Dėl tolimo grožio, kurį skleidžia kalnai ir Linio ežeras, tarsi tamsus kilimas ištekantis iš jūros kalnų papėdėje, ši vieta atrodo paskutinė, kurioje tikėtumeisi išvysti didžiulę pramoninę gamyklą, BBC svetainėje rašo verslo žurnalistas Dominicas O`Connellas.
Tačiau tokia gamykla, vis dėlto, čia yra – paskutinė iš šios srities Didžiojoje Britanijoje. Lochaberio lydykla kasmet pagamina 48 tūkst. tonų aliuminio. Jos turbinas suka viršuje tyvuliuojančių ežerų vanduo, kuris atiteka 12 mylių ilgio požeminiu tuneliu, einančiu po pačiu Neviso kalnu.
Praėjusio amžiaus 4-ajame dešimtmetyje pastatyta gamykla buvo laikoma ypatingu inžinerijos laimėjimu. Per penkerius metus, kai šią lydyklą ir aplinkines žemes įsigijo metalų magnatas Sanjeevas Gupta, buvo pasiekta panaši pergalė – tik šį kartą finansinė.
Iš gamyklos, kuriai grėsė uždarymas, jis sugebėjo susirinkti daugiau kaip 600 mln. svarų, tačiau didele dalimi prie to prisidėjo finansinė Škotijos vyriausybės parama. Kam buvo panaudoti šie pinigai, S. Guptos atstovas spaudai nekomentuoja.
Tai, kaip S. Guptai pavyko tą padaryti – protingai atsijojant vertę nuo nepatrauklios turto dalies ir apsukriai gaunant finansinę paramą iš politikų, troškusių išsaugoti darbo vietas – yra paremta tuo pačiu modeliu, kuriuo jis vadovavosi, kurdamas dabar jau po visą pasaulį išplitusią imperiją.
Jis ir jo šeima yra įsigiję plieno liejyklas, kasyklas, elektrines ir lydyklas nuo Australijos iki Čekijos. Visoms gamykloms iki jo pasirodymo buvo iškilęs netikrumas dėl ateities ar net grėsė potencialus uždarymas.
Politikai liaupsino jį kaip gelbėtoją, bet jis taip pat tinkamu metu ėmėsi populiarių sprendimų investuoti į ekologiškesnius plieno ir aliuminio gamybos būdus.
Dabar jam tenka kovoti dėl savo paties išlikimo. Pinigai, kurie stebėtinu greičiu padėjo jam iškilti, buvo atkeliavę iš „Greensill Capital“ – tiekimo grandinės finansavimo įmonės, kuri kovo mėnesį buvo perduota bankroto administratoriams. S. Guptai dabar tenka ieškoti naujų finansavimo šaltinių, o kai kurioms jo bendrovėms gresia uždarymo pareiškimai iš kreditorių.
Maža to, virš jo verslo imperijos „GFG Alliance“ galvos yra pakibęs Rimtų finansinių nusikaltimų biuro (Serious Fraud Office, SFO) tyrimas dėl įtariamo sukčiavimo, apgaulingos prekybos ir pinigų plovimo, skiriant ypatingą dėmesį ryšiams su „Greensill Capital“. GFG nurodė, jog visiškai bendradarbiaus su tyrimu.
Tuo tarpu Škotijoje stiprėja pasipiktinimas finansine parama, kurią suteikė ministrai. Jei S. Guptai nepavyks refinansuoti savo verslo ir jo imperija subyrės, didelė tikimybė, kad vyriausybės pečius užguls milžiniškos sąskaitos.
Pionieriškas projektas Škotijos Aukštikalnėse
Škotija buvo pirmoji pasaulyje, kuri pradėjo lydyti aliuminį, naudodama hidroelektrinės energiją. Pirmosios „British Aluminium Company“ lydyklos pradėjo veikti dar paskutiniais karalienės Viktorijos valdymo metais. Fort Viljamo gamykla buvo įkurta 1929 metais ir šiuo metu yra paskutinė veikianti aliuminio lydykla Didžiojoje Britanijoje.
