad pinigai tik įrankis

Deja, po poros metu F. Figgerso verslui užtikrintai judant į priekį jo tėvui pradėjo sparčiai vystytis Alzheimerio liga. Itin didelį nerimą kėlė simptomas, kai atsikėlęs viduryje nakties jis atkartodavo dalykus, kuriuos matė per televizorių. Šiuos sunkumus pats F. Figgersas įvardijo kaip labiausiai jį traumavusius gyvenime.

„Buvo 2 val. nakties, mano tėvas mėgdavo žiūrėti seną vesterną „Gunsmoke“, taigi jis atėjo į mano kambarį ir, manydamas, kad yra filmo pagrindinis herojus Mattas Dillonas, su šautuvu rankoje man pasakė, kad turiu išsinešdinti iš miesto. Po šiokių tokių grumtynių jam pavyko iš tėvo atimti ginklą ir paguldyti jį atgal į lovą. Deja, nubudęs ryte tėvo namuose jis nerado. Taigi Nathanui pasireikšdavo dar vienas Alzheimerio ligos simptomas ir kartais jis prieš išeidamas iš namų pamiršdavo apsirengti, tačiau visada apsiaudavo batus ir tai paskatino F. Figgersą sukurti pirmąjį pelningą išradimą.

„Pasiėmęs tėvo batus, atvėriau padą ir įmontavau plokštę bato viduje su 90 megahercų garsiakalbiu, mikrofonu ir tinklo kortele, – apie naują idėją pasakojo jis. – Integravau sistemą į nešiojamąjį kompiuterį, tada dar nebuvo nei „Apple“, nei „Google“ žemėlapių, integravau per „TomTom“.“ „Taigi mano tėtis slampinėdavo, o aš paspaudęs nešiojamojo klavišą jo paklausdavau, kur jis yra, jis išgirsdavo mane iš garsiakalbio bate ir galėdavo pasakyti, kad, pavyzdžiui, nežino, kur yra“, - sistemos veikimo principą apibūdino F. Figgersas.

Taigi atsirado galimybė nustatyti tėčio buvimo vietą per GPS sekimo sistemą ir jį radus parvesti namo. Tokių situacijų iš viso buvo aštuonios. Kai Nathano būklė pablogėjo dar labiau, dalis šeimos narių siūlė jį perkelti į prieglaudą, tačiau F. Figgersas atsisakė. Užuot nuėjęs lengviausiu keliu jis vesdavosi tėvą į verslo susitikimus. „Jis manęs nepaliko ir aš neketinau jo palikti“, – neabejojo jis. Lankydamas potencialius klientus jis palikdavo tėvą sėdėti ant galinės automobilio sėdynės su veikiančiu kondicionieriumi, įjungdavo radiją ir blokuodavo vairą. „Kartą dalyvaudamas susitikime pažvelgiau pro langą ir pamačiau, kad tėtis atidarė galinį langą ir išlipo iš automobilio, – pasakojo jis. – Mane apėmė panika, tai iš tiesų trikdė, taigi teko pasakyti, kad turiu eiti.“ Išbėgęs iš susitikimo jis su palengvėjimu atsiduso radęs tėvą sėdintį greta esančiame parke.

Trevor Jackson, Freddie Figgers, Melanie Fiona
Foto: Vida Press

Nathanas mirė 2014 m. sausio mėn., kai F. Figgersui buvo 24-eri. „Iš tiesų tai mane palaužė, – pripažino jis. – Nes viskas, ko norėjau, tai matyti savo tėvą laimingą.“ Bato sekimo sistemos išradimą jis pardavė už 2,2 mln. JAV dolerių (1,82 mln. eurų). Nathanas visada svajojo įsigyti 1993-iųjų „Ford“ automobilį su priekaba ir žvejybinę valtį. Deja, nors dabar F. Figgersas galėjo visa tai nupirkti, buvo jau per vėlu.

„Šis suvokimas iš tikrųjų man atvėrė akis, supratau, kad pinigai tėra priemonė, todėl nusprendžiau dėti visas pastangas tam, kad padaryčiau pasaulį geresnį prieš jį palikdamas“, - skaudžiais prisiminimais ir gyvenimo trapumo suvokimu dalinosi jis.

„Mano tėtis tikrai nebuvo turtingas žmogus, tačiau jis pakeitė daugybės žmonių gyvenimus, tiesiog buvo teisingas visiems, stengėsi padėti visiems, kuriems tik galėdavo“, – pasakojo jis.

Išrado prietaisą diabetu sergantiems žmonėms

Tuo metu F. Figgersas jau buvo sukūręs dar vieną išmanųjį prietaisą, o įkvėpimu ir vėl tapo asmeninė patirtis. Šį kartą jį įkvėpė apsilankymas Džordžijoje, jam buvo 8-eri ir jis vyko aplankyti mamos dėdės. „Stovėdami prie jo namų durų tėtis ir mama beldė į jas, tačiau niekas jų neskubėjo atidaryti, – pasakojo jis. – Taigi tėtis paprašė manęs įsiropšti pro langą ir atidaryti duris.“ Berniukas taip ir padarė. Įėjęs į namus jis pamanė, kad giminaitis tiesiog sėdi ant kėdės prie židinio, atrodė, kad viskas yra gerai. Tėtis mėgino jį pažadinti, prisimenu jo žodžius, pakvietęs mamą jis pasakė, kad šis žmogus yra miręs.

