Vis dėlto Norvegijos „DNB ASA“ teigia, kad šie reitingai praleidžia pro akis tą faktą, jog išstumiant visas kompanijas, kurios šiuo metu nelaikomos ekologiškomis, galiausiai galima pakenkti aplinkai.
„Mūsų idėja tokia, kad mes finansuojame Norvegijos verslą“, – interviu sakė Osle įsikūrusio „DNB“ generalinė direktorė Kjerstin Braathen. Svarbiausia – sudaryti sąlygas kompanijoms „pereiti“ nuo iškastinio kuro prie ekologiško, pažymėjo ji.
Maždaug penktadalis Norvegijos ekonomikos yra tiesiogiai susieta su naftos ir dujų pramone (o likusi dalis veikiama netiesiogiai), todėl nenuostabu, kad didžiausiam šalies skolintojui nepavyko pasiekti tų pačių tvarumo standartų kaip kitiems regiono bankams.
Dilema, su kuria susiduria „DNB“, slypi diskusijose apie tai, kaip geriausiai apginti aplinkosaugos, socialinius ir valdymo (ESG) tikslus: atstumiant visus teršėjus ar vis dėlto juos pasiliekant ir bandant išjudinti vidinius pokyčius?
Šį mėnesį paskelbtoje ataskaitoje „DNB“ buvo išskirtas kaip skolintojas, teikiantis daugiau finansinės paramos aplinkai kenkiančioms pramonės šakoms nei bet kuris kitas didelis Šiaurės regiono bankas.
Nepaisant Paryžiaus susitarimo, dešimt didžiausių Šiaurės šalių bankų jau suteikė 67,3 mlrd. dolerių kreditų anglies, naftos ir dujų pramonės įmonėms ir projektams, rodo vasario 1 d. pasirodžiusi „BankTrack“, „Profundo“, „Fair Finance Guide Norway“, „Fair Finance Guide Sweden“, „Oxfam IBIS“ ir „ActionAid Denmark“ bendra publikacija.
Daugiausiai kreditų teršėjams suteikė „DNB“ (20 mlrd. dolerių), antroje vietoje atsidūrė „SEB“ (17 mlrd. dolerių), trečioje – „Nordea“ (15 mlrd. dolerių).
Tačiau K. Braathen sako, kad tokios firmos kaip „Equinor ASA“ (didžiausia Norvegijos naftos gamintoja) ir kitos šios pramonės žaidėjos kalbant apie tvarumą pristatė „ambicingus planus“.
Apibrėžimo klausimas
„DNB“ „pastaruosius porą metų“ skolino ESG tikslais, sako K. Braathen: „Verslo bankininkystės srityje tvarumą integravome į visas savo pramonės ir sektoriaus strategijas.“
Tačiau „didžioji dalis“ „DNB“ ESG strategijos yra „paveikti klientus ir padėti jiems pereiti [prie ekologiškų išteklių]“, teigia ji. O tai reiškia „kelti reikalavimus jų ateities plėtrai“.
K. Braathen pažymi, kad jau pastebėjo pokyčius – ypač per pastaruosius 12 mėnesių, nes verslo klientai „dabar noriai klausia mūsų patarimų, bandydami finansuoti suplanuotą perėjimą“.
„Tai yra stūmos ir traukos kombinacija, – sako K. Braathen. – Esame nustatę ir tam tikrų griežtų ribų bei taisyklių.“
Kompanijos, „neturinčios nei planų, nei minčių šioje srityje ką nors pakeisti“, susidurs su pasauliu, kuriame jos „šiandien finansuojamos nebus“, teigia ji.