Šios lydyklos savininkai keitėsi keletą kartų, kol 2007 metais ją įsigijo kalnakasybos milžinė „Rio Tinto“. Nepraėjus nė dešimtmečiui, „Rio Tinto“ nusprendė pasitraukti.
Ji paskelbė parduodanti lydyklą, hidroelektrinių sistemas ir aplinkinę žemę – iš viso 46 134 ha, vieną didžiausių valdų Škotijoje.
Niekas nebuvo tikras, kad lydykla galės veikti toliau. Žvelgiant pasauliniais standartais, ji buvo mažytė, be to, priklausė nuo importuojamo boksito – žaliavinės rūdos, iš kurios lydomas aliuminis. Savo pačios boksito šaltinio kur nors netoliese ji neturėjo.
„Žinau tik vieną veikiančią lydyklą, kuri yra mažesnė už šią, ir ji yra Kamerūne“, – BBC sakė aliuminio specialistė Ami Shivkar iš konsultacinės bendrovės „Wood Mackenzie“.
„Lochaberyje pagaminama beveik 50 tūkst. tonų aliuminio kasmet. Tačiau daugybė konkurentų pagamina šimtus tūkstančių tonų. Tai lašas jūroje“, – teigė ji.
Daug verslininkų domėjosi hidroelektrinėmis, o pačia lydykla – tik vienas kitas. Brianas Kingas, kuris vadovavo šiai gamyklai, kai ją valdė „Rio Tinto“, ir kuris šiuo metu toliau vadovauja „GFG Alliance“ aliuminio padaliniui „Alvance UK“, asmeniškai sekė pardavimo procesą.
„Buvo tik du dalyviai, kurie domėjosi pačiomis lydymo operacijomis. Vienas iš jų buvo grynai spekuliatyvus, o antrasis buvo GFG“, – sakė A. Shivkar.
Škotijos vyriausybė jau turėjo patirties bendradarbiaujant su S. Gupta – ji buvo suteikusi jam paskolų, kad jis galėtų įsigyti dvi sunkumų patiriančias plieno gamyklas Dalzelyje ir Klaibridže.
2016 metais jis buvo pripažintas laimėtoju ir sumokėjo „Rio Tinto“ 330 mln. svarų.
Kaip Sanjeevas Gupta padvigubino savo pinigus
Įsigijus lydyklą, beveik iš karto prasidėjo finansinio restruktūrizavimo darbai, kad iš naujojo turto būtų gauta šiek tiek lėšų. „Greensill Capital“ buvo pavesta išleisti obligacijas – iš esmės paimti paskolas iš Londono Sičio investuotojų, su kuriais turėjo būti atsiskaitoma iš būsimų pajamų iš antrosios hidroelektrinės Kinločlevene, kuri S. Guptai atiteko kartu su lydyklos valdomis.
Obligacijos buvo išplatintos per teisinę bendrovę „Wickham“, rodo rinkodaros dokumentai, kuriuos matė BBC. Manoma, kad iš šių obligacijų buvo surinkti 229 mln. svarų, kurių dauguma iš karto atiteko „Rio Tinto“ kaip dalis apmokėjimo už pirkinį.
Kitam, šiek tiek sudėtingesniam obligacijų sandoriui, kurį taip pat surengė „Greensill Capital“, padedama Vol Stryto banko „Morgan Stanley“, prireikė atviros Škotijos vyriausybės paramos.
Projektui „Project Boots“ skirti rinkodaros dokumentai, kuriuos taip pat matė BBC, atskleidžia įmantrią schemą. S. Guptos bendrovės šias obligacijas įsigijusiems investuotojams įsipareigojo kas ketvirtį išmokėti grąžą.
Šis „neatšaukiamas“ įsipareigojimas buvo grįstas Škotijos vyriausybės garantijomis. Škotijos vyriausybė, savo ruožtu, turėjo gauti užmokestį ir saugumo garantijas, paremtas S. Guptos turtu – daugiausia bendrovėmis, kurioms priklauso hidroelektrinės. Dokumentai rodė, kad ketvirčio grąža bus mokama net ir tuo atveju, jei elektrinė nustotų veikusi ar lydykla nebegalėtų jos išmokėti.
