Natalija ir jos vyras Ruslanas prieš ketverius su puse metų susikrovė lagaminus ir iškeliavo su bilietu į vieną pusę į Ispanijai priklausančią Kanarų salyno Tenerifės salą. Be į lagaminus sukrautų daiktų, jie atsivežė ir dar vieną svarbų dalyką – svajonę turėti išskirtinių skonių patiekalus siūlantį restoraną. Nepraėjus nė penkeriems metams pora jau gali pasidžiaugti, kad svajonė išpildyta, – o per tokį trumpą laiką teko patirti visko: keisti restorano vietą, užsidaryti trims mėnesiams per karantiną ir po jo vėl po truputį auginti savo verslą.
Lietuvių puoselėjamas „Arte del Gusto“ restoranas įsikūręs Tenerifės Los Kristianoso rajone: čia pakankamai daug turistų, bet kartu gyvena ir vietinių. Netoli vandenyno nusidriekusios gatvelės pilnos restoranėlių. Deja, dauguma dėl pandemijos taip ir neatidarytų, o likę siūlo gana vienodą meniu – pica, pasta, žuvis su bulvytėmis, kepsnys.
Neskaičiuoja, kiek valandų dirba
Ne kartą atostogų Tenerifėje besilankiusi pora iš Lietuvos pastebėjo, kad didžioji dalis Europos turistų pamėgtų restoranų ar kavinių neinvestuoja per daug dėmesio į maisto kokybę ir asortimentą: pinigų pakankamai prinešdavo pro šalį tūkstančiais plaukiantys poilsiautojai. Tačiau tai, kad lietuvių pasirinkta strategija – siūlyti kokybišką ir išskirtiniais skoniais pasižymintį maistą, buvo sėkmingiausia, pora įsitikino po pandemijos – saloje nebeliko turistų, o dalis atvykusiųjų čia pasiliko ilgesniam laikui, ir žmonės pradėjo ieškoti kokybiško maisto.
„Niekada nesu dirbusi samdoma darbuotoja, turiu būti laisva ir jausti, kad esu nuo nieko nepriklausoma“, – su šypsena saulėtą vasario dieną portalui Delfi pasakojo Natalija. Nors prieš pandemiją ir viešojo maitinimo įstaigas užklupusio sunkmečio šeimos iš Lietuvos restorane dirbo net septyni žmonės, dabar liko vos pusė. Plaukų stiliste Lietuvoje dirbusiai moteriai į rankas atiduota visa virtuvė, kur ji kartu su pagalbininkais iš maisto produktų kuria meno kūrinius. O restorano pagrindiniame aukšte su klientais bendrauja, juos aptarnauja ilgametę patirtį kruiziniuose laivuose ir restoranų sektoriuje dirbantis Ruslanas.
„Ko geriau galėčiau tikėtis? – prisipažįsta jis. – Turėti savo verslą ir restoraną visada buvo mano svajonė.“
Nors dėl Ispanijos ekonominės situacijos, šaliai pavasarį išgyvenus griežtą karantiną, porai teko per pusę sumažinti darbuotojų skaičių, tai jų nepaskatino atsisakyti savo svajonės ar tuo labiau – grįžti į Lietuvą. Restorano savininkai dirba šešias dienas per savaitę, o laisvadienį išsirinko tik trečiadienį.
„Kiek dirbame, net neskaičiuojame. Kai turi savo verslą, darbas vyksta nuolat – tai vietoje, tai reikia kur nuvažiuoti, ką nors paimti, nupirkti, bet kai darai, ką mėgsti, negali nieko kito tikėtis“, – šypsosi Ruslanas.
Įsigijo verslą
Pasakodama savo restorano Tenerifėje istorijos pradžią pora prisiminė, kad atvykę į šią salą jie nepuolė nuo nulio kurti savo verslo: naujoje vietoje gerai nemokant kalbos, nepažįstant aplinkos gana sudėtinga įsilieti į viešojo maitinimo įstaigų būrį. Licencijos, higienos inspekcijos, biurokratija – visi reikalavimai, reikalingi naujam verslui įsteigti, gali pareikalauti ne tik nemažai laiko ir pinigų, bet ir nervų.
Būtent todėl pora pirmiausia savo svajonę pradėjo vystyti įsigijusi jau esantį barą.
„Variantas pradėti kurti savo nuo kažko, kas jau yra, mums atrodė geresnis. Tai buvo labiau baras su labai maža virtuvėle. Kai pradėjome augti, pamatėme, kad vietos mums jau neužtenka ir nebeturime kur apsisukti, buvo sunku gaminti maistą, todėl nusprendėme persikelti“, – prisėdusi prie tvarkingai padengto stalo kalbėjo Natalija.
