Ievos ir Jono Tumasonių ūkis gan neįprastas. Jame gyvena dvi vištos, du savi ir trys privatūs žirgai, yra septyni aviliai, laksto priglaustas beuodegis katinėlis.
Artimieji netikėjo
Ūkininkavimas nėra pagrindinė jaunos šeimos pajamas generuojanti veikla, labiau pomėgis nei verslas.
Ieva pasakojo pati augusi Vilniaus priemiestyje nuosavame name, bet save laikanti vilniete, kadangi visą laisvalaikį leido būtent ten.
Jonas buvęs trečios kartos Vilniaus asfalto vaikas, tačiau visą gyvenimą siekė būti arčiau gamtos.
Kuomet jie ėmė kurti savo namus 12 ha visiškoje pievoje – nauji kaimynai bei draugai negalėjo patikėti, kad „asfalto vaikams“ pavyks prisitaikyti kaime. Jie manė, kad ūkis taps vasarojimo, o ne gyvenimo vieta.
Jaunos šeimos šiaudų ir molio namai augo vietovėje, kur nebuvo nei elektros, nei kelio, teko savo ūkį kurti iš pagrindų.
Pamažu ėmė kilti ekologiškas namas, kurį jauni žmonės statėsi savo rankomis, į ūkį iš Vilniaus atsikraustė žirgai. Miestiečiai, besikuriantys kaime suprato, kad nederlingose žemėse, ūkininkauti, auginti grūdines kultūras nepavyks, o ir noro tuo užsiimti nebuvo, domėjosi bitininkyste, ieškojo alternatyvių veiklos formų. Bet džiugiausia, kad gamtoje puikiai jaučiasi ir du maži jaunos šeimos vaikai.
Savo malonumui
„Žirgynas „Papieviais“ – tai priebėga laimingiems bei pavargusiems žirgams ir žmonėms. Čia kiekvienas žirgas turi savo istoriją, vienodų nėra. Mums svarbiausia, kad sportui netinkamiems, pagyvenusiems arkliams būtų gera. Norime pasauliui skleisti žiną, kad seni, sportui nebetinkami ar senyvo amžiaus arkliai neprivalo iškeliauti į skerdyklas, būti nuolat perparduodami, keliauti iš rankų į rankas. Jie gali oriai gyventi. Mūsų ūkyje arkliams sąlygos yra labai palankios. Jie turi visą parą neribojamą prieigą prie kokybiško pašaro, šildomoje girdykloje visais metų laikais teka švarus vanduo. Arkliai ganosi laisvi, turi pastogę, kitaip tariant, gyvena pagal savo prigimtį, gali ilsėtis po intensyvios sportinės karjeros pabaigos. Reguliariai, drauge su šeimininkais ir specialistais, rūpinamės kanopų, dantų, sveikatos priežiūra. Veterinarai, kalviai, odontologai ar net žirgų masažistai, atvyksta ir iš kitų šalių, tad Lietuva ir jos kaimai tikrai nėra nepasiekiamas užkampis. Gyvenimo sąlygos padeda gyvūnams išsivaduoti iš nuovargio, arkliai atjaunėja, atsigauna psichologiškai. Miesto žirgynuose sportinę karjerą baigę arkliai mažai judinami, o be judėjimo šie gyvūnai išgyventi negali“, – pasakojo savo kasdienybę Ieva.
Atsikėlus į kaimą Širvintų rajone, šeima jau turėjo du savo žirgus, kuriuos Ieva pasiliko dar nuo skautų laikų.
„Buvau raitųjų skautų organizacijoje, dar papildomai sportavau žirgyne. Skautams kraustantis iš Vilniaus į Žemaitiją, viena mano mylima besilaukianti kumelė liko pas mane, o antrasis žirgas – jos kumeliukas. Širvintų rajone Jonas buvo šviežiai įsigijęs žemės ir svarstė, ką joje veikti, o aš jau turėjau du žirgus, tad kilo mintis teikti ir paslaugą – priėmėme globoti ir kitų žmonių arklius. Visi trys pensionato arkliai turi labai mylinčius ir atsakingus savo šeimininkus, kurie juos lanko bei rūpinasi nuotoliniu būdu, tačiau gyvena augintiniai čia, mūsų ūkyje“, – pasakojo jauna mama.
Ji atviravo, jog ant savo žirgų pajodinėjanti ir dabar, tačiau ne dėl rezultato, o savo malonumui. Jai malonu paisyti gyvūno interesų, padėti jiems oriai gyventi ir pasenti.