Vyriausybės parama komercinėms obligacijoms yra neįprastas dalykas, ir dokumentuose potencialiems investuotojams buvo teigiama, kad tai yra „reta galimybė investuoti į atvirą ir neatšaukiamą, Škotijos vyriausybės garantijomis grįstą, fiksuotų pajamų turtą“.
„Niekada nesu matęs tokio sandorio, – teigė Londono verslo mokyklos Buhalterijos padalinio vadovas, profesorius Florinas Vasvari. – Išleisti obligacijas yra įprasta praktika, bet paprastai tokiu atveju būna tik dvi šalys – šiuo atveju šioje schemoje dalyvauja kelios atskiros įmonės ir suverenus laiduotojas“.
„Esu tikras, kad tai turėjo turėti didžiulį pasisekimą, nes tokios garantijos yra ypač retos“.
Vyriausybės parama privačiam verslui galėjo pažeisti valstybinės paramos tvarką, bet ministrai patvirtino Lochaberio sandorį, kai finansinių konsultacijų firmos EY tyrimas parodė, kad jis atitinka piniginės vertės ir valstybinės pagalbos kriterijus.
Ši ataskaita – „Project Golf“ – buvo paskelbta viešai, bet beveik visas jos turinys yra paslėptas dėl komerciškai jautrios informacijos. Pinigų suma, kurią padėjo surinkti šių obligacijų išplatinimas, nėra viešai patvirtintas, bet „Project Golf“ nurodo, kad jų vertė siekia 259 mln. svarų.
Tačiau tai dar nebuvo pinigų rinkimo pabaiga. Praėjusiais metais Kinločlevene esanti elektrinė buvo parduota „Equitix“ – vienam infrastruktūros investuotojui. Tai, anot šaltinių Londono Sityje, atnešė dar 150 mln. svarų.
„GFG Alliance“ padalinys „Simec“, dirbantis su elektrinių projektais, yra sumąstęs dar vieną projektą – didžiulę vėjo jėgainę Glenšere, Inverneso mieste, bet jos planavimui reikalingas leidimas.
Tokios vietos aplinkosaugos organizacijos kaip Johno Muiro fondas, besirūpinantis laukinėmis Škotijos vietovėmis, įskaitant ir Nevisą, atkakliai priešinasi šiai vėjo jėgainei, tvirtindamas, kad jos statybos ir veiklos mastai pakenktų vertingam kraštovaizdžiui.
Aukštikalnių taryba atmetė jėgainės planą, ir dabar dėl jos likimo spręs Škotijos vyriausybė.
Škotijos vyriausybės sprendimas suteikti finansinę paramą sulaukė plataus politinio palaikymo. Škotijos parlamento narys ir buvęs šešėlinis finansų sekretorius, konservatorius Murdo Fraseris priklausė komitetui, kuris patvirtino šią paramą.
„Tvyrojo susirūpinimas, kad lydykla gali būti uždaryta, taigi aš suprantu vyriausybę, kodėl ji ryžosi užtikrinti jos ateitį. Tai ekonomiškai jautri šalies dalis“, – teigė jis.
Dabar, pasak M. Fraserio, kyla tik vienas klausimas – ar S. Gupta pasipelnė iš pažadų, kuriuos davė mainais už finansinę paramą.
„Jis žadėjo pastatyti naują aliuminio ratlankių gamyklą, kurios iki šiol nėra. Buvo žadama atiduoti žemę bendruomenės nuosavybei, bet ir tai nebuvo įgyvendinta“.
„Taip pat kyla klausimų, ar Škotijos vyriausybė pakankamai atsargiai elgėsi su mokesčių mokėtojų pinigais, turint galvoje, kad GFG sugebėjo susirinkti tiek daug lėšų“.
Škotijos vyriausybė savo pranešime spaudai nurodė įsikišusi, kad išgelbėtų „strateginės reikšmės“ objektą, ir kad tokia pati parama buvo siūloma „bet kuriems verslininkams, turėjusiems ilgalaikių planų plėtoti pramonines operacijas Lochaberio įmonėse“.
