Gruodžio pradžioje, kai Didžioji Britanija patvirtino „Pfizer-BioNTech“ vakcinos vartojimą skubos tvarka, U. Sahinas buvo kukliame poros bute Vokietijos mieste Maince. Čia jis dirbo didžiąją pandemijos dalį. Greta jo darbo stalo yra keletas kambarinių augalų, o kitame kambaryje – dviratis treniruoklis, kurį mokslininkas intensyviai mina siekdamas pravėdinti galvą. Kartkartėmis palei namą nusidriekusia gatve burgzdamas pravažiuoja automobilis. Niekas, pažvelgęs į šį butą, nepasakytų, kad čia gyvena pora, galbūt išgelbėjusi pasaulį.
U. Sahinas ir O. Tureci taip pat dažnai vadinami žymiausia mokslo pasaulio pora nuo to laiko, kai Nobelio premijos laureatais tapo Marie ir Pierre‘as Curie. Tačiau U. Sahinas skuba atmesti tokius pagyrimus. Jis pabrėžia, kad vakcinos kūrimas buvo kolektyvinis procesas, į kurį įsitraukė „pasaulinio lygio „BioNTech“ mokslininkų grupė“. Dabar 2008-aisiais poros įkurta biotechnologijų kompanija yra verta milijardų. „Suprantama, jausmas fantastiškas“, – vaizdo skambučio su theweek.in žurnalistu metu šypteli 55-erių mokslininkas.
Vakcina kelia išskirtinių logistikos iššūkių, nes transportuoti ją reikia 70 laipsnių šaltyje. Tačiau U. Sahinas tikina, kad tinkamai viską suplanavus sunkumų būti neturėtų. „Tai neturėtų būti iššūkis, jei visi iš tiesų išmanys gabenimo sąlygas ir visas logistikos tinklas bus sukurtas taip, kad pajėgtų susidoroti su vakcinos ypatumais“, – aiškina U. Sahinas, pabrėždamas, kad pervežta itin žemoje temperatūroje vakcina gali būti penkias dienas laikoma šaldytuve, kurio temperatūra – nuo dviejų iki aštuonių laipsnių.
U. Sahinas taip pat ragina steigti „visus vakcinų vartojimą apribojančius niuansus“ išmanančių ekspertų grupes. “Mes ir toliau palaikysime kolegas Jungtinėje Karalystėje, kad užtikrintume, jog nesusidurtų su dideliais apribojimais. Jeigu netinkamai supranti tam tikrus reikalavimus, gali pasirodyti, kad viskas yra neįmanoma, nors iš tiesų išeitis egzistuoja“, – aiškina mokslininkas.
Po praėjusį sausį prie pusryčių stalo įvykusio pokalbio su žmona U. Sahinas prisėdo prie kompiuterio ir sukūrė dešimt galimų COVID-19 vakcinų modelių. Pora įkūrė projektą „Light Speed“ ir prisijungė prie Jungtinių Valstijų farmacijos kompanijos „Pfizer“. Vakcinai sukurti ir užtikrinti galimybę ją naudoti skubos tvarka prireikė vos 10 mėnesių. Tai sumušė ankstesnį greito vakcinos sukūrimo rekordą, kuris buvo treji metai.
Vertinant visiškai paprastai, vakcinos veikimas paremtas organizmo ląstelių išmokymu gaminti tam tikrus baltymus, sukuriančius antikūnų atsaką. Ši mRNA technologija iš tiesų buvo sukurta siekiant kovoti su vėžiu. U. Sahinas neabejoja, kad per artimiausius 20 metų kovos su vėžiu srityje laukia tikra revoliucija. Jo manymu, sprendimas slypi individualaus gydymo sukūrime. Toks gydymas būtų nukreiptas į konkretų paciento organizme esantį auglį. „Esu tikras, kad toks gydymo individualizavimas gali padėti iš esmės pakeisti vėžio gydymo ateitį“, – sako mokslininkas.
Mokslininkas pridūrė, kad „Pfizer“ 2021 m. planuoja pagaminti 1,3 mlrd. vakcinos dozių, o šiuo metu vyksta darbai, kuriais siekiama šį kiekį padidinti. Tiesa, U. Sahinas nerimauja dėl galimų siūlymų turtingoms šalims ir kompanijoms, siekiančioms užlįsti eilėje prie vakcinos. Mokslininkas yra tvirtai įsitikinęs: ši vakcina priklauso visam pasauliui.
Diplomatinius santykius kaustančią įtampą sustiprino ir įvairiais vakcinos kūrimo aspektais suinteresuotų kompiuterinių įsilaužėlių įsikišimas. Rusija buvo apkaltinta mėginimu pavogti Oksfordo universiteto ir Londono imperatoriškojo koledžo darbo rezultatus. Be to, paaiškėjo, kad buvo nusitaikyta ir į „šaltąją“ tiekimo grandinę, skirtą vakcinoms gabenti visame pasaulyje. Kompiuterinių įsilaužėlių tapatybė neišaiškinta, tačiau išpuolių rafinuotumas leidžia spręsti, kad už jų slypi konkreti valstybė.
Turėdamas omenyje tokias grėsmes, U. Sahinas sako, kad jo IT komanda darbuojasi drauge su Vokietijos saugumo tarnybomis. „Kol kas neteko susidurti su dalykais, galinčiais apriboti mūsų darbą. Tačiau, atvirai kalbant, jeigu man to neteko girdėti, vadinasi, [komandos] žmonės tiesiog gerai atlieka savo darbą“, – aiškina mokslininkas.