Paaiškėjo, kad F. Figgerso mamos dėdę ištiko diabetinė koma ir jis mirė. „Sergantieji diabetu turi tikrinti cukraus lygį kraujyje, žymėtis rodmenis ir juos sekti, tiesa, mano mamos dėdės atveju, net jei jis juos žymėjosi, kaimo vietovėje, kur jis gyveno, nebuvo nė vieno žmogaus, kuris galėtų šiuos rodiklius kontroliuoti“, - apgailestavo F. Figgersas. Kai jam buvo 22 m., F. Figgersas sukūrė išmanųjį gliukometrą, iš kurio duomenys apie asmens cukraus lygį kraujyje nedelsiant perduodami artimam asmeniui ir pridedami prie elektroninio sveikatos būklės dokumento, kurį gali matyti gydytojas. Jei asmens cukraus lygis kraujyje nėra normalus, siunčiamas skubus pranešimas ir įspėjimas.

Naujas projektas – internetas regionuose

Tuo pat metu jis susitelkė ties didesniu projektu. F. Figgersui buvo kuo puikiausiai žinoma, kad didelėje kaimiškoje JAV teritorijoje nebuvo 2G ar 3G ryšio prieigos. Taigi F. Figgersas norėjo, kad atokiose kaimo vietovėse atsirastų šiuolaikiškų komunikacijų prieiga, todėl 2008 m. jis pateikė pirmąją iš daugybės paraiškų JAV federalinei komunikacijų komisijai (FCC) dėl licencijos išdavimo tam, kad jis galėtų įsteigti savo telekomunikacijų bendrovę.

„Turėjau įrodyti, kad didesnės telekomunikacijų įmonės neketina ateiti ir investuoti į infrastruktūrą kaimo vietovėse, kur gyvena mažiau nei 1 000 žmonių“, – pasakojo jis. – Tai nebuvo lengva, tiesą pasakius, prireikė 394 bandymų ir tai kainavo milžiniškus pinigus.“ Vis dėlto 2011 m. būdamas vos 21-erių F. Figgersas tapo jauniausiu telekomunikacijų operatoriumi JAV. Iki šiol „Figgers Communication“ yra vienintelė afroamerikiečiui priklausanti telekomunikacijų bendrovė šioje šalyje.

Iš pradžių didžiąją darbo dalį atlikdavo jis pats, pradedant betono liejimu pirmajam savo mobiliojo ryšio bokštui ir baigiant optinių kabelių montavimu. Taigi jis pradėjo teikti paslaugas šiaurinėje Floridoje ir pietinėje Džordžijoje, visai netoli nuo gimtojo Kvinsio.

Įmonė stabiliai augo ir 2014 m. F. Figgersas pristatė išmanųjį telefoną „Figgers F1”. Šis prietaisas reaguoja į judesį ir automatiškai įjungia saugų režimą, kai judėjimo greitis viršija 10 mylių per valandą (16 kilometrų per valandą). Ši sistema skirta žinučių rašymo prevencijai vairuojant.

2019 m. pradėta prekiauti „Figgers F3“ išmaniuoju, kuriame yra priedas, skirtas pradėti belaidį prietaiso įkrovimą, jei tik jis yra ne didesniu nei penkių metrų atstumu nuo bazinio kroviklio – dar vieno prietaiso, kuris vis dar laukia FCC patvirtinimo.

F3 modelio pristatymas rinkai sukėlė nemažai prieštaringų nuomonių: dalis apžvalgininkų ir tinklaraštininkų piktinosi, kad ne visos pirmojo modelio savybės atitiko šiuolaikiškumo etaloną, kuris buvo žadėtas.

„Mūsų tikslas – suteikti nuoširdumo ir skaidrumo, tuo pačiu siūlant kokybiškus ir pažangius produktus prieinamomis kainomis“, – į neigiamus komentarus reagavo F. Figgersas.

Dabar jau 83 m. išradėjo motinai taip pat ėmė reikštis Alzheimerio ligos simptomai. Anot paties F. Figgerso, jo mama labai didžiuojasi sūnaus pasiekimais ir puikiai supranta, kad gliukometras, galėjęs išgelbėti jos dėdės gyvybę, yra ypatingas išradimas.

2015 m. jis vedė mylimąją teisininkę Natlie ir jie augina dukrytę. Tiesa, F. Figgersas vadovauja ne tik įkurtoms įmonėms, bet ir fondui, investuojančiam į švietimo ir sveikatos priežiūros projektus, skirtus padėti sunkiomis sąlygomis gyvenantiems vaikams ir šeimoms.

Vieni naujausių projektų – dviračiai globos namuose augantiems vaikams ir asmens apsaugos priemonės priešakinėse linijose su koronavirusu kovojantiems asmenims.

Anot F. Figgerso, svarbiausias gyvenimiškas patarimas, kurį jis duotų savo dukrelei, – niekada nepasiduoti, net jei pasaulis atrodo labai šaltas. Dar jis patartų stengtis daryti teigiamą įtaką kiekvienam gyvenimo kelyje sutinkam žmogui. Štai tokią žinutę F. Figgersas gavo iš savo tėvo, pagrindinio gyvenimo palaikytojo, ir visiškai su šiuo patarimu sutikdamas siunčia jį toliau.