Globalizacija dažnai vaizduojama kaip neišvengiama ir nuolatos stiprėjanti jėga. Tačiau iš tiesų tarptautinė prekyba neauga taip sparčiai kaip prieš 2007–2008 m. finansų krizę. Nors daug kalbama apie finansinės krizės žalą, COVID-19 sutirštino ir globalizacijos ateitį dengiantį juodą debesį. Šis derinys gali priversti investuotojus svarstyti, ar 2020-ieji buvo globalizacijos pabaigos pradžia, rašo investopedia.com.

Keisti metai prekybai

2020-ieji buvo keisti metai prekybai netgi ir atmetus COVID-19 įtaką. Kinija ir Jungtinės Valstijos metus pradėjo prekybos susitarimo pasirašymu, kuris įvyko po dvejų prekybos ginčų metų. Susitarimas iš esmės buvo sugrįžimas į situaciją iki prekybos kovų, o būsimi žingsniai turėjo būti išdėstyti vėliau seksiančiose derybose. Tada Kinija buvo svarbi Regioninės išsamios ekonominės partnerystės sutarties (RCEP), supaprastinančios prekybą Azijoje, tačiau mažai ką daugiau nulemiančios, narė. Visgi ši sutartis reikšminga tuo, kad Jungtinės Valstijos apskritai joje nedalyvavo.

Metų pabaigą vainikavo paskutinės minutės susitarimas tarp Jungtinės Karalystės ir Europos Sąjungos dėl tarpusavio santykių po „Brexit“. Sutartis privertė Didžiąją Britaniją laikytis daugelio ES standartų, kurie iš tiesų buvo nurodomi kaip viena pagrindinių „Brexit“ priežasčių. Vertinat visus metus, atrodo, kad laisvesnės pasaulinės prekybos varomoji jėga išseko.

Pasaulinių tiekimo grandinių trapumas

Daugeliui kompanijų COVID-19 dešimtmečius trunkančias verslo pamokas sugrūdo į vienerius metus. Viena skausmingiausių tokio pobūdžio pamokų buvo ta, kad pasaulinės tiekimo grandinės pasirodė nesančios tokios atsparios, kaip manėme.

Nuo pat dešimtojo dešimtmečio iki finansų krizės vienas svarbiausių vadovo numatytų žingsnių buvo gamybos didinimas mažomis sąnaudomis pasižyminčiuose regionuose ir pigesnių komponentų ar užbaigto produkto pristatymas į galutinę rinką. Toks perkėlimas Jungtinėse Valstijose ir kitose santykinai didelių kaštų šalyse išstūmė didelę dalį gamybos, tačiau sutaupė pirkėjų pinigų ir padidino kompanijų pelną.

Asociatyvi nuotr.
Foto: Shutterstock

Pirkėjai savo ruožtu atrodė patenkinti tokiu kompromisu. Turėjome pigesnių drabužių, baldų ir kitų daiktų. Tačiau, užklupus pandemijai, turtingos valstybės susivokė nebegaminančios paprasčiausių asmeninių apsaugos priemonių. Karantinas sukaustė prekių gabenimą ir laisvą srautų judėjimą, esminiai visų tipų verslo komponentai buvo suvaržyti, o pasaulį apvijusios tiekimo grandinės ėmė trūkinėti.

Ši realybė padėjo sustiprinti kai kuriose šalyse jau egzistuojantį nusiteikimą gaminti daugiau jose suvartojamų prekių. Prieš pandemiją Jungtinės Valstijos jau įgyvendino amerikietiškų prekių pirkimo ir amerikiečių samdymo politiką, įsiveldavo į prekybos kovas ir pasitraukdavo iš laisvosios prekybos susitarimų. COVID-19 paskatintas pasaulinių tiekimo grandinių silpnumas gali gerokai sutvirtinti tokio pobūdžio ekonominį nacionalizmą.

Verslo operacijų susigrąžinimas – tęstinumo planas

Turint omenyje globalizaciją čaižančias politines priešpriešas, dabar kompanijos turės rimtai apsvarstyti dalies verslo operacijų susigrąžinimą, kad tokiu būdu užsitikrintų tęstinumą ateityje.

COVID-19 pademonstravo, kad pasaulinės kelionės ir prekių gabenimas yra pažeidžiamas dalykas, todėl iš mažesnėmis kainomis paremtų netvirtų tiekimo grandinių besipelniusios įmonės turi sutvirtinti savo verslo sistemas, net jei tai reikštų didesnes eksploatacijos sąnaudas.

„Aramco“ naftos perdirbimo gamykla Džedoje

Suprantama, verslo operacijų susigrąžinimo mastai gali skirtis. Kompanijos gali nuspręsti didinti lankstumo pajėgumus šalies viduje, kad išlaikytų svarbiausių grandinių veikimą ir aprūpintų jas reikiamais komponentais, tačiau įprastu metu tiekimą vis vien remti daugiausia užsienio tiekėjais. Net ir toks minimalus verslo operacijų susigrąžinimas reikštų tolesnį globalizacijos stabdymą, mat kompanijos bet kokiu atveju sprendimus dėl perkėlimo svarstys atsižvelgdamos į galimas rizikas. Verslo operacijų susigrąžinimą skatinančios ir jų perkėlimo vengiančios šalys, nusiteikusios viską gaminti namuose, ir toliau iškreipinės sprendimų priėmimą.

Išvados

Ekonominis nacionalizmas daugelyje šalių ir taip darėsi vis ryškesnis, o COVID-19 pademonstravo, kad pernelyg didelė būtinųjų prekių priklausomybė nuo kitų šalių gali tapti pavojinga. Kompanijos gali rimtai atsižvelgti į šias pamokas ir, nepaisydamos didesnių sąnaudų, imti perkėlinėti produkcijos gamybą į savo šalis.

O toks procesas gali pakenkti daugeliui besivystančių valstybių, kurioms globalizacija išėjo į naudą – skurdo lygis jose mažėjo, investicijos augo. Tokio proceso rezultatas dėl didesnių gamybos kaštų atsilieps ir vartotojų kišenei. Nors kalbos apie globalizacijos mirtį yra gerokai perdėtos, nėra abejonių, kad ją blaškantys vėjai vis stiprėja.