Socialinėms idėjoms
Jaunoji ūkininkė akcentavo, kad kol kas labai daug viešų paslaugų neteikia. Dažniausiai ūkyje lankosi pažįstami, mokytojai veža vaikus, atvyksta gamtoje pabūti dienos centrai.
„Esame atviri socialinėms idėjoms, tačiau masinių paslaugų neteikiame, neturime tam laiko“, – kalbėjo Ieva.
Šeimos galva Jonas yra ekologas, gamtos mylėtojas, nors iš prigimties – miesto vaikas. Jis dirba Nacionaliniame kultūros centre vaizdo operatoriumi. O štai Ieva – Vilniaus Universitete baigusi politikos mokslų studijas dirbo NVO vystomojo bendradarbiavimo platformoje su tarptautiniu jaunimu bei nevyriausybinėmis organizacijomis, bet dabar augina vaikus. Abiems labai patinka etninė kultūra, jie žavisi lietuvių tautos papročiais, folkloru. Abu turi tradicinius tautinius rūbus, Jonas groja Labanoro dūda. Pasirodo dūdmaišis nėra visiškai škotiškas instrumentas, jis yra ir mūsų – tautinis.
Dainuojančių šeimų klubas
Jauna šeima, susipažinusi su netoliese gyvenančiomis kitomis šeimomis, įkūrė dainuojančių šeimų klubą.
„Pradėjus gyventi kaime, sutikome nemažai bendraminčių. Šiame klube esame penkios šeimos, daugelis jų turi po du vaikus. Rengiame šeimų susibūrimus, kartu švenčiame, dainuojame. Norime, kad prasmingai leistų laiką mūsų vaikai. Dainuojame viską – liaudiškas dainas ir populiarias, švenčiame tradicines šventes. Mieste, tėveliai atiduoda ugdyti vaikus į būrelius, o patys laukia už durų užsiėmimo pabaigos, o mes laiką leidžiame šeimomis, visi kartu. Susitinkame namuose – vieni pas kitus, tad kol kas nesame labai atviri. Šiame klube patys sau vadovaujame, patys dainuojame’’, – pristatė laisvalaikio užsiėmimus kaime pašnekovė.
Daugelis mieste gyvenančių šeimų vežioja savo atžalas į būrelius. „Mūsų kaime būrelių yra, nes šalia yra bendruomenės „Tėkmės” mokykla, Valdorfo bei lauko pedagogikos principais grįstas vaikų darželis. O ir miestai, kaip antai Širvintos, Vilnius netoli, tačiau ne visada norisi vaikus kažkur atiduoti. Mūsų prioritetas – mėgautis laiku kartu, kol vaikai mažiukai. Juolab, kad susibūrėme miestiečių-kaimiečių šeimos su savita muzikine patirtimi – baigę muzikos mokyklas, įvairių muzikinių kolektyvų dalyviai. Vienas iš tėvų kaime turi garso įrašų studiją, kurioje pabandėme įrašyti kelias mėgstamiausias dainas. Įrašų metu buvome su vaikais, tad girdėjosi ir dunksėjimai, ir cypimai, ir kūdikių gugavimai – tai unikalu, kai vaikai užaugs, to nebebus, todėl tuo džiaugiamės dabar“, – pasakoja apie gyvenimą, kurį susikūrė pievoje netradicinių ūkininkų šeima.
Pirmasis avilys
Pirmasis avilys į Tumasonių ūkį atkeliavo kaip bičiulio dovana.
Ievos vyras pažinojo „Lietuvos bitininko“ žurnalo vyr. redaktorių Joną Dmukauską, kuris atidavė pirmąjį spiečių.
Šį spiečių Jonas vežė savo automobilyje iš Vilniaus į Širvintų r. Laimei bitelės draugiškos, nesugėlė.
Dabar Ieva ir Jonas kaime gyvena net penkerius metus.
„Mes atvykome į pievą, kur nieko nebuvo. Teko nemažai pavargti, kol atsirado kelias ir elektra. O visi kiti sunkumai labai žemiški. Dar prieš kurdamiesi supratome, kad gyventi kaime nebus labai lengva, didelių lūkesčių neturėjome, tad ir stresuoti nėra dėl ko. Per daug darbų stengiamės neapsiimti, nes sunkumai atsiranda tuomet, kai nori apžioti tiek, kiek nebepajėgi. Svarbiausia įvertinti savo jėgas ir viską daryti pagal galimybes“, – dalijosi savo sėkmės receptu arklių pensiono įkūrėjai.