Vyriausybė pažymėjo, kad iki šiol garantijų niekas nepareikalavo, ir ministrai ėmėsi saugumo priemonių, leisiančių jiems pretenduoti į tam tikrą turtą, jei GFG įmonės bankrutuotų.
GFG tvirtina, kad ratlankių gamyklos planų teko atsisakyti, nes Didžiosios Britanijos automobilių gamybos pramonė išgyvena nuosmukį.
„Jeigu būtume ją pastatę, dabar sėdėtume be darbo“, – sakė B. Kingas, pabrėžęs, kad GFG daug metų išlaikė tokią gamyklą, kai aliuminio kainos buvo žemos, ir ji dirbo nuostolingai.
GFG dabar kuria planus statyti gamyklą, kuri gamintų aliuminio strypus, forminius vamzdžius bei metalo lakštus, kurie naudojami ekstruzinėje gamyboje ir būna brangesni. Tokios gamyklos statybos atsieitų maždaug 90 mln. svarų, joje būtų sukurta apie 60 naujų darbo vietų.
Ar pažadai dėl žemės buvo įvykdyti?
Fort Viljame tvyro didesnis nepasitenkinimas dėl to, kaip S. Gupta tvarko milžiniškų žemės plotų, kuriuos įsigijo kartu lydykla, reikalus.
Sudarydamas sandorį su Škotijos vyriausybe, jis aiškiai įsipareigojo, jog šią žemę grąžins bendruomenei.
„Mes vertiname, kad bendruomenės nuosavybės teisės užima esminę vietą Škotijos vyriausybės darbotvarkėje, stiprinant bendruomenių savarankiškumą“, – teigiama sandorio dokumentuose, kurių dalis taip pat matė BBC. Juose priduriama, kad S. Gupta įsipareigojo dirbti su vietos grupėmis, „kad pradėtų reikšmingų žemės ruožų perdavimo procesus bendruomenei“.
Johnas Hutchisonas, pirmininkaujantis Rytų Lochaberio ir Lagano bendruomenės fondui, kuris minimas pasižadėjimo dokumentuose, teigė, kad nebuvo žengta jokių žingsnių vykdant šį įsipareigojimą. „Prabėgo penkeri metai ir nieko. Mes vis dar laukiame“, – sakė jis.
GFG šią kritiką atmeta ir teigia, kad vietos grupėms perdavė dokumentus ir bendradarbiauja su labdaros organizacijomis.
„Rytų Lochaberio ir Lagano bendruomenės fondas neparengė mums pasiūlymo, kurį galėtume apsvarstyti“, – BBC teigė šią žemę valdančios GFG bendrovės „Jahama Highland Estates“ vadovė Julia Stoddart.
Miglota ateitis
Lydyklos – ir kito turto, kuris yra su ja susijęs – ateitis dabar priklauso nuo platesnio S. Guptos imperijos likimo. Jo derybas ieškant naujo investuotojo komplikuoja SFO tyrimas.
Kalifornijos investicinis fondas „White Oak Global Advisors“ sutiko šiek tiek pinigų investuoti į plieno gamybos operacijas Australijoje, tačiau panašios derybos su „White Oak“ dėl investicijų Didžiojoje Britanijoje yra įstrigusios.
Londono Sičio šaltiniai pažymi, kad nors daug rizikos draudimo fondų ir konkurentų domisi turto pirkimu ar pinigų skolinimu, padėtį komplikuoja neapmokėtos skolos „Greensill Capital“ ir kitiems kreditoriams, ypač Šveicarijos bankui „Credit Suisse“, kuris jau paskelbė įspėjimus dėl likvidavimo dviem GFG įmonėms.
Tačiau bent vienu atžvilgiu S. Guptai pasisekė: geležies ir aliuminio kainos yra pasiekusios dešimties metų aukštumas, o tai reiškia, kad dauguma gamyklų, įskaitant ir Fort Viljame, dirbs pelningai.
Dabar lieka tik vienas klausimas: ar jis sugebės rasti būdų, kaip nuraminti savo kreditorius – ir tyrėjus.