Vakcinos patvirtinimas taip pat susilaukė prieš skiepus nusiteikusios bendruomenės reakcijos, kurios buvo galima tikėtis. Socialiniuose tinkluose pasklido įvairios niekuo neparemtos teorijos. Į tai reaguodamas, „Facebook“ jau pažadėjo iš savo platformų pašalinti sąmokslo teorijas. Tačiau U. Sahinas neabejoja, kad technologijų kompanijos turi žvelgti plačiau ir perkurti algoritmus, kuriais grindžiama didžioji dalis socialinių tinklų. Tokiu būdu nebepavyks taip lengvai dalintis melaginga informacija. „Toks nuomonių spektro išplėtimas yra pavojingas visuomenės sveikatai“, – neabejoja U. Sahinas.
Jo manymu, viešai pasiskiepydami žymūs žmonės iš tiesų galėtų padėti kovoti su „antivakserių“ skleidžiamomis teorijomis. „Būtų šaunu, jei žinomi žmonės galėtų tą padaryti, bet, žinoma, aš juk negaliu nieko reikalauti“, – kalbėjo mokslininkas.
U. Sahinas gimė Turkijos pakrantės mieste Iskenderune. Jo tėvai dirbo gamykloje. Kai būsimajam mokslininkui buvo ketveri, šeima persikėlė į Kelną. Jie dalyvavo programoje, skirtoje pritraukti kuo daugiau ekonominių migrantų į pokarinę Vokietiją, siekiant ją atstatyti. „Dar būdamas vaikas domėjausi, kaip veikia įvairiausi dalykai. Tačiau gauti knygų buvo nelengva. Turėjau eiti į biblioteką ir ten skaityti“, – prisimena U. Sahinas.
Jis studijavo mediciną Kelno universitete. Po doktorantūros studijų jis prisijungė prie Saro krašto ligoninės, kur susipažino su žmona O. Tureci, taip pat kilusia iš į Vokietiją persikėlusios turkų šeimos. U. Sahinas ant kaklo nešioja turkišką amuletą, vadinamą nazaru, tačiau apskritai nėra linkęs susitelkti į savo kilmę. „Nesididžiuoju savo istorija. Labiausiai mus skatina veikti mūsų darbas. Nesame susitelkę į save. Mūsų kompanijoje dirba žmonės iš daugiau nei 60 šalių. Reikia domėtis ne žmogaus etnine kilme, o jo mokslinių pasiekimų kokybe ir indėliu. Tai, kad esu imigrantas, tėra atsitiktinis faktas“, – tvirtina mokslininkas.
Dabar paauglę dukterį auginantys sutuoktiniai, susipažinę prieš maždaug 30 metų, greitai suprato, kad juodu vienija aiškus tikslas. Interviu vokiečių dienraščiui O. Tureci pasakojo, kad 2002-aisiais judviejų su vyrų vestuvių diena prasidėjo vilkint laboratorijos chalatus ir tęsiant tyrimus, prieš tai trumpam užbėgus užregistruoti santuokos.
U. Sahinas save apibūdina kaip labiau idėjų žmogų, o štai jo žmona paprastai „labai kritiškai įvertina galimybes“. Abu jie yra musulmonai. Prieš žengdama į mokslo pasaulį, O. Tureci kurį laiką svarstė tapti vienuole.
Pora pabrėžia, kad juodu vienija mokslinis smalsumas ir altruizmas. U. Sahinas noru kurti novatoriškus vaistus užsidegė dirbdamas jaunesniuoju gydytoju Kelno ligoninės onkologijos skyriuje. Jis pastebėjo prieštarą tarp naujų gydymo būdų tyrimų, kuriuos pats atlikinėjo laboratorijose, ir to, kad mirštantiems pacientams buvo priverstas sakyti, jog daugiau nieko padaryti nebeįmanoma. „Būdamas mokslininkas, žinojau, kad tai yra netiesa“, – prisimena U. Sahinas.
Jį iki šiol persekioja žmonių, kuriems padėti nebegalėjo, veidai. „Kartais, kai susiduriu su konkrečia liga, prisimenu savo pacientus. Prisimenu pacientą, mūsų bendravimą – tai mane motyvuoja“, – pasakoja mokslininkas.
2001-aisiais U. Sahinas drauge su O. Tureci įkūrė „Ganymed Pharmaceuticals“, orientuotą į antikūnų medikamentų kūrimą. 2016-aisiais kompanija už 1,4 mlrd. dolerių (maždaug 1,14 mlrd. eurų) buvo parduota Japonijos kompanijai „Astellas Pharma“. Tai porai suteikė galimybę susitelkti į mRNA tyrimus. Jiedu įkūrė „BioNTech“ Mainco gatvėje, pavadintoje An der Goldgrube – tai reiškia „prie aukso kasyklos“. Gatvės pavadinimas, panašu, išties atspindi realybę: banko „Morgan Stanley“ skaičiavimu, vakcina „Pfizer“ ir „BioNTech“ gali atnešti maždaug apie 10 mlrd. svarų (apie 11 mlrd. eurų) pajamų.
A. Sahinas tikina, kad nei jo, nei žmonos turtai nedomina – jie svarbūs tik dėl to, kad gali suteikti galimybę toliau vykdyti tyrimus. Pora neturi automobilio ir visur važiuoja dviračiais. Iki pandemijos per atostogas jie vykdavo į Kanarų salas, kur išsinuomodavo butą su geru interneto ryšiu, kad galėtų dirbti. „Pinigai yra įrankis, suteikiantis galimybę įgyvendinti mūsų misiją. Dėl jokių kitų priežasčių jie nėra svarbūs“, – teigia mokslininkas.
Jis pridūrė, kad nuo pat pandemijos pradžios judviejų motyvacija buvo teisingumas ir tikėjimas bendradarbiavimo galia. „Galinga jėga tapo ne tik mūsų abiejų darbas drauge, bet ir darbas su mokslo bendruomene“, – pabrėžia U. Sahinas.