Visgi šiuo metu Los Kristianoso rajone, Tenerifėje, veikiantis restoranas – tikriausiai dar ne paskutinė poros stotelė. Natalija su Ruslanu viliasi, kai po pandemijos vėl atsigaus, pavyks su restoranu persikelti ir į gausiau apgyvendintą Kosta Adechės rajoną.
Pasakodama apie iššūkius, pandemijos atneštus į turistinę salą, šeima pripažino: jei dabar nedirbsi pats, neišgyvensi. Gal būtent todėl dalis restoranų ir kavinių, Kanarų saloms vėl atsigaunant po turistų štilio, vis dar užvėrę duris.
Siūlo išbandyti skirtingų skonių derinius
„Norime žmonėms pasiūlyti kitokio skonio ir virtuvių derinus. Dauguma restoranėlių čia vienodi – pica, pasta, kepsniai. O mūsų mintis buvo pasiūlyti degustacinį meniu, supažindinti žmones su skirtingais skoniais“, – apie savo verslo pradžią pasakoja Natalija.
Nors, pasak pašnekovų, į Kanarus atvykę turistai neretai ieško ispaniško maisto ir skonio, visgi gurmaniškų patiekalų išsiilgę poilsiautojai dairosi ir kitokio pasirinkimo – neįprastų skonių, spalvų ir receptų mišinių.
„Dar dirbdami pirmoje vietoje, pradėjome siūlyti išskirtinių užkandžių, gaminome žuvų, jūrų gėrybių tartarus, šukutes, karpačus. Iš pradžių tai buvo neįprasta Tenerifėje. Dabar jau matome atsidarant ir aukštesnės kokybės patiekalų restoranus, bet kai buvo daug turistų, niekam kokybė nerūpėjo: jei vienas negrįš, ateis kitas“, – apie besikeičiančią restoranų pasiūlą Tenerifėje pasakojo pora iš Lietuvos.
Paprašius patarti, ką būtina paragauti tolimose Ispanijos salose, abu pašnekovai įvardija aštuonkojus, mažąsias kanarietiškas krevetes, doradas, tunus ir kitas vietines žuvis. Būtent šias gėrybes restoraną valdanti šeima ir perka kiekvieną rytą Los Kristianoso uoste iš ką tik prisišvartavusių žvejų. Kokybiškesnio maisto pora siūlo ieškoti ir vietos ūkininkų turgeliuose, ne tik prekybos centruose.
Kokių dar patarimų turėtų pora į Tenerifę vykstantiems pailsėti lietuviams?
„Neiti į kavines pirmoje linijoje prie vandenyno. Nežinome ten gerų restoranų, tad gali būti visko“, – sako Natalija. O Ruslanas siūlo prieš keliones ne tik pasiruošti lankytinų objektų sąrašą, bet ir internete pasidomėti, kur ir ko skanaus būtų galima paragauti.
Prieš pandemiją – tik su rezervacijomis
Šeima iš Lietuvos pripažįsta – pandemija kaip reikiant pakeitė jų ir jų verslo gyvenimą. Dar iki koronaviruso įsigalėjimo Europoje nedaug staliukų turėjęs restoranas galėjo laisvai planuotis maisto užsakymus, darbuotojų poreikį: staliukai dažniausiai būdavo rezervuojami savaitei ar dviem į priekį. Dabar realybė kita – žmonės dažniausiai telefonu ar internetu rezervuoja staliukus tai pačiai dienai ar kelioms į priekį.
Nepaisydama to, pora džiaugiasi, kad apie juos jau žino vis daugiau į šią Kanarų salą atvykstančių lietuvių. Kol sala dar neįsileidžia ją pamėgusių britų, į poros restoraną užsuka vis daugiau tautiečių.
„Kartais klientai net nustemba, kad esame lietuviai, paklausia, kodėl to kaip nors nepažymėjome. Apie tai iškabose nerašome, nes nenorime, kad klientai galvotų, jog esame lietuviško maisto restoranas: juk cepelinų čia negaminame“, – kalbėjo Ruslanas.
Nors Ispanijoje vis dar galioja tam tikri sugriežtinimai (komendanto valanda – nuo 23 val., privalomos kaukės, restorano viduje ribojamas klientų skaičius), Natalija su Ruslanu nesiskundžia.
„Apyvarta dabar sumažėjusi apie pusę. Tikrai tam tikrais periodais buvo labai sunku: visiškas karantinas ar metas, kai buvo neleidžiama žmonių aptarnauti kavinių viduje... Reikėjo išstumdyti staliukus pagal atstumų reikalavimus, tačiau negalime skųstis: išgyvename, nepatiriame nuostolio ir laukiame, kol situacija dar labiau pagerės“, – atviravo Natalija.
